Emokykla.lt

Ar gebame ugdyti laimingus vaikus?

2015-09-26
Ar gebame ugdyti laimingus vaikus?
Prof. dr. Giedrė KVIESKIENĖ
Vaikui, turinčiam vienokių ar kitokių negalių ar specialiųjų ugdymosi poreikių, svarbiau yra jaustis lygiaverčiam vaikų grupėje, nei jausti suaugusiųjų demonstruojamą perdėtą globą ar padidintą dėmesį. Pagalba ir individualus ryšys reikalingi tik tada, kai tai būtina, arba vaikas savarankiškai tikrai negali susidoroti su iškylančia užduotimi.
Spartėjantis mūsų gyvenimo tempas ir informacijos srautai didina įtampą ne tik suaugusiesiems, tai neigiamai veikia ir vaikus. Net Skandinavijoje, kuri jau kelis dešimtmečius apibūdinama kaip gerovės kraštas, šiandien vis daugiau fiksuojama vaikų traumų, smurto atvejų šeimose ir už jų ribų, didėja emocinis smurtas prieš vaikus. Kas ketvirtas vaikas pasaulyje yra priskiriamas įvairioms rizikos grupėms.
 
Ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje išsivysčiusių šalių vadinamųjų normalių šeimų tėvai su vaikais praleidžia vis mažiau laiko, todėl didesnės įtakos tikimasi iš ugdymo institucijų[1]. UNICEF ir mokslininkų atliekami tyrimai rodo, kad dauguma vaikų, kaip ir jų tėvų, Lietuvoje jaučiasi nelaimingi.
 
Kas lemia laimės indeksą?
 
Visuomenėje vyrauja įsitikinimas, kad pinigai ir akademiniai pasiekimai yra vaiko kelias į laimę ir sėkmę. Tačiau, kaip rodo laimės indekso matavimai[2], – ekonomika nėra pagrindinis rodiklis, darantis įtaką žmonių laimei. Laimės indeksą lemia fizinė ir psichologinė žmogaus gerovė – pirmiausia sveikata ir šeima, artimiausia draugų aplinka.
 
Visi mokslininkai ir praktikai sutaria, kad svarbu išmokti gyventi ir džiaugtis kiekvienos dienos pasiekimais, kuo daugiau šypsotis. Sėkmės ir laimės raktas yra įprasti gyvenimo įgūdžiai, kurie yra užkoduoti mūsų genuose, paremti etnokultūros tradicija.
 
Kas svarbiausia siekiant ugdyti laimingus vaikus?
 
Nors ir gaunančių vieną mažiausių lyginant su kitomis Europos šalimis atlygių[3], Lietuvos ikimokyklinio ugdymo institucijose dirbančių specialistų išsilavinimas yra vienas aukščiausių Europoje. Dauguma Lietuvos vaikų darželių auklėtojų puikiai kuria pilnas kraites sėkmės istorijų, taikydamos etnokultūros žaidimus, socialinę dramą, meninį ugdymą, žaliąsias iniciatyvas. Pedagogai, padedami tėvų ir socialinių partnerių, ugdydami vaikus sumaniai panaudoja gamtinę aplinką. 
 
Išradingesni pedagogai taiko meninės terapijos metodus ar panaudoja etninės kultūros personažus vaikų žaidimams, sėkmingai atranda ir ugdymo procese taiko vaizdingą darželių aplinką ar artimiausias apylinkes, jas su vaikais iš naujo pažįsta ir puoselėja, sodina vaistažolių ar daržovių lysveles, supažindina su vaikų teisėmis ir pareigomis ir net padeda projektuoti vaikams būsimą karjerą.
 
Vaikų darželių ugdymo veikloje sėkmingai integruojamas meninis ugdymas, vis plačiau taikomi kūrybingo tėvų bendradarbiavimo ir konsultavimo metodai. Auklėtojai moko vaikus įveikti sunkumus, tai padeda nebijoti kaitos ir mokytis visą gyvenimą, bendrauti ir susidraugauti, kartu spręsti problemas, neišsigąsti sunkumų, mokytis juos įveikti, priimti gyvenimo iššūkius ir mokėti atlikti kasdienius darbus, dalytis, tikėti savo jėgomis ir prireikus nebijoti ieškoti pagalbos, siekiant įgyvendinti savo svajones ir atrandant tai, kas jiems pravers gyvenime.
 
