Emokykla.lt

Išgirstos ir užrašytos mažųjų jurbarkiečių mintys

2013-10-20
Susijusios temos: Vaiko kalba Ugdymo įstaigos
Išgirstos ir užrašytos mažųjų jurbarkiečių mintys
Vaikučių mintis išgirdo ir užrašė Jurbarko „Ąžuoliuko“  mokyklos  „Saulėgrąžiukų“ grupės auklėtoja metodininkė Vida Petraitienė.
Edvinukas ir Robertas žiūrinėja knygutę ir kalbasi:
– Aš važiavau su va tokiu traukiniu, – sako Edvinukas.
– Ir aš važiavau, bet tavęs nemačiau, – sako Robertas.
– Tai kad aš jau buvau toli nuvažiavęs, – atsako Edvinukas.
 
Lukas sako:
– Auklėtoja, aš vakar vėmiau...
– O tai kas atsitiko, Lukuti, kad vėmei? – klausiu.
– Aš užstrigau (užspringau)...
 
Edvinukas :
– Auklėtoja, man kažkada bitė į ranką įgilino (įgėlė)...
 
– Auklėtoja, Eimantas sakė „meilė“, – susigėdęs taria Edvinas.
– Edvinuk, žodis „meilė“ – labai gražus. Juk sakome „aš myliu mamytę, aš myliu tėvelį, mes mylim Tėvynę ir panašiai“. Nieko baisaus nepasakė Eimantas, – aiškinu.
Po kurio laiko girdžiu, kaip vaikai kalbasi, ir kažkuris vėl pasako žodį „meilė“. Visi ima šaukti: „Auklėtoja, auklėtoja, Lukas sakė: „meilė“!
O Edvinukas ir sako labai rimtai:
– Vaikai, žodis „meilė“ – labai gražus, va!
  
– Vaikučiai, kokios spalvos šita suknelė? – klausiu per piešimo užsiėmimą.
– Šita suknelė saulinė (geltona), – sako Erikutė.
 
Grupėje labai laksto ir triukšmauja Edvinas ir Gabija. Sudraudžiu juos:– Vaikai, kodėl taip lakstote, juk žinote, kad grupėje negalima lakstyti.
Gabija tyli, galvytę nuleidusi, o Edvinas sako:
 – O mes netyčia bėgiojom...
 
Po Naujųjų metų šventės vaikai dalijasi įspūdžiais apie fejerverkus. Kažkuris sako:
– Ten tokie smilkalai šaudė.
– Ne, smilkalai, o feverkos šaudė,– sako Edvinukas.
 
  Lauke lipdom senį besmegenį. Nedukas sako:
– Reikia sniegą surituoti.
 
Lipdome iš plastilino kiškučius. Edvinukas labai stengiasi, kantriai dirba. Pagaliau sako:
– Man čia kažkoks Šrekas išeina...
 
Valgome vakarienę. Gabija suvalgo visą porciją ir sako:
– Na, dabar numirsiu iš bado....
– Oi, Gabyte, kodėl? – klausiu.
– Kad per daug prisivalgiau...
 
Lukas klausia:
– Auklėtoja, kada pas mus į svečius ateisit?
– Na, jei pakviesit mane, tai kada nors ateisiu, – sakau. – O kada tu pas mane į svečius ateisi, Lukuti?
– Aš nežinau, kur tu gyveni, o ir mama neišleis manęs...
– Na, gerai, kai tu užaugsi didesnis ir galėsi vienas visur eiti, tada ir ateisi pas mane, Lukuti? Taip?
– O tu dar nebūsi numirusi?..
 
Nedukas sako:
– Man mama ant rankytės pleistrą užklijavavo.
 
Po pietų miego vaikai rengiasi. Nedukas neranda vienos savo kojinytės. Sakau:
– Gal kur nors išėjo ta kojinytė, Neduk?
Gabija sako:
– Kojinytė iškeliavo pas kitus laimingus vaikučius...
 
Erikutė pasakoja:
– Aš mačiau pelytę numirintą (numirusią)...
 
Mokomės eilėraštuką „Sapnavau, sapnavau, kad Mėnulyje buvau...“
Eimantas jį perkuria savaip: „Sapnavau, sapnavau, į Mėnulį pakliuvau...“
O Nedukas, pasislėpęs kamputyje, atsiliepia savo „eilėmis“: „Sapnavau, sapnavau, kad Mėnulyje šik...“
 
Atsikėlus po pietų miego, su auklyte mokome vaikus pasikloti lovytes. Klausiu:
– Vaikai, o jūs namuose klojatės lovytes?
– Aš tai neturiu laiko lovytės kloti, man reikia vokiškus kanalus žiūrėti!.. – atsako Aivariukas.
 
Aivariuko mamytė laukiasi vaikelio. Vieną dieną Aivariukas kažko liūdnas, nekalbus. Klausiu, kas atsitiko.
– Mano mama augina pilvą, ir aš ją turiu saugoti. Turiu daug darbų... Ir kada jie pasibaigs...
 
Andželika pasakoja:– Mes turim du telefonus – vienas geras, o kitas – neveikinis.
 
Nedukas prašo:
– Auklėtoja, duokite man popieriaus piešimui.
– O ką pieši, Neduk?
– Mergaitę.
– Tai šaunu, kad tu myli mergaites, esi geras berniukas.
– Aš myliu tik popierines mergaites! – atšauna Nedukas.
 
Vaikai kalbasi ir kažko ginčijasi. Edvinukas sako:
– Pyk, pyk, mano močiutė buvo pikta ir jai atsirado raukšlė!
 
Augustėlis pasakoja:
– Pas mus kaime bulius apsiveršiavo...
 
Žiemą Augustėlis pasakoja įspūdžius iš kaimo:
– Jau keliai visur nubrozdyti (nuvalyti nuo sniego)...