Ikimokyklinis ugdymas kitaip: šimtas vaiko kalbų pagal Reggio Emilia sistemą

Reggio Emilia – nedidukas miestelis Šiaurės Italijoje, garsėjantis inovatyviais švietimo srities pasiekimais. Čia kūrybingai bendradarbiaujant pedagogams ir tėvams išplėtota unikali tarptautinį pripažinimą pelniusi vaikų ugdymo sistema. Per daugiau nei 30 pastarųjų veiklos metų Reggio Emilia sistema rėmėsi pačių sudarytomis savitomis filosofinėmis ir pedagoginėmis prielaidomis, veiklos organizavimo metodais ir aplinkos projektavimo principais, kurie šiandienos pedagogams tapo naujų idėjų ir ugdymo procesų pagrindu. Reggio Emilia sistema žinoma visame pasaulyje. Jos centrai įkurti Norvegijoje, Švedijoje, Danijoje, Suomijoje, Islandijoje, Ispanijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, JAV ir kt.

 

Reggio Emilia sistemos įkvėpėjas yra pedagogas Loris Malaguzzi, teigiantis, kad vaikas turi mažiausiai šimtą kalbų. Tai – menas, muzika, šokis, konstravimas, rašymas, kalbėjimas, dainavimas, drama, šešėlių teatras... Pasak žymiojo pedagogo, kiekvienas vaikas yra unikalus, atviras, trokštantis žinių, kupinas smalsumo ir nuostabos, noro bendrauti ir pažinti. Jis mokosi vertinti save, pagrįsti savo nuomonę, kritiškai mąstyti, tačiau tuo pačiu ir kurti pilnaverčius ryšius su kitais ir bendrauti. Taigi, ugdymas orientuojamas į kiekvieną vaiką, susijusį su kitais vaikais, šeima, pedagogais, bendruomene ir mokykla.

 

Pagal Reggio Emilia sistemą, vaiko intelektualiniai gebėjimai turi būti ugdomi plėtojant jo išraišką, pažįstant simbolius, turtinant etikos, logikos ir vaizdinių „kalbas“. Todėl pedagogų misija – sukurti saviraišką ir pažinimą skatinančią aplinką, stebėti individualias vaiko galimybes bei kaupti jo patirtį. Kiekvienas pedagogas su viena grupe dirba trejus metus. Jis pažįsta grupės vaikų ugdymosi stilių ir užmezga artimus ir šiltus tarpusavio santykius. Vienai grupei skiriami du pedagogai. Jie yra partneriai, kurie kartu atidžiai stebi vaikus, bendrauja ir keičiasi idėjomis. Pedagogai taip pat yra tyrėjai. Jie stebi ir kelia hipotezes, kartu su tėvais siekia natūralaus vaiko vystymosi, galvoja apie užsiėmimus, o idėjos programai kyla stebint vaikus.

 

Ugdymo programa lanksti, papildoma naujomis idėjomis pagal vaikų poreikius, todėl leidžia mažyliams natūraliai vystytis. Dienos tvarkaraštis leidžia vaikams patiems nustatyti savo tempą, paliekama pakankamai laiko baigti užsiėmimus. Numatytas veiklas galima keisti, o užduotys gali kilti atsitiktinai. Vaikai išreiškia save įvairiausiais būdais, todėl grupėje naudojamos įvairiausios priemonės. Saviraiška integruota į visą ugdymosi procesą.

 

Projektinė veikla yra itin prasminga Reggio Emilia ugdymo sistemos dalis. Ji yra sąmoningai orientuota ieškoti atsakymų į klausimus, kurie gali iškilti vaikams, auklėtojams ir tėvams. Projekto tikslas – daugiau sužinoti apie tą temą, o ne išgirsti auklėtojo parengtus atsakymus. Tokia veikla didina vaikų pasitikėjimą savo intelektualiniais sugebėjimais ir sustiprina jų norą toliau ugdytis. Projektai suteikia vaikams galimybę tapti tyrėjais.

 

Vaiko patirties kaupimas – dokumentavimas – vienas iš pagrindinių Reggio Emilia sistemos elementų. Pedagogai nuolat stebi vaikus ir fiksuoja jų veiklą įvairias būdais – užrašais, fotografijomis, garso įrašais, filmuota vaizdo medžiaga. Dokumentavimas padeda pedagogui pažvelgti į savo ir vaikų darbą iš šalies, jį įvertinti, pastebėti klaidas ir pasiekimus ir taip kartu augti bei tobulėti. Kiekvieno vaiko kalbos, meno darbeliai, diskusijos, užduotys kaupiamos visus metus. Taip vaikai, pedagogai ir tėvai gali matyti mažylių gyvenime vykstančius pokyčius.

 

Reggio Emilia filosofijoje svarus tėvų vaidmuo. Šeima neatskiriama ugdymo proceso dalis, vaiko ir tėvų gerovė yra glaudžiai susijusios. Tėvai dalyvauja kasdienos užsiėmimuose, aptaria vaikų reikalus su pedagogais. Nuolatinis tėvų palaikymas padeda gerinti vaikų gerovę ir saugumą.

 

 

Šiame veikti ir pažinti skatinančiame ugdymo procese be galo svarbus ir „trečiojo pedagogo“ – aplinkos – vaidmuo. Čia vyrauja tokia atmosfera, kad vaikai nuolat jaustų suaugusiųjų palaikymą, nebijotų daryti klaidų, rizikuotų atrasti naujus dalykus. Čia vaikai jaučiasi laisvi, nebijo patriukšmauti, daryti netvarką. Čia jie galėtų saugiai palikti savo nebaigtą darbą rytojui ar susirasti vietą, kuri juos geriausiai nuteikia darbui.

 

Be to, natūralus apšvietimas, harmoningos spalvos, patogios vietos ir kokybiškos priemonės – tokia ugdymo įstaigos aplinka ne tik primena namus, bet ir skatina kūrybą ir pažinimą.  

 

 

 

Reggio Emilia sistema susidomėjome prieš gerą dešimtmetį, kai Estijoje, Taline, OMEP (Pasaulinė ankstyvosios vaikystės ugdymo organizacija) Estijos prezidentė pristatė darželio, taikančio Reggio Emilia sistemą, patirtį. Pagal ją, vaikas yra visa ko centre, tėvai – partneriai, o aplinka – trečiasis pedagogas.

 

Estijos pavyzdys mus labai sudomino, todėl nusprendėme įsigilinti ir pritaikyti ją savo praktikoje. Ši sistema artima mūsų ugdymo filosofijai, atitinka mūsų požiūrį į šiuolaikinę ugdymo situaciją. Šiandien tėvams išvykus gyventi į kitus miestus ar net šalis, jų atžalos patenka į naujas ikimokyklines įstaigas, susiduria su įvairiomis ugdymo sistemomis. Todėl vaikui svarbu mokytis gyventi naujoje aplinkoje – šiuos įgūdžius ir suteikia Reggio Emilia sistema.

 

Antrasis mūsų žingsnis buvo kelionė į Italiją ir detalesnė pažintis su Reggio Emilia ugdymo sistema. Beje, mes nesekame ja aklai, o pasirenkame, kas mums atrodo naudinga, patrauklu, įdomu, ir bandome šiuos elementus diegti savo įstaigoje.

 

 

Saviraiška yra dominuojantis veiksnys Reggio Emilia sistemoje, todėl visi drauge ieškome priemonių ir kuriame sąlygas vaikų kūrybinei saviraiškai. Italijoje vaikai kuria dailės studijose, vadinamose „ateljė“, o mūsų darželiuose – grupėse. Čia yra dailės priemonės, molbertai. Vaikai kuria ir lauke, ir viduje. Vaikas turi galimybę kurti čia ir dabar, atsisėdęs ar net atsigulęs ant pievos. Dažnai darbai atliekami kolektyviai: tam specialiai padaroma daugiau erdvės, kad vaikai galėtų piešti tiesiog rankomis ant didelio popieriaus lapo ar audinio.

 

Mes kartais negalime suvokti, kiek daug vaikas turi gebėjimų pamatyti, išgirsti, pajusti, sukurti. Pavyzdžiui, krepšys, padarytas ir paprasto popierinio parduotuvės pirkinių maišelio. Tačiau nuspalvintas ir apklijuotas jis – tikras originalus meno kūrinys, kurį vaikas gali padovanoti savo mamai. Arba ant permatomos plėvelės padarytos aplikacijos, pagyvinančios mūsų kiemo erdvę.

 

 

Vaikų aplinkos priemonės yra sukurtos tėvų ir pedagogų rankomis. Prisideda ir verslo partneriai, atiduodantys vaikų ugdymo įstaigai tai, kas nebetinka gamybai. Tereikia susitikti su vietos verslininkais ir pasakyti: „Mielieji, liko siūlų – neišmeskite, liko medžiagų atraižų – neišmeskite, liko kreivų kamštelių ar brokuotų buteliukų – neišmeskite. Mes juos apipinsime, papuošime, ir iš to gims kūrinys. Tai, kas mums atrodo negražu, vaikui gali būti puikus impulsas kurti, nauja įdomi idėja.

 

Unikali priemonė – naudojami šviesos stalai. Stalo šviesa kuria ypatingą įspūdį, paryškina vaizdą, kūrinio detales galima stumdyti, laisvai taisyti savo kompoziciją. Mūsų darželyje apsilankiusios kolegės iš Didžiosios Britanijos labai nustebo, kad kiekvienoje grupėje turime šviesos stalus. Pasak jų, tai didelė prabanga. Manau, kad įvertinus, kiek vaikas patiria teigiamų emocijų, dirbdamas ant tokio šviesos stalo, 800 litų nėra tokie dideli pinigai.

 

Kas jums buvo nauja Reggio Emilia sistemoje?

 

Iki pažinties su Reggio Emilia sistema mes jau naudojome kai kuriuos elementus, artimus šiai filosofijai, tačiau nepakankamai vertinome aplinkos kaip trečiojo pedagogo vaidmenį. Dabar stengiamės, kad aplinka suteiktų vaikui kuo daugiau įdomios informacijos. Pavyzdžiui, šalia mūsų darželio augančių medžių yra pastatytos pažintinės lentelės su užrašais. Mūsų kieme auga baltasis ir raudonasis šermukšniai. Baltąjį šermukšnį mes specialiai užsakėme ir pasodinome. O prie įėjimo mus sutinka raudonasis ąžuolas. Jo be galo gražūs lapai, kartais net sunku patikėti, kad tai yra ąžuolas.

 

Tačiau svarbiausia, kad ši sistema labai natūrali, neapsunkina vaiko. Priešingai – ji kaip tik yra itin artima vaikui. Mažylis iš prigimties yra labai smalsus, o mes kartais jį apkrauname „negyva“ informacija, bet juk viską galima perteikti per pojūčius.

 

Pavyzdžiui, vaikas tyrinėja medžių šakeles, realiai liečia jas, bando pajausti. Paskui imasi kūrybinės veiklos: ant šviesos stalo sudėtos medžių šakelės padabinamos surinktais lapais, ir toks rudeninis medis persikelia į vaikų gyvenimą. Jie ne tik džiaugiasi šiuo kūrinėliu, bet ir gali pasakyti, kokie čia lapai, kokios jų spalvos, kiek jų yra ir pan.

 

Arba puikiai prisimenu, kai kartą vaikai iš šakų supynė krepšelį, į kurį įdėję šlapios vatos pasėjo pipirmėtę. Ir šis augalėlis augo, džiugindamas vaikus ir puošdamas aplinką! Tai dar vienas šios sistemos privalumas – ji nereikalauja daug išlaidų.

 

 

Vaiko ryšys su pasauliu kuriamas nuo pat pirmos dienos. Vos tik atėjęs į darželį, vaikas patenka į natūralią aplinką. Čia jis yra labai gerbiamas, mylimas, svarbus. Sistema lavina vaiko vaizduotę, skatina ieškoti būdų sau padėti. Juk kai tu gali sau padėti, esi kūrybingas, tau visada bus lengva rasti sprendimą.

 

Prisimenu, išgyvenome be galo įdomią su vaiko aplinka susijusią patirtį Taline. Įėję į kiemą gavome popieriaus lapus, ir mums buvo pasiūlyta piešti. Tačiau nebuvo jokių teptuku ar pieštukų. Mums patarė apsidairyti, gal gamta galėtų padėti. Ir iš tiesų! Pavyzdžiui, žole brėžiant liniją galima nupiešti pievą, o nusiskynus žiedlapį – gėlę.

 

Beje, nuo ankstyvos vaikystės Reggio Emilia sistemos kuriamas ryšys su pasauliu išlieka ir vėliau. Per kūrybą vaikas išmoksta gerbti jį supančią aplinką, neniokoti jos, nedeginti, nes kiekvienas lapas ar šakelė yra svarbūs, iš jų gimsta garsas, vaizdas.

 

  

 

Vaiko ir suaugusiųjų ryšys, taikant Reggio Emilia sistemą, ypač svarbus. Dirbant pagal šią filosofiją, tėvai yra partneriai, besidomintys ir dalyvaujantys savo atžalos ugdymosi procese. Auklėtojos fiksuoja vaikų veiklą ir pasiekimus pirmiausia tam, kad pasidalintų visu tuo su tėvais. Be to, tėvai patys noriai prisideda, padeda kurti, parūpina priemonių. Pavyzdžiui, dabar eksponuojame parodą apie vaikų vasarą su šeima. Nors tai buvo prieš keletą mėnesių, tačiau tas ryšys išlieka.

 

Labai džiaugiamės savanoriais – tai seneliai ir senelės, ateinantys ir dalyvaujantys vaikų veikloje, perduodantys savo patirtį ir padedantys mažyliams save realizuoti.

 

 

Mano nuomone, vienas iš svarbiausių elementų – būti šalia ir kurti drauge. Dominuoja projektinis veiklos metodas. Vaikai tampa partneriai, padeda vieni kitiems ir džiaugiasi bendra sėkme. Kylančios bendravimo problemos fiksuojamos, su tėvais ieškoma sprendimo būdų. Jei nuo vaikystės mes taip nuosekliai, kryptingai ir atsakingai veiksime vaikų labui, tikėtina, kad pastaraisiais metais dažnai nuskambančių vaikų tarpusavio patyčių istorijų ugdymo įstaigose gerokai sumažės.

 

 

Man labai patinka sistemingas, atsakingas ir nuoseklus vaikų veiklos fiksavimas – fotoaparatu, kamera, vedant užrašus, renkant vaikų darbus, užrašant mažylių kalbą. Estijoje, pamačiusios storus pildomus vaikų veiklos segtuvus, kai kurios mūsų vadovės pasakė: „Oho, kiek daug darbo auklėtojoms...“. Tačiau vardan ko mes esame šioje įstaigoje? Be abejo, dėl to, kad ir patys matytume, ir tėvams parodytume, kaip vaikas auga. Šiuo atveju užrašai, nuotraukos labai padeda tėvams parodyti vaiko raidą arba atvirkščiai – problemą, jei jis nepakankamai aktyviai dalyvauja grupės gyvenime, nesidomi aplinka ir pan. Tuomet būtina ieškoti sprendimų ir veikti išvien su tėveliais. Tai pat svarbu užrašyti ir tėvų pastabas. Ir nuolat stebėti, kaip keičiasi situacija.

 

Be to, iš tokios užfiksuotos medžiagos vėliau gimsta knygelės, pavyzdžiui, „Riešutėlių pasakėlės“, kurioje pačių vaikų sukurtos pasakos su piešinukais.

 

 

 

Visų pirma, turtėja vaiko kūrybiškumas. Vaikas susiduria su naujomis išraiškos formomis ir pats jas kuria. Net sunkiau sudominami vaikai sutelkia dėmesį, ypač dirbdami ant šviesos stalo. Jiems šis stalas – tikras atradimas, šviesa darbeliams suteikia daugiau grožio, sustiprina efektą, dovanoja malonių emocijų. O juk ikimokyklinio ugdymo įstaigoje socialinė emocinė aplinka yra itin svarbi vaikui.

 

 

Reggio Emilia sistemos elementus mes integruojame į bendrą ugdymo sistemą, taip ją papildydami ir praturtindami. Be to, šia sistema pradėjo domėtis ir pradinių klasių mokytojai. Ketiname bendradarbiauti su aplinkinių pradinių mokyklų pedagogais, toliau organizuoti seminarus. Pradinėse klasėse taip pat galima sukurti puikią kūrybinės veiklos aplinką vaikams, taikant Reggio Emilia sistemos elementus – nuo įvairių kūrybos būdų iki skaičiavimo, lyginimo ir gamtos pažinimo.

 

 

Kaip minėjau, Lietuvoje naudojame tik kai kuriuos Reggio Emilia sistemos elementus. Tokių ikimokyklinio ugdymo įstaigų Vilniuje turime 3–4, Kaune – apie 15, taip pat Alytuje ir Klaipėdoje. Daug bendraujame su kauniečiais, kartu vykome į Italiją. Ten jie ir įvertino šios sistemos privalumus bei entuziastingai ėmėsi ją kurti savo mieste. Įsteigėme savotišką Vilniaus-Kauno Reggio Emilia klubą, į kurį atvyksta kolegės iš Alytaus ir Klaipėdos. Klubui vadovauja Kauno „Vaikystės“ darželio direktorė Regina Beinorienė. Čia mes dalinamės patirtimi. Kol kas jis nėra oficialiai įregistruotas, tačiau turime planų įkurti asociaciją, įsijungti į pasaulinį Reggio Emilia judėjimą. Tuomet turėtume galimybę gauti visą naujausią informaciją, dalyvauti konferencijose ir bendradarbiauti bei dalintis patirtimi su viso pasaulio Reggio Emilia šalininkais. Deja, sunkmetis ir lėšų trūkumas pristabdo tolesnius žingsnius. Naudojamės visais įmanomais informacijos šaltiniais ir literatūra, kurią atsivežame iš konferencijų.  

 

 

Pedagogai rengiami per praktiką. Turime sistemos pristatymo modelį. Tai nepaliaujamas procesas, savo įgūdžius jie turtina kasdien, būdami drauge, perimdami vieni kitų patirtį. Pavyzdžiui, mes nuolat bendraujame ir bendradarbiaujame su Kauno miesto ikimokyklinukais, dalijamės savo ieškojimais ir atradimais. Ypač įdomu, įvertinus metų darbą matyti, kokie ženklūs pokyčiai įvyko – kiek naujo sužinota, išgyventa, atrasta. Ši sistema skatina pedagogus nuolat tobulėti.

 

 

Pirmiausia – nieko nedaryti paviršutiniškai. Svarbu įsigilinti, susipažinti su sistema, suvokti pagrindinius jos principus. Pirmuosius savo žingsnius prieš trejus metus mes žengėme tik po penkerių metų sistemos tyrinėjimų, analizės, informacijos paieškos. Iš pradžių nusipirkome vieną šviesos stalą, vėliau, kai kitos pedagogės taip pat susipažino su sistema, – dar keletą.

 

Antrasis prašymas – neužsiimti saviveikla. Šviesos stalai – su elektra susijusi priemonė. Todėl ji reikalauja saugumo ir profesionalumo.

 

Noriu, kad visi šiuo keliu eitų nuosekliai, tikslingai ir atsakingai.