Emokykla.lt

Ikimokyklinio amžiaus vaikų emocijų ypatumai

2015-07-02
Ikimokyklinio amžiaus vaikų emocijų ypatumai
Marija Giedraitytė,
Saulė Raižienė,
Mykolo Romerio universitetas
Emocijų kontrolė priklauso nuo vaiko temperamento, nervų sistemos vystymosi, pažintinių gebėjimų raidos, santykių su tėvais ir kitų dalykų. 
Emocinės raidos svarba
 
Ikimokykliniame amžiuje, t.y. maždaug tarp trejų–šešerių metų amžiaus, vyksta sparti vaiko emocinė raida. Šiame tarpsnyje patirtos emocijos ir įgyti gebėjimai jas kontroliuoti vėliau lemia, kaip vaikui seksis bendrauti mokykloje, rasti draugų ir net apskritai prisitaikyti tolimesniame gyvenime. Jei vaikas neišmoksta valdyti savo emocijų, vėliau tai gali peraugti į rimtesnius sunkumus: atsirasti baimių, atsiskyrimo nuo tėvų nerimas, perdėtas drovumas ar, priešingai – priešgyniavimas, agresija.
 
Emociją būtų galima trumpai apibrėžti kaip vaiko psichikos būseną kuri pasireiškia fiziologiniu sužadinimu, tam tikrais išraiškos veiksmais ir sąmoningu išgyvenimu. Jos pobūdis priklauso nuo to, ar žmonės ir aplinka padeda, ar trukdo vaikui siekti savo tikslų. Paprasčiau tariant, jei vaikas gali gauti tai, ko siekia, jam kils teigiamos emocijos, pavyzdžiui, džiaugsmas, o jei jam trukdoma – neigiamos – pavyzdžiui, pyktis. Emocines reakcijas galima būtų atskirti nuo jausmų – pastarieji suprantami kai pastovesni, sudėtingesni ir ilgiau trunkantys išgyvenimai, atsiradę kaip emocinio patyrimo apibendrinimo rezultatas, nors kasdieninėje kalboje šios sąvokos dažnai tapatinamos. Šiame straipsnyje daugiau kalbėsime apie vaikų emocines reakcijas.
 
Ikimokyklinio amžiaus vaikų emocijų ypatumai
 
Šiame skyrelyje aptarsime, kas būdinga ikimokyklinukų raidai ir kokie pokyčiai vyksta vaiko emociniame gyvenime, lyginant su ankstesniais amžiaus tarpsniais. Reiktų priminti, kad vaiko emocijų vystymasis labai susijęs su bendra vaiko raida (kalbos, mąstymo, taip pat – fizine). Visi raidos procesai vyksta vienu metu, todėl tarp jų praktiškai neįmanoma nubrėžti aiškios ribos.
 
Maždaug nuo trejų metų vaikai pradeda jaustis savarankiški ir tėvams tai nėra pats lengviausias laikas. Visai tikėtina, kad vaikai pradės „rodyt ožiukus“. Tai jiems padeda pademonstruoti nusivylimą ar pyktį, kurio jie nesugeba išreikšti žodžiais. Kai kuriems vaikams būna ypač sunku kontroliuoti savo impulsus, todėl tėvams tenka būti griežtesniems. Labai gerai, kai tėvai konkrečiai pasako, ko reikalauja iš mažylio, ir skatina jį laikytis nustatytos tvarkos. Aiški dienotvarkė ir reikalavimai suteikia vaiko gyvenimui saugumo ir ramybės – leidžia nuspėti, kas bus toliau.
 
Ikimokykliniame periode mažieji pradeda daugiau bendrauti ne tik su mama, tėčiu ar močiute, bet ir su kitais vaikais. Trejų metų vaikai jau gali žaisti tokius žaidimus, kuriuose reikia palaukti savo eilės, dalintis žaislais ir kitaip bendrauti. Vaikams tokiu metu vis dar būdingas sveikas egoizmas (pavyzdžiui, jie nenori dalintis savo žaislais), tačiau palaipsniui jis mažėja. Kai vaikas sako: „Lėlė mano!”, jis geriau apsibrėžia savo ribas. Tokia egoizmo  forma yra būtina sveikai vaiko raidai. Tad ikimokykliniame amžiuje, iš vienos pusės, vaikai siekia būti nepriklausomi, o iš kitos – jiems, kad jaustųsi saugūs ir drąsūs, yra būtini tėvai.
 
