Emokykla.lt

Apie bendravimą ir pasitikėjimą – pagal prieraišumo teoriją

2015-06-04
Susijusios temos: Psichologija Šeima
Apie bendravimą ir pasitikėjimą – pagal prieraišumo teoriją
Dr. Sigita LESINSKIENĖ,
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto
Psichiatrijos klinikos Vaikų psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centro docentė
Šiame straipsnyje aprašyti tėvų, kuriems būdingas saugus ar nesaugus prieraišumas, elgesio skirtumai ir kaip iš tėvų elgesio atpažinti jų prieraišumo tipą. Trumpai apžvelgta prieraišumo teorija.
Su vaikais dirbantiems specialistams – tiek ugdytojams, tiek medikams – svarbu užmegzti tinkamą ryšį ne tik su vaiku, bet ir su jo tėvais. Kai bendravimas geras, sėkmingas, viskas klojasi sklandžiai – pasidžiaugiame. Tačiau tikrai dažnai pasitaiko ir sunkumų, kai, atrodytų, be aiškios priežasties tėvai elgiasi ar reaguoja ne taip, kaip įprastai lauktumėme ar tikėtumėmės toje situacijoje. Tada svarstome ir ieškome, kaip reaguoti į tėvų priešiškumą, reiškiamas pretenzijas, nepasitenkinimą, vengimą. Galbūt patiems teko būti tėvais ir kiekvienas galime prisiminti labai skirtingas savo reakcijas vaikų ugdymo ir (ar) gydymo įstaigose. Galime patyrinėti, ar esame saugiai, ar nesaugiai prisirišę, koks vyrauja mūsų elgesio prieraišumo tipas. Susiformavęs prieraišumo tipas išlieka visą gyvenimą ir yra pastebimas asmeniui bendraujant su aplinkiniais.
 
Šiame straipsnyje aprašyti tėvų, kuriems būdingas saugus ar nesaugus prieraišumas, elgesio skirtumai ir kaip iš tėvų elgesio atpažinti jų prieraišumo tipą. Trumpai apžvelgta prieraišumo teorija. Nesaugiai prisirišusiems tėvams dažnai kyla sunkumų, kai jie bendradarbiauja su jiems ar vaikui padedančiais specialistais. Pateikta rekomendacijų dėl specialistų reagavimo į „sunkų“ tėvų elgesį: kaip sumažinti tėvų baimę, padidinti saugumo jausmą, kad užsimegztų glaudesnis santykis tarp ugdytojų arba specialistų ir tėvų ir šitaip būtų suteikta geriausia pagalba vaikui. Labai svarbu, kad ugdytojas ar gydytojas galėtų užmegzti bendradarbiavimo santykį su tėvais, nes tik tokiu atveju įmanoma vaikui suteikti geriausią pagalbą. Tėvams taip pat būtina visą gyvenimą mokytis bendradarbiauti su jų vaikus ugdančiais ir jiems pagalbą teikiančiais specialistais bendram tikslui.
 
Kas yra prieraišumas?
 
Prieraišumas – tai patvarus, ilgalaikis, emociškai svarbus ir reikšmingas diadinis (diadà – abipusis, dviejų asmenų; gr. dyo — du) ryšys, susiformuojantis kaip ilgalaikių santykių tarp vaiko ir jam svarbaus asmens (dažniausiai mamos) rezultatas. Įdomu, kad šiuo metu bendravimo, emocijų, nuotaikos, elgesio ypatumai ir vaikų, ir  suaugusiųjų (tiek normalūs, tiek sutrikę) siejami ir aiškinami pagal prieraišumo teoriją [1, 10].
Prieraišumui būdinga:
  • tarpusavio ryšio stiprumas;
  • abipusių jausmų intensyvumas;
  • gyvybiškai svarbių emocinių santykių pasireiškimas.
Mažo ir bejėgio kūdikio prieraišumas turi biologinį pagrindą ir yra jam gyvybiškai svarbus. Siekdamas artumo su jį prižiūrinčiais asmenimis vaikas gauna globą, rūpinimąsi, saugumą, kuriuos lemia tinkamas tėvų reagavimas į vaiko poreikius ir jausmus. Normaliai vaiko raidai būtina, kad nuolat jį prižiūrėtų ir juo rūpintųsi tas pats asmuo, su kuriuo formuotųsi abipusiai jausmai, prisirišimas. Prieraišumo objektas, būdamas šalia vaiko,  garantuoja jam saugų prieglobstį, į kurį jis galėtų grįžti susidūręs su pavojais ar netikėtumais, būtų nuramintas, gautų palaikymą, padrąsinimą naujiems aplinkos tyrinėjimams. Prieraišumo raida yra genetiškai užprogramuota, t. y. kūdikis gimsta tarsi užprogramuotas tam tikram elgesiui, kuris jam padeda išlaikyti artumą su tėvais. Prieraišumui formuotis taip pat labai svarbus fizinis ir emocinis tėvų atsakas į vaiko siekimą išlaikyti su jais artumą.
 
