Emokykla.lt

Kai kurie priešmokyklinio amžiaus vaikų kalbos ugdymo aspektai. Tema „Ruduo“

2015-08-07
Kai kurie priešmokyklinio amžiaus vaikų kalbos ugdymo aspektai. Tema „Ruduo“
Doc. dr. Nijolė BRAŽIENĖ
Šiaulių universitetas
Straipsnyje bendrais bruožais atkreipiamas ugdytojų dėmesys į tuos kalbos ugdymo dalykus, kurie svarbūs rengiant(is) vaikui mokyklai, t. y. foneminio supratimo lavinimą, žodyno gausinimą ir rišliosios kalbos ugdymą, pateikiama kalbos ugdymo pratimų dėmesiui, atminčiai, mąstymui, suvokimui, vaizduotei, akies-rankos koordinacijai lavinti.
Vaiko kalbos ugdymas neatsiejamas nuo dėmesio, atminties, mąstymo, suvokimo, vaizduotės, akies-rankos koordinacijos lavinimo. Tai sudaro prielaidas sėkmingam formaliam mokymuisi ir reiškia intelektinį pasirengimą mokyklai (Legkauskas, 2013; Карпова, Мамаева, 2007). Išvardytos intelektinio vystymo(si) dedamosios yra vienodai svarbios, viena su kita susijusios, viena nuo kitos priklausomos, todėl  praktiniai kalbos ugdymo metodai, kaip atkreipia dėmesį J. Kotvickaja (2014), turi būti paremti visumine vaiko raida: motyvacija (vaiko sudominimu), žaidimine bei darbine ugdomąja veikla, pažintiniais pokalbiais, raiškiu, intonaciniu skaitymu, pasakojimais, dainomis, mįslėmis, vaidinimu.
 
Šių veiklų metu būtina išskirti šias ugdymo kryptis: girdimojo suvokimo ir girdimosios atminties lavinimas, regimojo suvokimo ir regimosios atminties lavinimas, erdvės suvokimo lavinimas, motorinės koordinacijos ugdymas, motorinės ekspresijos ugdymas, buitinių apibendrinamųjų sąvokų formavimas, verbalinių asociacijų, suvokiant daiktus įvairiais jutimais, ryšių plėtimas.
 
Norint padėti vaikui įvaldyti gimtąją kalbą, daugiausiai dėmesio reikia skirti foneminiam supratimui lavinti, žodynui gausinti ir rišliajai kalbai ugdyti.
 
Foneminis supratimas – ypatingas kalbos raidos elementas – klasifikuojamas į aštuonis gebėjimus (Augustinienė ir kt., 2013):
1)    gebėjimas atpažinti besirimuojančius žodžius arba pasakyti su nurodytuoju besirimuojantį žodį;
2)    gebėjimas išskaidyti žodį skiemenimis, gebėjimas suskaičiuoti žodžio skiemenis;
3)    gebėjimas sujungti skiemenį į žodį;
4)    gebėjimas nustatyti, koks pirmas / paskutinis žodžio garsas;
5)    gebėjimas sujungti garsus į žodį;
6)    gebėjimas išskaidyti žodį į jį sudarančius garsus, gebėjimas suskaičiuoti žodžio garsus;
7)    gebėjimas pasakyti žodį be tam tikro skiemens arba pakeisti jį kitu skiemeniu;
8)    gebėjimas pasakyti žodį be tam tikro garso arba pakeisti jį kitu garsu (p. 11–12).
 
Vaikų foneminį supratimą tyrėjai vertina užduodami tokius klausimus: Kas būtų dėdė, jei nebeliktų raidės d? Kas būtų dėdė, jei nebeliktų raidės d, o vietoje jos atsirastų raidė k? (Boyd, Bee, 2011, p. 277). Foneminis supratimas lavinamas žaidžiant žodinius žaidimus, mokantis ir kartojant eilėraštukus, atliekant kalbos užduotis pagal paveikslėlius.
 
