Vaiko gerovė ir ugdymo kontekstai ikimokykliniame amžiuje
Vaiko gerovė ir ugdymo kontekstai ikimokykliniame amžiuje
2023-04-28
|
Dr. Irma Liubertienė ir doc. dr. Sergejus Neifachas renginyje kalbėjo apie vaiko gerovės sampratą. Vaiko gerovė yra vienas iš ugdymo kokybę lemiančių veiksnių. I. Liubertienės disertacijoje ieškota veiksnių, kurie prisideda prie vaiko gerovės kūrimo. Gerovės reiškinys pristatomas kaip sistema, kurioje atskleidžiamos įvairios jungtys: socialinės, emocinės, kultūrinės, atsispindinčios ugdomojoje aplinkoje, įgalinančios pedagogą ir vaiką pristatyti įvairius savo vertybinius pjūvius, atskleisti idėjas. Vaiko gerovės reiškinys, S. Neifacho teigimu, šių dienų edukologijos tyrimuose pristatomas kaip holistinė sąvoka, kuri demonstruoja į(si)pareigojimą užtikrinti orią ūgtį vaikui, einančiam savo patirtiniu keliu. Ugdymas vaikystėje pristatomas kaip procesas, kuriame vaikas atsispindi aktyviai judėdamas, veikdamas, sutikdamas bet kokį atradimo įvykį, kuriame stengiasi save įprasminti. Taip vaiko gerovės reiškinys kuria kultūrinę prieigą, kurioje pagrindinė kuriama vertė pristatoma per aktyvią žaismę ir atradimą vaikui. Patirtinė kultūra turėtų atsispindėti tokiose sąvokose, kaip ugdymosi priemonės, ugdymo strategijos, ugdymo proceso modeliavimas ir kūrimas.
Saugi aplinka, proaktyvi, įtraukianti ugdymo perspektyva, globa, socialinė įtrauktis, švietimo pagalba ir visuotinis aktyvus dalyvavimas kuria vaikams laimės indeksą. Veiklos, kuriančios vaiko gerovę darželyje, gali būti modeliuojamos įvairiai, remiantis tvarumu, patyrimais, konkrečiais vaiko išgyvenimais.
Gerovės procesas yra kontekstualus, gali būti pristatytas tam tikrais septyniais vaiko intelektinių gebėjimų plėtojimo žingsniais, kurie parodo jo įtrauktį pradedant nuo asmenybės ir baigiant jo aktyvia patirtine įtraukiančia praktika, kurioje vaikas demonstruoja kūrybingumą, savarankiškumą, pasitikėjimą savimi, iniciatyvumą.
Kas gi atsispindi disertaciniame tyrime, aktualiame ir vadovams, ir pedagogams? I. Liubertienė pristatė vaikų gerovės komponentų raišką mokykloje, kuri remiasi šiais komponentais:
išgyvenamomis emocijomis – visos jos geros, nėra blogų, svarbu, kaip mes priimame, atpažįstame, įvardijame vaikų emocijas, kaip ir mes, ir vaikas jas reguliuojame, kai vaikai būna įsitraukę į ugdymo procesą (angl. flow būseną), tai reiškia, kad patiria gerovę. Priėmus, įsisąmoninus, atpažinus pyktį, jo intensyvumas gali mažėti, virsti malonumu, įsisąmonintas liūdesys pamažu virsta viltimi – emocijos transformuojasi, intensyvumas mažėja, tiesiog pirmas žingsnis yra ne neigti jas, o atpažinti;
įsitraukimu;
pozityvių santykių plėtojimu – kokie jie tarp vaikų, mokytojo ir vaiko;
mokymosi prasmės jausmu – vaikams yra svarbus, jie iš prigimties yra „kodėlčiukai“;
tikslų pasiekimu mažais žingsneliais (kai pavyksta pasiekti, pajausti ir pasidžiaugti „Man pavyko, aš pasiekiau“);
sveikata – kiek jaučiuosi sveikas, nes kartais žmogus kito akimis atrodo nesveikas, neįgalus, bet taip nesijaučia, ir atvirkščiai.
