Emokykla.lt

Vaikų kalbos ugdymas pasitelkiant tautosaką

2017-07-03
Susijusios temos: Vaiko kalba Vaiko ugdymas
Vaikų kalbos ugdymas pasitelkiant tautosaką
Doc. dr. Nijolė BRAŽIENĖ
Šiaulių universitetas, Edukologijos ir psichologijos katedra
Tautosakos kūrinių kalba – turtinga, vaizdinga, skambi, per ilgą laiką nugludinta, nušlifuota, išpuoselėta – lengvai pasiekia vaiko sąmonę, tad nenuostabu, kad anksčiau vaikai be jokių pastangų, kone instinktyviai suvokdavo geros stilingos kalbos sistemą.
Straipsnyje, išryškinus vaikams skirtos liaudies kūrybos ir gimtosios kalbos ryšius, pateikiama praktinių idėjų, kaip nedidelės apimties tautosakos kūrinėlius galima įkomponuoti į žaismingas kūrybines kalbos užduotis, padėsiančias vaikams mokytis taisyklingai tarti garsus, tobulinti gramatinius gebėjimus, perprasti dar negirdėtų bei aktyvinti sakytinėje kalboje retesnių žodžių vartojimą, skatinančias rišliai aiškinti, pasakoti, kurti pagal pavyzdį ir kt.
 
XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje šalies kultūrinį gyvenimą apėmęs visuotinis susidomėjimas žodine liaudies kūryba ne tik davė akstiną lietuvių vaikų prozai ir poezijai, bet ir atskleidė tautosakos, kaip svarbios pedagoginės priemonės reikšmę: „tautosaka, kaip universali dvasinio gyvenimo sritis, tautos kultūros raidoje padėjo individui identifikuotis su tautinėmis vertybėmis: mokytis gimtosios kalbos, perimti dorines normas, vyresniųjų patyrimą“ (Vasiliauskas, 2006, p. 75). Remiantis V. Vitkausku (1989) ir G. Gučiene (1989), išskirtini tokie liaudies kūrybos ir gimtosios kalbos ryšiai:
  • Žaidinimuose užkoduoti pačių mažiausių vaikų kalbos ugdymo pradmenys – leksikos, morfologijos, sintaksės, kirčiavimo pagrindai, ritmo pojūtis, pirminės pastangos sukoncentruoti dėmesį, fonetinė žodžių raiška.
  • Žaidimais kalba emocionaliai perduodama visais aspektais, įtvirtinami jos dėsniai, sandara ir pan.: „(...) imdavo žaisti įvairias žanrines sceneles, kuriose be kalbos, net be tam tikrų tradiciškai iš kartos į kartą paveldimų žaidimo formulių, smagių dainų ir dainelių neįmanoma dalyvauti. Čia jau mokomasi ir linksnių valdymo, ir leksikos vartojimo taisyklių“ (Vitkauskas, 1989, p. 7).
  • Žaidimais-rateliais vaikai išmoksta taisyklingai vartoti kreipinį, įvardžius.
  • Vaidybiniai ir dialoginiai žaidimai – sakinių konstrukcijos ir formos, leksikos, rišliosios kalbos lavinimo priemonė. Žaidžiant tokius žaidimus reikėjo kalbėti vaizdingai, šmaikščiai, kad „publikai“ būtų įdomu ir linksma. Priešingu atveju žaidimas baigsis ir visi išsiskirstys: „kiekvienas vaikas žaidimą kartojo ne mašinaliai, bet kūrybingai pats improvizuodamas, tarsi iš naujo kurdamas dialogą, prisitaikydamas prie žaidimo valandos aplinkybių“ (Vitkauskas, 1989, p. 15).
  • Skaičiuotės, greitakalbės, pamėgdžiojimai – kalbos treniruotės, liežuvio mankštinimas; kalbinės klausos, tarties lavinimas.
  • Adverniška, arba atvirkštinė, kalba – savotiškas kalbos žaidimas, kadaise labai mėgtas šešerių–dešimties metų vaikų, mokė suvokti žodžio sandarą, teikė supratimą, kas yra skiemuo.
Tautosakos kūrinių kalba – turtinga, vaizdinga, skambi, per ilgą laiką nugludinta, nušlifuota, išpuoselėta – lengvai pasiekia vaiko sąmonę, tad nenuostabu, kad anksčiau vaikai be jokių pastangų, kone instinktyviai suvokdavo geros stilingos kalbos sistemą.
 