Mūsų šalies auklėtojai geba puikiai naudotis edukologų rekomendacijomis: sumaniai panaudoja konstravimą, simbolinius (įsivaizduojamus) draminius žaidimus ir bendravimą su bendraamžiais kaip plačios pažintinės (kognityvinės) ir socialinės raidos pagrindą. Auklėtojai ir socialiniai pedagogai supranta, kad ugdymui yra svarbus kultūros kontekstas (kultūra grindžiamas mokymasis). 
 
Mokslininkų ir auklėtojų praktikų teigimu, siekiant, kad mūsų vaikai augtų laimingi, yra svarbiausia:
  • ugdyti vaiko savigarbą ir atsparumą;
  • mokyti rūpintis savo sveikata ir gerove;
  • skatinti bendradarbiavimą ir kūrybingumą žaidžiant;
  • ugdyti smalsumą karjeros esmei, pinigų reikšmei;
  • skatinti pagarbą aplinkai, jautrumą kitokiems, ypatingiems vaikams;
  • pažinti žaidžiant, drauge kurti neformalią poilsiui ir žaidimams pritaikytą aplinką;
  • tinkamai parinktais būdais ir metodais skatinti kūrybingumo plėtrą.
Auklėtojai stebi vaiko raidą ir moko tai daryti jų tėvus. Auklėtojų aprašytos sėkmės istorijos patvirtina, kad laiku pastebėti iškilę sunkumai šeimai ar vaikui ir laiku suteikta reikiama pagalba labai padėjo daugeliui vaikų. Auklėtojai stengiasi nuolat informuoti tėvus apie vaikų ugdymosi pasiekimus, mokosi dirbti bendradarbiaudami, domisi kitų šalių patirtimi.
 
Tačiau artimiausių mūsų kaimynų estų ir suomių patirtis rodo, kad mes problemas vis dar sprendžiame pernelyg rimtai, stokojame humoro ir žaismingumo, nepakankamai naudojamės informacinių technologijų, virtualiosios aplinkos ir animacijos galimybėmis.
 
Skatinimas ir kūrybinė laisvė – ugdymosi proceso raktas
 
Jei norime užauginti kuo sveikesnį ir rizikoms atsparų vaiką, turime jam skirti kuo daugiau dėmesio, palaikyti ir pagirti už kiekvieną teigiamą pastangą. Skatinimas ir kūrybinė laisvė – tai ugdymosi proceso raktas, tačiau tai nereiškia, kad vaikai gali daryti viską, ką panorėję. Vaikai yra nuolat pasirengę kūrybai ir saviraiškai.
 
Iš tikrųjų būti laisvam, vadinasi, reikia mokėti save kontroliuoti, gebėti daryti tai, dėl ko esi apsisprendęs, įpareigotas, o ne tai, ką staiga užsimanei. Kad vaikas galėtų išsiugdyti tokią savidrausmę, suaugusieji turi būti tvirti, teisingi, nuoseklūs, kai numato atitinkamas ribas, pradėdami nuo ankstyvosios vaikystės ir tęsdami vėliau.
 
Tėvai ir auklėtojai gali spręsti, ką pats vaikas gali pasirinkti, pavyzdžiui, pusryčiams valgyti apelsinus ar obuolius, bet jam draudžiama visai nevalgyti. Vaikas gali pasirinkti, ar padėti ruošiant pusryčius ar padengiant stalą, bet jis negali visai nepadėti, jei atlieka kitas tėvų ar auklėtojų pasiūlytas užduotis. Tai yra vaikui pasiūlome pasirinkimo alternatyvą. 
 
Įveikti įtampą padeda kūrybingi sprendimai ir partnerystė
 
Mažyliui, atvykusiam į ikimokyklinio ugdymo įstaigą, tenka įveikti didžiulę įtampą ir prisitaikyti prie ugdymo institucijos bendruomenės. Ikimokyklinio ugdymo pedagogai pastebi, kad šiandien ikimokyklines institucijas lanko vis daugiau kitokių, ypatingų, vaikų, todėl būtina ieškoti netradicinių būdų, kaip sėkmingiau integruoti vaikus, kad jie jaustųsi laimingi ir saugūs darželyje
 
Labai padeda kūrybingi sprendimai, bet, pasak auklėtojų, stokojama didesnės ir tikslingesnės atsakingų institucijų paramos, lėšų ugdymo aplinkai plėtoti, profesionalų laiku teikiamos pagalbos. Turime puikių bendradarbiavimo su tėvais, socialiniais pedagogais, pedagoginiais psichologiniais centrais pavyzdžių, tačiau profesionalų pagalbos ypač stokojama regionuose.
 
