Emokykla.lt

Mažų vaikų pykčio protrūkiai. Ką svarbu žinoti tėvams ir pedagogams?

2015-03-31
Susijusios temos: Psichologija Šeima Vaiko elgesys
Mažų vaikų pykčio protrūkiai. Ką svarbu žinoti tėvams ir pedagogams?
Dalia MICKEVIČIŪTĖ, psichologė psichoterapeutė,
Lietuvos vaikų ir jaunimo centro seminarų tėvams lektorė
Ikimokyklinukus auginantys tėvai dažnai skundžiasi, kad jiems sudėtinga suvaldyti vaikų pykčio protrūkius. Neretai sunku suvaldyti ir savo emocijas, kylančias, kai mažylis viešoje vietoje ima šaukti, verkti, reikalauti ką nors nupirkti, galbūt dar krenta ant grindų ir spardosi, o praeiviai neprašyti ima dalyti patarimus.
Svarbiausia, ką reikėtų žinoti – pykčio protrūkiai nėra vaiko atrastas būdas specialiai erzinti tėvus ir juos varyti į neviltį. Paprastai jie susiję su vaiko išgyvenamomis stipriomis emocijomis, kurias išreikšti žodžiais jiems dar per sunku, nes jie nėra pakankamai įsisavinę kalbos, ypač žodžių, skirtų jausmams (prisiminkime, kad ir suaugusiems kitąsyk nelengva pasakyti, kaip jaučiamės: dažniausias atsakymas būna „normaliai“, „gerai“ arba „blogai“, tačiau jausmų paletė apima kur kas daugiau stiprių jausmų ir jų atspalvių). Mažylis mokosi būti savarankiškas, todėl nori pats viską išbandyti, nuspręsti, padaryti, o kai tai neišeina – pyksta. Ypač jei bando tai, ko neleidžia tėvai.
 
Ką daryti, jei jūsų vaikas stipriai supyko, o jūs jaučiatės sutrikę ir nežinote, ko imtis? O gal priešingai – viduje tiesiog kunkuliuojate iš pykčio ir mielai sūnui ar dukrai uždrožtumėte, kad jis (ji) nedarytų jums gėdos?
 
Pirma – pradėkite nuo savęs ir pasistenkite išlikti ramūs. Jei kitaip neišeina, paėjėkite šiek tiek į šoną ir kelis kartus giliai įkvėpkite ir iškvėpkite, sugniaužkite ir atleiskite kumščius. Jei turite – gurkštelėkite šalto vandens ar, esant galimybei, nusiprauskite juo veidą. Ištarkite sau raminančią frazę, pavyzdžiui, „viskas praeina, praeis ir tai“. Prisiminkite kokį mielą ar linksmą epizodą apie savo šiuo metu rėkiantį vaiką, arba pabandykite rasti nors kiek humoro dabartinėje situacijoje (pavyzdžiui, išties gana juokinga matyti taip stipriai šaukiantį, išsižiojusį, paraudusį lyg pomidoras žmogeliuką, arba šalia sustojusius sutrikusius praeivius, jei esate viešoje vietoje). Trumpai tariant, jūsų tikslas – nusiraminti, nes būtent iš jūsų, suaugusiojo pavyzdžio, mokosi vaikas. Jei piktai ant jo šauksite ar netgi pliaukštelėsite, tikrai nepamokysite, kaip supykus galima išlikti ramiam. Jeigu jūs patys nesivaldote, kaip jūsų vaikas išmoks valdytis?
 
Antra – jei esate ne namuose, geriausia būtų pasitraukti iš tos vietos, kurioje vaikas dėl kažkokių priežasčių taip sudirgo. Gali būti, kad ši aplinka apskritai yra per daug erzinanti (pavyzdžiui, parduotuvėse tikrai per daug kvapų, garsų, šviesų, šurmulio ir maišaties). Kita vertus, jūs patys jausitės geriau, jei liksite su vaiku dviese ramesniame kampelyje, kur niekas jūsų nestebės ir neaptarinės.
 
Trečia – pabūkite kartu su vaiku, kol jis nurims. Visi vaikai yra skirtingi, todėl gali prireikti atrasti savų raminimo būdų. Vieniems vaikams labai padeda švelnus paglostymas, apkabinimas ir priglaudimas, ko nors malonaus ir švelnaus sakymas ramiu balsu. Kiti, priešingai, fizinio kontakto vengia, nes jiems įsirėkus ir taip karšta. Tuomet galite tiesiog šalia pabūti, retkarčiais vaikui pasakyti, kad kai jis aprims, galėsite kartu ką nors veikti. Nereikėtų siūlyti žaisti ar užsiimti kita veikla, kol vaikas pyksta, bet tai gali būti puikus dėmesio nukreipimas tuomet, kai jis jau aprims.
 
Daugiau šia tema – seminare „Auginame ikimokyklinuką“ (lektorė Dalia Mickevičiūtė), kuris vyks balandžio 1 d. 18 val. Lietuvos vaikų ir jaunimo centre (Konstitucijos per. 25, Vilnius).
Daugiau informacijos ir registracija čia.