Emokykla.lt

Link kokybiško ir visiems vaikams prieinamo ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo

2014-10-27
Link kokybiško ir visiems vaikams prieinamo ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo
Laimutė JANKAUSKIENĖ
Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė
Pastaruosius dešimtmečius ankstyvajam vaikų ugdymui Europoje skiriamas vis didesnis dėmesys. Pripažįstama, kad ugdymas prasideda ne tada, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, o tik jam gimus.  Vis daugiau mokslinių tyrimų pagrindžia šio amžiaus tarpsnio svarbą.
Pastaruosius dešimtmečius ankstyvajam vaikų ugdymui Europoje skiriamas vis didesnis dėmesys. Pripažįstama, kad ugdymas prasideda ne tada, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, o tik jam gimus. Į ankstyvąjį institucinį ugdymą jau nežiūrima tik kaip į pagalbą šeimai, t. y. sąlygų sudarymą tėvams dalyvauti darbo rinkoje. Vis daugiau mokslinių tyrimų pagrindžia šio amžiaus tarpsnio svarbą, akcentuoja, kad ankstyvoji vaikystė yra tas ypatingas laikotarpis, kai tikslingas, kokybiškas ugdymas efektyviausiai veikia vaiko raidą.
 
Tuo pačiu ankstyvasis ugdymas suteikia galimybes anksti nustatyti galimus vaiko mokymosi sunkumus ir šias problemas pradėti spręsti kiek galima anksčiau, nes įrodyta, kad jeigu iki penkerių metų problemos nėra šalinamos, jos turi tendenciją dar labiau ryškėti. Tarptautiniai mokinių pasiekimų tyrimai (PISA ir PIRLS) rodo, kad vaikų, kurie bent vienerius metus dalyvavo ikimokyklinio ugdymo programose, pasiekimai yra net 36 balais geresni nei tų, kurie šiose programose nedalyvavo, o tęstinių (longitudinių) tyrimų rezultatai rodo, kad padėjus tinkamus pagrindus ankstyvoje vaikystėje, tuo ypatingu laikotarpiu kai formuojasi vaiko asmenybė, didėja tikimybė, kad asmuo mokysis visą gyvenimą.
 
Sėkminga mokymosi mokykloje pradžia itin prisideda prie iškritusių iš švietimo sistemos skaičiaus mažinimo, o tai reiškia, prisideda prie skurdo ir socialinės atskirties mažinimo, nes įgijęs išsilavinimą asmuo turės žymiai daugiau galimybių gyventi ne vien iš socialinės paramos, o ir pats susirasti darbą bei gauti geresnį atlyginimą. Ankstyvasis ugdymas yra ir veiksminga skurdo bei socialinės atskirties mažinimo prevencinė priemonė, tad pabrėžiama, kad valstybė, kuri ankstyvajam vaikų ugdymui skiria ne mažiau dėmesio ir investicijų nei kitiems švietimo lygmenims, vėlesniame laikotarpyje turės pastebimą ekonominę naudą – mažiau išlaidų reikės skirti sveikatos, socialinės apsaugos, teisingumo sistemoms.
 
Iki šiol Lietuvoje, kaip ir didžiojoje dalyje Europos Sąjungos šalių, didesnis dėmesys buvo skiriamas ikimokyklinio ugdymo prieinamumui gerinti. 2002 m. Barselonos Europos Vadovų Tarybos susitikime valstybės narės sutarė siekti, kad per aštuonerius metus, t. y. iki 2010 m. ikimokykliniame ugdyme dalyvautų 33 proc. vaikų nuo gimimo iki 3 metų ir 90 proc. nuo 3 m. iki privalomo mokyklos lankymo pradžios. 2009 m. įvertinus valstybių pasiekimus pripažinta, kad gerindamos prieinamumą valstybės padarė didelę pažangą, tačiau tik 10 valstybių pasiekė Barselonoje numatytus rodiklius. Išsiskyrė Danija, kur jau 2009 m. ikimokykliniame ugdyme dalyvavo net 74 proc. trimečių. Lietuvoje, kaip ir Bulgarijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Maltoje, Lenkijoje, Rumunijoje ir Slovakijoje, tik apie 10 proc. vaikų nuo gimimo iki 3 metų dalyvavo ikimokykliniame ugdyme. Tai didžia dalimi priklausė nuo gana ilgų motinystės/tėvystės atostogų šiose šalyse.
 