Tuo tarpu partnerystė su kitomis sociokultūrinėmis institucijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis tik prasideda. Sunku tikėtis, kad vienos ikimokyklinės institucijos gali įveikti pasitikėjimo tarp institucijų stoką. Tai patvirtina ir Lietuvos socialinės globalizacijos, socialinio kapitalo indeksai, nes, lyginant Lietuvą su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis, ji vertinama prasčiausiai. Negalime pasigirti ir visuomenės kūrybingumo lygiu, kurį kasmet matuoja Mastrichto[4] universitetas. Pagal kūrybingumo rodiklį Lietuva užima 17-ą vietą Europos Sąjungoje, o kūrybingumo klimato palankumas įvertintas dar prasčiau – esame tik 24-oje vietoje.
 
Vis dėlto malonu konstatuoti, kad kūrybingumo pokyčiai ikimokykliniame sektoriuje vyksta gana sparčiai. Ko gero, tam įtakos turi tai, kad vis daugiau tėvų vaikus skatina dalyvauti įvairiuose kūrybos ar neformaliojo švietimo centruose. Kai vaikas patenka į įvairias socializacijos grupes ankstyvojoje vaikystėje, kuriose ugdomas jau nebe šeimos narių, o darželių, dienos centrų ar neformaliųjų švietimo centrų pedagogų, galima tikėtis, kad pozityvioji socializacija vyks sparčiau ir ikimokyklinėse įstaigose.
 
Skatinimas ir pozityvūs pavyzdžiai lengvina socializaciją
 
Lyginant su kitomis šalimis, Lietuvos pedagogai yra puikiai išsilavinę, domisi ugdymo naujovėmis. Tačiau vaikas, atėjęs į ikimokyklinę įstaigą, turi paklusti ne namų, bet kitos bendruomenės taisyklėms, prisitaikyti prie kitų suaugusiųjų asmenų kultūros ir vertybių. Tai nėra lengva suaugusiajam, o dar sunkiau socializacijos neužgrūdintam mažyliui, todėl pedagogai turėtų skatinti mažylius pažinti aplinką, ugdyti jų savarankiškumą, patarti tėvams, į kokius mažylio gebėjimus atkreipti dėmesį.
 
Bendravimas su vaiku pagal iš anksto numatytą schemą, bendrų taisyklių sudarymas, žaidybinė-edukacinė veikla, šventės ir bendri žaidimai su suaugusiaisiais ir bendraamžiais, vaikui yra būtinos sąlygos sėkmingai socializacijai ir saugumui.
 
Turime stengtis geranoriškai aptarti su vaiku visas temas, kurios jį domina, o norimas taisykles daug geriau paaiškinti vartojant skatinamuosius žodžius: galima, puikus darbas, bravo, šaunuolis, taisykles apipavidalinant pačių vaikų piešiniais ar mylimais herojais.
 
Šiuos paskatinimus ir padrąsinimus vaikas suvokia vos pradėjęs pažinti pasaulį, todėl daugiau pasieksime nuolat jį skatindami, nei bardami ar drausdami. Paprašykite, kad tėveliai ir kiti su vaiku bendraujantys suaugusieji kuo dažniau vaiką skatintų, įtikinkite, kad ugdyti mažylį reikia skatinimu ir pozityviais pavyzdžiais, jei norima padėti jam sėkmingai integruotis į pasaulį.
 
Jau kelių mėnesių vaikas gali būti skatinamas elgtis tinkamai, ir jei tokiu elgesiu bus džiaugiamasi ir skatinami geri vaiko poelgiai, ilgainiui barimo ir draudimo gali ir neprireikti. Visos kylančios problemos ar nesutarimai gali būti ramiai išsiaiškinami ir aptariami.
 
Ramus auklėtojos, mamos, tėtės, sesės ar brolio, auklės tonas, iškilus mažųjų „ožiukams“, net ir pačius mažiausius nuteikia išklausymui, o ne priešgyniavimui. Nustatant taisykles ir elgesio ribas, skatinimas, saulutės, šypsenėlės, kiti palaikymo sutartiniai ženklai ar įdaiktinti mažmožiai yra paveikesnis ugdymo metodas nei barimas, ribų apibrėžimai ar draudimai.
 
