Emokykla.lt

Kalbos raida ikimokykliniame amžiuje

2011-03-19
Kalbos raida ikimokykliniame amžiuje
Dr. Ilona Čėsnienė,
Rasa Pilkauskaitė Valickienė,
Mykolo Romerio universitetas
Ikimokykliniame laikotarpyje vaikų žodynas sparčiai plečiasi, vaikai pradeda naudoti vis sudėtingesnes gramatikos konstrukcijas ir vis dažniau naudojasi kalba kaip priemone, padedančia konstruoti socialinius santykius.
Besiplečianti gramatika (kalbos raidos stadijos pagal R. Brown‘ą)
 
Vienas iš ryškiausių kalbos mokymosi tyrinėtojų yra R. Brown‘as. Jis, kartu su kolegomis, detaliai sekė vaikų pasisakymus ikimokykliniame amžiuje. Remdamasis surinktais duomenimis, jis išskyrė penkias ryškiai skirtingas vaiko kalbos raidos stadijas šiame laikotarpyje. Svarbu tai, kad  stadijos  išskirtos  atkreipiant  dėmesį  ne  į  vaiko  amžių,  o į vidutinį pasisakymų ilgį, t.y. į vidutinį sakinio, kurį kuria vaikas, ilgį. Mokslininkas pastebėjo, kad stadijų eiliškumas yra pastovus, tačiau kaip greitai pereinama iš vienos stadijos į kitą, yra labai individualu, todėl nurodyti konkretų amžių yra neįmanoma.
 
Pirma stadija. Pirmai stadijai yra būdinga tai, kad vaikas kalba dviejų žodžių sakiniais. Tai yra tas periodas, kai atsiranda taip vadinama „telegrafinė“ kalba, kuomet sakinyje paliekami tik pagrindiniai reikšmingi žodžiai, o kiti - atmetami. Vaikai dar sunkiai derina žodžių tvarką sakinyje, tad dažniausiai dviem žodžiais gali būti perduodamos įvairios prasmės.
 
Antra stadija. Šiai stadijai yra būdingi ilgesni sakiniai. Vaikai taip pat ima taikyti kai kurias žodžių darybos taisykles, ir ypač tiems žodžiams, kurie yra gerai žinomi, pvz., jie jau gali kurti veiksmažodžių būtojo laiko formas, naudoti daugiskaitą, tačiau tik tada, kai žodžiai yra gerai žinomi ir dažnai naudojami kalboje. Tad išgirdę naujus žodžius ir bandydami pritaikyti juos daugiskaitai arba linksniuodami gali daryti akivaizdžias klaidas, kurios remiasi žinomomis vaikui taisyklėmis. Taigi, tai - kūrybiška stadija, kuomet vaikas kuria naujus žodžius, kurių kalboje gali ir nebūti.
 
Trečia stadija. Šios stadijos metu vaikai mokosi keisti paprastus sakinius. Jie ima sudaryti neigiamąsias, klausiamąsias ir kreipimosi sakinio formas. Taip pat vis geriau supranta sakinio prasmę pagal žodžių vietą sakinyje, pvz.: vaikas gerai supranta tiek sakinį „Katė vejasi šuniuką“, tiek „Šuniukas vejasi katę“. Tačiau, kai sakiniai yra pateikiami pasyviąja forma, vaikams vis dar gali iškilti sunkumų, pvz.: kai vaiko prašoma parodyti teisingą paveikslėlį pateikiant du paveikslėlius su situacijomis, apibūdinančiomis šiuos du sakinius (pvz.: „Triušiukas persekioja šuniuką“ ir „Šuniukas persekiojamas triušiuko“), vaikams tik kartais pavyksta nurodyti teisingą paveiksliuką, atitinkantį frazę, kurią girdėjo.
 