Iš vienos pusės, liaudies kūryba – laiko patikrinta vaiko kalbos ugdymo priemonė, iš kitos, – jau nuo XX a. pabaigos pastebima, kad tautosakos gyvybingumas silpsta, kartu stabarėja kalba, nyksta jos emocionalumas. Tai siejama su rašytinės literatūros, kino, televizijos atsiradimu (Vitkauskas, 1989; Kerbelytė, 2011) ir traktuojama kaip natūrali smarkiai pasikeitusio gyvenimo, atsisveikinimo su „balanos gadyne“ pasekmė (Sauka, 1998). Visgi nors liaudies kūryba dabar labiau suprantama kaip estetinė vertybė, meninis palikimas, tačiau tai nereiškia, kad ji turi tapti muziejine relikvija – L. Saukos (ten pat) žodžiais, tautosaka gali turėti ir antrąjį gyvenimą. Juolab kad ikimokyklinis amžiaus tarpsnis – sensityvus periodas vaikų kalbai ir jų asmenybės visapusiškam formavimuisi, kai vaikai suvokia, išgyvena, giliau įsimena liaudies kūrybą ir ją noriai pritaiko atitinkamais atvejais (Dailidienė, 1989).
 
Ikimokykliniame amžiuje kalbos ugdymas labai glaudžiai susijęs su žaidybine vaiko veikla Žemiau pateikiama praktinių idėjų, kaip nedidelės apimties tautosakos kūrinėlius galima įkomponuoti į žaismingas kūrybines kalbos užduotis, padėsiančias vaikams mokytis taisyklingai tarti garsus, tobulinti gramatinius gebėjimus, perprasti dar negirdėtų bei aktyvinti sakytinėje kalboje retesnių žodžių vartojimą, skatinančias rišliai aiškinti, pasakoti, kurti pagal pavyzdį ir kt.
 
Prieš veiklą (ne tą pačią dieną) rekomenduojama su vaikais pažiūrėti ir aptarti animacinį filmą „Zuikis žvairys ir šaltinėlis“; perskaityti ir aptarti K. Abario „Šaltinėlio kelionė“ (kn. „Jums maži ir didesni“, p. 128–129), atkreipiant dėmesį į įvairias vandens formas (rūkas, lietus, sniegas ir t. t.), iš kur vanduo atsiranda ir pan.
 
Pastaba. Užduotis vaikams teikti pasirinktinai. Veiklą galima organizuoti keliskart, vis pakartojant kai kurias užduotis (vaikams patinka kartotinės sakytinės pratybos) ir pasiūlant kitų.  Svarbu, kad jos natūraliai jungtųsi, kad būtų išlaikytas vaikų susidomėjimas ir noras atlikti užduotis.
 
Šaltinėlio ir kiškio kelionė 
 
Priemonės: nuotraukoskiškio, voverės, pelėdos (labai svarbu, kad labai aiškiai matytųsi atskiro gyvūno kūno dalys, nebūtų papildomų vaizdų, kurie klaidintų vaikus, blaškytų jų dėmesį), Lietuvos žemėlapis.
 
Nuteikimas
– Šiandien mes keliausime į pasaką, kur kalbėsime apie... Atspėkit, apie ką: Ir dangumi skraidžioja, ir žeme šliaužioja, ir po žeme landžioja. Kas? (Vanduo). (Jei vaikams nepavyksta įminti mįslės, pabandyti stimuliuoti jų atmintį primenant žiūrėtą filmuką arba padrąsinti: „Nieko baisaus, jei sunku dabar įspėti. Manau, po šios kelionės jūs nesunkiai atspėsite, kas tai yra“.)     
– Šiandien kalbėsim apie vandenį. Ką jūs žinote apie vandenį? Koks būna vanduo? (šaltas, šiltas, skystas, tekantis, permatomas, gaivinantis, šviežias, švarus, drumstas, purvinas...).
− O ar būna kietas vanduo? Kada taip būna? (kai vanduo užšąla, pavirsta į sniegą, ledą, gruodą).
− Ar būna vanduo lengvesnis už orą? Kada? (kai vanduo išgaruoja, tai susidaro garai, rūkas, debesys).
− Kur vandens galima pamatyti gamtoje? (upėje, ežere, jūroje...).
− Iš kur vanduo gamtoje randasi? (jis išteka iš po žemių; šaltinėlis).
− O kur baigiasi šaltinėlis? (jis įteka į upę, upokšnį).
 