Vaiko žodynas priklauso nuo to, kokius žodžius ji girdi savo aplinkoje. Visgi net ir palankioje kalbinėje aplinkoje augantiems vaikams būtina paaiškinti nesuprantamus ar mažai suprantamus žodžius, posakius, juos vartoti natūraliai bendraujant su vaikais ar sudarant atitinkamas situacijas, padėti vaikams suprasti trumpų pasakymų tautosakos, pasakų, vaikų poezijos kalbos vaizdumo elementus – epitetus, palyginimus, metaforas, homonimus, hiperboles, personifikacijas (įasmeninimus), frazeologinius junginius ir kt., stengtis šnekamąją kalbą gyvinti vaizdine ekspresine leksika. Taip bus aktyvinamas pasyvusis vaikų žodynas, t. y. žodžiai, kuriuos vaikas supranta, bet kalbėdamas nevartoja.
 
Kalbant apie priešmokyklinio amžiaus vaikų rišliosios kalbos ugdymą, aktualumo nepraranda E. Federavičienės (1978) metodinės pastabos apie gimtosios kalbos ugdymą ikimokykliniame amžiuje. Rišliajai kalbai  ugdyti, minėtos mokslininkės įsitikinimu, svarbu išnaudoti penkiamečių-šešiamečių vaikų potencines galimybes: šio amžiaus vaikai labai aktyvūs dialoguose ir monologuose – jie gyvai pasakoja patirtą įvykį, nori pasidalyti savo įspūdžiais. Klausytojai privalo būti dėmesingi, turėtų skatinti tokius vaikų pasakojimus; padėti jiems tvarkyti minčių logiką; plėtoti bei tikslinti žodžių formų ir sintaksinių junginių vartojimą. Rišliosios kalbos ugdymo pratybos neturėtų apsiriboti pasakų, pasakojimų ar paveikslėlio aptarimu, „ko nors papasakojimu“ – rišliai, nuosekliai ir logiškai pasakoti vaikai negali išmokti stichiškai (Federavičienė, 1978, p. 10). Vadinasi, būtini ugdytojo patarimai ir pavyzdys, kaip apibūdinti žmogų, gyvūną, daiktą ir kt., kaip aiškinti situaciją, įvykio aplinkybes, procesus, kaip sieti sakinius pasakojant, kaip vaizdingai ir išraiškingai dėlioti pasakojimą pagal paveikslėlių seriją ar siužetinį paveikslą, tęsti pradėtą pasakojimą, konstruoti apibūdinamąjį pasakojimą, pasiduoti vaizduotės polėkiui kuriant fantastiškiausias ir nesąmoningiausias istorijas (nonsensus) ir pan.
 
Vaizdinės medžiagos, kuria naudojantis galima sukurti daugiau panašių užduočių, ne tik vaiko foneminiam supratimui lavinti, bet ir žodynui gausinti (turtinti, tikslinti, plėsti), rišliajai kalbai ugdyti siūloma L. Barzdonytės-Morkevičienės leidinyje „Kalbos ugdymas“ (2009).
 
Žemiau pateikiama kalbos ugdymo pratimų, parengtų remiantis S. I. Karpovos ir V. V. Mamajevos (Карпова, Мамаева, 2007) rekomendacijomis ir „patikrintų“ priešmokyklinio amžiaus vaikų. Modeliuojant kalbos ugdymo užduotis, laikytasi L. Vygotskio išskirtų vaiko artimiausios plėtros zonos ir „pastolių“ principo: „pastoliai“ – tai suaugusiojo (arba labiau įgudusių vaikų) parama, pagalba vaikui atliekant užduotis;  vaiko artimiausios plėtros zona – tai užduotys, kurių vaikas nesugeba atlikti savarankiškai, tačiau įveikia padedamas vyresniųjų (Boyd, Bee, 2011).
 