Ketvirta ir penkta stadijos. Šiose stadijose vaikai ima operuoti vis sudėtingesnėmis konstrukcijomis. Vaiko kalbai jau būdingi sudėtingi išplėstiniai sakiniai. Iki keturių - penkerių metų vaikas jau būna gerai įvaldęs sintaksę, tačiau ji tobulinama dar daug metų. Tyrimai rodo, kad penkių-dešimties metų vaikai vis dar įsisavina naujas sintaksės formas.
 
Žodyno ir sąvokų supratimo plėtra
 
Ikimokykliniame amžiuje  labai  sparčiai vystosi vaiko žodynas – kasdien jis pasipildo dviem-trim žodžiais. Kai  kurie žodžiai įgauna prasmę tik tam tikrame kontekste,  pvz.:  žodžiai „tas“, „šitas“  ir  pan.  Kiti  žodžiai  atspindi santykius tarp objektų, pvz.: „aukščiau“, „lengviau“. Dažniausiai vaikas įsisavina kokią nors sąvoką, pvz.: „daugiau“ daug anksčiau negu priešingą sąvoką, šiuo atveju, „mažiau“. Taigi, trimetis net negalvodamas gali pasakyti, kurioje lėkštėje yra daugiau saldainių, tačiau klausimas, kurioje yra mažiau, vaikui gali sukelti sunkumų.
 
Neretai vaikas nori pasakyti kokią nors mintį, tačiau neranda reikalingo žodžio ir kartais gali veiksmažodį pakeisti daiktavardžiu ar sugalvoti naują žodį.
 
Artikuliacija
 
Vaiko sugebėjimas aiškiai ir taisyklingai ištarti žodžius gerokai atsilieka nuo žodyno augimo greičio ir vaiko pažangos gramatikos srityje. Pavyzdžiui, dvejų-trejų metų vaikams sunku ištarti du ar tris priebalsius, esančius žodžio pradžioje, vaikai gali pakeisti sunkiai jiems ištariamus garsus kitais, be to, vaikai dažnai pakeičia skirtingus priebalsius vienodais. Jeigu tėvai ar kiti vaikui artimi žmonės supranta, kaip vaikas formuoja žodžius, ką praleidžia ar keičia, jie gali suprasti, ką sako vaikas, nežiūrint į blogą tarimą. Nuolatinis vaiko kalbos taisymas ar primygtinis reikalavimas kartoti žodį tol, kol jis bus ištartas teisingai, padėties nepagerina, ir gali net pabloginti tarimą arba tapti mikčiojimo priežastimi. Tėvai gali padėti vaikui įveikti jo artikuliacijos problemas tik mokydami vaiką kalbėti lėčiau ir padėdami rasti alternatyvius žodžius vietoj tų, kuriuos ištarti jam sunku ir dėl kurių jis lieka aplinkinių nesuprastas. Daugelis vaikų tiesiog išauga iš artikuliacijos problemų, prieš pradėdami lankyti mokyklą. Tačiau jei ketverių - penkerių metų vaiko kalbą kitiems vis dar sunku suprasti, reikia logopedo konsultacijos.
 
Tėvų kalbos vaidmuo vaiko kalbos raidai
 
Kiekviena kultūra sėkmingai perduoda kalbą savo vaikams ir tėvai tam pasitelkia daugybę įvairių metodų, kuriais vaikams palengvina kalbos išmokimo užduotį. Tėvai, prižiūrėdami savo vaikus, dažnai užduoda įvairius klausimus, norėdami pasitikrinti, kiek vaikai supranta tai, kas vyksta aplinkui. Taip pat, norėdami paskatinti vaiko kalbos raidą, dažnai kalba vaiko vardu, išreikšdami jo poreikius ir norus, arba detaliai komentuodami jo veiksmus taisyklinga gimtąja kalba. Taigi, vaiko kalba iš principo vystosi kasdieninio bendravimo su suaugusiais kontekste, kurie stengiasi keistis informacija – t.y. nori suprasti ir būti suprasti.
 
