Emokykla.lt

Karolis Žukauskas apie tėvystę: „Netikėkite vien neigiamais pasakojimais!“

2015-05-29
Susijusios temos: Šeima Vaiko ugdymas
Karolis Žukauskas apie tėvystę: „Netikėkite vien neigiamais pasakojimais!“
Virga MAČĖNAITĖ-LUCKIENĖ
Man patinka vaikus matyti augančius ne kaip silpnesnius, mažesnius padarus, o kaip lygiaverčius draugus, su kuriais galima įdomiai pasikalbėti.
 
Komunikacijos agentūros direktorius Karolis (31) ir fotografė Edita (32) drauge jau septynerius metus. Jiedu ne taip seniai tapo tėvais: augina beveik ketverių metukų Ąžuolą ir dviejų mėnesių Vasarę.
 
Pozityviu požiūriu į tėvystę trykštanti pora linkusi gyventi aktyviai, daug keliauti ir – būtinai su visais šeimos nariais. Iš Karolio viešų pasisakymų virtualioje erdvėje, galime jį drąsiai pavadinti tėvystės mitų griovėju. Kodėl? Skaitykite mūsų pokalbyje.
 
Pirmas mitas, kurį susilaukę vaikų, anot Jūsų, sudaužėte, yra „pamirškit miegą, neišsimiegosit labai labai ilgai“. Ar tikrai Ąžuolas buvo toks ramus naujagimis, ar tiesiog priėmėte bemieges naktis kaip dar vieną gyvenimo spalvą? O kaip Vasarės naktys? Ar dar neatsisakote savo žodžių?
 
Specialiai jokių mitų negriauname, tiesiog iki tėvystės girdėjome daug gąsdinimų, kad „kai tik turėsite vaikų, pasibaigs ir tas, ir anas“. Mums, matyt, labai pasisekė, kad Ąžuolas buvo labai ramus – ir išsimiegoti leido , ir keliaudami su juo problemų neturėjome . Tarkim, lėktuvui leidžiantis kai kurie vaikai klykia dėl užgulamų ausų, o Ąžuolui dėl to nė karto nekilo bėdų.
 
Vasarė irgi rami, tik ne tokia, kaip Ąžuolas – mėgsta parėkauti vakarais, bet miegoti leidžia. Mes puikiai suprantame, kad tai savotiška loterija – jei vaikas dėl įvairių priežasčių bus neramus naktį, gali laukti sunkūs bemiegiai pirmieji metai. Mums šioje loterijoje pasisekė, dėl to negalime skųstis ir visiems norime kartoti: vaikai dar nereiškia bemiegių naktų, netikėkite vien neigiamais pasakojimais (šypsosi)!
 
Kitas mitas, kurį daužote – „baigsis jums kelionės, kai turėsit mažą vaiką“. Sakote, kad per pirmus dvejus savo gyvenimo metus Ąžuolas pamatė dešimt valstybių ir 17 kartų skrido lėktuvu, o ilgiausias skrydis truko net 14 valandų. Neįtikėtina! Kaip vaikas ištveria tokias ilgas ir dažnas keliones? Ar iš tiesų nejaučiate nepatogumų keliaudami su vaikais? Daugelis pakraipytų galva: „kam tokį mažylį su savimi vežiotis, jis juk nieko neprisimins...“
 
Yra žmonių, kurie nekeliauja ir neturėdami vaikų, nes jiems neįdomu, nes jie bijo tai daryti savarankiškai, nes mano, kad tai kainuoja krūvą pinigų ir pan., todėl ir kelionės su vaikais dažniausia priklauso tik nuo požiūrio. Gimus Ąžuolui, kelionių neatsisakėme, tik, suprantama, rinkomės tinkančias ir keliauti su kūdikiu. Nors kai jam buvo pusantrų metų, ryžomės grįžti ir į Tailandą – nepatyrėme jokių bėdų nei dėl skrydžių, nei dėl karščio, beveik visą laiką Ąžuolas lėktuve pramiegojo.
 
Apskritai pastebėjome, kad Ąžuolui keliauti labai patinka. Turbūt visų vaikų pagrindinis priešas yra nuobodulys – anksčiau ar vėliau visi daiktai, žaidimai ir užsiėmimai namie pabosta, naujiems atrasti ne visada yra laiko. O kelionėse keičiasi vaizdai, žmonės, vietos, patirtys. Nesvarbu, kad vaikui tik metai ar dveji, ir kad jis nieko neprisimins – keliaujame ne dėl prisiminimų, o dėl patirčių ir atradimų pačios kelionės metu. Ąžuolas kalbėti pradėjo vienos kelionės į Normandiją metu – įspūdžiai sustiprina vaiko norą išreikšti emocijas.
 