Tarp trejų–penkerių metų vaikai susidomi fantazijos žaidimais ir įsivaizduojamais draugais. Tai leidžia vaikui saugiai išbandyti įvairius vaidmenis ir jausmus, subręsti bendravimui su kitais. Žaisdami vaikai mokosi spręsti konfliktus su tėvais ar bendraamžiais, o tuo pačiu išvengia kritikos, nusivylimo, išsaugo savo vertę („nes čia tik žaidimas“). Šio amžiaus vaikams yra būdingos fantastinių būtybių baimės (pavyzdžiui, pasislėpusio spintoje baubo) ir tai normalu.
 
Vienas ryškesnių pokyčių ikimokyklinio amžiaus vaiko emociniame gyvenime yra tai, kad jis save jau suvokia kaip atskirą asmenį. Tai lemia, kad vaikas pradeda patirti sudėtingesnes emocijas. Prie pagrindinių emocijų paprastai priskiriamas pyktis, liūdesys, baimė. Ikimokykliniame amžiuje atsiranda pasididžiavimas, gėda, kaltė. Norint patirti šias sudėtingas emocijas, reikia tam tikro kognityvinio brandumo (loginio mąstymo, geresnės atminties), supratimo apie santykius. Maži vaikai gėdos nejaučia, nes dėl savo egocentrinio mąstymo nelabai supranta, kad kiti žmonės juos stebi ir vertina.
 
Kita svarbi ikimokyklinio amžiaus vaikų emocinio gyvenimo ypatybė – jie ima geriau suprasti ir įsisąmoninti savo emocinius potyrius. Artėjant link 5-6 metų amžiaus, jie gali savo emocijas įvardinti ir netgi pasakyti jų priežastis. Kaip emocijas pavadinti, ką jos reiškia ir kodėl kyla, vaikai išmoksta iš aplinkinių, paprastai – iš tėvų. Maži vaikai patys nelabai supranta, kodėl jie patiria vienokius ar kitokius išgyvenimus – tiesiog beatodairiškai tiki tuo, ką jiems paaiškina suaugusieji. Kuo daugiau namuose yra kalbamasi apie emocijas, tuo greičiau tobulėja vaikų supratimas apie jas.
 
Mokymasis kontroliuoti emocijas
 
Viena svarbiausių ikimokyklinio amžiaus vaikų užduočių yra išmokti valdyti savo emocijas. Psichologijoje tai vadinama emocijų reguliacija. Reiktų priminti, kad tai nėra tas pats, kas emocijų slopinimas ar ignoravimas. Kai kuriais atvejais netgi reikia palaikyti tam tikrą emociją, o ne ją slopinti (pavyzdžiui, jei vaiką skriaudžia, palaikomas pyktis gali padėti apsiginti nuo skriaudikų). Emocijų kontrolė yra tinkamiausio situacijai reagavimo būdo pasirinkimas. Aptarsime, kaip keičiantis amžiui, kinta ir emocijų reguliacija ir kas ją lemia.
 
Kūdikis pats savo emocijų nevaldo, jis tik moka jas demonstruoti, o visą „emocijų reguliavimo darbą“ atlieka jį prižiūrintys žmonės (dažniausiai – mama). Suaugusieji intensyvias vaiko emocijas ramina jį liesdami, glostydami, balsu (dainuodami, švelniai kalbėdami) arba nukreipdami mažylio dėmesį. Pavyzdžiui, kai vaikas suklumpa, mamos dažnai stengiasi vaiką sudominti kokiu nauju objektu – tuomet jis ne taip stipriai reaguoja į tai, kad užsigavo.
 
Augdamas vaikas iš aplinkinių perima įvairius emocijų valdymo būdus ir gali pats juos taikyti. Jau dvejų metų mažylis sugeba nukreipti dėmesį nuo nemalonias emocijos keliančio objekto, bandyti jį kontroliuoti, gali palaukti. Būtent pastarasis gebėjimas yra labai svarbus, nes laukiant emocijos intensyvumas mažėja. Kiek sunkiau vaikams sekasi suvaldyti baimę ir paprastai jie kreipiasi į tėvus (pravirksta), kad juos nuramintų.
 
Vaikams augant, lavėja jų kalba ir, užuot pasitelkę tiesioginę emocijų išraišką (pavyzdžiui, ašaras ar spardymąsi), mažyliai gali pasakyti tėvams, ką jaučia. Trejų metų vaikai apie emocijas kartais pasikalba patys su savimi arba su tėvais – kai jau turi pakankamą žodyną išgyvenimams išreikšti. Patekę į situaciją, keliančią neigiamas emocijas (pvz., tėvai liepia eiti miegoti), vaikai imasi būdų, kaip tą padėtį pakeisti (mėgina perkalbėti tėvus, prašo, protestuoja). Kalba ir besivystantys kiti kognityviniai gebėjimai (loginis mąstymas, atmintis, brandesnė nervų sistema) suteikia vaikui daugiau galimybių sėkmingai reguliuoti savo emocijas.
 