Pagrindinė  veikla
Vedėjas, demonstruodamas kiškio nuotrauką, pradeda sekti pasaką: Kartą gyveno miške kiškelis. Kiauras dienas jis lakstė po mišką, akimis į visas puses žvairuodamas, viską jis aplink pamatyti norėjo.
 
1 užduotis. Kiškio apibūdinimas.
 
1) vienu sakiniu apibūdinti kiškio išvaizdą: kiškis yra nedidelis gražus žvėrelis;
2) apibūdinti kiekvieną kiškio kūno dalį; skatinti pasakyti kuo daugiau būdvardžių: kiškio ausys ilgos, stačios, akys – juodos, mažos; priekinės kojos trumpos, užpakalinės – ilgos, uodega trumpa, viršuj – juoda, žemiau – balta;
3) atkreipiamas vaikų dėmesys, kad iš dviejų žodžių galima sudaryti vieną naują žodį, ir pasiūloma pažaisti: iš dviejų žodžių padaryti vieną (pavyzdį pasako vedėjas), toliau bando vaikai (jei jiems nelabai pavyksta, taisoma ne pastaba, bet grįžtamuoju koreguojamuoju ryšiu):
 
Pilkas kailis – pilkakailis
Švelnus kailis – ...........................
Ilgos ausys – ...........................
Trumpa uodega – ...........................
Striuka uodega – ...........................
Žvairos akys – ...........................
Skelta lūpa – ...........................
Ilgi ūsai – ................................
 
Bėgiojo kartą kiškelis po mišką ir sutiko voverę – rudauodegę pūstauodegę.
 
2 užduotis. Paklausiama vaikų, kaip jie supranta žodžius „rudauodegė“ ir „pūstauodegė“; padedama iš vieno žodžio padaryti du, jei vaikams sunku.
 
3 užduotis. Voverė ir kiškis. Palygink voverę ir kiškį.
Susijęs vaizdas
 
1. Voverės kailis rudas, o kiškio – pilkas.
Voverės uodega ilga, o kiškio – trumpa.
2. Voverės uodega ilgesnė už kiškio. O kiškio uodega? Kiškio uodega ...
Kiškio ausys platesnės už voverės. O voverės ausys? Voverės ausys...
 
4 užduotis. Pavadink voverę ir kiškį švelniais žodžiais.
Voverė, voveraitė, voverytė, voveriukė...
Kiškis, kiškutis, kiškelis, kiškiukas...
Tegul vaikas vienos rankos pirštus laiko sugniaužtus į kumštį. Pasakęs mažybinį žodį, atlenkia vieną pirštą. Suskaičiuojame atlenktus pirštus – tiek žodžių vaikas pasakė.
 
− Eime pažaisti! – kviečia kiškis voverę.
− Neturiu laiko, − atsakė voverė. − Žiemai ruošiuosi. Kaip voverė ruošiasi žiemai? (renka sėkleles, grybus, uogas, riešutus). Žinia, darbas nelaukia, ir voverė darbšti, matyt, ji žino tokį posakį „Kaip dirba, taip ir turi“ ...(pauzė) arba „Ką darai, daryk gerai“, ...(pauzė) arba „Nekrutėsi – neturėsi“. Tad ir kruta voverė, dirba, kad visai žiemai maisto pakaktų, kad badas į akis nežvelgtų.
 
Ritmingai plojant ir choru kartojant galima pasimokyti voverės pamėgdžiojimą, aiškiai tariant garsus: Voverėkšt, tėkšt, tėkšt... Voverėkšt, tėkšt, tėkšt... Voverėkšt, tėkšt, tėkšt...
 
Bėga kiškelis toliau. Mato – medyje drevė, o iš jos kažkas stebi (žr. paveikslėlį).
− Kas tu? − klausia kiškis.
− Aš esu pelėda! Dienomis miegu, o naktimis peles ir kiškius gaudau!
 
 
5 užduotis. Pelėdos apibūdinimas.
1) išsiaiškinama, į kokius žodžius vaikams panašus žodis „pelėda“, kad sudarytas iš „peles ėda“;
2) kūno dalių apibūdinimas: galva didelė. snapas trumpas, kumpas. kojos plunksnuotos iki nagų. nagai juodi, aštrūs (padėti vaikams pasakant naujų žodžių, paaiškinti reikšmes ir skatinti vartoti);
3) pelėdų skleidžiamas garsas panašus į ūhūū garsus, sakoma, kad pelėdos ūbauja, ūkauja, o žmonės pelėdas mėgdžioja taip: Ujujui ujujui kuvy kuvy kuvy! (2 k.) Ojojoi ojojoi kuvy kuvy kuvy! (drauge su vaikais keliskart pakartojamas pelėdos pamėgdžiojimas, aiškiai tariant garsus).
 