Stengdamiesi nužymėti saugias ribas, leiskite vaikams pajusti mažus pavojus pačiam: paslysti ant slidžių grindų, pargriūti, įsidurti į kaktuso ar eglės spyglį, stuktelėti galvą į stalviršį, skatinkite jo dėkingumą, altruizmą, dalijimąsi, mokykite taupyti ir pažinti pinigus. Pamokas, kurias vaikas išgyvena pats, ar jas pateikiant žaismingos animacijos ar žaidimų būdu, jis atsimena ilgiau ir kur kas geriau suvokia.
 
Socialinės rizikos šeimos samprata kinta
 
Pozityvioji socializacija, skatinimo taisyklės dar svarbesnės vaikams, turintiems specialiųjų poreikių. Auklėtojų teigimu, Lietuvos darželiuose daugėja vaikų iš socialiai pažeistų šeimų; didėjant ikimokyklinių įstaigų aprėpčiai daugėja kitokių, ypatingų, vaikų. 
 
Tradicinė socialinės rizikos šeimos samprata[5] kinta. Nagrinėdami atvejus, kai vaikui ir jo šeimai prireikė papildomos profesionalų ar kompleksinės pagalbos, ikimokyklinių įstaigų pedagogai išvardijo daug atvejų, kai vaikas auga iš pažiūros normalioje šeimoje, bet vaiko elgesio ar raidos sutrikimus lemia tėvų skyrybos, vieno ar abiejų tėvų laikina emigracija ar tiesiog nesugebėjimas susitvarkyti su tėčio ar mamos vaidmeniu.
 
Pasak auklėtojų, pačios veiksmingiausios intervencinės programos apima intensyvų, anksti pradedamą, į vaiką orientuotą ugdymą, derinamą su aktyviu tėvų įtraukimu ir jų švietimu, vaikų ugdymo veiklos šeimoje programomis ir paramos šeimai priemonėmis[6]. Mėgdžiojimas, kartojimas, elgesio ir socialinių įgūdžių kopijavimas, rėmimasis didaktine animacija ar žaidybine veikla, yra mūsų mažiesiems įgimta savybė, o pertekliniai pamokymai ir didaktiniai patarimai ar draudimai tik apsunkina šį procesą.
 
Vaikui, turinčiam vienokių ar kitokių negalių ar specialiųjų ugdymosi poreikių, svarbiau yra jaustis lygiaverčiam vaikų grupėje, nei jausti suaugusiųjų demonstruojamą perdėtą globą ar padidintą dėmesį. Pagalba ir individualus ryšys reikalingi tik tada, kai tai būtina, arba vaikas savarankiškai tikrai negali susidoroti su iškylančia užduotimi.
 
Moksliniai tyrimai patvirtina pozityvaus auklėjimo poveikį kelioms kartoms
 
Mano argumentai remiasi ne tik ikimokyklinio ugdymo auklėtojų ir socialinių pedagogų sėkmės istorijomis, Socialinės komunikacijos instituto bakalaurų ir magistrų atliktais globojamų vaikų ilgalaikiais tyrimais, bet ir tarptautiniais moksliniais tyrimais bei sėkmės istorijų analizėmis.
 
Profesoriaus Davido Kerro atlikta trijų kartų Oregono šeimų analizė (analizuotos 260 berniukų, augusių rizikos grupės šeimose, istorijos) atskleidė, kad pozityvus auklėjimas, kai vaikui teikiama pakankamai šilumos, stebėsenos, skatinama vaikų veikla ir nustatomos nuoseklios elgesio taisyklės, turi teigiamą poveikį ne tik vaikams, kuriuos auginame, bet ir kelioms ateities kartoms.
 
Vadinasi, reikia domėtis patiems ir skatinti vaikus domėtis savo tėvų ir senelių išbandytomis sėkmės istorijomis, kurių sėkmingiausios remiasi keliomis vaikų elgesio valdymo sistemos taisyklėmis: tėvų ar auklėtojų pozityviu nusiteikimu, emocijų valdymu, aiškiu taisyklių nustatymu, leidimu eksperimentuoti ir daryti klaidas, siekiant pažinti pasaulį, pajusti klaidos padarinius ir tai panaudoti tikslinant kartu aptartas elgesio taisykles.
 