Aukščiausia emocijų reguliacijos stadija pasiekiama tuomet, kai vaikas iš savo išmoktų būdų gali atsirinkti tinkamiausius konkrečiai situacijai ir juos pritaikyti. Vaikai galiausiai ima suprasti, kad verčiau tikslą, kurio siekti kliudoma, reikia bandyti įgyvendinti kitu būdu, nei pasiduoti ir patirti neigiamas emocijas.
 
Vaikas ima skirti situacijas, kurias gali kontroliuoti ir kurių valdyti neįmanoma. Vyresni vaikai suvokia, kad prie nekontroliuojamos situacijos verčiau prisitaikyti, o ne bandyti ją keisti. Pavyzdžiui, skirtingo brandumo vaikai, jiems prireikus gultis į ligoninę operacijai, reaguos nevienodai: vyresnis vaikas dažnai galvos, kad po operacijos pasijus geriau, o mažesnis – įtikinės, jog jam operacijos nereikia.
 
Emocijų kontrolė priklauso nuo vaiko temperamento, nervų sistemos vystymosi, pažintinių gebėjimų raidos, santykių su tėvais ir kitų dalykų. Plačiau panagrinėsime kiekvieną iš paminėtų veiksnių.
 
Temperamentas gali būti apibrėžiamas kaip iš esmės genetiškai nulemtas asmenybės komponentas. Jis lemia patiriamų emocijų trukmę, intensyvumą, bendrą organizmo sužadinimo lygį (tai susiję su nervų sistemos jautrumu), dėmesio sutelktumą, tendenciją atsiriboti nuo situacijos ar į ją įsitraukti. Vaikų temperamentas labai skiriasi. Kai kurie mažyliai dažniau yra gerai nusiteikę lengvai pripranta tiek prie tam tikros rutinos, tiek prie neįprastų jos pasikeitimų. Kiti vaikai nėra tokie lankstūs, jų gyvenime daugiau nereguliarumo ir į naujas situacijas jie reaguoja jautriau. Dar kiti vaikai yra kažkur per vidurį. Yra pastebėta, kad kuo vaikai intensyviau išgyvena emociją, tuo jiems yra sunkiau mokytis ją suprasti, pavadinti bei kontroliuoti.
 
Emocijų reguliacijai įtaką taip pat daro nervų sistemos vystymasis (ypač smegenų dalių, atsakingų už dėmesį, minčių bei elgesio valdymą), pažintinių gebėjimų raida (kalbos, mąstymo). Kai vaikas išmoksta kalbėti, jis patiriamas emocijas gali išreikšti žodžiais – ne tik veiksmais ar verksmu. Kalbos raida lemia, kaip vaikas supras savo vidines būsenas. Geri kalbiniai įgūdžiai svarbūs suvokiant, atpažįstant ir renkantis tinkamiausią reagavimo į situaciją būdą. Kalba padeda suprasti kitus žmones (jų lūkesčius, paliepimus) ir savo vidinius potyrius.
 
Su emocijų reguliacijos raida yra susiję ir vaiką globojančių žmonių santykiai. Jei tėvai į vaiko emocijas reaguoja supratingai ir jautriai, jo emocijų savireguliacija vystosi sklandžiai. Sėkmingai vaiko emocinei raidai būtina, kad tėvai priimtų vaiko emocijas ir parodytų, kaip jas galima kontroliuoti. Patys tinkamai reikšdami savo emocijas, jie padeda vaikams identifikuoti skirtingas emocijas ir jas kontroliuoti. Svarbu, ar vaiką auklėjantis suaugęs žmogus geba tinkamai suprasti ir reaguoti į mažylio temperamentą. Suaugusieji gali padėti vaikui, kurio emocijos tampa pernelyg impulsyvios ir nevaržomos, jas atpažindami, įvardindami, būdami atidūs vaiko išgyvenimams.
 
Kaip kurti vaiko emocinei raidai palankią aplinką?
 
Ikimokykliniame amžiuje svarbu, kad vaikas išmoktų pats valdyti savo emocijas. Daugelio dalykų jis mokosi bendraudamas su kitais žmonėmis. Kuriant vaikui saugią aplinką, galima užkirsti kelią vėlesniems sunkumams jo gyvenime. Kaip tai padaryti?
 
