Emokykla.lt
Populiarios temos:
Edukacija Projektai Kompleksinė pagalba Specialieji poreikiai Skaitymas Vaiko kalba Vaiko raida Vaiko sveikata Vaiko ugdymas  

Silkė kišenėje, arba kaip tampama šiurpą keliančiu auklėtoju

2014-10-10
Susijusios temos: Pedagogika Vaiko ugdymas
Silkė kišenėje, arba kaip tampama šiurpą keliančiu auklėtoju
Vytis VALANTINAS, klinikinis psichologas
Psichologinės pagalbos vaikui ir šeimai kabinetas
Ar mes pajėgūs dirbti su vaikais taip, kad apsaugotume juos nuo beprasmiškų, atsitiktinių pažeminimo bei atstūmimo potyrių ir ryžtingai stiprintume jų savivertę?
„Kaip gali suaugęs žmogus taip užmiršti savo jaunystės metus, kad net nebeįsivaizduoja, koks kartais nelaimingas gali būti vaikas? Iš visos širdies jūsų prašau: niekada neužmirškite savo vaikystės! Prižadat? Garbės žodis? <...> Daug kas, patirta vaikystėje, įgauna prasmę tik po daugelio metų. Ir daug kas, patirta vėliau, liktų nesuprasta, jeigu ne vaikystės prisiminimai“ .
 
Erikas Kestneris (vaikų rašytojas, H. K. Anderseno medalio laureatas).
 
Prisiminimų ratelis
 
Šis straipsnis nėra pokštas. Juo nesiekiama pajuokauti. Tai, kas aprašyta, – rimta. 
 
Kai kurie psichologai kartais dirba per daug. Tokiais atvejais jų artimieji su savo namiškiu bendrauja naktį, nes dieną – jo nėra. Jis laksto po konsultacijas, konferencijas, mokymus. Negana to, grįždamas(-a) parsiveda į namus kitų psichologų. Kartu užsidaro virtuvėje, kur jie, nieko neįsileisdami, kalbasi apie vaikus, kurių Jūs nepažįstate, bet kuriems reikia padėti. Jei smalsus vaikas pritykintų prie uždarytų tokios virtuvės durų ir pridėtų prie jų ausį – nustebtų. Keisti žmonės tie psichologai! Žaisdami gyvenimo žaidimą jie rungtyniauja vaikų pusėje. „Jie už mus“, – pamanytų mažylis – „už vaikus!“ 
 
Naktimis susirinkę psichologai ne visada dirba. Kartais jie kiek ilsisi, pasikalba apie savo pačių vaikystę. Vėliau tai padeda suprasti kitus vaikus. Šis straipsnis ir buvo pradėtas rašyti tokiame „asmeninių prisiminimų ratelyje“. Su kolegomis ilsėjomės ir šnekučiavomės apie ryškiausius savo prisiminimus iš vaikų darželio. Praėjus gal penkioms minutėms griebiau pieštuką, tuščią popierinį maišelį nuo sausainių ir sunkiai įskaitomu greitraščiu pradėjau konspektuoti. Staiga supratau, kad negaliu leisti šiems prisiminimams pradingti. Jie svarbūs. Kolegos, pamatę, kad rašau, pradėjo pasakoti dar rimčiau. Šiame tekste Jūs perskaitysite 14 ikimokyklinukų nuoskaudų, prievartos pasireiškimo ugdymo įstaigoje pavyzdžių, kuriuos pasakoja juos prisimenantys suaugę žmonės. Ne visi jie dirba su vaikais. Straipsnį vėliau papildžiau kitų profesijų suaugusiųjų žmonių prisiminimais. Iš dalies dėl to, kad norėjau apsaugoti profesinę bendruomenę nuo stigmos – esą „tik psichologai vaikystėje tiek kentėjo“.
 
Tikriausiai atsiras skaitytojų, kuriems toks tekstas bus kaip žvyras tarp dantų, jie sakys, kad pasakojimus galima nurašyti „tamsiems ir baisiems tarybinės pedagogikos laikams“, o dabar – jau viskas pasikeitė. Gal piktinsis, kad užsipuolame auklėtojus, tačiau tai nėra tiesa. Mokytojus ir auklėtojus aš bei daugelis mano kolegų gerbiame ir jais tikime. Kai kurie iš mūsų nuoširdžiai jais žavimės ir manome, kad jų profesija sunkesnė nei mūsiškės. O dėl laikų – dauguma straipsnio „respondentų“ dar jauni žmonės. Jiems nėra 30 arba jie – ką tik tą skaičių perkopę. 
 