Optimistai pasiekia daugiau
 
Pozityviosios psichologijos pradininko M. Seligmano nuomone, pagal optimizmo balus galima prognozuoti, kaip žmogui seksis mokslas, verslas, politika, karjera. „Optimistai pasiekia daugiau“, – teigia M. Seligmanas. – „Optimizmas žmogui suteikia pasitikėjimo, jėgų.“ Bedarbis optimistas suranda darbą kelis kartus greičiau už bedarbį pesimistą, neturtėlis optimistas gali prasigyventi labiau nei pesimistas, kuris paveldėjo didžiulius turtus.
 
„Optimizmas yra bruožas, pagal kurį galima prognozuoti, kiek žmogus pasieks gyvenime“, – sako M. Seligmanas, kuris 1988 m. kur kas tiksliau nei patyrę politikos ekspertai išvardijo visus asmenis, kurie laimės Senato rinkimus Filadelfijoje. M. Seligmano teigimu, optimistai turi daugybę veiklinančių minčių (kurias kiti palaikytų iliuzijomis), o šios mintys padeda neprarasti jėgų, tvirtumo, sveikatos, aktyvumo, pasitenkinimo gyvenimu, neatsižvelgiant į tai, kas vyksta aplink.

M. Seligmanas teigia, kad pagal žmogaus optimizmo lygį galima prognozuoti ne tik tai, kaip jam seksis karjera, bet ir tai, kokia bus jo sveikata. Optimistai yra gerokai atsparesni infekcinėms ir lėtinėms ligoms. Viename tyrime dalyvavo 96 vyrai, kurie buvo patyrę širdies infarktą. M. Seligmanas juos ištyrė pagal savo sukurtą metodiką ir suskirstė į optimistus ir pesimistus. Per aštuonerius metus mirė beveik visi (išskyrus vieną) širdies liga sergantys pesimistai, o beveik visi optimistai tebebuvo gyvi.
 
Ar optimizmas yra tai, kas slypi genuose? Mokslininkai sako, kad iš dalies taip –  iki 50 proc. Tačiau dar 50 proc. priklauso nuo paties žmogaus.
 
UNICEF tyrimas „Vaikų gerovė turtingose šalyse“ atskleidė, kad Olandija, Norvegija ir Islandija yra šalys, kuriose vaiko gerovės lygis vertinamas aukščiausiais balais. Rumunija, Latvija ir Lietuva pagal minėtą kriterijųyra šalių sąrašo gale. Tyrimas nagrinėja šalių vystymąsi penkiais vaiko gyvenimo aspektais – materialinės gerovės, sveikatos ir saugumo, elgesio ir rizikos, būsto ir aplinkos. Šis tyrimas, kaip ir laimės bei gerovės indeksai, patvirtina, kad ryšys tarp BVP vienam gyventojui ir bendros vaiko gerovės nėra labai stiprus, pavyzdžiui, Čekija šioje srityje turi aukštesnį reitingą nei Austrija, Slovėnija pakilo aukščiau už Kanadą, o Portugalija lenkia JAV.
 
Vaiko kelią į sėkmę ir laimę galime planuoti
 
Lietuvos ikimokyklinių įstaigų auklėtojai pabrėžia, kad ugdymo institucijose daugėja apleistų ar sutrikusios raidos vaikų. Mes galime išmokti patys ir mokyti vaikus būti optimistais, stebėdami mums reikšmingus asmenis, įgydami tam tikras nuostatas savęs, kitų, ateities atžvilgiu.
 
Vadinasi, vaiko kelią į sėkmę ir laimę galime planuoti į savo kasdieninę veiklą įtraukdami geranorišką bendradarbiavimą su tėvais, plėsdami socialinę partnerystę ir partnerių tinklus, kurdami pozityviosios socializacijos strategijas. Tokios veiklos metu kuriamos naujos tradicijos, pradedama pasitikėti naujais partneriais, didėja pasitikėjimas, susitariama dėl bendrų tikslų, o tai didina mūsų ikimokyklinių institucijų populiarumą ir gerina veiklos kokybę.
 