Jausti įvairias emocijas yra normalu – tai svarbiausia mintis, kurią tėvai turėtų perduoti savo vaikams. Tai suteikia vaikui galimybę tyrinėti savo patyrimus, kokie jie bebūtų, ir geriau suprasti pačiam save. Pastebėta, kad vaikai, kurie suvokia savo jausmus, elgiasi mažiau agresyviai, nei tie, kurie nežino, kaip tvarkytis su emocijomis.
 
Jausmus galima išmokti atpažinti. Vaikams kartais būna sunku suvokti, ką jie jaučia. Jie gali nežinoti, kad tam tikros veido išraiškos ir elgesys yra susijęs su konkrečiomis emocijomis. Siekiant išmokyti mažylius kūno kalbos, naudinga pasitelkti įvairius žaidimus. Pavyzdžiui, galima išvardinti vaikui svarbiausius jausmus (baimė, pyktis, liūdesys, džiaugsmas) ir paprašyti, kad jis apsimestų, kad jaučia vieną iš jų. Galima prašyti, kad jis parodytų tam jausmui būdingą veido išraišką, apibūdintų savo savijautą, prisimintų, kokioje situacijoje jautėsi panašiai. Džiaugsmas paprastai būna susijęs su šypsena, juoku, pakylėta būsena. Verkimas, nuleisti lūpų kampučiai yra būdingi liūdesiui. Baimė yra susijusi su įtampa, noru pasislėpti, įsitempusiu veidu. Pyktis gali priversti jaustis „ant ribos”, suraukti kaktą, antakius.
 
Taip pat galima vaikui rodyti paveikslėlius ir klausti, kaip jaučiasi žmonės juose. Galima aptarti, ką reikėtų daryti, jei mažylis pamatytų taip besijaučiantį žmogų. Emocijų supratimui ir kontrolei labai padeda įvairūs piešimo pratimai. Paprasčiausias – duoti vaikui lapą popieriaus, piešimo priemonių ir paprašyti jo nupiešti, kaip jaučiasi. Emocijų supratimą lavina knygelių skaitymas, specialūs žaidimai (pvz., Saugaus vaiko centro išleistas žaidimas apie jausmus „Kaip gyveni?“).
 
Apie jausmus svarbu kalbėtis. Ikimokyklinio amžiaus vaikai turėtų mokėti pavadinti skirtingus jausmus, kad galėtų apie juos kalbėtis su tėvais ir mokytojais. Vienas svarbiausių dalykų, kuriuos turėtų padaryti tėvai, tai tiesiog leisti vaikams kalbėti apie savo savijautą.
 
Kartais tėvai nori, kad vaikai visuomet jaustųsi tik gerai ir jiems sunku, jei mažylis yra nelaimingas. Ypač girdint piktus ar liūdnus vaiko sakomus dalykus apie save ar aplinkinius: „Aš tavęs nekenčiu!“, „Geriau jau numirčiau“ ir t.t. Kai vaikai patiria stiprius jausmus, būtina juos išklausyti. Svarbu suteikti galimybę pasipasakoti, išsiaiškinti, kodėl jie pyksta ar liūdi.
 
Pokalbiai apie jausmus ne visuomet pakeičia realią situaciją, tačiau išsikalbėjimas suteikia palengvėjimą. Dauguma jaučiasi geriau vien dėl to, kad jausmai buvo išreikšti žodžiais, išsakyti. Kalbėjimas apie savijautą vaikams padeda susivokti, kas vyksta. Tėvams pokalbis su vaiku yra galimybė suprasti, ką vaikas galvoja.
 