2009 m. prieinamumo siekis patikslintas ir susitarta, kad iki 2020 m. ikimokyklinio ugdymo paslaugos bus užtikrintos 95 proc. vaikų nuo ketverių metų iki privalomo mokymosi mokykloje pradžios. Atspirties tašku imti keturmečiai todėl, kad tai anksčiausias amžius Europoje, kai pradedamas teikti privalomas mokymas mokykloje – Kipre nuo 4 metų, Vengrijoje, Olandijoje, Jungtinėje Karalystėje, Grakijoje ir kt. – nuo 5 metų, Italijoje, Čekijoje, Portugalijoje ir kt. – nuo 6 metų, Rumunijoje, Estijoje, Lietuvoje, Skandinavijos šalyse – nuo 7 metų. 
 
2013 m. Eurostato duomenimis, 95 proc. keturmečių Danijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Airijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Liuksemburge, Jungtinėje Karalystėje, Islandijoje ir Norvegijoje jau dalyvavo instituciniame ikimokykliniame ugdyme, tačiau kai kuriose šalyse keturmečių, dalyvaujančių ikimokykliniame ir priešmokykliniame ugdyme, vidurkis dar buvo gana mažas. Lietuva išskirta kaip viena iš šalių, kurioje per aštuonerius metus (nuo 2000 iki 2008 m.) vaikų, dalyvaujančių ankstyvojo ugdymo programose išaugo net 28,3 proc., tačiau 2012 m. duomenimis, Lietuvoje tik 84,5 proc. vaikų nuo 4 iki 6 metų dalyvavo instituciniame ugdyme. Tai reiškia, kad iki 2020 m. norint pasiekti strateginį „ET 2020“ tikslą, kad 95 proc. keturmečių turėtų galimybes dalyvauti instituciniame ugdyme, kai kurioms šalims (Lietuvai taip pat) reikia dėti dar daugiau pastangų. 
 
Šiuo metu daugelis Europos šalių analizuoja ir pertvarko savo ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo sistemas – peržiūri infrastruktūrą, analizuoja ikimokyklinio ugdymo paslaugų teikimo pasiūlos ir paklausos santykį, diskutuoja dėl laiko, kada turėtų būti pradėtas teikti privalomas ugdymas, peržiūri turimus išteklius. Kai kurios šalys priėmė sprendimus dėl privalomo mokymosi mokykloje ankstinimo ar privalomo ikimokyklinio ugdymo įteisinimo. Pavyzdžiui, nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. Vengrijoje privalomas ikimokyklinis ugdymas įteisinamas visiems vaikams nuo 3 metų. Nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. Lenkijoje vieneriais metais ankstinama privalomo mokymosi mokykloje pradžia, t. y. mokyklą vaikai pradės lankyti nuo 6 metų (vietoj 7 metų). 2014 m. Lenkijoje įteisinamas ir visuotinis keturmečių ugdymas, o nuo 2017 m. ir visuotinis trimečių ugdymas. Lietuvoje šiuo metu taip pat diskutuojama dėl galimybės nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. įteisinti privalomą priešmokyklinį ugdymą.
 
2014 m. birželio mėn. konferencijoje Atėnuose pristatytas Europos ankstyvojo amžiaus vaikų ugdymo ir priežiūros kokybės kriterijų aprašo projektas (A Quality Framework for Early Childhood Education and Care). Projektą 2012–2014 m. rengė Europos Komisijos iš visų Europos Sąjungos šalių ministerijų atstovų sudaryta darbo grupė. Susipažinusi su naujausiais moksliniais tyrimais, šalių gerąja praktine patirtimi ir šiuo metu diegiamomis inovacijomis ar vykdomomis reformomis, darbo grupė diskutavo, kaip šalyse, kurios yra gana skirtingos kultūrine, ekonomine, kalbine ar politine prasme, yra suprantamas kokybiškas ankstyvasis vaikų ugdymas ir kokie veiksmai, priemonės galėtų prisidėti prie Europos ankstyvojo vaikų ugdymo kokybės gerinimo. 
 


Airijoje, regionuose, kuriuose gyvena mažiau pasiturinčios šeimos ar susitelkusios didesnės migrantų bendruomenės, steigiami bendruomenių namai. Juose teikiamos ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo paslaugos. Uniformos – viena iš priemonių mažinti socialinius skirtumus tarp vaikų.
Vengrijoje didelis dėmesys skiriamas pedagogų rengimui. Budapešto vaikų darželiuose įkuriamos specialios erdvės studentų praktikai. 
 
