Emokykla.lt
Populiarios temos:
Edukacija Projektai Kompleksinė pagalba Specialieji poreikiai Skaitymas Vaiko kalba Vaiko raida Vaiko sveikata Vaiko ugdymas  

Paprasti būdai mokyti kalbėti

2020-01-09
Susijusios temos: Šeima Vaiko kalba
Paprasti būdai mokyti kalbėti
Vilė Černiuvienė
Kada iš vaiko neišreikalaujama atsakymo, galbūt nesulaukiama ar tiesiog parodoma, kad viskas suaugusiam aišku, vaikas įpranta linksėti galva, mostelti ranka, rodyti pirštu, netgi žvilgsniu, kai jo norai vykdomi, o kalba nesivysto reikiama linkme.
Antrieji-tretieji metai itin svarbūs kalbos vystymuisi. Nepaisant pastangų ir noro, kad vaikas pradėtų kalbėti, svarbūs ir kiti faktoriai. Kalbos pradmenys pradeda atsirasti nuo pirmųjų gimimo mėnesių, kada mažylis pradeda atkreipti dėmesį į kalbinančią mamą ar kitą šeimos narį, įvairius garsus, nurimsta tyliai niūniuojant. Tačiau, jeigu tik jis girdi kalbą, o nėra jokios paskatos jam pačiam atsisukti, šiek tiek paaugus – atsiliepti, rezultatai bus labai prasti.
 
 
Dvimetis, turi turėti aiškų pašnekovą, kuris jį kalbintų, aiškiai įvardintų daiktus, veiksmus. Tuo pačiu, kiek leidžia galimybės, turi būti grįžtamasis ryšys. Vaikas ne galvos ar rankos judesiu turi atsakyti į klausimus, pakvietimus, pasiūlymus, bet nors trumpu garsu išreikšti savo atsakymą. Tėveliams neturėtų užtekti to, kad vaikas viską supranta, jų pareiga vaiką prakalbinti ir lavinti jo kalbą pagal jo galimybes. Nekalbu apie vaikučius turinčius įvairių kalbos neišsivystymo sutrikimų.
 
 
Kada iš vaiko neišreikalaujama atsakymo, galbūt nesulaukiama ar tiesiog parodoma, kad viskas suaugusiam aišku, vaikas įpranta linksėti galva, mostelti ranka, rodyti pirštu, netgi žvilgsniu, kai jo norai vykdomi, o kalba nesivysto reikiama linkme.
Išeitis paprasta – reikia nesuprasti norų ir pageidavimų, kada tai reiškiama kūno kalba. Reikia labai užsispyrusiai reikalauti, kad vaikas pasakytų sutikimą, norą, atsakymą nors ir pačiu trumpiausiu žodeliu – taip, ne, ačiū, viso.
 
„Kūdikiai mokosi ir supranta kur kas daugiau, nei atrodo“, – sako tėvų patarėja Jenn Berman, Psy.D., „SuperBaby“ autorė. Ji taip pat teigia, kad 3–4 mėnesių kūdikiai į žodžius reaguoja skirtingai negu į kitus garsus. Metinukai turėtų pradėti tarti pirmuosius trumpus žodžius.
 
Savarankiškumas, kaip ir kalba, vaikui augant turėtų vystytis paraleliai. Deja, labai dažnu atveju, kalba keliauja gerokai atsilikusi.
 
Taigi dvimečiai vaikai turėtų jau neblogai tarti dviskiemenius paprastus žodžius. Realybė tikrai kitokia. Reikia įdėti nemažai pastangų, kad vaikai išmoktų atsakyti į klausimus nors trumpu žodžiu, reikštų norus ne rodydami, o pasakydami, galėtų paaiškinti savo pageidavimus ne veiksmu, o aiškesniu žodžiu.
 
Nekalbant apie šeimas, kuriose kalbama daug, kreipiamas dėmesys į vaiko kalbos vystymąsi, visgi kalbos raida atsilieka ir pedagogams reikia vis daugiau pastangų plečiant rišlųjį žodyną, skatinant vaikus pasakoti, atsakyti į klausimus ne vienu žodžiu.
 
Dvimečiams vaikams reikia vis daugiau kalbos lavinimo pratimų veiklose kurie skatintų žaisti kalbant:
Du du ir da da da
Matom laukuose kažką (ką?)(dairosi)
Kas ten eina su maišu?
Ir į ką jums panašu?
Tipu tapu typ typ typ
Ant kalnelio jis užlips (kelia aukštyn kojas)
Dun dun dun
Pabels jis garsiai
Trakš ir triokšt
Duris atvers jis.
Nesvarbu, kad mažieji nelabai supranta kokia eilėraščio esmė. Svarbu, kad kartotų garsus, bandytų pakartoti judesius.
 
Arba:
Žū žū žū ir ža ža ža
Eina per laukus žiema. (rodo)
Šliumpu šliumpu, tipu tapu
Ką ji neša? Negi lapų?
Biru biru bar bar bar
Ką gi ji darys dabar?
Tssss? Ar laša ar sniegelis?
Pasakyti kas man gali?
Ką gi atnešė žiema?
Ir ar ji labai šalta? (atsako, pasakoja)
 
Tėveliai gali kiekvienoje situacijoje žaismingai improvizuoti ir pateikti pavyzdžius literatūriškai. Kiekvienas daiktas, vaizdas, paveikslėlis gali būti sužaidybinamas iki vaiko lygio ir pateikiamas jam įdomiai (galbūt padainuojant, gal suvaidinant, o gal imituojant garsus ar veiksmą).Tuo pačiu lavės ir vaiko fantazija, kūrybiškumas.
 
Taigi, norint, kad vaikas neturėtų kalbos vystymosi problemų reiktų:
skaityti (dažnai, kasdien);
vartyti knygeles (rodant ir aiškiai įvardinant ten esančius daiktus, veiksmus, veikėjus);
pasakoti, rodyti (vaikštant, važiuojant);
kartu žiūrėti vaikiškus filmukus (aiškinti, pasakyti);
namuose, svečiuose įvardinti daiktus, veiksmus;
klausyti dainelių, lopšinių, pasakų ir kartu dainuoti.
Ir visada visada – sulaukti atsakymo. Tegu jis būna labai trumpas, labai neaiškus ir nesuprantamas.