Prieraišumo teorijos pradininkai
 
Po Antrojo pasaulinio karo buvo atkreiptas dėmesys į institucijose (ne namuose, t. y. ne šeimoje) augančių vaikų sutrikusį ir kokybiškai kitokį emocinį ir socialinį bendravimą. Šie sutrikimai vėliau buvo aprašyti ir įvardyti kaip prieraišumo sutrikimai. Vienas iš pagrindinių prieraišumo formavimosi tyrėjų buvo anglai Džonas Boulbis (John Bowlby, 1907–1990) (1969, 1973, 1980) ir Merė Einsvort (Mary Ainsworth, 1913–1999) (1978). Renė Špicas (René Spitz, 1887–1974) (1946) stebėjo ir aprašė nuo motinos atskirtų kūdikių reakcijas. Iš pradžių stebimas veiksmingumo periodas, kurį vėliau keičia vienatvės ir abejingumo būsena, raidos regresija, įvairūs somatiniai simptomai, kurie gali pereiti į rimtą psichinio ir fizinio išsekimo būklę, pavadintą anaklitine depresija. Graikų kalbos žodis „anaklitinė“ reiškia „palinkus atgal“. R. Špicas pažymėjo, kad normaliai vaiko raidai reikalinga motina kaip saugi atrama, o staigus mamos praradimas kūdikiui sukelia anaklitinę depresiją (dar vadinama vaikų depresija), vėlesniame amžiuje – raidos regresiją [1].
 
Prieraišumo teorijos pradininku laikomas Džonas Boulbis, kuris, dirbdamas su delinkventiniu elgesiu pasižyminčiais berniukais, pastebėjo, kad daugumos šių vaikų ankstyvieji santykiai su mama buvo labai sutrikę [2, 3]. Šiuo metu jau neabejojama, kad prieraišumas turi labai didelę įtaką vaiko vystymuisi, emocinei, intelekto ir fizinei jo raidai [1–7]. Dž. Boulbis  nustatė (1969), kad jautriausiai į išsiskyrimą su mama reaguoja vaikai nuo 5 mėn. iki 3 metų amžiaus. Į tai buvo pradėta atsižvelgti vaikų ugdymo ir gydymo įstaigose.
 
Prieraišumo ankstyvojoje vaikystėje ypatumai
 
Pradėjęs formuotis ankstyvojoje vaikystėje, prieraišumas plėtojas ir tampa sudėtinga ir kompleksiška jausmų, nuostatų ir lūkesčių sistema, sudarančia pagrindą vaiko poreikiui būti šalia prieraišumo objekto, arba vaikui svarbaus žmogaus. Pirminės reakcijos, pasireiškiančios formuojantis vaiko prieraišumui pirmaisiais dviem gyvenimo metais, sudaro tolesnių santykių su bendraamžiais, giminaičiais, sutuoktiniais ir kt. asmenimis pagrindą vėlesniame gyvenime.
 
Prieraišumui ankstyvojoje vaikystėje būdingi šie ypatumai:
  1. Prieraišumas yra selektyvus, t. y.  nukreiptas į tam tikrą asmenį, į kurį vaikas reaguoja prieraišumui būdingu elgesiu,  nepasireiškiančiu santykiuose su kitais asmenimis.
  2. Prieraišumui būdingas fizinio artumo su jam svarbiu asmeniu (dažniausiai motina) siekimas. Artumo siekimas yra prieraišumo pagrindas, vaikas stengiasi jį išlaikyti.
  3. Prieraišumas teikia vaikui saugumo ir pasitenkinimo jausmą.
  4. Vaikas patiria atskyrimo distresą, kai atskiriamas nuo prieraišumo objekto.
„Nepažįstamos situacijos“ testas  
 