Šitas straipsnis skirtas bendravimo su vaikais profesionalams: pedagogams, auklėtojams, taip pat ir gydytojams (šiek tiek panašių prisiminimų žmonės kartais papasakoja apie ligonines, kuriose jie yra gulėję vaikystėje). Galbūt straipsnis bus vertingas tuo, kad po kiekvieno pateikto prisiminimo, mes galime savęs klausti: ko verta iš šito pasimokyti? Ar mes pajėgūs dirbti su vaikais kitaip, ar turime savyje išradingumo ir stiprybės, kad apsaugotume juos nuo beprasmiškų, atsitiktinių atstūmimo ir pažeminimo potyrių, emocinio bei fizinio smurto ir ryžtingai stiprintume jų savivertę? Tekstas parašytas tiems profesionalams, kurie rūpinasi (o kartais – išgyvena, jaudinasi) dėl to, kaip jiems sekasi dirbti su vaikais, siekia geriau savo auklėtinius suprasti ir tobulėti. Tiems, kurie iš tikrųjų nenori tapti prastais, žalojančiais auklėtojais. 
 
Galime pradėti ir kartu patyrinėti 14 didelių ikimokyklinukų nuoskaudų. Pasakotojų kalbos stilius netaisytas, visi vardai pakeisti, visi pasakotojai sutiko, kad jų prisiminimai patektų į straipsnį ir būtų skelbiami. Štai keli klausimai, kuriuos skatiname pedagogus kelti, kai skaitysite toliau pateiktą žmonių patirtį:
  • Kokius kasdienės veiklos sunkumus patyrė (jei patyrė) ikimokyklinukas kiekvienu atveju? 
  • Su kokiais vaikų raidos dėsningumais yra susiję šie vaiko sunkumai? 
  • Ar pedagogo elgesį laikote tinkamu? 
  • Kuo jis yra netinkamas? Kurie elgesio elementai rodo smurtą? 
  • Kaip kitaip pedagogas turi pasielgti aprašytoje situacijoje? 
14 didžiųjų ikimokyklinukų nuoskaudų
 