Sudėtingų jausmų supratimas. Kaltės ir gėdos jausmai yra priskiriami prie sudėtingesnių jausmų ir gali vaikus trikdyti. Pavyzdžiui, jie gali jausti kaltę ar gėdą situacijose, kurios nuo jų nepriklauso, tokiose kaip tėvų skyrybos. Tokiais atvejais naudinga vaikams paaiškinti, kas vyksta, parodyti, kad yra dalykų, kurių jie negali valdyti. Svarbu skatinti pastebėti ne tik neigiamas, bet ir teigiamas padėties puses. Štai keletas bendrų klausimų, kuriais galima pasinaudoti su vaikais kalbant apie jausmus:
  • Kai kada vaikai jaučiasi susipainioję. Ar tau kartais taip būna? Ką tu tuomet darai?
  • Vaikai namuose gali jaustis įvairiai. Kaip jautiesi tu? Ką galvoji apie savo šeimą?
  • Ką tu darai, kai esi laimingas? Koks būni, kai tau liūdna? Kas tave liūdina?
  • Ar tu kada nors jauteisi kaltas? Gal galėtum papasakoti, kada žmonės jaučiasi kalti?
  • Kartais tai, kaip jautiesi, priklauso nuo to, ką galvoji. Ar gali prisiminti, kai jauteisi prastai, o tuomet ką nors pagalvojai ir pasijutai geriau? Kaip tau tai pavyko?
Mintys ir jausmai. Emocijos nekyla automatiškai. Skirtingi žmonės dėl tų pačių dalykų jausis kitaip. Emocijas nulemia tai, ką mes galvojame apie situaciją. Kai vaikai dėl ko nors jaučiasi blogai, paskatinkite juos į situaciją pažvelgti naujai, surasti gerąsias padėties puses. Galima padėti vaikams išsiaiškinti, ar jų emocijos yra pagrįstos – ypač patiriant kaltę ir gėdą. 
Jei vaikas jaučiasi kaltas, galima paklausti labai tiesiogiai: „Kaip tu tai padarei?“. Tyrinėdamas savo poelgius ir mintis, vaikas sužino, kad kai kurie nuogąstavimai ar mintys yra nelogiški, nepagrįsti. Tai padeda ir geriau susigaudyti jausmuose.
 
Savo pačių emocijų parodymas. Dar vienas būdas padėti vaikams suprasti emocijas ir išmokti jas kontroliuoti yra atskleisti savo pačių naudojamus emocijų valdymo būdus. Tėvai gali įvardinti savo pačių įvairius jausmus (kaltę, liūdesį, gėdą, džiaugsmą ir t.t.) – tai leidžia vaikui žinoti, kad taip jaustis nėra nieko bloga.
 
Galima pasakyti vaikui, kad šiandien jums liūdna ir ką jūs darote, kad jaustumėtės geriau: stebite lietų pro langą, einate pasivaikščioti, skaitote ar užsiimate kokia nors malonia veikla. Matydami, kaip jūs reaguojate į savo jausmus, vaikai gali išmokti, kaip elgtis tokioje situacijoje. Ikimokyklinukams pavyzdį gali rodyti ne tik tėvai, bet ir broliai, seserys.
 
Apibendrinant galima pasakyti, kad vaikų emocinei raidai labai svarbus šeimos emocinis klimatas – tai santykių kokybė. Apie ją sprendžiama pagal tai, kiek šeimoje reiškiama teigiamų ir neigiamų emocijų vieni kitiems, kaip jos interpretuojamos bei kaip reaguojama į kitų reiškiamas emocijas. Jei namuose teigiamos emocijos yra dažnai parodomos, neigiamos emocijos nėra ignoruojamos, o šeimos nariai padeda vieni kitiems su jomis susitvarkyti, toks šeimos emocinis klimatas skatina sėkmingą vaikų emocinę bei socialinę raidą.  
Šaltiniai:
  1. Bandura, A. (1977). Social Learning Theory. New York: General Learning Press.
  2. Cole, P. M., Dennis, T. A., Smith-Simon, K. E., Cohen, L. H. (2009). Preschoolers’ emotional regulation strategy understanding: Relations with emotion socialization and child self-regulation. Social Development 18 (2): 324-352.
  3. Cummings, E.M., Braungart-Rieker, J.M., Du Rocher-Schundlich, T. (2003). Emotion and personality development in childhood // Lerner, R.M., Easterbrooks, M.A., Mistry, J. (vol. eds.). Developmental Psychology, vol. 6, New Jersey: John Wiley & Sons.
  4. Saarni, C., Campos J.J., Cameras, L.A., Witherington, D. (2008). Child and adolescent development: An advanced course // Eisenberg, N. (vol. ed.). Handbok of child psychology: vol. 3. Social, emotional and personality development, New Jersey: John Wiley & Sons.
  5. Shaffer D. R., Kipp, L.K. (2007). Developmental psychology: Childhood and adolescence (VII ed.). Belmont: Thomson Wadsworth.
  6. Sheffield Morris, A. S., Silk, J.S., Steinberg, L., Myers, S.S., Robinson, L. R. (2007). The Role of the family context in the development of emotion regulation. Social Development 16 (2): 361-388. 
  7. Sieger, R., Deloache, J., Eisenberg, N. (2006). How children develop (II ed.). New York: Worth Publishers.
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti specialistai mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.