Vaikų gerovė – tai ugdymo patirčių rezultatas. Disertacijos tyrime I. Liubertienė matavo bendruomenės gerovę, mokytojo individualią ir ugdymo praktikas, kurios taikomos vaikų gerovei kurti. Mokytojo individualiai gerovei svarbios jo darbe patiriamos emocijos, santykiai su kolegomis ir vaikais, jo asmeninė sveikata, darbo potencialas, įsitraukimas, darbo tikslų siekimas bendruomenės gerovei – kiek klestintys yra visi asmenys ugdymo įstaigoje, kokia yra lyderystės pažanga, geri santykiai kolektyve, tai, kaip sprendžiami konfliktai. Vaikų gerovei mokykloje kurtis aktualių gebėjimų ugdymas pristatytas trimis pjūviais – mokytojų požiūris į šių gebėjimų ugdymą, žinios, kaip juos ugdyti, mokytojo gebėjimai ugdyti šiuos vaikų gebėjimus.
Tyrimo išvados parodė, kad mokinių gerovę ugdymo įstaigoje veikia daug veiksnių. Svarbus mokytojo išsilavinimas ir kvalifikacija, ar yra išklausęs ilgalaikę nuoseklią programą. Mokytojo asmeninė gerovė veikia mokinių gerovę: tiesiogiai veikia mokytojo darbo potencialas, netiesiogiai – išgyvenamos emocijos, sveikata ir santykiai. Mokyklos bendruomenės gerovė veikia mokinių gerovę. Tiesiogiai – visų narių pasitenkinimas savo bendruomene ir mokyklos misija, antrinis faktorius būtų santykiai kolektyve, sveikos turimos praktikos ir lyderystės pažanga.
Vaikų gerovė – tai ugdymo patirčių rezultatas. Disertacijos tyrime I. Liubertienė matavo bendruomenės gerovę, mokytojo individualią ir ugdymo praktikas, kurios taikomos vaikų gerovei kurti. Mokytojo individualiai gerovei svarbios jo darbe patiriamos emocijos, santykiai su kolegomis ir vaikais, jo asmeninė sveikata, darbo potencialas, įsitraukimas, darbo tikslų siekimas bendruomenės gerovei – kiek klestintys yra visi asmenys ugdymo įstaigoje, kokia yra lyderystės pažanga, geri santykiai kolektyve, tai, kaip sprendžiami konfliktai. Vaikų gerovei mokykloje kurtis aktualių gebėjimų ugdymas pristatytas trimis pjūviais – mokytojų požiūris į šių gebėjimų ugdymą, žinios, kaip juos ugdyti, mokytojo gebėjimai ugdyti šiuos vaikų gebėjimus.
Tyrimo išvados parodė, kad mokinių gerovę ugdymo įstaigoje veikia daug veiksnių. Svarbus mokytojo išsilavinimas ir kvalifikacija, ar yra išklausęs ilgalaikę nuoseklią programą. Mokytojo asmeninė gerovė veikia mokinių gerovę: tiesiogiai veikia mokytojo darbo potencialas, netiesiogiai – išgyvenamos emocijos, sveikata ir santykiai. Mokyklos bendruomenės gerovė veikia mokinių gerovę. Tiesiogiai – visų narių pasitenkinimas savo bendruomene ir mokyklos misija, antrinis faktorius būtų santykiai kolektyve, sveikos turimos praktikos ir lyderystės pažanga.
Vaikų gerovei kurti aktualių įgūdžių ugdymą lemia mokytojų požiūris, žinios ir gebėjimai. Tiesiogiai veikia gebėjimai, žinias galima įgyti greitai, o požiūriui pakeisti reikia laiko.
Pranešimo pabaigoje I. Liubertienė pateikė rekomendacijas vadovams ir pedagogams: skatinti ugdymo įstaigų bendruomenių gerovę, stiprinti veikiančias stiprias praktikas, nuosekliai plėtoti vaikų gerovei kurtis aktualių gebėjimų ugdymo programas, jas įgyvendinti visų amžiaus grupių vaikams integruojant į bendrojo ugdymo programą, skirti nuolatinį dėmesį mokytojų ir kitų mokyklos darbuotojų asmeninei gerovei darbe, skatinti pedagogus dalyvauti nuosekliose, ilgalaikėse kvalifikacinėse programose, skirtose vaikų gerovei plėtoti mokyklose.