Klausimas, kurį uždaviau respondentams skambėjo taip: „Kada mažas vaikas būna įskaudintas darželyje su juo dirbančio pedagogo? Ar galite atsakymą iliustruoti pavyzdžiu iš savo vaikystės?“
  1. Kai išvaro vaiką valgyti pietų į darželio tualetą. „Mane išvarė dėl to, kad vaikai labai triukšmavo pietų metu, – pradėjo pasakoti Simona, – ir auklėtoja buvo pasakiusi, kad visi užsičiauptų. „Dar vienas žodis“, – pasakė auklėtoja, – „ir eisite valgyti į tualetą“. Pamenu, kaip visi nutilo. Prieš mane sėdintis berniukas pabaigė valgyti sriubą, o tai, kas liko lėkštės dugne, – ją pakėlęs išgėrė. Aš tyliai pasakiau, kad negalima gerti iš lėkštės, ir tada auklėtoja išsiuntė mane valgyti į tualetą. Aš dar bandžiau teisintis, kad ji pati sakiusi, kad negalima gerti sriubos iš lėkštės, kad tas berniukas padarė nusižengimą, bet ji pasakė „užsičiaupk" ar kažką panašaus. Pamenu, kad tualete buvo kažkokios didelės lentynos. Mane pasodino prie jų, ir aš sėdėjau. Nebeatsimenu iš tikrųjų, ar valgiau ten, ar verkiau, bet atsimenu, kad jaučiausi baisiai neteisingai nubausta. Mane nutempė valgyti į tualetą! Kaip vaikas nesuvokiau, kodėl auklėtoja nesupranta: tai tas berniukas blogai elgėsi, o ne aš – aš kaip tik gerai dariau, kad pasakiau jam pastabą. Man atrodė, kad auklėtojos elgesys visiškai neteisingas. Tada buvau ketverių ar penkerių“. 
  2. Kai paniekina tavo darbelį. „Mano baisiausias darželio potyris, – pasakoja Aistė, – kai darželyje vykdavo tokios „darbelių pamokėlės“. Aš dar buvau maža – kokių 4 metų. Prieš Kalėdas mūsų užduotis buvo priklijuoti tokias trafaretines žalias eglutes ant popieriaus. Gal jas ir iškirpti? Nepamenu. Man labai nesisekė su tais lipalo klijais. Netyčia išpyliau juos ir liko dėmė ant tos eglutės. Auklėtoja, pamačiusi, pradėjo rėkti ant manęs, pasakė: „kokia tau bus gėda, kai darbelis kabės toks, ir visi jį matys!“ Dar sakė, kad aš esu negrabi (tiksliau – tai išrėkė). Galiausiai pakabino mano eglutę šalia visų kitų „rūbinėlėje“. Ji buvo su dėme, kuri dabar jau ir man atrodė bjauri. Man buvo labai gėda, iki šiol apie tai galvodama jaučiuosi pažeminta. O mano brolis, jis dėl „teroro“ pietų metu (reikėdavo suvalgyti viską), yra parsinešęs silkę kišenėje! Įsivaizduojate? Tiesiog buvo tokia prievarta, kad tau negali kas nors nepatikti iš maisto – turi suvalgyti viską, o silkė buvo pats baisiausias dalykas Tomui, tai jis ją ir parsinešė kišenėje. Mama vakare surado, ir kitą dieną liepė auklėtojai daugiau nebeversti jos vaikų nieko valgyti, ko jie nenori. Išgelbėjo.“
  3. Kai priverčia suvalgyti tai, ko nekenti. Panašias patirtis apie maistą pasakojo daugelis apklaustų respondentų. Suaugęs vyras kalbėjo taip: „Mane versdavo valgyti tai, ko negalėjau pakęsti. Nuo mažens nemėgau kai kurių maisto produktų. Šiandien turiu savo vaikų ir pripažįstu, kad keturmetis jau turi teisę nevalgyti to, kas jam ypač neskanu. Deja, tokios mano teisės darželyje auklėtoja nepripažino. Labiausiai nekenčiau visokių mėsos „odelių“. Kartą auklėtoja neleido man eiti miegoti, kol nesuvalgysiu vištienos „gabalo“ su tokia „odele“. Mane pykino. Auklėtoja prisėdo šalia ir ėmė mane maitinti per jėgą. Staiga pradėjau vemti, apvėmiau ir save, ir auklėtoją. Išbarusi mane, ji nuo manęs atstojo, bet praverkiau kone visą pietų miegą. Dėl tokios savo vaikystės, manau, kad labai gerai suprantu vaikus, kurie nenori eiti į darželį. Jaučiu „giminystę nenorintiems“ (juokiasi). Kiekvienas toks vaikas – man brolis. Ir, priešingai, kai kurie nors tėvai man pasako, kad jų vaikas nori į darželį – suklūstu. Juk tikriausiai būna visaip, tikriausiai būna puikių, vaikus mylinčių auklėtojų, kurie šitaip nesielgia. Juk – koks tikslas?! Sakykite, ar būna?“ 
  4. Štai dar viena istorija šia tema, kurią papasakojo suaugusi moteris: „<...> nepatinkantį maistą paslapčia galėdavau atiduoti berniukui iš daugiavaikės šeimos. Jis visada suvalgydavo mano sriubos porciją, bet, jei auklėtoja mane pagaudavo, tekdavo prie atšalusios lėkštės sėdėti ilgai, kol jai pačiai pabosdavo, nes reikėjo indus sunešti į virtuvę. Tuo metu, kai aš sėdėdavau prie nebaigto valgyti maisto, kiti vaikai žaisdavo, eidavo į muzikos, šokių pamokėles, visaip lavindavosi. Auklėtojai svarbiau buvo mane nugalėti, o ne mano lavinimasis. Guodė tai, kad dažniausiai likdavau ne aš viena: vis atsirasdavo kompanija. Buvo dar keli, kurie sėdėdavo prie atšalusios porcijos, kol tėvai ateidavo pasiimti. Auklėtojos apytikriai žinodavo laiką, kada ateis tėvai, ir spėdavo kiek anksčiau „paleisti“ nuo stalo“.
  5. Kai neleidžia nupiešti taip, kaip tau gražu ir kaip tu nori. „Aš buvau naujokė grupėje, kurioje dirbo „baisioji auklėtoja“, – pasakoja kita moteris. – Kartą piešiau kažką įprasta vaikams: saulę, debesis, žolę, medį. Na, įprastas vaiko piešinys. Ir kai auklėtoja tą piešinį pamatė, atkreipė visos grupės dėmesį, kaip neteisingai nupieštas mano medis. Girdi, tokių medžių (stačiakampis kamienas ir apskritimo formos lapija) nebūna. „Na, kur jūs, vaikai, matėt tokį medį?“ – paklausė ji ir bemat suplėšė mano piešinį. Medžius, pasirodo, reikėjo piešti kamieną piešiant ilgu trikampiu ir tada – iš jo išeinančias plonas šakeles su lapeliais. Nė vienas apskritas medis stačiakampiu kamienu toje grupėje neišgyveno. Visi (kartu su džiaugsmu piešti) buvo sudraskyti prieš didžiules išsigandusias akis. Kai išeidavom į lauką, auklėtoja mums vis primindavo: „pažiūrėkite, vaikučiai, niekur aplink nėra tokių medžių, o, va, matot, kokie kamienai, kaip į viršų kyla, va, taip reikia piešti!“ Man tada buvo gal penkeri, gal šešeri. Medžius nuo tos pirmos dienos grupėje piešdavau kreiva ir neklusnia ranka. Visi jie man buvo negražūs! Bet užtat – trikampiu kamienu, kurio norėjo auklėtoja. Man rodos, ji dar tebedirba.“ 
  6. Kai išgirsti, kad keistai kalba apie tavo mamą (ar tėtį), o tu nesupranti, ir tada kyla nerimas, nuoskauda ir baimė. „Pamenu, kaip auklėtojos ėmė kalbėtis apie mano mamą, apkalbinėti ją, – pasakojo Laura, – man esant netoliese. Jaučiausi labai sumišusi, man juk buvo nedaug metų. Gal penkeri ar ketveri. Nežinau, ką jaučiau: gal nerimą, nuoskaudą, gal baimę? Sėdėjau netoliese, o auklėtojos kalbėjo apie ją, taip pat komentavo mano aprangą, pasakė: „atrodo kaip šlavėja“, „obuolys nuo obels netoli rieda“ ir panašiai. Jos nemėgo mano mamos, nemėgo ir manęs, tik vėliau mokykloje viskas pasikeitė, labai mylėjau savo pirmąją mokytoją. O darželyje... mėgindavau parodyti savo piešinius, o auklėtojos – nematydavo ir nenorėdavo žiūrėti. Nepastebėdavo, kaip sveikinuosi su jomis rytais, nežiūrėdavo į mane, ir taip būdavo nuolat. Tada nusimindavau, supykdavau ir čia pat gaudavau velnių, kad esu pikta ir blogas vaikas.“ 