Pozityviąją socializaciją[7] kaip valdomą ir planuojamą procesą taiko daugelis Lietuvos auklėtojų ir socialinių pedagogų. Tai ne tik į vaiką orientuota, bet ir spartėjančią socialinio ugdymo kaitą nusakanti metodika, integruojanti komandinį darbą ir socialinę partnerystę vaiko gerovei. Ugdytojus labiausiai domina pozityviosios socializacijos proceso valdymo ir optimizavimo galimybės, struktūra ir mechanizmai.
 
Pozityvioji socializacija – būtina kūrybingumo sąlyga
 
Pozityvioji socializacija – būtina kūrybingumo sąlyga visoje švietimo sistemoje, tačiau ją suvokti nėra paprasta, nes dar daugelyje ikimokyklinių institucijų vyrauja susikaustymo, centralizacijos ir baimės kultūra[8]. Vaikui šeima visada yra pirminė bendruomenė, kuri nulems jo asmenybės bruožus ir pamatines vertybes. Jei vaiko šeimos aplinka palanki, tikėtina, kad ir vaiko asmenybė bus brandi, harmoninga.
 
Ikimokyklinė įstaiga yra antra vaiko bendruomenė, kurioje jis bando suprasti ir perimti visuomenės gyvenimo taisykles. Nuo to, kaip vaikas jaučiasi šeimoje ir pirmojoje savo ugdymo institucijoje, labai priklauso jo karjera ir indėlis į visuomenę. Daugelyje šalių siekiama, kad būtų laukiamas ne tik vaikas ar jaunuolis visų tipų ugdymo institucijose, bet visa šeima sudarytų ugdymo įstaigų bendruomenės šerdį.
 
Ugdytojų savarankiškumas neatsiejamas nuo didesnės atsakomybės
 
Nauji ugdymo institucijoms ir pedagogams keliami reikalavimai neatsiejami nuo stiprėjančios autonomijos, suteikiančios ugdytojams lankstumo vykdant savo pareigas, tačiau daugėja papildomų funkcijų, susiduriama su probleminio elgesio vaikais. Savarankiškumas neatsiejamas nuo didesnės atsakomybės, kuri nebereiškia vien tik to, kad pedagogas turi laikytis institucijoje nustatytų veiklos taisyklių. Ugdytojų atsakomybės didėjimas susijęs su skatinimu už papildomai vykdomas programas ar naujai patikėtas funkcijas. Tai įtvirtinama ir Europos Sąjungos, ir Lietuvos dokumentuose bei rekomendacijose dėl švietimo strategijų, kuriose pedagogams numatyta daugiau atsakomybės.
 
Mokslininkės K. Reivich ir J. Gilham ištyrė, kad mokant vaikus psichologinio atsparumo, galima padėti jiems kovoti su depresija dar prieš jai atsirandant. Jos parengė programą, pritaikytą ugdymo institucijoms, kuri padeda tėvams, ugdytojams ir, svarbiausia, vaikams ugdyti psichologinį atsparumą ir kitas su pozityviąja psichologija susijusias savybes.
 
Remiantis M. Seligmanu, pozityvioji psichologija turi tris kertinius tyrimo objektus (pagrindines temas), tai:
  • pozityvios emocijos,
  • pozityvūs asmens bruožai,
  • pozityvios institucijos.
Pozityvių emocijų supratimas apima pasitenkinimo praeitimi, laimės dabartyje ir vilčių, susijusių su ateitimi, tyrimus. 
Pozityvių asmenybės bruožų supratimas apima tokių asmens savybių ir galių kaip gebėjimo mylėti, drąsos, užuojautos, atsparumo, kūrybingumo, smalsumo, darnos, savęs pažinimo, savikontrolės, tvirtumo ir išminties tyrimus.
Pozityvių institucijų supratimas apima prasmės ir tikslo tyrimus, taip pat veiksnių (tokių kaip teisingumas, atsakomybė, darbo etika, globa, lyderystė, komandinis darbas, tikslas, tolerancija ir kt.), kurie sukuria geresnes bendruomenes, tyrimus.
 
Laimė ir optimizmas – išmokstami dalykai
 
Visi trys dalykai – pozityvios emocijos, pozityvios savybės ir pozityvios bendruomenės – yra susijusios su laimės samprata, ir kiekvienas savaip veda į laimę. Taigi gera žinia ta, kad laimė ir optimizmas yra išmokstami dalykai.
 