Ugdymosi kontekstai: kūrybinės provokacijos ir pakvietimai
Doc. dr. Asta Lapėnienė ir mokslo ir menų mokyklos „Taškius“ pradinio ugdymo vadovė Ligita Neverauskienė pasakojo apie tai, kaip geriausia vaikus kviesti, skatinti kurti. Pasak A. Lapėnienės, aplinka kaip trečiasis ugdytojas yra vienas esminių „Reggio Emilia“ ugdymo sistemos požiūrio į vaiko ugdymą aspektų. Toks ugdymo procesas laikomas trišaliai aktyviu – aktyvus besimokantysis, nes veikia, aktyvus mokytojas, nes kuria besimokančiajam veikti palankią aplinką, aktyvi tarp jų sukuriama aplinka, nes apima veikimą ir kaitą. Tokioje aplinkoje vaikas ir mokytojas tampa proceso kūrėjais, „Reggio Emilia“ praktikos atskleidžia kelius ir būdus, kuriais remiantis ugdymo įstaigos erdvės gali būti adaptuojamos, paruošiamos, o atskirais atvejais ir sukuriamos, siekiant skatinti vaiką tyrinėti, išreikšti save. Tam, kad aplinka taptų trečiuoju ugdytoju, jos transformacijos turėtų apimti tiek institucinį, tiek personalinį lygmenis.
Doc. dr. Asta Lapėnienė ir mokslo ir menų mokyklos „Taškius“ pradinio ugdymo vadovė Ligita Neverauskienė pasakojo apie tai, kaip geriausia vaikus kviesti, skatinti kurti. Pasak A. Lapėnienės, aplinka kaip trečiasis ugdytojas yra vienas esminių „Reggio Emilia“ ugdymo sistemos požiūrio į vaiko ugdymą aspektų. Toks ugdymo procesas laikomas trišaliai aktyviu – aktyvus besimokantysis, nes veikia, aktyvus mokytojas, nes kuria besimokančiajam veikti palankią aplinką, aktyvi tarp jų sukuriama aplinka, nes apima veikimą ir kaitą. Tokioje aplinkoje vaikas ir mokytojas tampa proceso kūrėjais, „Reggio Emilia“ praktikos atskleidžia kelius ir būdus, kuriais remiantis ugdymo įstaigos erdvės gali būti adaptuojamos, paruošiamos, o atskirais atvejais ir sukuriamos, siekiant skatinti vaiką tyrinėti, išreikšti save. Tam, kad aplinka taptų trečiuoju ugdytoju, jos transformacijos turėtų apimti tiek institucinį, tiek personalinį lygmenis.
Instituciniu lygmeniu siekiama atsisakyti vizualinės taršos, palikti erdvę kiek įmanoma tuščią, didinant erdvės multisensoriškumą, tam, kad mokytojas galėtų kurti įtraukiančius ugdymosi kontekstus. Kontekstas – mokytojo apgalvotos situacijos ir jai parengtos, estetiškai sukomponuotos aplinkos, įtraukiančios vaikus į veiklą, pažadinančios jo tyrinėjimus ir kūrybinius ieškojimus, visuma. Suaugusieji turi rūpintis kontekstu, kad vaikai galėtų būti smalsūs, mokytis iš aplinkos. Kuriant įtraukiančius ugdymosi kontekstus, siūloma kreipti dėmesį į keletą esminių konteksto kūrimo elementų: tai medžiagiškumo, dekoriškumo dimensijas, kaitą ir estetiką. Konteksto kūrimas prasideda nuo fizinės aplinkos transformacijos, naudojant kūrybines provokacijas užmezgamas aktyvus ir jautrus santykis su aplinka, vėliau vystomas dialogas (vaiko ir suaugusiojo, vaikų tarpusavyje, vaiko su medžiagomis ir priemonėmis) ir kūryba kartu su vaiku. Paskutiniame, patirties raiškos, etape siūloma kurti kūrybinius kvietimus, kurių esminė žinutė yra pasirinkimo galimybių kūrimas. Kūrybinei provokacijai suteikiamas ant kelio gulinčio akmens, už kurio užkliuvęs žmogus turi pakeisti savo žingsnį, įvaizdis. Patekęs į netikėtai pakitusią aplinką vaikas instinktyviai suklūsta, ima ją tyrinėti ir transformuoti. Sąmoningai pedagogo sukurtos estetiškos erdvės skatina vaiko klausimus ir atradimus.