Išsigando kiškutis.
 
Vedėjas: Vaikai, kad baimės kiškeliui būtų mažiau, paerzinkim pelėdą (Iš pradžių vedėjas neskubėdamas pasako žodžius, paskui po truputį įsijungia ir vaikai; išmokus žodžius linksmai keliskart pakartojama greitėjančiu tempu):
Oi tu pelėda!
Aukštuos medžiuos sėdi.
Visos paukštės tave bara,
Kad negražiai giedi.
Nebešnekino kiškelis daugiau pelėdos – apsisuko ir nubėgo: baimė kojas taiso.
Bėgiojo bėgiojo kiškelis po mišką ir staiga pamatė šaltinėlį, o iš jo tekantį upeliuką.
− Kas tu? − paklausė kiškis.
− Aš esu šaltinėlis. Labai mėgstu bėgioti.
− Kaip smagu, − apsidžiaugė kiškis. − Palenktyniaujam!
− Bėgam, − sutiko šaltinėlis.
Bėga kiškis, šokuoja per kupstus, per vandens purslus.
Atbėgo kiškis ir šaltinėlis prie upės kranto, o ten daugybė upeliukų čiurlena į vieną vietą.
− Prapuolei tu dabar, šaltinėli! Praris tave didžiulė upė, − sunerimo kiškis. − Ei, šaltinėli, kur tu?
− Aš čia, − atsakė šaltinėlis iš upės. − Aš dabar kartu su kitais šaltinėliais.
 
6 užduotis. Upelis
1) atkreipiamas vaikų dėmesys, kad upė teka, bėga;
2) pasakyk maloniai (tegul vaikai tęsia): upė, upelis... (upeliukas, upelytis...)
3) pasakyk priešingai:
Upė gili – sekli.
Upė siaura – plati.
Upė srauni – rami.
Pastaba. Žodžiai „srauni“ ir „sekli“ vaikams gali būti nežinomi, todėl reikia paaiškinti reikšmes: srauni – smarkiai, greitai tekanti; sekli – negili.
 
Visą dieną ir visą naktį bėgiojo po mišką kiškis. Pagaliau išaušo rytas.
Dairosi kiškis, bet šaltinėlio niekur nemato.
− Ei, šaltinėli, kur tu?
− Aš čia! Pažiūrėk viršun, − atsiliepė šaltinėlis.
Pakėlė kiškis akis į dangų ir mato – aukštai aukštai debesėliai supasi.
− Kaip tu ten patekai? − nustebo kiškis.
− Naktį aš rūku virtau, o ryte mane saulutė sušildė ir aš tapau debesėliu.
 
1) pagalvok ir paaiškink, kodėl taip atsitiko (sakinio pradžią sako vedėjas, vaikai turi pabaigti; jei reikia, padėti vaikams užbaigti):
Iš vandens susidarė rūkas, nes... (naktį atvėso). Iš rūko atsirado debesėlis, nes... (rytą saulutė rūką sušildė).
2) paaiškink, kaip šaltinėlis virto debesėliu (jei reikia, padėti vaikams sudėlioti aiškinimą): Naktį oras atvėso, tada iš vandens susidarė rūkas. Rytą saulutė pašildė, tada iš rūko atsirado debesėlis.
 
Atėjo ruduo. Miške prasidėjo lietūs. Pasislėpė kiškis. Staiga girdi – kažkas čiurlena.
− Ei, kas ten?! − sušuko kiškis.
− Čia aš, šaltinėlis. Aš sugrįžau. Šaltinėliu iš žemės ištryškau, iš upės rūku pakilau, iš rūko debesėliu virtau. Kai viršuje atšalo, aš lietumi virtau ir vėl į žemę nukritau. Greitai lietūs baigsis, žiema ateis, ir mes vėl susitiksim.
 
7 užduotis. Susitikimas žiemą.
Vaikai, kaip jūs galvojate, kaip šaltinėlis ir kiškis susitiks?.. Gal sužinosite „kaip“, jei įminsite mįsles:
Kai sušąla, stiklu skamba? Kas? (Ledas)
Žiemą gimsta, pavasarį miršta. Kas? (Sniegas).
 