Valstybės narės sutarė, kad esminiai principai, kuriais remiantis Europoje turėtų būti plėtojamos aukštos kokybės ikimokyklinio ugdymo paslaugos, yra šie:
  • Aiškiai išreikštas požiūris į vaiką ir vaikystę.
Vaikas pripažįstamas kaip ypatingas, gebantis ir aktyviai besimokantis, o suaugusiojo pareiga yra jį drąsinti, skatinti ir remti. Kiekvienas vaikas yra smalsus, protingas ir sumanus, savo žinias jis kuria bendraudamas su bendraamžiais, suaugusiais ir aplinka. Vertinama vaiko nuomonė ir aktyvus dalyvavimas priimant sprendimus, susijusius su kasdienine jo veikla vaikų darželyje. Australijos (šios šalies ikimokyklinio ugdymo sistema laikoma kaip viena progresyviausių pasaulyje) ikimokyklinio ugdymo programoje teigiama, kad „vaikystė yra laikas būti, veikti ir siekti pasaulį daryti prasmingą. Ankstyvieji vaiko metai nėra tik laikas, kai rengiamasi ateičiai, tai yra ir dabartis“ (Belonging, Being and Becoming. The Early Years Learning Framework for Australia. 2009).
  • Siekiant kokybiško vaikų ugdymo pirmieji ir svarbiausi ugdymo įstaigų partneriai yra tėvai (globėjai).
Pripažįstama, kad šeimos yra skirtingos socialine, ekonomine, kultūrine, religine prasme, ir ši įvairovė yra gerbiama kaip esminė Europos bendrijos vertybė. Paslaugos, skirtos vaikų ugdymui ir priežiūrai, teikiamos bendradarbiaujant su šeima, remiantis abipusiu pasitikėjimu ir pagarba. Ši partnerystė turi sudaryti galimybes šeimoms išlaikyti tinkamą balansą tarp darbo ir laiko, skirto šeimai.
  • Visų lygmenų (nacionalinio, regioninio, vietos) ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros paslaugas teikiantys dalyviai turi turėti bendrą supratimą, vienodus susitarimus, ką reiškia kokybiškas ankstyvasis vaikų ugdymas.
Ankstyvojo amžiaus vaikų ugdymo ir priežiūros kokybės kriterijuose išskirtos sritys, kurių kiekviena atskirai ir jų visuma sudaro kokybišką sistemą, tai ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo prieinamumas; reikalavimai personalui, dirbančiam su mažais vaikais; susitarimai, kas yra kokybiška ikimokyklinio ugdymo turinio programa; kokia yra stebėsenos ir (į)vertinimo vieta, tikslai, ir kiek tai talkina siekiant kokybiškų paslaugų; valdymas ir finansavimas.
 
Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo prieinamumas – tai užtikrinimas, kad visiems vaikams ir jų šeimoms ugdymo paslaugos būtų prieinamos ir įperkamos. Įstaigų, teikiančių ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo paslaugas, steigimo filosofija turėtų būti orientuota ne į šeimų skurdą, atskirtį, o į vaikų teisę dalyvauti kokybiškame ugdyme. Paslaugų teikimo planavimas (ypač regioniniu lygmeniu) turėtų prasidėti nuo aplinkybių, trukdančių vaikams ir jų šeimoms dalyvauti ikimokykliniame ugdyme, analizės ir naujų galimybių paieškos. 
 
Reikalavimuose personalui, vykdančiam ikimokyklinio ugdymo programą akcentuojamas kokybiškas pirminis pedagogų rengimas, galimybės nuolat tobulinti kvalifikaciją (atkreipiamas dėmesys į pedagogų gebėjimą reflektuoti kasdieninę praktiką per vaikų stebėjimą ir jų patirties dokumentavimą, lyderystę, pedagogų gebėjimą suprasti savo vaidmenį ir atsakomybę ugdant mažus vaikus, komandinį darbą ir kt.) ir personalo darbo sąlygos (tai vaikų ir suaugusiųjų santykis grupėje, personalo darbo valandos, atlyginimo dydis, sąlygų, kai pedagogui skiriama pakankamai laiko pasirengti veiklai, refleksijai, komandiniam darbui, kūrimas ir kt.). Tai įvardijama ypač svarbiais veiksniais, darančiais įtaką ugdymo kokybei ir geresniems vaikų pasiekimams. 
 