Kalbant apie medžiagiškumo dimensiją reikėtų atkreipti dėmesį į kompozicinį sprendimą, vienas iš jo elementų yra vietos pasirinkimas. Kūrybinei provokacijai siūloma rinktis netikėtas ir darželyje galbūt užmirštas erdves – palangę, pastalę, laiptų pakopą ar aikštelę, medžiagos ir priemonės taip pat kelia nuostabą savo paprastumu. Siūloma rinktis natūralius namų apyvokos daiktus ir įrankius, popieriaus atraižas, veidrodžius, įvairius šviesos šaltinius, knygas, dideles nuotraukas, reprodukcijas, kitus objektus. Svarbu, kad medžiagos ir priemonės būtų sudėliotos estetiškai, sukuriant vientisos kompozicijos įspūdį, dažnai naudojamas kontrasto principas, objektas, kurį norime, kad vaikai paliestų ir tyrinėtų, padedamas matomiausioje vietoje, pvz., šviesus tamsiame fone ar atvirkščiai. Svarbu, kad kuriant šias provokacijas būtų užmezgamas kitoks santykis su realybe, skatinamas kūrybiškas požiūris į tikrovę, naudojant veidrodžių atspindžių projekcijas objektas gali būti padidinamas ar sumažinamas, parodoma ne tik išorė, bet ir jo vidus, kreipiamas dėmesys į raštą, formą, tos pačios rūšies objektų įvairovę.
Galima jungti skirtingas, technologiškai nejungiamas medžiagas – molį ir popierių, suaugusiajam kelti klausimus, ar galima, pavyzdžiui, suglamžyti popierių ir molį, iš molio padaryti virvę, molį padaryti tokį ploną kaip popierius, sujungti šias dvi medžiagas. Tokiame kontekste keičiasi mokytojo ir vaiko santykis, mokytojo dialogas su vaiku paremia vaiko mokymąsi, mokytojas atlieka tam tikras funkcijas: atpažinimo ir įvardijimo to, ką vaikas daro, klausymosi, mokymosi, ženklų dokumentavimo.
L. Neverauskienė teigė, kad konteksto kūrimo etape yra svarbus raiškos etapas – kūrybiniai kvietimai: „Tai, ką vaikas veikia, patiria, išreiškia… Pasirinkimai yra būtini. Standartiškai šiandien stebiu, kad mokytojas nulemia vaiko pasirinkimą, mes, kolegos, geriau žinome popieriaus formatą, atspalvį, spalvas, koks atvirukas ar darbelis labiau tiktų mamai, tėčiui, kokios spalvos vaiko darbelyje turėtų būti saulė ar žolė, dažnai savo komandos klausiu: „O kodėl?“ Supilstome tuos dažus, padedame tinkamas priemones, kurios mums atrodo reikalingos, bet ar kuriame mes, suaugusieji, ar kviečiame į procesą vaikus? „Reggio Emilia“ požiūriu yra kitokia jungtis ir kvietimas vaiko kūrybinėms paieškoms. Stimuliuojama veikla kviečia vaiką rinktis, yra galimybės ir pasirinkimai, taip atsisakoma šabloniško piešinio, išryškinama vaiko autorystė, atsiranda trafaretinio piešinio nebuvimas. Tikiu, kad pamažu žengdami pirmyn galime atsisakyti šabloniškų piešinių, kai per Velykas piešiame tik vištas ir per Kalėdas tik besmegenius.“
Pranešimo pabaigoje renginio dalyviams buvo parodytas filmukas, kuriame matyti, kaip vaikai mėgaujasi laisva kūryba, priemonių pasirinkimu.
Dovilė Šileikytė
Skaitykite daugiau: https://www.svietimonaujienos.lt/vaiko-gerove-ir-ugdymo-kontekstai-ikimokykliniame-amziuje/
Skaitykite daugiau: https://www.svietimonaujienos.lt/vaiko-gerove-ir-ugdymo-kontekstai-ikimokykliniame-amziuje/