Tyrimai rodo, kad per pastaruosius penkiasdešimt metų materialinė gerovė išaugo, o laimės jausmas – visiškai ne. Antra, tyrimai rodo, kad draugai (draugystė) ir šeima daro mus laimingesnius. Kiti du svarbūs laimės veiksniai – gyvenimo prasmė (tikėjimas kažkuo reikšmingesniu nei tu pats) ir ilgalaikiai tikslai, susieti su vertybėmis ir vedantys vertybių įgyvendinimo link.
 
Auklėtojai pabrėžia, kad institucijose stokojama pagalbos specialistų, kad probleminio elgesio ar raidos sutrikimų turintys vaikai –  dažniausiai tik auklėtojo rūpestis. Pagalbos specialistų trūksta, o ir esami dažniausiai dirba kabinete, todėl negali pastebėti probleminio elgesio vaiko bendradarbiavimo sutrikimų ir konstruktyviai spręsti iškylančių problemų.
 
Kitas aktualus skaudulys – vaikai, praradę tėvų globą. Lietuvoje vaikų, gyvenančių globos institucijose, skaičius vis dar tebėra didelis. Dažnai šie vaikai dėl nepakankamo finansavimo nėra integruojami į ikimokyklines institucijas. Nors statistika rodo, kad rizikos grupės šeimų skaičius šalyje tolygiai mažėja (prie to prisideda ir plečiamas ikimokyklinio ugdymo ir socialinių paslaugų tinklas), tačiau konkrečiose institucijose, didėjant ikimokyklinio ugdymo aprėpčiai, vaikų, turinčių įvairių specialiųjų ugdymosi poreikių ir esančių rizikos grupėje, skaičius auga.
 
Didėjanti skurdo rizika
 
Auklėtojai fiksuoja didėjantį vaikų skurdo lygį. Lietuvoje vaikų skurdas yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje ir sudaro 27 proc. po socialinių išmokų ir 34 proc. iki socialinių išmokų (Europos Sąjungoje – atitinkamai 19 proc. ir 34 proc.).
 
Didžiausia skurdo rizika Lietuvoje gresia vienišiems tėvams, auginantiems vieną arba daugiau vaikų (skurdo rizikos lygis – 48,3 proc.), šeimoms (abu tėvai), auginantiems 3 ir daugiau vaikų (skurdo rizikos lygis – 46 proc.). Taip pat nustatyta, kad šalyje didžiausia skurdo rizika gresia 3–5 metų vaikams.
 
Lietuvoje yra dideli skirtumai tarp miesto ir kaimo, o tai lemia nevienodą vaiko teisių užtikrinimą. Kaimo gyventojų skurdo rizika yra maždaug du kartus didesnė nei penkių didžiausių miestų gyventojams. Taip pat rizikos grupės šeimų skaičius kaime yra didesnis nei mieste. Mūsų ikimokyklinio ugdymo institucijos, dienos centrai, nevyriausybinės organizacijos turi sukaupusios puikią darbo patirtį ne tik su socialiai pažeistų šeimų vaikais, bet ir jų šeimomis. Todėl patariame: daugiau dalykimės savo praktine patirtimi, nestokime humoro ir pasitikėkime savo jėgomis.
 