Vieno užsiėmimo trukmė neturėtų viršyti 20–25 min, siūlyti tiek užduočių, kiek vaikas pajėgus jų atlikti, išlaikydamas susidomėjimą. Žodyninio darbo užduotis vertėtų kaitalioti su užduotimis lape, kurias, išskyrus spalvinimo, patartina atlikti paprastu pieštuku, kad nesėkmės atveju vaikas galėtų nesunkiai klaidą pataisyti. Jei kuri užduotis vaikui pasirodys per sunki, galima prie jos grįžti kitą dieną, taipogi užduotis galima ir kartoti – vaikams tai patinka. Kalbos ugdymo pratimus pateikti žaidimine forma, kartu su vaiku juos aptariant, atsakant į vaiko klausimus. Svarbiausia, kad atlikdamas užduotis, vaikas išgyventų sėkmės pojūtį.
 
Užduočių numatyta savaitei, tačiau tai nereiškia, kad visas jas privaloma atlikti. Be to, pedagogas gali siūlomas užduotis koreguoti, pildyti, kurti naujų, t. y. idėjas perimti kūrybingai.
 
Tema „Ruduo“
 
Žodynas
Auksaspalvis, bala, belapis, darganos, darganota (-as), debesuotas, dulksna, dulksnoti, gelsti, krapnoti, lapkritis, lapuotas, lietingas, lynoti, niauktis, pliaupti, purvas, pūsti, raudonskruostis, raudonšonis / geltonšonis, rausti, rudeniškas, rugiai, rugsėjis, skėtis, spalis, spalvotas, šalna, šalnotas, telkšoti, vėjuota (-as).
Rudoji pasaka
 
Visi, kas matė Rudąjį nykštuką, tvirtina vieną ir tą patį: jis būna visur, kur kas nors bręsta, ir šūkčioja: „Rudas! Rudas! Rudas!“– po to viskas paruduoja ir prinoksta. Kur jį pamatyti? Ten, kur ruda. O kur ruda? (Galima klausti ir vaikų, taip jie bus labiau įsitraukti klausytis – N. B.) Gal prie baravykų? Žinau, jog baravykai išdygsta balti, tik vėliau – nežinia kaip – paruduoja. Vadinasi, ten turėtų būti Rudasis nykštukas. Auštant atsisėdu prie rudos pušies baravykyne ir laukiu. Laukiu laukiu – niekas neateina. Žiūrėsiu įdėmiai. Žiūriu, žiūriu, žiūriu, žiūriu, žiūriu, žiūriu, žiūriu, žiūriu, žiūriu... Žvilgteliu šonan – rudoji skruzdėlytė kojytę išsinarinusi. Klibinkšt, klibinkšt, pagailo tos klibindėlės. Pakol atstačiau jos kojytės sąnarį, baravykas jau rudas! Rudasis nykštukas jau buvęs, rudai nudažęs ir vėl nepastebėtas pasprukęs.
Visur jis taip daro – kol kiti nemato, negirdi. Žalią kankorėžį nudažo rudai – prinokęs! Žalia ąžuolo gilė paruduoja – prinokusi! „Prinokęs! Prinokusi! Prinokę!“ – taip jis ir čiauška.
Niekas nežino, kur Rudasis nykštukas gyvena. Vieni sako: lokio vilnoje, kiti – rudoje kerpėje, treti šneka – ąžuolo gilėje arba pušyje už žievės. Jis moka tik du žodžius RUDAS ir PRINOKĘS.
 
Sutrumpinta pagal I. Ziedonį[1]
 
Vaikų pasiteiraujama, kur jie ieškotų Rudojo nykštuko? Kodėl būtent ten? (priimtini visi vaikų atsakymai, skatinti juos argumentuoti). Pasidomėti, kaip vaikai supranta žodį „baravykynė“? (vieta, kur auga baravykai). Galima aptarti žodį „prinokęs“ (toks, kokį galima valgyti, pvz., pakalbėti, kuo skiriasi prinokęs obuolys nuo neprinokusio obuolio). Vaikams pasiūlyti nupiešti Rudojo nykštuko slaptavietę – taip, kaip jie „mato“. Paklausti, kokio metų laiko pavadinimas labai panašus į žodį „rudas“?  Kartu su vaikais pasvarstyti, kad turbūt toks pavadinimas neatsitiktinis – juk šiuo metų laiku gamtoje daug RUDOS spalvos ir vaisiai PRINOKĘ.
 