Kokybiška ikimokyklinio ugdymo turinio programaturėtų atspindėti visuomenės lūkesčius dėl vaikų darželio vaidmens ir tikslų. Programoje turėtų būti vienodai vertinamos visos vaiko raidos sritys: pažintinė, socialinė, emocinė, komunikacinė, fizinė ir kūrybinė. Kokybiška yra ta programa, kurioje akcentuojami vaikų tarpusavio santykiai, vaikų ir pedagogų sąveika, gera vaiko savijauta, vertinamas aktyvus vaiko dalyvavimas, jo mokymasis per žaidimą ir tyrinėjimą. Atkreipiamas dėmesys, kad programoje vaikų ugdymas ir priežiūra turėtų būti tinkamai subalansuoti ir sudaryti neatskiriamą visumą. Priežiūra šiame kontekste suprantama ne kaip vaikų prižiūrėjimas, o kaip aplinkos, tikslingų situacijų kūrimas. Vaikams bendraujant vieniems su kitais ir su suaugusiais turėtų būti modeliuojamos situacijos, mokančios vaikus tartis ir susitarti, gerbti save ir kitus, pasitikėti savimi, susidraugauti, prisiimti atsakomybę ir kt. Akcentuojamas kiekvieno pedagogo ir visos komandos gebėjimas reflektuoti ir identifikuoti, kas vykdant programą buvo veiksminga ir ką reikėtų tobulinti. 
 
Siekiant tobulinti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo politiką bei praktiką svarbų vaidmenį turėtų vaidinti stebėsena ir (į)vertinimas, kurie sudaro galimybes pamatyti stipriąsias bei silpnąsias vietas. Mokslininkų, ankstyvojo vaikų ugdymo politikos formuotojų nuomone, yra svarbu sujungti duomenų rinkimą (stebėseną), mokslinių tyrimų rezultatus ir nuolatinį proceso vertinimą (vidaus ir išorės auditą). Remiantis šia informacija, turėtų būti priimami sprendimai dėl kokybės gerinimo vietos, regiono ir valstybės lygmeniu. Svarbu, kad minėtos procedūros būtų vykdomos taip, kad atstovautų vaikų interesams bei šeimų ir bendruomenių poreikiams. Stebėsena ir (į)vertinimas gali ir turi apimti skirtingas sritis: ugdymo procesą; vaikų pasiekimų vertinimą; analizę, kaip konkrečios įstaigos ugdymo turinio programa padeda vaikui augti ir daryti pažangą; kiek šalies bendrojo vidaus produkto yra skiriama ankstyvajam ugdymui; kokia ankstyvajam ugdymui skirtų išlaidų dalis yra skiriama valstybės, tėvų, darbdavių ar kt. 
 
Diskutuojant dėl priemonių, kurios padėtų gerinti ankstyvojo vaikų ugdymo kokybę, šalys kviečiamos ne tik ieškoti naujų sprendimų, bet ir naujai persvarstyti tradicinius sprendimus. Vienas diskusijų objektų galėtų būti paslaugų teikimo centralizavimo ir decentralizavimo lygmuo. Mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad decentralizacija yra vertinga, nes gali geriau tenkinti vietos poreikius. Iš kitos pusės, per didelė valdymo decentralizacija gali didinti paslaugų prieinamumo ir kokybės skirtumus tarp regionų. 
 
Akcentuojama, kad visi, dalyvaujantys ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo sistemoje, turi turėti aiškų supratimą apie kiekvienos grandies vaidmenį ir atsakomybę bei žinoti, kad bendradarbiavimas tarpusavyje ir su partneriais yra vertinamas.
 
Tikimasi, kad iki 2014 m. pabaigos Europos Sąjungos šalių ankstyvojo amžiaus vaikų ugdymo ir priežiūros kriterijai bus parengti ir taps šalims gairėmis, talkinančiomis tobulinant nacionalines ankstyvojo amžiaus vaikų ugdymo sistemas. Bendri šalių susitarimai paskatins inicijuoti ir vykdyti priemones, gerinančias kiekvieno vaikų darželio, kiekvienos šalies ankstyvojo ugdymo sistemos kokybę ir taip suteiks naujų impulsų užtikrinant visuotinį ankstyvojo ugdymo prieinamumą bei aukštos kokybės ugdymo ir priežiūros paslaugas.