Keturios taisyklės, kurios padės susitarti
 
Apibendrindama pateikiu keturias taisykles, kurios gali padėti nustatyti ribas ir susitarti dėl tokios veiklos, kurios vaikai paprastai nemėgsta.
  • Sudarykite sutartis.
Vaikų ir auklėtojų (ar tėvų) nuomonės dėl nuobodžių darbų skiriasi. Žaislų, indų tvarkymas, daržo ravėjimas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nepatrauklūs vaikui, bet jei vaikui leisite rinktis, darbus paįvairinsite prizais, konkursais ar įdomiomis istorijomis, tai net ir pačiam didžiausiam nenuoramai ar vos pradėjusiam vaikščioti kūdikiui[9] tokia veikla gali pasirodyti kaip įdomus žaidimas.
  • Nustatykite taisykles.
Lietuvoje ikimokyklinėse įstaigose tėveliai dažnai randa taisykles, iškabintas viešose vietose, skelbiamas interneto svetainėse, patvirtintas vadovų ar ministerijos, tačiau labai nedaug sukurtų su pačiais vaikais, žaismingų ir suprantamų ne tik tėveliams, bet ir patiems vaikams. Kurkite taisykles kartu. Svarbu, kad vaikai turėtų aiškias taisykles apie visos dienos veiklas, o prieš joms baigiantis reikėtų apie tai vaikams priminti.
  • Supraskite vaikų ir tėvų nusivylimą.
Net tada, kai viską darome teisingai, kasdien kyla naujų konfliktinių situacijų ir nusižengiama taisyklėms. Ką turėtumėte daryti, jei vaikams norisi laužyti taisykles, o tėvai nėra pasirengę bendradarbiauti? Tyrimų rezultatai patvirtina, kad bendradarbiavimas ir partnerystė, o ne konflikto gilinimas atneša sėkmę. Jūsų tvirtas noras suprasti abi konfliktuojančias šalis, Jūsų empatija padės tiek tėvams, tiek vaikams grįžti prie racionalių sprendimų, rasti geriausias išeitis. Kai emocijos aprimsta, galite grįžti prie taisyklių, aišku, geriau su humoru.
  • Stovėkite ant savo žemės (apsibrėžkite ribas, paaiškinkite, kodėl jos svarbios, kodėl sakote „ne“ vaikui, jo tėvams, kolegoms).
Nesvarbu, kokios instrukcijos ar taisyklės reglamentuoja Jūsų veiklą, tačiau jei vaiko gerovei iškyla pavojus, veikite ryžtingai.. Jums padės vaiko gerovės komisijos, kurios veikia ugdymo institucijose. Prireikus pagalbos kreipkitės į kitus vaiko gerovės specialistus regione ar už jo ribų. Na, o vaikus ar vieną iš jų užpuolus „ožiukams“, nepykite, o pasitelkite įžvalgą, patirtį, įkalbinėjimo meną, humorą ir empatiją. Kaip rodo sėkmės istorijų apžvalga, visada laimėtojas būsite Jūs ir vaikai.
 
Apie autorę:
Nuo 1997 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytoja, 1999 m. su kitais kolegomis universitete įkūrė Socialinės pedagogikos katedrą ir iki 2004 m. jai vadovavo, nuo 2004 m. – universiteto Socialinės komunikacijos instituto direktorė; 2007 m. suteiktas profesorės mokslinis vardas. 20062009 m. – Europos Tarybos ekspertė sociokultūros ugdymo klausimais. 1997 m. įkūrė Lietuvos demokratiškumo ugdymo kolegiją (nevyriausybinė organizacija), 1995 m. įsteigė viešąją įstaigą socialiai pažeistiems vaikams „Atsigręžk į vaikus“. Nuo 2002 m. – Lietuvos socialinių pedagogų asociacijos, nuo 2005 m. – Lietuvos nevyriausybinių organizacijų konfederacijos vaikams prezidentė. 
(Šaltinis: Vikipedija)
 

[1] Eurydice (Europos švietimo informacijos tinklas).
[3] Teachers’ and School Heads’ Salaries and Allowances in Europe, 2011/12 http://eacea.ec.europa.eu/education/eurydice/documents/facts_and_figures/salaries.pdf
[4] An updated Maastricht Globalisation Index.www.maastrichtuniversity.nl/web/file?uuid
[5] Šeima, kurioje auga vaikų iki 18 metų, ir kurioje bent vienas iš tėvų:
• piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis; 
• yra priklausomas nuo azartinių lošimų; 
• dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaikų; 
• naudoja prieš juos psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą; 
• gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams, todėl iškyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui. 
• Socialinės rizikos šeimai priskiriama ir šeima, kurios vaikui įstatymų nustatyta tvarka yra nustatyta laikinoji globa (rūpyba).  http://www.vaikoteises.lt/lt/vaiko_teisiu_apsauga/socialines_rizikos_seima/
[6] Ankstyvasis vaikų ugdymas ir rūpyba Europoje: socialinio ir kultūrinio nelygiateisiškumo problemų sprendimas.http://eacea.ec.europa.eu/education/eurydice/documents/thematic_reports/098LT.pdf
[7] Giedrė Kvieskienė. Pozityviosios socializacijos metodikos sėkmei. www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=8773&p_d=129711&p_k...‎
[9] Harvey Karp.Learn How to Help Your Toddler.  http://www.happiestbaby.com/about-dr-karp/
 
Straipsniai, papildantys temą:
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti specialistai mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.