–Taip ir buvo. Atėjo žiema, ir šaltinėlis iš debesies sniegu į žemę sugrįžo.
− Čia ir pasaka jau baigiasi. Bet kol dar ji visai nepasibaigė, noriu paklausti, ar žinote, kaip žemėlapiuose žymimos upės?
 
Su vaikais apžiūrimas Lietuvos žemėlapis, atkreipiamas jų dėmesys, kad žemėlapyje upės žymimos mėlyna linija – „virvele“. Pasiūloma pasimokyti greitakalbės Virvė, virvelė, virvikytė ir virvogalis.
Pastaba. Prieš greitakalbės mokymąsi su vaikais išsiaiškinami visi žodžiai.
 
8 užduotis. Garsas V
Keliskart pakartojus greitakalbę, paprašoma vaikų išskirti dažniausiai kartojamą garsą; ištarti jį.
Pasakyti daugiau žodžių, prasidedančių garsu V.
 
9 užduotis. Žaidimas „Kiškeliai“
− Vaikai, šiandien jūs atlikote labai daug nelengvų užduočių ir nusipelnėte pailsėti – kad atgautumėte po kelionės jėgas, siūlau pažaisti smagų žaidimą.
 
Apibrėžiamas ratas. Į ratą sueina visi žaidėjai ir renka gončą (medžioklinis šuo, skalikas). Vienas skaičiuoja (pirmąkart tai daro vedėjas, skatindamas ir vaikus drauge kartoti, kad įsimintų skaičiuotę), kiekvieną žaidėją (taip pat ir save) paliesdamas pirštu:
Zuiki puiki,
Bėk iš dvaro, jei nebėgsi –
Dvare mušiu:
Eni beni diki šmaki,
Aus baus – tave kiškis raus!
 
Į kurį pirštu bakstelėdamas ištaria „raus“, tas lieka kiškeliu ir išeina iš rato. Taip skaito, kol palieka du. Kuriam iš tų dviejų tenka žodis „van“, tas lieka kiškeliu, o antrasis – gonču. Gončas išbėga iš užbrėžto rato, vadinamo dvaru, ir surinka:
Zara zara,
Kiškis iš dvaro!
Gončai išeina medžiot!
 
Visi kiškeliai iš dvaro išbėga, o gončas gaudo. Kurį ranka paliečia, tas lieka gonču ir gaudo kiškelius. Gončas kiškelį tegali vytis tik iki dvaro.
 
Apibendrinimas (užduotys pasirinktinai)
 
Dabar susėskime ir prisiminkime savo kelionę su kiškiu ir šaltinėliu.
 
1. Prisiminkite visus šaltinėlio virsmus ir įvardykite juos. Vaikai iš eilės sako, kuo šaltinėlis pavirsdavo (upė-rūkas-debesėlis-lietus-sniegas). Ar dabar įmintumėte mįslę: Ir dangumi skraidžioja, ir žeme šliaužioja, ir po žeme landžioja. Kas? (Jei vaikams dar per sunku rasti sąsajų, vedėjas gali paaiškinti, kaip vanduo „dangumi skraidžioja“, kaip „žeme šliaužioja“, kaip „po žeme šliaužioja“).
 
Galima pakartoti vandens virsmo procesus (sakinių siejimas pasakojant): Pirmiausiai vanduo šaltinėliu iš žemės ištryško. Paskui įtekėjo į upę.  Po to iš upės rūku pakilo. Tada iš rūko debesėliu virto. Pagaliau iš debesėlio lietumi atgal į žemę nukrito. Žiemą vanduo dar gali sniegu ir ledu virsti.
Pirmąkart pasakojant padedama vaikui, pasakant jungiamuosius žodžius, patariant juos vartoti. Antrąkart vaikas pasakoja savarankiškai. Vaikas gali vartoti ir paties žinomus jungiamuosius žodžius. Jei reikia, – padėti.
 
2. Prisiminkite visus šios pasakos veikėjus (kiškis, voverė, pelėda, šaltinėlis) ir pažaiskite žaidimą „Kas jis toks?“ – reikia sukurti mįslę apie pasirinktą pasakos veikėją. Aš, pavyzdžiui, pasirinkau... ką? Atspėkit. Tik išklausykit atidžiai iki pabaigos – kas pasakys atsakymą nesulaukęs mįslės pabaigos, pralaimės. Taigi: „Jis gyvena miške. Yra nedidelis, pilku kailiu, ilgomis ir stačiomis ausimis, striuka uodega. Kas?“
Toliau vaikai patys kuria „mįsles“ apie voverę, pelėdą ir šaltinėlį (svarbu, kad kurdami mįsles vaikai vartotų ypatybes reiškiančius žodžius).
 