Tačiau kol kas dar nėra visiškai tiksliai aišku, kaip tėvų kalba yra susijusi su vaiko kalbos raida. Pripažįstama, kad kalbos raidos skirtingumus iš dalies sąlygoja paveldimumas, tačiau kalbos raidą veikia ir aplinkos išoriniai faktoriai. Pvz.: labai dažnai dvynių kalbos raida yra lėtesnė, nes jiems yra adresuojama mažiau signalų iš išorės negu kitiems vaikams, kadangi dvynių motinai tenka skirti dėmesį iš karto dviems vaikams.
 
Kai tėvai kalba su savo vaikais, jie perduoda kur kas daugiau nei žodžiai, sakiniai ar sintaksės taisyklės. Tėvai demonstruoja, kaip yra išreiškiamos mintys, kaip keičiamasi idėjomis su kitais žmonėmis. Tėvai supažindina vaikus su kategorijomis ir simboliais bei moko, kaip sudėtingą vaizdinį pasaulį paversti į žodžius.
 
Tyrimai parodė, kad vaikai mokosi kalbos ir tuomet, kai tėvai jiems skaito knygeles su paveikslėliais bei kai tėvai užduoda įvairius klausimus ar užduotėles skaitant, pvz.: pabaigti istoriją, sugalvoti, kas buvo toliau ir pan. Tokiu būdu vaiko kalba tampa įvairesnė ir taisyklingesnė.
 
Taip pat atsiranda naujų tyrimų, kurie parodo, kaip socialinis kontekstas gali įtakoti kalbos raidą. Buvo tiriamos tėvų ir vaikų kalbos sąveikos žaidžiant žaidimus su trijų tipų žaislais: lėlėmis, mašinėlėmis ir įvairių figūrų rinkiniu. Stebėjimų duomenys atskleidė, kad daugiausiai verbalinių interakcijų buvo žaidžiant su lėlėmis nepriklausomai nuo to, ar vaikas berniukas, ar mergaitė. Tačiau verbalinių sąveikų žaidžiant su mašinėlėmis buvo labai mažai.
 
Taigi, galime manyti, kad vaikai, dažniau žaidžiantys su lėlėmis, turės daugiau galimybių įsisavinti kalbą ir praktikuotis, negu tie, kurie žaidžia tik su kitais žaislais. 
 
Vaiko kalba socialiniame kontekste
 
Vaikai ne tik ištaria žodžius ar frazes, bet ir palaiko pokalbį – su suaugusiais, su kitais vaikais, ar net su savimi pačiu. Visi jų pokalbiai turi tam tikrą schemą.
 
Informacijos keitimosi kontrolė. Pirmiausia, vaikas turi atkreipti kito žmogaus dėmesį. Tik pradėję valdyti bendravimo meną, vaikai gali tiesiog timptelėti kitą žmogų už rankovės. Laikui bėgant tokius veiksmus vaikai iškeičia į klausiamuosius žodelius, pvz.: „žinai?“. Vėliau vaikai pastebi, kad pokalbis turi pradžią, vidurį ir pabaigą. Taip pat pastebi, kad kalba vienas, paskui kitas; kad kalba ta pačia tema; taip pat vaikas turi dažnai įsitikinti, kad yra jo klausomasi ir jis yra suprantamas (paima savo rankomis mamos galvą ir atsuka į save, jei mama tuo pačiu užsiima kita veikla, pvz.: mezga ar žiūri televizorių); pats linksi galva, parodydamas supratimą.
 
Taip pat reikia pastebėti, kad vaiko pokalbis nėra tolygus: vaikas dažnai nutraukia savo kalbą, kad pasitikrintų, ar jo klausomasi, daro pauzes, pakartoja tuos pačius žodžius ar frazes, pataiso save, užduoda klausimus kitiems. Ikimokyklinio amžiaus vaikams dažnai iškyla sunkumų pranešant klausytojui tai, ką nori jam pranešti. Pokalbio valdymo ir savo minčių išraiškos/perdavimo kitiems sunkumų gali turėti ir net jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai.
 