  7. Kai apkaltina tuo, ko nepadarei. Suaugusiajam – tai smulkmena, o vaikui išlieka visam gyvenimui. Tokį atsiminimą papasakojo Simonas. „Pamenu, – kalbėjo jis, – kaip sirguliavau ir negalėjau eiti su visais vaikais į lauką. Buvau užsigavęs koją. Man buvo ketveri ar penkeri. Kai auklėtoja ir vaikai grįžo iš kiemo, mane užsipuolė, kad aš sudaužiau telefoną, nors aš net nežinojau, kad jis kitame kambaryje buvo. Dabar nebeatsimenu, kaip viskas baigėsi, bet iki šiol skaudu, kad taip neteisingai pasielgė. Kiekvienoje vaikų grupėje koks nors daiktas sulūžta, sudūžta, pradingsta, išsitepa. Vaikų daug, dažnai sunku pasakyti, kuris tai padarė. Mano auklėtojai gal atrodė, kad jeigu suklysi ir išbarsi ne tą berniuką – tai tik smulkmena, ji per daug net nesiaiškino, nesiklausė, ką sakiau. Kadangi buvau likęs grupėję, jai tapo patogu viską ant manęs versti. Deja, man tai buvo ne smulkmena, o baisi neteisybė. Buvau nekaltas, o mane nuskriaudė ta, kuri turėtų suprasti ir apginti. Dar daugiau – auklėtoja tą dieną mane net mėgino izoliuoti – kaip „negerą vaiką“, skatindama kitus su manimi nedraugauti. Maždaug: „nedraugaukit su juo, tegu pabūna vienas, tada žinos, kaip elgtis“. Tada tikrai kilo pyktis ant tos auklėtojos ir ant visų, norėjosi muštis.“ 
  8. Kai susergi, o tau sako, kad baigtum dejuoti. „Vieną vakarą man pasidarė bloga ir norėjosi vemti, – pasakojo Andrius, – jaučiau, kad labai šalta, dabar suprantu, kad tikriausiai karščiavau. Auklėtoja, sėdėjusi su kita mergaite, mane atstūmė ir liepė nustoti zirzti ir dejuoti: juk esu berniukas, jau didelis, o auklėtoja – pavargusi. Jai nekilo mintis, kad ryte, buvęs sveikas, vaikas gali pradėti blogai jaustis. Ji neuždėjo man ant kaktos delno, nepasižiūrėjo į akis. Gal būtų tai padariusi, jei būčiau mergaitė? Kai suaugęs žmogus netikėtai suserga, jis dažniausiai supranta, kas jam atsitiko, jis yra tai patyręs anksčiau. Bet man, vaikui, tai buvo pirmas toks kartas, jaučiausi blogai ir negalėjau pats suprasti, kas vyksta. Dabar suprantu, kad suaugusiojo žmogaus „pojūtis, kad sergi“ ir analogiškas vaiko pojūtis – labai skiriasi. Pamenu, kad buvo baisu. Susirangiau „namelyje“ iš kėdžių, apsikabinau žaislinę lapę ir laukiau, kol pasiimti ateis tėvai. Iki vakaro neturėjau nieko, kas suprastų ir galėtų nuraminti.“ 
  9. Kai Tave pravardžiuoja, kad esi stora, o auklėtoja tik juokiasi. „Pamenu, buvau šešerių ar penkerių, – pasakojo Ona, – mama man nupirko storas šiltas kelnes, kad nesušalčiau, nes ilgai laukdavome stotelėje autobuso. Vaikai juokdavosi iš tų mano kelnių. Storo vaiko kelnės turėjo pavadinimą, jie vadindavo jas „storkelnėmis“, o mano batus – „storbačiais“. Auklėtoja nepadėdavo man apsiginti. Ji net liepė mamai nerengti manęs tomis šiltomis kelnėmis, girdi, tai tik dėl jų kiti vaikai iš manęs šaiposi. Kai kitus vaikus kas nors skriausdavo, auklėtojos dar kartais pastebėdavo, o kai aš užsigaudavau arba būdavau pravardžiuojama, jos nekreipdavo jokio dėmesio; draugų susiradau tik mokykloje.“
  10. Kai nesupanti, ką auklėtoja tau sako, ir lieki kalta dėl to, kad nesupratai. Aš ne visada suprasdavau užduotis, kurias turime atlikti, – pasakojo Indrė, – turėjau silpnesnį regėjimą ir dar nenešiojau akinių, nematydavau, jei auklėtoja parodydavo iš tolo. Norėdavau padaryti kuo geriau, bet ji šito nepastebėdavo, kai klausdavau – nutildydavo ir pasakydavo, kad esu ne viena ir kitiems taip pat reikia pasikalbėti. Būdavo, kad drąsesnius vaikus išklauso, o kai aš atkakliai prašydavau parodyti ar padėti, atsakydavo: „Indre, gal patylėsi?“ 
  11. Kai tave labai stipriai išgąsdina ir naudoja smurtą. Šią istoriją papasakojo Lina. „Tai nutiko žiemą. Kadangi nebuvau ramus vaikas ir visada norėjau viską išbandyti „gyvai“, tą patį padariau su sniegu. Pasiėmusi kelias gniūžtes godžiai valgiau. Auklėtoja, pamačiusi, aprėkė kiek įmanydama, o grupėje prasidėjo „linksmybės“. Visa grupė buvo sukviesta į prausyklą, kur auklėtoja buvo ištirpinusi sniegą ir visi galėjo pamatyti, kad jame yra kažkokių šapukų ir panašiai. Tada iškilmingai paaiškino, kad visi šie „baisūnai“ gali žmogų pribaigti, todėl privalgiusių sniego vaikų skrandžius reikia išplauti. Kaip dabar pamenu, ji paėmė žarną, tokią, kuri buvo naudojama vandeniui į kibirą pilti (kietą, plytų spalvos) ir pasakė: „Kadangi Lina privalgė sniego, plausime jai skrandį. Ji turės nuryti visą šitą žarną.“ (Tada ji man atrodė nepaprastai ilga, nors iš tikrųjų buvo tikriausiai metro ar pusės metro ilgumo.) Vaikams, atsimenu, buvo daug laimės, nes ne jiems – man tą žarną kiš! Aš – bliauti. Viena auklėtoja mane apglėbė, o kita tuo metu mane žiodė. Koncentracijos stovyklos vaizdas! Rėkiau, kiek galėjau, tada paleido ir sako: „Ar dar valgysi sniegą?“ Aišku, prisižadėjau nebevalgyti. Bet tas jausmas, kai suaugusi moteris laiko tave, lyg pjaunamą ir žviegiantį, o kiti vaikai – kikena arba pakraupę irgi verkia, likęs iki šiol. Pamenu dar vieną žiemišką prisiminimą. Buvau smalsus vaikas, ir būtinai turėjau pabandyti šaldyto metalo skonį. Lyžtelėjau metalinės čiuožyklos rėmą ir... liežuvis prilipo. Kas buvo toliau? Išsigandau, pradėjau verkti, auklėtoja priėjusi apibarė. Kol aš stovėjau iškištu ir prišalusiu liežuviu, ji sukvietė kitus vaikus ir pasakė: „Va, matote, kas atsitinka, kai manęs neklausote.“ Tuo metu jau garsiai verkiau. Esu dėkinga, kad bent sulaikė ir neleido nuplėšti liežuvio (ačiū bent už tokį žmogiškumą). Atitirpdė šiltu vandeniu, bet visą dieną visiems aiškino, kad nepasimokiau iš „žarnos istorijos“. 
  12. Kai „drausmindami" rimtai susargdina. Šią istoriją papasakojo ta pati moteris. „Pamenu, kad nemiegodavau pietų miego. Niekaip. Tiesiog buvau tokia. Taigi mane, 3–4 metų mergaitę už bausmę vesdavo miegoti pas mažiukus į grupę. Ten būdavo tokios lovytės su grotelėmis. Aš, aišku, nemiegodavau ir ten. Atsistojusi rengdavau koncertus, dainuodavau. Sykį auklėtoja neapsikentė ir pastatė mane prausykloje basą, tik su kelnaitėmis, ir ten paliko. Liepė dainuoti. Stovėjau taip visą miego laiką, apie 1–1,5 valandos. Pamenu, kad prieš tai man dar atskaitė moralą, kokia aš niekam tikusi. Kaip sustirau! Bet auklėtojai buvo nė motais. Po to susirgau. Sirgau beveik mėnesį – plaučių uždegimu. Mane net purto visa tai prisiminus.“
  13. Kai tave išjuokia prieš visus grupės vaikus. „Aš turiu prisiminimą apie svajojimą ir žiūrėjimą pro langą į debesis, – pasakojo Greta. – Buvau didelė svajoklė ir ėjau i nulinę klasę, kuri buvo darželyje. Matyt, buvau visiškai dar nepasiruošusi dideliems susikaupimams – žiūrėti ilgai į lentą – ir mano mintys dažnai nuklysdavo pro langą į dangų ir debesis. Auklėtoja, aiškus daiktas, tai pastebėjo ir, mano manymu, labai netaktiškai išjuokė mane prieš visą klasę, kad aš šitaip užsisvajojusi. Man buvo labai gėda. Visi iš manęs juokėsi. Jaučiausi viena vienintelė tokia kvailelė klasėje. Dabar taip norėčiau, kad mokytoja kitu būdu apie tai būtų su manim pakalbėjusi.“
  14. Kai taip auklėtojo bijai, kad net negali nueiti į tualetą. „Dauguma mano prisiminimų apie darželį susiję su prievarta, – kalbėjo Miglė. – Turėjai prievarta sėdėti prie salo ir valgyti. Kartą pietaudama labai norėjau į tualetą, bet bijojau atsistoti ir „prisisiojau“ į kelnes. Tada man tapo dar baisiau – tokia buvau įbauginta griežtų auklėtojų. Sėdėjau ir apsimečiau, kad valgau, kol visi vaikai baigė pietauti. Atsimenu, kad auklėtoja tada išgėdino mane sakydama „gėda pelėda“. Kažkoks siaubas. Tas pats vykdavo per „pietų miegą“, turėdavai nusisukti nuo draugo, nors visada ant vieno šono miegoti būdavo labai nepatogu. Žodžiu – mano laikais darželyje galiojo kareivinių tvarka, o auklėtoja man dabar primena gestapininkę.“ 
Teksto įprasminimas
 
Straipsnio pradžioje cituotas E.  Kestneris yra rašęs, kad, norint tapti geru vaikų rašytoju, neužtenka pačiam turėti vaikų, reikia labai gerai prisiminti savo paties vaikystę. Tas pats tikriausiai tinka psichologams, pedagogams, auklėtojams. Straipsnyje aprašyta žmonių patirtis reikalauja įprasminimo, jos negalima numesti tiesiog „šiaip“. Ji nėra skirta pasimėgavimui ar smalsumui patenkinti. Ši medžiaga atskleidžia, koks svarbus vaikui yra ikimokyklinio ugdymo pedagogas ir kokią didžiulę įtaką jis turi. Vaiko bendravime su pedagogu smulkmenų nėra, jo elgesys vaiką arba ugdo, puoselėja, lavina, arba sužeidžia. Pedagogo profesija yra sunki tuo, kad jam būtina pasverti daugelį savo veiksmų, nes, jei elgiamasi netinkamai, jie gali visam laikui likti vaiko, o vėliau ir suaugusiojo, atmintyje. Šie veiksmai tarsi palieka „antspaudą“, uždeda tam tikros spalvos akinius, pro kuriuos mes paskui matome pasaulį ir kitus žmones. Tai, ką vaikas darželyje patyrė, bendraudamas su savo auklėtoju, formuoja jo nuostatas ir lūkesčius bendravimui su kitais žmonėmis ateityje, tampa pagrindu tolesnių santykių su mokytojais užmezgimui. 
 
Šis straipsnis yra sunkus tuo, kad jame matome daug fizinės ir emocinės prievartos epizodų, kuriuos pasakoja dar jauni žmonės, jie atskleidžia prievartinę pedagogikos pusę, apie kurią rašė tokie autoriai kaip Alice Miller (1923–2010) ir kt. Kokie pavojai slypi aprašytame pedagogų elgesyje? Kiekvienas vaikas turi santykinai ribotą atsparumą aplinkinių reikalavimams. Agresyvūs suaugusiųjų veiksmai gali viršyti vaikų gebėjimą juos atlaikyti. Tokioje situacijoje slypi rizika, kad vaikas, netekęs pasitikėjimo suaugusiuoju, nukryps nuo savo įprasto žaidimo ir ugdymosi kelio ir „imsis kokios nors pasaulio arba savęs paties naikinimo veiklos“. Kaip rašė garsus vaikų psichoterapeutas Erikas Eriksonas (1902–1994), vaikas arba nori nugalėti šitokį pasaulį, arba tapti pasauliui nematomas. (Daugelį čia suminėtų minčių rasite jo knygoje „Vaikystė ir visuomenė"; žr. literatūros sąrašą). Jei mes pernelyg stipriai vaiką gėdijame ir žiauriai baudžiame, kai jis sprendžia svarbiausias (ir normalias, dėsningas) savo raidos krizes, mes jį ne ugdome, bet stipriname jo ryžtą bet kokia kaina nuslėpti savo klaidas, sunkumus ir stengtis išvengti bausmės, o vėliau – atkeršyti. Kai mažas vaikas stoja į kovą su smurtaujančiu auklėtoju, jis nebegali jam pranešti apie savo poreikius ir dažniausia, yra pasmerktas nusivilti ir pralaimėti. Neįmanoma laimėti prieš visagalius suaugusiuosius, kai tau vos penkeri. Mažo vaiko patirtis, kad jį nuolat nuskriaudžia, jo nesiklauso, nekreipia į jį dėmesio, sukelia vaikui pyktį ir gali lemti į suaugusiuosius, aplinkinį pasaulį, taip pat ir į save nukreiptas agresyvias fantazijas. Daugelio iš tokių vaikų „keršto“ laikas ateina tada, kai vaikas palieka darželį ir „piktasis“ auklėtojas pasitraukia. Išorinis, baugus ir baudžiantis, kontrolės šaltinis dingsta, ir vaikas, žinantis tik „jėgos“ metodus, pajunta „laisvę“.
 
Mes gyvename šalyje, kuri pasižymi labai prastais jaunų žmonių psichikos sveikatos, atsparumo, saugumo, laimingumo, patyčių (ir kitos į aplinkinius ar save nukreiptos agresijos), savižudybių, priklausomybių rodikliais. Dalies šių reiškinių priežasčių reikia ieškoti šeimose ir ugdymo įstaigose, kuriuose auga vaikai. Konkrečiau: vaikų ir suaugusiųjų bendravime, nepatenkintuose raidos poreikiuose, ankstyvajame prievartos patyrime, suaugusiųjų elgesyje, kuris yra perimamas, veikiant mokymosi stebint, ir kitiems mechanizmams. 
 
Galbūt su šiais vaikiškais prisiminimais palieku skaitytoją kiek sutrikusį (ypač, jei tai atgaivina asmeninius vaikystės potyrius, užgauna vaiką, gyvenantį kiekvieno mūsų sieloje, žeidžia skaitytoją kaip mamą ar tėtį, turintį savo vaikų ir norintį juos apginti) tačiau – esate (būsite) profesionalai: tenka atlaikyti, nagrinėti, atmesti aprašytą pedagogo elgesį kaip netinkamą, žalojantį ir daryti išvadas esamai ar būsimai pedagoginio darbo su vaikais praktikai. Po dvidešimtmečio galėsime pakalbinti tuos vaikus, kurie dabar atėjo į darželius „ryžtingai nusiteikę augti“. Tikėkimės, kad jie nepatirs čia aprašytų dalykų. 
 