3. Skiemenuodamas tark veikėjų pavadinimus – kiškis, pelėda, voverė, šaltinėlis. Kuris žodis trumpiausias? Kuris ilgiausias? Tariant plojama tiek kartų, kiek yra žodyje skiemenų. Kiekvieno žodžio skiemenys skaičiuojami.
4. Vaikams paaiškinama, kad kiškis ir zuikis – vienodos reikšmės žodžiai. Galima vaikus pamokyti greitakalbės Bėgo zuikis pro spragutę1] prie pakratukų2] ir pasiūlyti pažaisti žaidimą „Zuikelis“.
 
Žaidimas „Zuikelis“
 
Zuikeli puikeli,
Tu mažinusysis,
Zuikeli puikeli,
Tu gražinusysis.
Ko lindai, ko tu šokai
Į kopūstų daržą?
Nei šen, nei ten
Dabar neišlįsi.
Zuikeli pilkas,
Tavo kojos ilgos,
Ausys stačios,
Akys plačios,
Dantys kaip vargonai.
 
Vaikai sustoja ratu, susikimba rankomis ir, eidami ratu, dainuoja. Vienas vaikas vaikšto rato viduryje. Dainuojant „Nei šen, nei ten...“, jis turi susirasti tarpą tarp vaikų ir iš rato išlįsti. Tie stengiasi neišleisti.
 
Lietuvių daina „Zuikelis puikus“
 
Pabaigai. Be abejo, siūlomą veiklą pedagogai gali pildyti, koreguoti, keisti savo užduotimis, orientuodamiesi į savo grupės vaikų kalbinius gebėjimus, jų skatinimo poreikius. Sakykim, šią veiklą galima papildyti tokiomis užduotimis, kaip pranešimas, pranešimas apie veikėją, jo vietą, veiksmą, apibendrinamųjų žodžių vartojimas ir kt.Idėjų generacijai rekomenduotinas L. Barzdonytės-Morkevičienės leidinys „Kalbos ugdymas“ (2009).
 
Literatūra ir šaltiniai
  1. Barzdonytė-Morkevičienė L. (2009). Kalbos ugdymas. Kaunas: Šviesa.
  2. Dailidienė J. (1989). Lietuvių kalbos ugdymo metodika. Kaunas: Šviesa.
  3. Glebuvienė V. S., Mazolevskienė A. (2010). Jums, maži ir didesni. Vilnius: Alma littera.
  4. Gučienė G. (1989). Smulkioji tautosaka pedagogo darbe. Vaikai ir liaudies kūryba. (Sudar. J. Kudirka). Vilnius. P. 16–34.
  5. Kerbelytė B. (2011). Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: VDU. Prieiga internete: https://eltalpykla.vdu.lt/bitstream/handle/1/180/ISBN9789955126898.pdf?sequence=1&isAllowed=y.
  6. Lietuvių tautosaka, V tomas: Smulkioji tautosaka. (1968). Vilnius: Mintis.
  7. Sauka L. (1998). Lietuvių tautosaka. Kaunas: Šviesa.
  8. Vasiliauskas R. (2006). Lietuvių liaudies pedagogika – jaunosios kartos socializacijos fenomenas. Vilnius: VPU.
  9. Vitkauskas V. (1989). Žaidimai ir kalba. Vaikai ir liaudies kūryba. (Sudar. J. Kudirka). Vilnius. P. 5–16.
Paveikslėlių šaltiniai

(1] Spragutė – skylutė, tarpelis tvoroje.
(2] Pakratukai ← pakrataĩ – tvarte pabarstyti šiaudai, pjuvenos.
 
Apie autorę
Nijolė BRAŽIENĖ – socialinių mokslų daktarė, Šiaulių universiteto Ugdymo mokslų ir socialinės gerovės fakulteto Edukologijos ir psichologijos katedros docentė. Interesų sritys: lietuvių kalbos ugdymas / mokymas, literatūrinis lavinimas, vaikų kūrybingumo ugdymas pasakomis, terapinis ugdymas. El. paštas: nijole.braziene@su.lt
 
Daugiau autorės straipsnių: