Emokykla.lt

Vaikučiai šnekučiai

2011-03-23
Vaikučiai šnekučiai
Doc.dr. Regina Giedrienė,
Vilniaus pedagoginis universitetas
Pirmieji penkeri metai žmogaus gyvenime psichologų ir pedagogų dažnai vertinami kaip žmogaus raidos pusiaukelė, nors po to žmogus gyvena dar keliolika penkmečių. Šiuo laikotarpiu susiformuoja ir vaiko kalba. Sklandžiai kalbantis vaikas ne tik lengvai bendrauja, bet ir aiškiai mąsto, lengvai įsimena informaciją, taigi lengvai mokosi. Išlavinta kalba yra raktas į sėkmingą socializaciją: mokymąsi, įsiliejimą į bendraamžių kolektyvą, kultūrinių ir etinių vertybių perėmimą, mėgstamos veiklos pasirinkimą, profesinę karjerą. Suaugusiesiems labai svarbu žinoti vaiko kalbos raidos ypatumus ir būdus, kaip jie patys gali padėti vaiko kalbos plėtotei.
Tariamas vaikų kalbos raidos vėlavimas
 
Tėvai džiaugiasi bei didžiuojasi pirmaisiais vaiko žodžiais, sakiniais, gebėjimu laisvai reikšti mintis, stebėdamiesi greita vaiko kalbos raida. Jei vaiko kalba neatitinka tėvų lūkesčių, jie jaudinasi dėl tariamo kalbos vėlavimo. Tėvų nerimą sustiprina tai, kad, leisdami vaiką į ugdymo įstaigą, pastebi, kad kiti vaikai kalba geriau, nei jų mažylis.
 
Tėvų nerimas būtų mažesnis, jei jie geriau suprastų vaikų kalbos raidos ypatumus.  Auginantiems mažus vaikus, būtina žinoti, kad kai kurie kalbos reiškiniai turi gana plačias pasirodymo pradžios ribas, o kai kurie, deja, ne. Antai pirmuosius žodžius pradėti tarti gali tiek 9 mėnesių, tiek ir 1 metų 3 mėnesių vaikas ir tai yra du kraštutiniai normos variantai. Žinoma, pirmuoju atveju tėvai džiaugiasi, tiki sėkminga tolimesne vaiko gebėjimų raida, o antruoju atveju yra pilni nerimo, bijo blogiausio – kad vaiko kalbos raida bus lėtesnė, nei įprasta. Tačiau nerimui ypatingo pagrindo, nesant kitų požymių, tikrai nėra. Kai kurie vaikai net iki 2 metų kalba labai mažai. Jų elementarūs sakinėliai, tokie kaip „Tete bzz mo“ („Tėtė važiuoja namo“), „Nole tete liolio“ („Noriu paskambinti tėtei“), gali būti didžiausiu pasiekimu net ir sulaukus dvejų, trejų, ketverų metų. Tai tėvų neturėtų gąsdinti.
 
Lygiai taip pat didesnės reikšmės neturi, ar vaikas iki 4-5 metų išmoksta taisyklingai tarti visus gimtosios kalbos garsus. Garsą r taisyklingai pradėti ištarti jis gali ir būdamas šešerių metų, kitus garsus – artėdamas prie šešerių, ir tai dar nebus vėlu. Žinoma, jei įtariama esant kalbos padargų organinius anatominius trūkumus, tokius kaip netikslus sukandimas, prisegtas liežuvis ar viršutinė lūpa, reikia konsultuotis su specialistais. Jei tokie sutrikimai nepasireiškia, taip pat nėra įtarimų, kad vaikas neprigirdi, jis nėra patyręs gimdymo ar kitų traumų, reikėtų ramiau pažvelgti į vaiko kalbos neskalndumus.
 
Kur kas svarbiau stebėti, ar vaikas domisi kitų žmonių kalba, ar klausosi, kaip jie šneka, ar supranta nesudėtingus prašymus, pasiūlymus, ar bando žodžiais išreikšti savo norus, nuomonę, mintis. Svarbu patiems kuo daugiau tikslingai bendrauti su vaiku, o už pastangas bus atlyginta šimteriopai, jam pradėjus eiti į mokyklą.
 
Vaiko kalbos raidos ypatumai
 
Vaiko kalba yra daugiapusis reiškinys ir skirtingais ikimokyklinio amžiaus metais  į pirmą planą išsiveržia vienų ar kitų kalbos aspektų plėtra, nors bendra kalbos raida yra integrali.
 
Pirmaisiais gyvenimo metais vaikas lavina savo kalbos aparatą, ruošdamas jį  garsų ir skiemenų tarimui, tobulina praktinius fonetinius ir fonologinius gebėjimus, klausydamasis aplinkinių kalbos, atskirų garsų sąskambių. Persiritęs į antrąjį gyvenimo pusmetį mėgina pakartoti garsų sąskambius, panašius į tuos, kuriuos taria suaugusieji, kalbindami vaiką. Taip čiauškėdamas vaikas įsižiūri į suaugusiojo veidą, mimiką, lūpų, liežuvio judesius, įsiklauso į tariamas skiemenų eiles ir bando visa tai pakartoti. Įdomu, kad kurčiųjų vaikų čiauškėjimas šiame etape apmiršta, nors prieš tai jie irgi bando tai daryti.
 
Antrieji gyvenimo metai susiję su intensyvia aktyvaus ir pasyvaus žodyno plėtra bei tolimesniu fonetinių ir fonologinių gebėjimų lavėjimu. Vaikas mokosi pavadinti daugybę aplinkos daiktų, veiksmų, savybių ir iki antrųjų  metų galo jo žodyną gali sudaryti nuo 50 iki 700 ir daugiau žodžių.
 
Trečiaisiais gyvenimo metais šalia jau prasidėjusio leksikos kaupimo, fonetinio ir fonologinio vystymosi atsiranda nauja sritis, kurią vaikas bando įvaldyti. Jis pradeda jungti žodžius  į sakinius, stengdamasis rišliai, suprantamai papasakoti artimiesiems apie tai, kas jam svarbu, kas nutiko, kai šalia nebuvo tėvų – ką patyrė darželyje ar leisdamas laiką su aukle. Šiuo metu vaikas yra priverstas maksimaliai pasinaudoti turimomis kalbinėmis priemonėmis, sieti žodžius gramatiniais ryšiais, kad būtų suprastas. Tėvams nedalyvaujant, įgyta nauja socialinė patirtis verčia mažylį pereiti nuo situacinės prie kontekstinės kalbos formų.
 
Situacinė kalba nereikalauja didelio tikslumo – pritrūkus žodžių galima pasinaudoti ir gestu, vis tiek būsi suprastas, nes tėvai buvo čia pat, greta, toje pačioje situacijoje, ir patys viską matė. Kontekstinė kalba sudėtingesnė, nes vaikas turi būti suprastas iš paties teksto, juk tėvų galėjo ir nebūti situacijoje, apie kurią mažyliui norisi pasikalbėti. Dėl nepakankamo kalbinių priemonių bagažo, o taip pat dar nesubrendusių reguliacinių mechanizmų bei staiga prasiplėtusios socialinės patirties gali pasireikšti taip vadinamas fiziologinis mikčiojimas (iteracija) – žodžio pradžios kartojimas. Į šiuos kalbos nesklandumus geriausia nekreipti jokio dėmesio.  Pralavėjus vaiko gebėjimui kalbėti sakiniais, šis reiškinys išnyksta savaime.
 
Kaip lavinti vaiko kalbą namuose?
 
Pirmųjų gyvenimo metų pabaiga ir antrieji metai. Šiuo laikotarpiu naudinga lavinti vaiko kalbinę klausą skatinant klausytis gyvūnų skleidžiamų garsų pamėgdžiojimų: varna –„kar-kar“, karvė – „mū-mū“, šuo – „au-au“ ir t.t. Darykime tai pasivaikščiojimų metu, tiesiog atkreipdami vaiko dėmesį į natūralius lauke sutinkamus gyvūnus.
 
Antraisiais gyvenimo metais jau galime pradėti rodyti vaikui žaisliukus, vaizduojančius tik ką gamtoje stebėtus gyvūnus, bei jų paveiksliukus, vėl prisimindami tų gyvūnų skleidžiamus garsus. Lavindami vaiko gebėjimą susieti natūralų objektą – gyvūną – su jo tūriniu ar plokštuminiu vaizdu – žaislu ar piešiniu – padedame jam susidaryti visaverčius vaizdinius apie gyvūnus. Vaikas pradeda daryti tam tikrus apibendrinimus, leidžiančius net labai skirtingai atrodančius gyvūnus priskirti vienai grupei, pvz., 2 metų 8 mėnesių vaikas sako: „Mano suniukas pabaltas pajuodas, o mosiutės juodas“ („Mano šuniukas baltai juodas, o močiutės – juodas“). Tokie lyginimai atspindi ne tik kalbos lavėjimą, bet ir išaugusias mąstymo galias.
 
Antrųjų metų pabaigoje siūlykime iš jūsų pateikto garsų sąskambio atpažinti gyvūną ir parodyti jį patį ar jo atvaizdą. Galima naudoti specialias kompiuterines programas arba patiems pasiūlyti sąskambius. Pvz., „Parodyk, kas sako „zzz“ (uodas); „O kas „kle-kle-kle“? (gandras); „O kas „kutkudakšt-kutkudakšt“? (višta). Vaikas iš keleto jam pateiktų žaisliukų ar paveikslėlių išrenka ir parodo tinkamą. Lygiai taip pat galime sieti kitus objektus su jų skleidžiamais garsais: lėktuvo ūžimas ir jo paveikslėlis, važiuojantis arba stabdomas automobilis, kepamos čirškiančios kiaušinienės, bėgančio dušo, bažnyčios varpinės su linguojančiu varpu paveikslėliai ir jų skleidžiami garsai iš įrašo. Žinoma, anksčiau  visa tai stebėjus natūralioje aplinkoje. Tokiomis pratybomis lavinsime gebėjimą sieti garsinę ir vaizdinę informaciją. O toks gebėjimas turės neįkainojamą vertę pradėjus mokytis skaityti ir rašyti. Viena iš sunkiausiai įveikiamų disgrafijų (rašymo sutrikimų)  ir disleksijų (skaitymo sutrikimų) formų yra susijusi būtent su  audiovizualinių ryšių stoka, t.y., negebėjimu susieti raidės vaizdą su atitinkamu kalbos garsu.
 
Šiame amžiuje labai naudinga duoti daug smulkių darbelių rankutėms, pirštukams. Vaikui siūlykime imant po vieną dideles ir mažas sagas, pupas ir pupeles, jas sudėlioti į atskirus indus, dėlioti paveikslėlius iš smulkių mozaikos detalių, štrichuoti, spalvinti, lankstyti, minkyti plastiliną ar tešlą, varstyti karoliukus ir pan. Smulkiosios motorikos lavinimas skatina kalbos raidą-tikslina garsų artikuliaciją.
 
Trečiaisiais – ketvirtaisiais gyvenimo metais toliau kalbamės su vaiku apie viską, kas mus supa: daiktus, jų savybes (dydžius, spalvas), gyvūnų  atliekamus veiksmus, judėjimo ir maitinimosi būdą. Geriausia tai daryti pasivaikščiojimų gamtoje metu ir padedant tėveliams ruoštis virtuvėje. Stebėdami gyvūnus  išsiaiškinkime, kaip kas juda: šuo bėga, lekia, šokinėja, žvirbliukas straksi, gyvatė šliaužia, zuikis liuoksi, žuvis plaukia, o vaikas viską moka – ir eiti, ir bėgti, ir šliaužti, ir šokinėti. Žmogus valgo, žvėris ar gyvulys ėda, paukštis lesa.
 
Ketvirtaisiais - penktaisiais gyvenimo metais reikėtų labiau atkreipti dėmesį į daiktų dydžius, pradėti vaikams susidaryti dydžio reliatyvumo sąvoką. Pagal dydį lyginkime akmenis, gyvūnus, pagal aukštį – medžius, namus, pagal ilgį ir plotį – kaspinus, diržus, virveles, kelius ir takelius, popieriaus juosteles. Palyginimų metu būtina akcentuoti šių savybių nepastovumą. Nė vienas daiktas negali visada būti didesnis arba visada mažesnis. Viskas priklauso nuo to, ką su kuo lygini. Kai lyginame apelsiną su mandarinu, tai apelsinas būna didesnis, bet vos tik tą patį apelsiną imsime lyginti su arbūzu, jis pasidarys mažesnis.
 
Šiame amžiuje reikia pradėti lyginti ir daiktų grupes, nustatant, kur daiktų yra daugiau, tačiau jų neperskaičiuojant. Lengviausia pradėti tai daryti lyginant birių medžiagų kiekį, kai jos supiltos į vienodo dydžio indus. Pvz., dviejuose vienoduose stiklainiuose iki pusės turime pripylę: viename – baltų, kitame – raudonų pupelių. Kartu su vaiku nustatome, kad abiejuose stiklainiuose baltų ir raudonų pupelių yra po lygiaiarbatiek pat. Iš vieno stiklainio nupylę truputį pupelių, įsitikiname, kurių pupelių liko daugiau, kurių – mažiau.
 
Taip eksperimentuojant pravartu parodyti, kad medžiagos kiekis nesikeičia priklausomai nuo indo formos, aukščio, pločio. Jei abiejuose stiklainiuose pupelių kiekis buvo vienodas, tai iš vieno jų perpylus pupeles į aukštą ir siaurą indą pupelių nepasidarys daugiau, nors taip ir gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. O kad taip nėra, įsitikiname, vėl supylę pupeles į pirmąjį stiklainį (Ž. Piaže fenomenai).
 
Vėliau mokomės palyginti daiktų kiekį dviejose grupėse jų neperskaičiuodami. Pvz., vienoje eilutėje turime 10 eglučių, o kitoje –10 grybukų po eglutėmis. Mokomės sąvokų: tiek pat, po lygiai. Po to nuimame vieną grybuką iš antros eilutės –formuojame sąvokas daugiau, mažiau. Jei gerai sekasi, einame dar toliau: eksperimentuodami įsitikiname, kad bet kurioje eilutėje galima padaryti, kad daiktų būtų daugiau arba mažiau dviem būdais: arba vienoje iš eilučių mažinant daiktų kiekį bent vienu, arba pridedant daiktų kitoje. Tokie žaidimai  padeda  suvokti sąvokų daugiau, mažiau reliatyvumą ir ateityje išvengti problemų mokantis matematikos, kai reikia spręsti uždavinius, reikalaujančius sumažinti arba padidinti daiktų kiekį grupėje keliais vienetais.
 
Be galo svarbu  siekiant išvengti būsimų rašymo ir skaitymo sutrikimų, o taip pat problemų sprendžiant tekstinius uždavinius, plėtoti dar vieną leksikos sritį – teisingą prielinksnių supratimą ir vartojimą. Stebėdami gamtą patys vartokime ir skatinkime vaikus vartoti įvairius prielinksnius, pvz.: voveraitė liuoksi nuošakos ant šakos. Skruzdėlė tempia spyglį į skruzdėlyną. Per upelį permestas lieptas. Po medžio šaknimis oloje gyvena lapė. Virš namo pakibo mėnulis. Anttvoros tupi varnų pulkas ir pan.
 
Galima žaisti žaidimą, kurio metu vienas slepia, o kitas ieško įvairų daiktų, paslėptų dėžutėje, poknyga, tarp knygos lapų, namelio, magnetinėje lentoje plukdo antis per tvenkinį, sodina medžius šalia namo, atremia kopėčias į medį, paleidžia ganytis karvę tvarto ir pan. Tokie kalbiniai žaidimai su prielinksniais ne tik lavina kalbą, bet taip pat gerina regimojo ir erdvinio suvokimo kokybę, o tai padeda ateityje išvengti optinės disleksijos ir disgrafijos.
 
Penktaisiais gyvenimo metais vaikai jau pajėgūs atrasti žodžių darybos įdomybes. Mokykimės daiktus sumažinti ar meiliai pavadinti, panaudoję stebuklingas žodžio daleles, t.y., priesagas –ukas, -ytis, -ytė, -utė, -utis:namukas, sesutė, sesytė, lėlytė, kačiukas, karvutė. Kiek vėliau, besibaigiant penktiesiems metams,vaikai jau pajėgūs suvokti žodžio dalelių, turinčių daiktų sankaupos reikšmę: -ynas, -inė.  Vieta, kur auginami medeliai – medelynas, ten kur auga paparčiai – papartynas, ten kur auga braškės – braškynas. Duonos indas – duoninė, sviesto – sviestinė, druskos – druskinė ir pan. Atkreipiame dėmesį ir į kitų priesagų bendras reikšmes: -ėjas, -ininkas, - ikas. Tai skalbėjas, darbininkas, statybininkas, bėgikas, čiuožikas. Besibaigiant penktiesiems metams, vaikai jau gali savarankiškai kurti, ieškoti „žodžių giminaičių“. Pvz., dirbti: darbas, darbininkas, darbuotojas; pušis: pušelė, pušytė, pušinis; stiklas: stiklainis, stiklinis, stikliukas ir pan. (E. Federavičienė)
 
Šiame amžiuje reikėtų pasimokyti grupuoti daiktus ir vartoti apibendrinančias sąvokas: indai, baldai, paukščiai, drabužiai, stalo įrankiai, ir bendresnes rūšines sąvokas: gyvūnai, augalai.
 
Dar vienas labai svarbus darbas, kurį nesunku ir labai prasminga  atlikti, yra vaiko foneminės klausos ir fonologinio suvokimo vystymas. Tinkamai išlavintas garsų suvokimas, skyrimas, jungimas garantuos, kad jūsų vaikas niekada neturės problemų, mokydamasis rašyti ir skaityti.Foneminė klausa – tai gebėjimasiš klausos skirti kalbos garsų akustinius požymius,pvz., p-b, k-g duslumą ir skardumą, i-y, u-ū trumpumą ir ilgumą, o-uo, ė-ie siaurumą ir platumą bei kitus skambėjimoskirtumus. Fonologinis suvokimastai visų garso ir skiemens skiriamųjų reikšmių suvokimas, įskaitant kirtį, priegaidę intonaciją, skiemenų kiekį žodyje, žodžio garsinę skiemeninę struktūrą, ritmą, melodiką.
 
Vaikai, turintys neišlavintą foneminę klausą, kalbėdami daro įvairių garsų keitimo klaidų, o rašydami keičia atitinkamas raides. Tokių vaikų mūsų mokyklose labai daug – balsių ir priebalsių keitimo klaidas daro apie 10 procentų mokinių. Jų išvengti yra vienintelis kelias – ikimokykliniame amžiuje lavinti vaiko foneminę klausą ir fonologinį suvokimą, formuoti foneminius vaizdinius.
 
Straipsnio autorei teko konsultuoti suaugusį, išsilavinusį, aukštas pareigas užimantį vyriškį, kuris prisipažino, jog rengdamas oficialius raštus, nuolat susiduria su dilema, kokį balsį i ar y, u ar ū rašyti, nes ausis šiems garsams tarsi kurčia. Kita suaugusi, išsilavinusi moteris iš klausos neskiria jai vienodai skambančių k-g garsų, todėl sako: „Aš kyvenu labai kerai, bet man reikia lokopedo pagalbos“. Deja, suaugusiems tokią pagalbą suteikti beveik neįmanoma. Smegenų žievės zonos, atsakingos už atitinkamų ryšių tarp akustinio garso požymio ir atitinkamos artikulemos (garso ištarimo būdo) jau seniai susiformavę ir perdirbti jų nebeįmanoma. Tai susiję su taip vadinamais senzityvumo arba jautriaisiais periodais tam tikriems dirgikliams. Jei ankstyvame amžiuje tie dirgikliai veikia, įvyksta ankstyvasis išmokimas, kuris įsirėžia į sąmonę visam likusiam gyvenimui.
 
Kiekviena tiek psichinė, tiek ir motorinė funkcija turi griežtai reglamentuotą savo pasirodymo laiką. Štai kodėl 5-6 metų vaiko foneminę klausą išlavinti ir foneminius vaizdinius suformuoti galime, o mokykloje dažnai jau būna per vėlu tai daryti ir žmogus su rašymo ir skaitymo problemomis susiduria visą likusį gyvenimą.
 
Kaip formuoti foneminį ir fonologinį suvokimą? 
 
Pirmiausia sugalvokime žodžius, prasidedančius tam tikru garsu. Paskui patys tarkime įvairius žodžius ir prašykime išgirsti pirmą garsą. Vėliau duokime trumpus žodelius ir skatinkime vaiką išvardinti visus to žodžio garsus, pvz., op, am, mū, aš, ša. Vėliau pereikime prie 3-4-5 garsų žodžių: kur, šoka, neša, karvė. Paįvairinkime žaidimą duodami sugrupuoti paveikslėlius pagal pirmą garsą: sudėk į vieną krūvelę paveikslėlius, prasidedančius garsu k, į kitą – garsu g ir pan. Arba – parodyk, kur yra lūpa ir kur vaikas lupa žievę.
 
Taip reikėtų žaisti su visais lietuvių kalbos priebalsiais ir balsiais. Lavindami fonologinį suvokimą, mokomės žodžius skaidyti skiemenimis. Galima plojant rankomis suskaičiuoti visus žodžio skiemenis, pasakyti visus jo garsus iš eilės, pakeisti vieną žodžio skiemenį kitu ir pasidžiaugti gautu nauju žodžiu. Pvz., mala-šąla-bala; dega-teka; beria-veria-neria-šeria-žeria-geria; gėrė-bėrė ir t.t.
 
Nepamirškime pasimokyti eilėraščių, mįslių ir  kuo dažniau su vaiku kalbėtis apie viską, kas jam rūpi, na, ir, žinoma, paskaityti ar pasekti kasdieninės pasakos, pasikalbėti apie jos herojų nuotykius ir atsakyti į visus jam rūpimus klausimus. Kada nors tai prisiminsite, kaip gražiausią laiką ne tik vaiko, bet ir savo gyvenime.
 
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti specialistai mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.