Nepatogumų būna, bet jie nereikšmingi, lyginant su teigiamomis kelionės emocijomis. Be to, daug ką galima suplanuoti, apgalvoti, rinktis atitinkamas kelionės kryptis, kad būtų patogu ir tau, ir vaikui.
 
Žinoma, pirmus 2-3 metus sėdėti sėsliai su vaiku namie būtų saugiau: jei susirgtų ar kas nutiktų, visada geriau būti namų aplinkoje. Bet nemanau, kad toks radikalus gyvenimo būdo pakeitimas būtų į naudą visiems – ir vaikams, ir tėvams. Dar prieš gimstant Ąžuolui kažkurioje knygoje apie vaikų auklėjimą skaičiau rekomendaciją nekeisti gyvenimo būdo, tik pritaikyti jį ir vaikams.
 
Be to, vaikus reikėtų laikyti pilnaverčiais šeimos nariais – t.y. per daug nenuolaidžiauti („aukosimės tik dėl vaikų ir nebedarysim to ar kito dalyko“), o stengtis suderinti veiklas taip, kad ir vaikui, ir tėvams patiktų. Jei žaidi golfą – eik žaisti su vaiku (jei įmanoma), jei grybauji – neškis ir vaiką, jei keliauji – keliauk su vaiku. Jei nuolaidžiaus tik viena pusė, t.y. tik tėvai, jie jausis vaikų įkaitais – darys viską, kad vaikai būtų laimingi, bet patys jausis tarsi įkalinti. Negi anksčiau ar vėliau to nepajus ir vaikai? Todėl man patiko ši rekomendacija – vaikas yra pilnavertis šeimos narys su savo teisėmis ir pareigomis. Tėvai turi derintis prie vaikų, vaikai – prie tėvų, nes vienpusės nuolaidos tik sukurtų diskomfortą. O tada atsiranda mitai, kad tėvystė trukdo kažką daryti.
 
Dar vienas Jūsų paneigtas mitas – „sėdėsit namie, nebus nei barų, nei restoranų“. Neabejoju, patiriate įvairių nutikimų lankydamiesi viešose erdvėse su vaikais...
 
Su vienu vaiku buvo gerokai paprasčiau dažniau išeiti į miestą, su dviem – viskas užtrunka ilgiau, bet įmanoma. Laukiame, kada Vasarė paaugs ir galėsime dažniau lankyti viešas erdves. Nesiveržiame į kiekvieną restoraną su vaikais – puikiai suprantu, kad yra vietų, kur tyla ir ramybė yra prioritetas (teatras, savaime aišku, kinas, nebent tai būtų vaikiškas filmas). Todėl nenorime, kad mūsų vaikai trukdytų kitiems, kaip ir man nepatinka, jei supermamyčių vaikai lipa kitiems ant galvų viešose vietose, o jos tik numoja ranka – „juk jis vaikas“. Bet ten, kur vaikams yra pritaikytos vietos, koks žaidimų kampas ar bent spalvinimo lapų – ten mielai paliekame savo pinigus. Deja, tokių restoranų Vilniuje nėra daug.  
 
Iš kur toks modernus ir pozityvus požiūris į tėvystę? Ar jis susiformavo tiesiog auginant savo vaikus, o gal tokį suvokimą atsinešėte iš savo vaikystės?
 
Nedrįsčiau to vadinti moderniu ar nemoderniu – mes tiesiog auginame vaikus pagal save, kaip ir kiekvieni tėvai. Irgi darome daug klaidų, kai kur atleidžiame vadeles, kartais sunkiau skiepijame discipliną ir tai matome, bet kiekvienas pasirenka savo vaikų auklėjimo būdus. Niekam nenorėčiau primetinėti mūsų pasirinkto būdo, kaip ir kreivai žiūrėčiau į aiškinimą mums, kad mes ne taip auklėjame vaikus. Kiekvieni tėvai patys geriausiai žino, ko reikia jų vaikams ir jiems patiems.
 
Man patinka vaikus matyti augančius ne kaip silpnesnius, mažesnius padarus, o kaip lygiaverčius draugus, su kuriais galima įdomiai pasikalbėti (pastebėjau, kad įdomiausi jų būna važiuojant arba grįžtant iš darželio, arba ryte, vos pabudus vaikui). Man patinka atsakinėti į kiekvieną, net ir iš pirmo žvilgsnio kvailiausią Ąžuolo klausimą – net ir tuo nuolatinio klausinėjimo „Kodėl?“ laikotarpiu stengėmės atsakyti į visus tokius klausimus – tik taip vaikas susirenka informaciją ir tobulėja. Ir smagu matyti, kaip klausimai protingėja, keičiasi, fantazija auga, argumentai stiprėja, atsiranda derybiniai įgūdžiai – stebėti, kaip vaikas derybomis siekia savo tikslo yra labai įdomu.
 