Žodyninio darbo užduotys[2]
 
1. Išmok dainuoti dainelę, aiškiai tardamas garsus:
Lijo lijo lietus
Per karaliaus pietus.
Karalius mirė, karalienė verkė,
Karaliūkščiai knarkė,
Kiaulė duobę kasė,
Ožka karstą dirbo,
Gaidys giedojo
Višta apraudojo.
(Lietuvių daina)[3]
 
2. Linksma pirštukų mankštelė. Su kiekvienu kirčiuotu skiemeniu vienu metu lenk abiejų rankų pirštukus, pradėdami nykščiu:
Rausta lapai
Pamažu.
Rudenėli,
Kaip gražu!
(...)
Kai spalvosi
Lapukus,
Imk
Ir mano pieštukus!
(R. Skučaitė)
 
3. Žaidimas su lapais. Užduotims atlikti reikalinga turėti kuo įvairesnių medžių lapų.
  • Vaikas skaičiuoja liepos, ąžuolo, beržo, klevo ir kt. lapus (penkių / dešimties ribose),  derindamas skaitvardį su daiktavardžiu: vienas klevo lapas, trys beržo lapai ir t. t.
  • Suaugusysis išdėlioja prieš vaiką 3–5 skirtingus lapus ir paprašo įsidėmėti jų eiliškumą. Tada uždengia ir paprašo vaiką sudėti lapus ta pačia eile.
  • Suaugusysis išdėlioja prieš vaiką 3–5 skirtingus lapus ir paprašo atsakyti jo į klausimus, pvz., kokio medžio lapelis yra kairėje nuo beržo lapelio? Kokio medžio lapelis dešinėje / virš / tarp ir t. t. nuo ąžuolo / liepos / klevo / ir t. t. medžio lapo?
  • Suaugusysis, neskubėdamas, kad vaikas įsidėmėtų, išvardija 3–6 medžių pavadinimus, vaikas išrenka ir išvardyta eilės tvarka sudeda  lapelius.
  • Vaikas išrūšiuoja lapus pagal dydį – nuo didžiausio iki mažiausio ar atvirkščiai, įvardydamas, pvz., mažas, mažesnis, mažiausias, visų mažiausias ir pan. 
4. Kuris nereikalingas? Kodėl?
  • Miškas, samanos, grybai, lėkštė.
  • Rugsėjis, spalis, lapkritis, gruodis.
  • Žiema, pavasaris, ruduo, vasaris. 
5. Kas ne taip?
  • Ruduo – šilčiausias metų laikas.
  • Rugsėjis, spalis, lapkritis – vasaros mėnesiai.
  • Kai krenta lapai, prasideda pavasaris.
  • Rudenį dienos ilgėja, o naktys trumpėja.
  • Kai lyja lietus, reikalingi akiniai nuo saulės. 
6.  Atspėk pagal požymius / veiksmus:
  • Krapnoja, lynoja, pliaupia – ... (lietus).
  • Gelsta, rausta, krenta – ... (lapai).
  • Rugsėjis, spalis, lapkritis – tai ... (mėnesiai).
  • Ąžuolas, klevas, kaštonas, liepa – tai... (medžiai).
7. Užbaik sakinius:
  • Kieme telkšo balos, nes...
  • Medžiai linguoja, nes...
  • Nuo medžių krenta lapai, nes... 
8. Pagalvok ir pasakyk, po kokiu medžiu kiškis lyjant slepiasi? (Po šlapiu)
 
9. Nustatyk plodamas, kuris žodis trumpiausias:
  • Rugsėjis, spalis, lapkritis.
  • Lietus, debesėlis, vėjas.
  • Rūkas, dulksna, dargana.
10. Pakeisk pagal pavyzdį:
  • Vėjas – vėjuotas / vėjuota.
  • Debesis – ...
  • Lapas – ...
  • Taškas – ...
  • Auksas – ... 
  • Dargana – darganotas / darganota.
  • Spalva – ...
  • Šalna – ...
Pasiūlymas. Vaikams paaiškinti, kad šalnotas – kuris su šalna, pvz., šalnotas rytas. Galima pasitelkti Z. Gaižauskaitės eilėraštį „Spalis“ (žr. Jums maži ir dideli, p. 73), nevartojant literatūrinių sąvokų, atkreipti vaikų dėmesį į vaizdingus žodžius ir posakius, aptarti, kaip ir kodėl jie tokie vartojami:
Vėjas šuoliais
Neša gandą,
Kad šalna
Ant šluotos skrenda.
 
Nei žolytės,
Nei gėlės
Šitokia
Nepagailės.
Kopkim, lipkime
Į kalną,
Už ausų
Sučiupkim šalną.
 
Ir apsupkim
Ją ratu:
–  Ei, nešiepk
Mums tų dantų!
 
11. Pritaikyk tinkamą žodelį:
Kas ten supasi virš sodo?
– Obuolys!
Jis labai liūdnai atrodo –
Tuoj ... ! (nukris)[4]
Vasarėlė išnokino
Gausią obuolių šeimyną:
Matot? Nesunku atspėti –
Apvalus raudonas ... (tėtė),
Ryto rasą gerdama,
Supas apvali ... (mama)...
O sesyčių,
O broliukų! –
Pilnas medis
... (obuoliukų)[5]!
Vėjas šuoliais
Neša gandą,
Kad šalna
Ant šluotos ... (skrenda)[6].
 
12. Iš ko sudėtas žodis:
  • Auksaspalvis – auksas + spalva.
  • Rugsėjis – ...
  • Lapkritis – ...
  • Raudonšonis / geltonšonis – ...
Pasiūlymas. Kad vaikams būtų lengviau įsidėmėti, iš ko susideda žodis „rugsėjis“, galima panaudoti Z. Gaižauskaitės eilėraštį „Rugsėjis“ (žr. „Jums maži ir dideli“, p. 73):
Senelis man tarė:
–  Rugelį pasėsiu.
Rugelį pasėsiu.
Tada pailsėsiu.
 
13. Iš ko sudėtas žodis „raudonskruostis“? Pagalvok, kodėl sakoma „raudonskruostis obuolys“?
 
14. Žodinis žaidimas „Sodininkas“[7]
 
Burtais ar skaičiuote išrenkamas „sodininkas“. Likusieji žaidimo dalyviai pasirenka kokio nors vaisiaus pavadinimą. Ateina sodininkas ir sako: „Aš esu sodininkas. Mano sode noksta obuoliai“. Vaikas, pasivadinęs obuoliu, sušunka „Ei!“. Atsakyti turi greitai. Jei pamiršta, duoda fantą. Sodininkas tęsia žaidimą iš pradžių, tačiau pasako jau kito vaisiaus pavadinimą. Žaidimas turi vykti labai greitu tempu. Sodininkui greitai vardijant vaisius, įtampa auga, vaikai turi sukaupti dėmesį, kad išgirdę pasirinktą vaisiaus pavadinimą spėtų sušukti „ei!“. Laimi paskutinis likęs žaidėjas. Žaidimui pasibaigus, išperkami fantai (išpirkimui galima sugalvoti nesudėtingų kalbinių užduočių, pvz., „Pasakyk atvirkščiai“; „Ką reiškia žodis „belapis“?; „Pasakyk žodį, kuris prasidėtų garsu e (arba bet kuriuo kitu garsu“; „Kas bus ruduo, jei vietoj ru atsiras van?“ (vanduo); „Kas bus ruduo, jei vietoj uo atsiras as?“ (rudas) ir kt.).
 
Žaidimą gali žaisti 5–15 vaikų.
 
15. Žodinis žaidimas „Ruduo“
 
Vaikai sustoja ratu, jiems paaiškinamos žaidimo „Ruduo“ taisyklės: kiekvienam trumpai pagalvoti, kuo ruduo skiriasi nuo kitų metų laikų. Po nedidelės pauzės bus metamas kamuolys kuriam nors vaikui, o jis, mesdamas atgal, turės greit pasakyti vieną rudens požymį, pvz., trumpėja dienos, ilgėja naktys, krenta / gelsta / rausta lapai, vėsta oras, išskrenda paukščiai, lapai, prasideda pirmosios šalnos ir t. t.).
 
16. Ką medžių vaisiai pasakoja apie save
 
Maišelyje sudėta įvairiausių medžių vaisių – obuolys, riešutas, vyšnia, šermukšnio kekė, gilė, eglės, pušies kankorėžis ir t. t. Vaikams užduotis: išsitraukti nežiūrint iš maišelio vieną vaisių ir apie jį papasakoti jo vardu, įvardijant kuo daugiau požymių, vaisių apžiūrint, liečiant, uodžiant, ragaujant. Pvz., „Aš esu riešutas – rudas, apvalus, mano kevalas kietas, tvirtas, branduolys šviesus, skanus, traškus ir t. t.. Kol draugas pasakoja, kiti atidžiai klausosi ir seka, ar viskas pasakyta. Pabaigus pasakoti, galima papildyti, ko nepastebėjo / nepasakė draugas.
 
Galima šį žaidimą žaisti kaip „mįslę“: vienas vaikas apibūdina vaisių (pvz., „Aš esu rudas, apvalus, mano kevalas kietas...“), o draugai turi spėti.
 
17. Kur klaida? 
Ežiukas bėgi (bėga) pro obelį. Ant ežiukas (ežiuko) spyglių nukrito obuolys. Ežiukas nupupsėjo namie (namo).
 
18. Vaidiname lapkritį (pratimai smulkiajai motorikai lavinti)
  • Yra toks rudens mėnuo – lapkritis. Iš kokių žodžių pavadinimas sudarytas? (Lapai krinta). Bet prieš tai, kol lapai nukrenta, ką jie „veikia“? (Išsprogsta, auga, kabo, žaliuoja, supasi, šlama, gelsta, virpa vėjyje ir kt.)
  • Įsivaizduokite, kad jūsų plaštakos – lapai. Ištieskite pirštukus ir pažiūrėkite, kokio medžio lapus jūsų delnas su pirštukais primena? (Klevo.) Dabar pirštukus stipriai stipriai įtempkite, kad jie būtų kieti, tvirti. (Vedėjas pačiupinėja visų vaikų pirštukus, kad jie būtų stipriai įtempti.) O dabar lapeliai nuvyto – atpalaiduokite rankytes. Patiko? Dar pakartokime?
  • O dabar įsivaizduokite, kaip lapeliai supasi vėjyje: rankas per alkūnes sulenkite, plaštakas lėtai judinkite į šalis... O kaip lapeliai virpa vėjyje? Greitai judinkite pirštukus.
  • Papūtė vėjas, lapeliai atsiplėšė nuo šakelių ir nukrito ant žemės: per nosį giliai giliai įkvėpkite ir lėtai, stengdamiesi kuo ilgiau, iškvėpkite pūsdami orą į delniukus – pajuskite vėsą. (Atkreipti dėmesį, kad įkvėpdami vaikai nekeltų pečių, iškvėpdami neišpūstų žandų.) 
Užduotys lape[8]
 
1. Užduotį galima pasiūlyti išklausius ir aptarus P. Mašioto pasaką „Lapkritis“ (žr. „Jums maži ir dideli“, p. 91) ar pasimokius R. Skučaitės eilėraštį „Rudenėlio spalvos“ (žr. ten pat, p. 78). Rudeninis vėjas pripūtė lapų nuo įvairiausių medžių. Raski ir apibrauk: klevo lapą – raudonai, beržo lapą –  geltonai, ąžuolo – žaliai. Kokių medžių lapus dar matai paveikslėlyje?
 
2. Užduotį galima pasiūlyti išklausius ir aptarus G. Adomaitytės pasaką „Didieji skraidymai“ (žr. „Jums maži ir dideli,“ p. 90). Kaip gražiai ant žemės krenta Vėjukės suvilioti lapai! Sekdamas punktyrine linija, nužymėk jų kelią.
 
3. Įspėk mįslę – močia vidury, vaikai aplinkui (Medis). Sujunk medžius ir jų vaisius.
Galima užduotį atlikti su natūraliomis medžiagomis. Tam reikia: pušies, eglės šakelių, šermukšnio, kaštono, ąžuolo ir kt. lapų ir tų medžių vaisių. Greta atskiro medžio šakelės ir lapo vaikas tepadeda atitinkamo medžio vaisių
 
4. Užduotį galima pasiūlyti pasimokius R. Skučaitės eilėraštį „Rudenėlio spalvos“ (žr. „Jums maži ir dideli“, p. 84), išsiaiškinus, kuo panašūs skėtis ir grybas. Nuspalvink skėčius taip, kad mažasis skėtis būtų tarp mėlyno ir rausvo, o rausvas – šalia žalio.
 
5. Įspėk mįslę – mažučiukas puodeliukas, gardus viraliukas (Riešutas). Kokio medžio (krūmo) vaisius yra riešutas? (Lazdyno). Kokių medžių lapus ir vaisius matai paveikslėlyje?Kurio paveikslėlio trūksta? Nuvesk rodyklę.
 
[1] Ziedonis I., 2006, Spalvotosios pasakos. Vilnius: Pasviręs pasaulis. P. 11–15.
[2] Tekstai iš: Glebuvienė V. S., Mazolevskienė A. (sudar.), 2010, Jums maži ir dideli: Skaitiniai vaikams. Vilnius: Alma littera.
[3] Lietuvių daina. Lijo lijo lietus (Jums maži ir dideli, p. 75).
[4] L. Degėsis. Sodas rudenį (Jums maži ir dideli, p. 91).
[5] R. Skučaitė . Obuoliai (Jums maži ir dideli, p. 84).
[6] Z. Gaižauskaitė. Spalis (Jums maži ir dideli, p. 85)
[7] Grinevičienė N. (2006). Vaikų žaidimai darželyje ir namie. Kaunas: Šviesa. P. 61.
[8] Pagal S. I. Karpovą ir V. V. Mamajevą (Карпова, Мамаева, 2007).
Šaltiniai:
  1. Augustinienė A., Burinskienė R., Kajokienė I., 2013, Priešmokyklinio amžiaus vaikų kalbos įgūdžių ugdymas taikant edukacines technologijas.Kaunas: Šviesa.
  2. Barzdonytė-Morkevičienė L., 2009, Kalbos ugdymas. Kaunas: Šviesa.
  3. Boyd D., Bee H., 2011, Augantis vaikas. Vilnius: LR ŠMM, UPC.
  4. Federavičienė E., 1978, Metodinės pastabos apie gimtosios kalbos ugdymą ikimokykliniame amžiuje. Vilnius: LTSR švietimo ministerija.
  5. Kotvickaja J., 2014, Vaiko kalbos raida ir jos trukdžiai. Prieiga per internetą: <http://www.ikimokyklinis.lt/index.php/straipsniai/dalijames-patirtimi/vaiko-kalbos-raida-ir-jos-trukdziai/16277> (žiūrėta 2015-07-21).
  6. Legkauskas V., 2013, Vaiko ir paauglio psichologija. Vilnius: Vaga.
  7. Карпова C. И., Мамаева B. B., 2007, Развитие   речи и познавательных способностей дошкольников 6–7 лет. Санкт-Петербург: Речь.
Apie autorę
Nijolė BRAŽIENĖ – socialinių mokslų daktarė, Šiaulių universiteto Edukologijos fakulteto Ugdymo sistemų katedros docentė. Interesų sritys: lietuvių kalbos ugdymas / mokymas, vaikų kūrybingumo ugdymas pasakomis, terapinis ugdymas. El. paštas: nijole.braziene@su.lt
 
Daugiau autorės straipsnių:
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.