Socialinis kalbos kontekstas. Įsisavindami prasminį ir sintaksinį kalbos aspektus, vaikai mokosi ir pragmatinio kalbos panaudojimo, t.y. socialinės kalbos funkcijos. Supranta, kad žmogaus naudojama kalba atspindi jo statusą – tai konkretūs žodžiai, tonas, kreipimosi forma ir t.t. Vaikui reikia laiko, kad perprastų šias plonybes, o šiam gebėjimui progresuoti padeda suaugusieji, pvz.: mama sako vaikui: „nekalbėk taip su močiute“.
 
Nustatyta, kad keturmečiai jau sugeba pakeisti savo kalbą taip, kad ji atitiktų tam tikrą situaciją ar vaidmenį. Pvz.: keturmečiai žaisdami situacijas „tėtis-mama-vaikas“ ar „gydytojas - ligonis“, tokius santykių ypatumus kaip, pvz.: paklusnumo santykius, išreiškia keisdami balso toną ir garsumą ar net supaprastindami kalbos sudėtingumą.
 
Dvikalbystė
 
Kalba - ne tik komunikacijos priemonė, bet ir socialinio bei grupinio tapatumo simbolis. Kalbančio viena ar kita kalba žmogaus kalboje atsispindi tos kultūros, kuriai jis priklauso, nuostatos ir vertybės. Procesas, kurį išgyvena vaikas augantis aplinkoje, kurioje yra dvi kalbos ir tuo pačiu metu tampantis dvikalbiu, pasižymi ir lingvistiniu, ir socialiniu atspalviais.
 
Taigi, kaip vaikas išmoksta valdyti dvi kalbas? Įsisavinti dvi kalbas iki penkių metų nėra lengva užduotis, žinant, kad kiekviena kalba skiriasi savo taisyklių sistema, leksika, frazeologija ir net tarimu. Tačiau dauguma tokių vaikų, kurie nuo pat gimimo girdi dvi kalbas, jau sulaukę trejų beveik jų nemaišo, nors kartais pakeičia vienos kalbos žodžius kitos kalbos žodžiais.
 
Dažnai keliamas klausimas, ar dvikalbystė netrukdo vaiko kalbos ir pažintinei raidai? Ir nors ankstesni tyrimai rodė dvikalbystės neigiamą poveikį, dabartiniai mokslininkai laikosi nuomonės, kad dviejų kalbų įvaldymas yra naudingas vaikui tiek lingvistine, tiek kultūrine ir, tikėtina, net pažintine prasme. Tyrimai, rodo, kad dvikalbio vaiko kalbos raida pradiniu momentu gali būti lėtesnė, tačiau vėliau greitai pasiveja bendraamžius ir netgi aplenkia juos savo pažintine raida.
 
Besiformuojančio raštingumo koncepcija
 
Šis vaikystės laikotarpis – tai laikas, kada vaikas vis labiau tobulina savo šnekamąją kalbą, tačiau šio laikotarpio pabaigoje išryškėja ir nauji dalykai kaip skaitymo ir rašymo pradžia. Pripažinimas egzistuojant glaudžiam ryšiui tarp šnekamosios kalbos ir rašomosios kalbos padėjo susiformuoti požiūriui į raštingumą kaip bendros kalbos raidos dalį. Šio požiūrio šalininkai M. Field‘as ir K. Spangler‘is pateikia besiformuojančio raštingumo koncepciją, kuria remiantis, įgūdžiai, susiję su šnekamosios ir rašomosios kalbos įsisavinimu, vystosi nuo pat kūdikystės ir yra nuolatiniame procese.
 
Tokiu būdu, pasakos, mamos kalba, girdima dar iki to, kol mažylis pradės pats kalbėti, pirmieji raštai, tik pradėjus vaikščioti palikti tėvų užrašų knygelėse ar „skaitymas“ mintinai patinkančios knygelės ikimokykliniame amžiuje – į visą tai galima žiūrėti kaip į pirmųjų veiklų, susijusių su skaitymu ir rašymu, apraiškas.
 