Vaiko prieraišumui įvertinti M. Einsvort su bendraautoriais pasiūlė „Nepažįstamos situacijos“ testą, taikomą 1 metų ir vyresniems vaikams, kai stebima, kaip keičiasi vaiko elgesys, kai jam buvus su mama, ši trumpam jį palieka. Buvo išskirti trys vaikų bazinio prieraišumo tipai:
  • saugusis;
  • nesaugusis vengiantis;
  • nesaugusis ambivalentiškas.
Vėlesni tyrimai parodė reikšmingus skirtumus tarp saugiai ir nesaugiai prisirišusių vaikų – saugiai prisirišę vaikai rodė daugiau entuziazmo, atkaklumo siekdami bendros veiklos, išradingiau žaidė, labiau ir lengviau bendravo su bendraamžiais nei nesaugiai prisirišę vaikai; šie skirtumai buvo stebimi dvejų metų vaikų ir vėliau jiems augant.
 
M. Einsvort nuomone, formuojantis vaiko prieraišumo tipui svarbiausia yra jo sąveikos su motina patirtis, ypač emocinis motinos atsakas į kūdikio poreikius pirmaisiais jo gyvenimo mėnesiais. Buvo išskirti trys motinų prieraišumo tipai: saugiojo, nesaugiojo vengiančio ir nesaugiojo atstumiančio. Saugiojo prieraišumo tipo motinos lengvai jaučia ir priima kūdikio signalus ir atsako į juos greitai. Joms būdinga šiltos emocijos, jos bendrauja ir pasiruošusios atliepti vaiko poreikius. Nesaugiojo vengiančio prieraišumo tipo motinos psichologiškai nepajėgios operatyviai sureaguoti į vaiko signalus ir atsakyti į juos. Dažniausias jų interakcinis atsakas yra nejautrumas ir nesirūpinimas. Nesaugiojo atstumiančio prieraišumo tipomotinoms būdingas nepakankamas jautrumas ir nepastovus atsakas į vaiko signalus: kartais jos sureaguoja ir atsako pozityviai, kartais – atstumia, nereaguoja [1].
 
Paauglių ir suaugusiųjų prieraišumas vertinamas remiantis Suaugusiųjų prisirišimo klausimynu – labiau pagal vidinį prisirišimo pojūtį [2, 3, 7]. Skiriami saugūs autonomiški (vertina ryšį su kitu žmogumi, sugeba kurti sėkmingus bendravimo modelius), nesaugūs atsiribojantys (vengia santykių su aplinkiniais, nuvertina, ignoruoja), nesaugūs susirūpinusieji (pasižymi ryšio su aplinkiniais nestabilumu, santykiai kelia daug nerimo, šie asmenys greit tampa pikti ar pasyvūs, užsispyrę) ir neryžtingieji (baiminasi būti atstumti, traumuoti, ambivalentiški) prieraišumo tipai [10].    
 
Labai vaizdus ir aiškiai perteikiantis bendravimo, tarpusavio sąveikos pobūdį, esant skirtingiems prieraišumo tipams, yra trumpas filmukas (angl. Secure, Insecure, Avoidant & Ambivalent Attachment in Mothers & Babies), kurį siūlyčiau pažiūrėti internete:
Pradėjus kreipti dėmesį į savo ir aplinkinių reakcijas, bus lengviau suprasti prieraišumo tipą, su tuo susijusius vaiko ar suaugusiojo elgesio ir reagavimo ypatumus.
 
Svarbiausia – tarpusavio santykių kokybė
 
Dž. Boulbio teigimu, vaiko raidai svarbūs vidiniai darbiniai modeliai (angl. internal working models). Apie antrus gyvenimo metus vaikas pradeda atspindėti aplinkinį pasaulį simboliais, susikuria vidinius savęs paties, jam svarbių artimų asmenų ir jų tarpusavio santykių modelius. Šie vidiniai modeliai labai svarbūs vaiko elgesiui ir bendravimui su aplinkiniais visą gyvenimą. Susiformavę jie glūdi pasąmonėje. Vidiniai darbiniai modeliai kuriami ir toliau gyvenime konstruojami patirties su prieraišumo objektu ir santykių su šiuo asmeniu kokybės pagrindu. Vaiką priimanti ir mylinti motina bus jo suvokiama kaip saugumo ir paramos šaltinis, jos atžvilgiu formuosis teigiamos emocijos. Tikėtina, kad augdamas vaikas pozityvų įsivaizdavimą ir nuostatas perkels ir į kitus žmones [1].
 
Vaiko savasties modeliai taip pat formuojasi per jo santykius su savo motina ir artimiausiais žmonėmis. Buvimo su vaiku laiko trukmė nėra labai svarbi prieraišumui atsirasti, svarbiausia yra tarpusavio santykių kokybė, vaiko fizinis artumas su tėvais ir asmenimis, kurie juo rūpinasi, jų emocinis šiltumas, švelnumas, tinkamas reagavimas į vaiko signalus.  
 
Nėra iki galo aišku, kas lemia prieraišumo tipą. Manoma, kad prieraišumui susidaryti svarbus vaiko temperamentas, motinos asmenybė, jos elgesys, bendravimas, jautrumas vaiko poreikiams. Manoma, kad motinos prieraišumo patirtis jos vaikystėje gali turėti įtakos jos ir vaiko tarpusavio sąveikos kokybei ir lemti tam tikro prieraišumo tipo formavimąsi. Tačiau tos pačios mamos ir tėvų vaikai gali turėti susiformavusius skirtingus prieraišumo tipus.
 
Ankstyvoji santykių patirtis labai svarbi asmenybės raidai
 
Nuo vaiko ankstyvųjų santykių patirties vėliau priklausys jo prisitaikymas socialinėje aplinkoje, gebėjimas užmegzti santykius, savivertė. Esant saugiam ryšiui, kūdikis gauna žinią, kad pasaulis yra pakankamai saugus, o jis pats – vertingas ir mylėtinas. Nuo to, kiek vaikas jaučiasi saugus, priklauso jo noras tyrinėti pasaulį – pažintinių įgūdžių ir intelekto raida. Vėliau, paauglystėje, vaiko vidinis saugumas lemia jo gebėjimą susirasti draugų, pamažu atsitolinti nuo tėvų, užmegzti artimus ryšius poroje ir pasiruošti pačiam tapti prieraišumo asmeniu kitam žmogui, būsimiems vaikams. Svarbu pažymėti, kad prieraišumui susiformuoti labai svarbūs pirmieji gyvenimo metai ir ankstyvieji santykiai su mama, tačiau vėliau prieraišumui įtakos gali turėti ir kiti vaikui svarbūs asmenys – seneliai, seserys, broliai, mokytojai ir kt. Suaugusiojo gyvenime nuo prieraišumo tipo priklauso psichinė suaugusio žmogaus būklė, gebėjimas užmegzti ir palaikyti santykius, gebėjimas įveikti stresines situacijas, prisitaikymas socialiniame gyvenime. Taip pat nuo suaugusiųjų, tapusių tėvais, prieraišumo priklauso jų santykis su vaikais.
 
Pagal prieraišumo teorijos pradininką Dž. Boulbį, žmogaus gebėjimas kreiptis pagalbos į kitus asmenis yra ypač svarbus ir padeda žmonėms prisitaikyti gyvenime [4, 5, 8]. Pagal tai, kaip žmonės ieško pagalbos, galima spręsti apie jų prieraišumo tipą. Nuo prieraišumo patirties priklauso, ar asmuo save suvokia kaip turintį teisę ar neturintį teisės, kad juo būtų rūpinamasi, dėl jo stengiamasi, ar jis save laiko vertu sulaukti dėmesio, paramos, pagalbos. Saugiai prisirišę asmenys yra labiau linkę kreiptis pagalbos, labiau pasikliauti kitais, jų gerais ketinimais, gali užmegzti bendradarbiavimo santykį. O nesaugiai prisirišę – linkę vengti kreiptis pagalbos, nepasitikėti kitais, jiems sunkiau užmegzti bendradarbiavimo santykį su specialistu (dėl įsijungiančių gynybinių mechanizmų) [10].
 
Prieraišumo teoriją tyrinėjantys autoriai teigia, kad tėvams atėjus konsultuotis dėl savo vaiko pas sveikatos specialistus, yra aktyvinama ir jų pačių prieraišumo sistema [4, 5, 8, 9]. Tėvų elgesį lemia nesąmoninga reakcija, kylanti dėl juose pažadinamo „vaiko“ atsidūrus nesaugioje aplinkoje. Jei „vaikas“, atsidūręs baimę keliančioje situacijoje, būdavo nuolat nuraminamas adekvačiai į jo baimę reaguojančios mamos, tai iš tokio vaiko išaugusi „mama“ (į sąvoką „mama“ įeina pagrindinis vaiku besirūpinantis asmuo, kuriuo dažniausiai ir būna motina, tačiau gali būti ir tėvas ar bet kuris kitas artimiausias vaikui asmuo), atsidūrusi nesaugioje situacijoje dėl savo vaiko ligos, ugdymo ar priežiūros, galės būti rami ir labiau pasitikės specialistais, galinčiais jai padėti dėl jos vaiko, – analogiškai kaip jai padėdavo ir ją nuramindavo jos pačios mama. O nesaugiai prisirišusių tėvų atveju vaikystėje „vaikui“ išsigandus, mamos arba nebūdavo šalia, arba ji sureaguodavo pykčiu į vaiko baimę, arba jo baimę nuneigdavo, todėl suaugusi tokia mama bus mažiau linkusi pasitikėti su jos vaiku dirbančiais specialistais, nes analogiškai vaikystėje jos tinkamai nenuramindavo mama [10].
 
Pravartu užsiimti savistaba
 
Stebėdami tėvų elgesį galime numanyti jų prieraišumo tipą. Yra svarbu atkreipti dėmesį į tėvų elgesį dar jiems belaukiant susitikimo, taip pat į tėvų santykį su specialistu, jų santykį su vaiku, paklausti, kaip jie ieškojo pagalbos. Tai padės geriau suprasti įvairų ir ypač priešiškai nusiteikusių tėvų elgesį. O kai geriau suprantame, dėl kokių priežasčių kartais taip elgiamės, galime palengvinti specialistų ir tėvų bendravimą ir šitaip labiau padėti vaikui. Tėvams irgi labai pravartu šiais klausimais imtis savistabos, analizuoti savo elgesį bendraujant su savo vaikų specialistais.
 
Kadangi ir tėvams, ir specialistams bendraujant kyla daug baimės reakcijų, reikėtų abipusiu sutarimu stengtis sumažinti baimės ir nerimo jausmus. Todėl ikimokyklinėje įstaigoje labai svarbu sukurti saugią, bendradarbiavimą ir pasitikėjimą keliančią atmosferą tiek vaikams, tiek jų tėvams ir čia dirbantiems specialistams. Tai padaryti padeda malonus, atviras, geranoriškas bendravimo stilius, aiškiai pateikiama informacija, emocinis visų įsitraukimas, gebėjimas išklausyti, vengiant kaltinančių sakinių ir teisumo įrodinėjimo, gebėjimas į pykčio (aktyvaus ir pasyvaus) reakcijas neatsakyti pykčiu, priėmimas ir atspindėjimas tiek teigiamų, tiek neigiamų emocijų, stengimasis jas pažinti, suprasti, o ne vertinti.
Šaltiniai:
  1.  Lesinskienė S. Socialinio bendravimo sutrikimai. Vadovėlis: Raugalė A. ir kt. Vaikų ligos, 4 tomas, Vilniaus universiteto leidykla, 2005, p. 611–618.
  2. Andrikienė L., Laurinaitis E., Milašiūnas R. Psichoanalitinė psichoterapija, Vilnius, 2004, p. 126–141.
  3. Guédeney N., Guédeney A. L’attachement: approche théorique, du bébé au personne âgée, Elsevier Masson, 2009.
  4. Guédeney N., Guédeney A.  L’attachement : approche clinique, Elsevier Masson, 2010.
  5. Guédeney N., Guédeney A. Attachment upadate. Seminar in IACAPAP 2012, 20th World Congress-Paris.
  6. Keren M. Adolescence in the light of attachment, IACAPAP 2012, 20th World Congress-Paris.
  7. Pileckaitė-Markovienė M., Lazdauskas T. Šeima ir tėvų globos netekusio vaiko raida. Vilnius, 2007, p. 36–48.
  8. Guédeney N., Guédeney A. Twelve years later: From „Fraiberg in Paris“ to Attachment theory applied to community health care centers for family and toddlers. The Signal, 2007 Oct, 15, p. 1–8.
  9. Kobak R. R, Mandelbaum T. Caring for the caregiver: An attachment approach to assesement and treatment of child problems. In S.M. Johnson and V.E. Whiffen. Attachment processes in couple and family therapy, New York: Guilford Press, 2003, p. 144–164.
  10. Lesinskienė S., Jakaitė M., Karalienė V. Vaikai, tėvai, gydytojai – kaip rasti bendrą kalbą? Kas apie tai kalbama prieraišumo teorijoje? Pediatrija, 2013, 1(60), p. 69–75.
 
Dr. Sigita LESINSKIENĖ, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos Vaikų psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centro docentė; konsultuoja privačiai Psichikos sveikatos klinikoje, tel. 8 686 17 550, el. paštu sigita.lesinskiene@mf.vu.lt
 
Daugiau autorės straipsnių:
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti specialistai mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.