Taip pat noriu paminėti, kad pateikiu ne visą surinktą medžiagą ir ne visi papasakoti prisiminimai buvo negatyvūs. Respondentai kalbėjo ir apie tuos auklėtojus, kurie gebėjo kartu su vaikais „plaukti“ iš kėdžių sustumtame laive, klaidžiojančiame po „rudenėjančius vandenynus“, ar skristi kosminiame erdvėlaivyje, keliaujančiame į Mėnulį. Jiems netrūko domėjimosi, empatijos, žaismingumo, atsipalaidavimo, elgesio pokyčių pastebėjimo ir kt. Tokie pedagogai vaikų gyvenime buvo apibūdinti tarsi „didžiosios laimę ir gėrį nešančios jėgos“. Tačiau beveik kiekvienas iš respondentų turėjo ir negatyvių atsiminimų. Tokia jau yra mūsų atmintis: nuoskaudos joje išlieka labai ilgam, geri įspūdžiai jų nepanaikina, tokie atsiminimai kartais gali iškilti lengvai, spontaniškai ir ne visada tada, kai patys to norime. Manau, kad pateiktos medžiagos pakanka vienam turiningam seminarui ar paskaitai, kurios metu rengiami būsimi bendravimo su vaikais profesionalai. 
 
Linkiu sėkmės ir pabaigai leidžiu sau pateikti vieną šviesų, skaidrų šiek tiek su humoru papasakotą prisiminimą. Juk kiekviename straipsnyje apie vaikus turi būti linksmų vietų: „Man iki šiol labai skaudu, – pasakė Monika, – kad auklėtoja manęs neleido su berniuku, kurį vadinome „Chose Ignasijum“, eiti dviese kartu pasivaikščiot į kiemą (Monika, 27, tada – 5 metai). 
Šaltiniai:
  1. Erikas H. Eriksonas, (2004), Vaikystė ir visuomenė. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 253 p. ISBN 9955-61-927-9
  2. Kęstutis Urba. (1998). Šeši H. K. Anderseno medaliai. Kaunas: Šviesa. 272 p. ISBN 5-430-02540-2
  3. Roald Dahl. (2009). Matilda. Vilnius: Garnelis. ISBN: 9789955883135
Apie autorių: 

Vytis Valantinas turi klinikinės psichologijos kvalifikacinį magistro laipsnį, įgytą Vilniaus universitete, yra Lietuvos psichologų sąjungos narys. Psichologas teikia pagalbą vaikams ir paaugliams, konsultuoja šeimas, suaugusiuosius. Taip pat vadovauja atsparumo stiprinimo ir perdegimo prevencijos grupėms, rengia mokymus švietimo profesionalams (pedagogams, mokyklų direktoriams). Atlieka psichikos sveikatos mokslinius tyrimus. 
Susisiekti su Vyčiu Valantinu galite parašę el. paštu vytis.valantinas@gmail.com
 
Daugiau autoriaus straipsnių:
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti specialistai mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.