Tokius įgūdžius reikia tik skatinti, nes jie verčia vaiką mąstyti. Apskritai, man atrodo, kad vaiko gebėjimas užduoti pagal jo amžių protingą  klausimą yra tai, ką būtinai turime skatinti, turime tai pastebėti ir tuo žavėtis – iš klausimo formuluotės gali pamatyti, kaip jie mąsto, ir kaip mąstymas su laiku kinta.
 
Ar yra auklėjimo metodai, kurie Jums nepatinka, stebint kitas šeimas?
 
Nesu linkęs, ir nemanau, kad turiu teisę teisti kitus tėvus – klaidų darome visi, kaip banaliai tai beskambėtų (šypsosi). Bet iš viešoje vietoje pastebimų tėvų ir vaikų santykių užkliūna savo sprendimų vaikams neišaiškinimas („bus taip, ir tiek“ – „kodėl?“ – „neklausinėk čia man“). Neturiu jokių tyrimų išvadų, bet man atrodo, kad posovietinės erdvės vaikai yra mažiau žingeidūs nei, tarkim, Vakarų Europos tėvų atžalos. Pirmųjų žingeidumas nužudomas neatsakant į jiems kylančius klausimus, tad jie nustoja klausinėti, o kai nebekyla klausimų, nebėra ir noro domėtis.
 
Ąžuolas jau lanko darželį, dailės ir keramikos būrelius, o ateityje prisijungs prie sportuojančių vaikų kompanijos. Koks Jūsų požiūris į vaikų darželius, būrelius ir jų svarbą vaiko gyvenime?
 
Apie metus, kol laukėme vietos valstybiniame darželyje, vedėme Ąžuolą į privatų – tai buvo gera tarpinė stotelė priprasti prie didesnio valstybinio darželio.
 
Valstybiniam darželiui priekaištų rasčiau – dar likę nemažai atgyvenusių dalykų (ne dėl aplinkos, o dėl bendravimo su vaikais), bet bendrai vertinu teigiamai. O dėl įvairių papildomų veiklų – į jas žiūriu tik teigiamai, nes tikiu, kad kuo daugiau skirtingų veiklų vaikas išbandys, tuo geriau žinos gyvenime, kas jam patinka, ir kas ne. Nemanau, kad teisinga vaiką įstatyti į vienas vėžes ir įkalbinėti jį nemesti tam tikro būrelio, „nes tiek ilgai jau lankei“.
 
Jei vaikas pirmoje klasėje pradeda piešti, šokti ar groti, tai nereiškia, kad jam ir 12-oje klasėje tai bus įdomu. Aš už tai, kad būreliai keistųsi keičiantis vaiko poreikiams – išragaus skirtingų dalykų ir būdamas vyresnėse klasėse žinos, į kurią pusę nori kreipti studijas (tai vis dar yra didelė Lietuvos moksleivių problema).
 
Pats esate tikrai užimtas žmogus darbe, tad kiek laiko per dieną randate šeimai ir kaip jį išnaudojate?
 
Neskaitant savaitgalių, darbo dienomis ne tiek daug laiko lieka – po darbo iki vaikų miego kokios 3-4 valandos ir rytinis Ąžuolo vežimas į darželį su įdomiais pokalbiais automobilyje. Vasarei visa veikla kol kas tik valgymas ir miegas, tad didelės įvairovės ir nereikia. O šiaip, stengiamės atrasti įvairios veiklos. Pavyksta ne visada... Pavargus kartais kyla pagunda pasiduoti Ąžuolo įkalbinėjimams įjungti jam kokį filmuką per televiziją.
 
Kaip tik šiemet įsikėlėme į namą su kiemu, kad šiltuoju metų laiku nereikėtų apsiriboti keturiomis buto sienomis, o kieme rastume veiklos – smėlio dėžė jau yra, medinį namelį, sūpynes ir kitas pramogas vaikams dar planuoju (šypsosi).
 
Beje, kalbant apie savaitgalius – be gamtos ir įvairių Vilniaus parkų, manau, daug kas neįvertina įdomių Vilniaus muziejų – traukinių, žaislų, karinės ekspozijos ir pan. – visi jie puikiai tinka paįvairinti kasdienybę savo atžaloms.
 
Ačiū už pokalbį ir gražių įspūdžių auginant jau dvi atžalas!
Šaltiniai:
Nuotraukos iš asmeninio albumo