Tėvai, vaikų darželių auklėtojos įtakoja besiformuojantį vaiko raštingumą tuomet, jei sukuria pilnavertę, stimuliuojančią aplinką namuose ir darželyje. Pagrindinis tokios aplinkos tikslas – padėti vaikams įgyti raštingumo pagrindus, kurių jiems prireiks mokantis rašyti ir skaityti.
 
Besiformuojančio raštingumo koncepcijos autoriai išskiria šiuos pagrindinius raštingumo komponentus:
 
Aplinka, susijusi su rašomąja kalba:
  • Suaugusieji, rašantys savo tikslais;
  • Suaugusieji, skaitantys savo tikslais;
  • Skaitymas garsiai šeimoje;
  • Galimybė susipažinti su žodžio reikšme tiesioginėje atitinkamoje aplinkoje, pvz., ant parduotuvės durų pakabinta lentelė „uždaryta“ ar „atidaryta“, ir kt.
Aplinka, kurioje gausu šnekamosios kalbos:
  • Suaugusiųjų kalbėjimo pavyzdžiai;
  • Suaugusieji, išklausantys vaikus;
  • Galimybė susipažinti su kitų kalbėjimu, pvz., bendraamžių;
  • Galimybė gauti informaciją apie žodžio reikšmę ir kt.;
Įdomios patirties skatinimas:
  • Žaidimai;
  • Kasdieninis gyvenimas;
  • Pasivaikščiojimai;
  • Gamtos tyrinėjimas ir kt.
Simbolinės reprezentacijos patirtis:
  • Teatras ir vaidinimai;
  • Piešimas ir tapymas;
  • Muzika ir šokiai ir t.t.
Savanoriškas eksperimentavimas su rašomąja kalba:
  • Atskirų linijų piešimas;
  • Karakulių piešimas;
  • Nefonetinis rašymas ir kt.
Savanoriški bandymai skaityti:
  • „Skaitymas“ iš atminties;
  • Skaitymas su užuominomis;
  • Rašomosios formos paieška išgirstam žodžiui ir t.t.
Taigi, sąveikaudami su tėvais, broliais/seserimis, bendraamžiais ir kitais suaugusiaisiais, kaip kad darželių auklėtojais ir kt., vaikai įgyja raštingumo pagrindus. Tėvai, auklėtojai, kalbėdamiesi su vaiku, kuomet tas pokalbis turi pozityvų emocinį atspalvį, gali daug daugiau įtakoti vaiko raštingumą nei pastangos jį kryptingai mokyti skaityti ir rašyti.
 
Apibendrinant, galima pateikti tokias rekomendacijas tėveliams ir ugdytojams:
  • Kuo dažniau kalbėtis su vaiku ir tuo pačiu sugebėti jį išklausyti;
  • Kuo dažniau užsiimti bendra veikla su vaiku ir įsitraukti į žaidimus;
  • Žaisti vaidmeninius žaidimus su lėlėmis;
  • Visaip paįvairinti namų ir darželių aplinką, kuri skatintų vaiko domėjimąsi tiek šnekamąja, tiek rašomąja kalba;
  • Pastebėjus ir įtarus, kad vaiko šnekamoji kalba vėluoja vienu ar kitu aspektu, neatidėliojant kreiptis į logopedą, kuris nustatys galimas priežastis ir pritaikys tinkamus intervencijos būdus.
Šaltiniai:
  1. Craig, G. Психология развития. Санкт-Петербург: Питер, 2008.
  2. Shaffer, D., Kipp,  K. Developmental psychology: chilhood and adolescence. 7th ed.Belmont (Calif.), 2007.
  3. Žukauskienė, R.Raidos psichologija . - 5-oji laida. -  Vilnius : Margi raštai, 2007.
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti specialistai mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.