Emokykla.lt
Populiarios temos:
Edukacija Projektai Kompleksinė pagalba Specialieji poreikiai Skaitymas Vaiko kalba Vaiko raida Vaiko sveikata Vaiko ugdymas  

Kalbos raida

2020-06-03
Susijusios temos: Vaiko kalba
Kalbos raida
Dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė
Lietuvių kalbos institutas
Kuo daugiau su vaiku bendraujama, kuo platesnis yra tėvų žodynas, tuo ir vaikų kalbiniai įgūdžiai bei žodynas yra geresni. Manoma, kad skurdžioje aplinkoje, kurioje su vaikais mažai bendraujama, vaikai išgirsta kokiais trim milijonais žodžių mažiau per savo vaikystę. Ir tai siejasi su jų mažesniais intelektiniais, kalbiniais gebėjimais, menkesnėmis galimybėmis vėliau gyvenime. 
Mokslo eigoje buvo įvairių teorijų, aiškinančių, kaip vaikai išmoksta kalbėti. Tačiau pastaruoju metu įsigalėjo supratimas, kad aplinka apsprendžia, kokia kalba vaikas kalbės, o visa kita padaro genai, žmogaus prigimtis. Prie šių idėjų atsiradimo ir išplitimo prisidėjo kalbos tyrėjas Noam Chomsky ir šiuolaikiniai kalbos tyrimai. Pradžioje pasiaiškinkime, kaip mūsų genai, pasireiškiantys per mūsų kūno sandarą ir prigimtį parengia mus kalbos įgijimui, o po to paanalizuosime, kaip prie to gali prisidėti aplinka.
 
Prigimties indėlis
 
Pirmiausia už tai, kad galime kalbėti ir suprasti kalbą, turime būti dėkingi mūsų kūno sandarai. Tai ir ausys, kurios sėkmingai fiksuoja kalbos niuansus, ir judrios lūpos su liežuviu, padedantys pakeisti garsus, ir balso stygos, leidžiančios turėti balsą ir juo naudotis. Tačiau kai kalbame apie kalbos įgijimą, tenka didžiausius nuopelnus skirti žmogaus smegenims, kuriose kalbos analizei, perėmimui ir naudojimui skirta tikrai ne viena sritis. Tačiau čia daugiau kalbėsime ne apie žmogaus kūno sandarą ar smegenų veiklą, bet apie psichologinius procesus, užtikrinančius kalbos įgijimą.
 
Kai kalbame apie mažų vaikų kalbą, dažniausiai sakome, kad vaikai išmoksta kalbą. Tačiau tai yra procesas, nepanašus į kalbos mokymąsi suaugus, kai ant gimtosios kalbos pagrindo bandom pastatyti kitos kalbos rūmą. Ne, vaikai iš visiškų bekalbių perima kalbos reikšmę, struktūrą, žodyną, kalbėjimo taisykles ir tai padaro per kelis savo gyvenimo metus – iš visiškų kalbos nevartotojų tampa puikiais specialistais. Neįmanoma, kad mažas vaikas neišmoktų kalbos, jei jis yra kalbinėje aplinkoje, kaip išmokęs skaityti negali žvelgti į žodį ir jo neperskaityti. Vaikai tarsi panyra į kalbą ir išneria ją mokėdami. Pasak N. Chomsky – tai tiesiog žmogaus augimo dalis, o ne ugdymo dalis, nes pačios smegenys tarsi persiima kalba.
 
Analizuojant šį vaikų pasinėrimą į kalbą galima išskirti kai kuriuos procesus, kurie prisideda prie vaiko kalbos. Vaikai dar iki gimimo yra jautrūs žmogaus balsui – naujagimiai žymiai mieliau ir ilgiau klausosi žmogaus balso, ypač, jei tai pažįstamas žmogus, kurio balso galėjo klausytis dar būdami įsčiose. Vėliau tampa įdomūs ir kitų žmonių balsai, net ir kitokie žmogaus skleidžiami garsai, ne tik kalba (kosėjimas, čiaudėjimas ir pan.). Tai yra vienas iš prigimtinių pasirengimų kalbai – atkreipiamas dėmesys į balsą, kalbą. Norint ko nors išmokti, pirmiausiai tenka atkreipti į tai dėmesį. Kita labai svarbi vaikiško dėmesio dalis – vaikai turi ir įgimtą „programą“ skirtą žmogaus veido stebėjimui. Dėmesys žmogaus veidui užtikrina, kad visi žmogaus veido judesiai ir jų niuansai patenka tiesiai į jautrias ir pasirengusias mokytis naujagimių ir kūdikių smegenis.
 
Antra, ką galima išskirti kaip pasirengimo kalbėjimui procesą, – tai mokymasis mėgdžiojant. Naujagimiai mėgdžioja visiškai nesąmoningai, ne taip, kaip mes, suaugę, kai sąmoningai nusprendžiame, kad šiandien mėgdžiosim šio trenerio veiksmus ir taip sportuosim. Jei kada bandėte naujagimiui parodyti liežuvį ar šiam stebint smarkiai išsižioti, turėjote pastebėti, kad naujagimis tarsi sulėtintame kine ima ir taip pat iškiša liežuvį arba išsižioja, atrodo, kad naujagimio lūpos ir liežuvis paklūsta kažkokiai slaptai komandai. Turbūt taip ir yra – ta slapta komanda yra skirta mėgdžioti matomų suaugusiųjų lūpų dėliojimą, sieti jį su girdimais garsais ir taip perprasti kalbos subtilybes. Juk jei reikėtų kam nors paaiškinti, kaip tariamas vienas ar kitas garsas, kad to išmoktų, užtruktų be galo ilgai ir būtų tikrai sunku. Iš prigimties aklų vaikų kalbos raida yra apsunkinta ir reikalauja papildomų suaugusiųjų pastangų.
 
Trečia, kas padeda išmokti kalbos, – tai jau minėta smegenų veikla. Naujagimių smegenys yra užprogramuotos išmokti kalbą lengvai ir tarsi be pastangų. Tai geriausiai pavyksta ankstyvu raidos metu, kol smegenys yra jautrios. Vėliau jos atsikrato nenaudojamų ryšių ir gebėjimas lengvai išmokti kalbą išnyksta ir tokio lengvumo mokantis kalbas mes niekad gyvenime nebepatirsime. Šis periodas vadinamas jautriuoju periodu. Vaikai, kurie žmogišką kalbą dėl apleistumo, prievartos, socialinės izoliacijos ar kurtumo išgirsta tik paauglystėje, jau nebeturi šios galios ir vargiai išmoksta bent kiek kalbos. Tuo tarpu vaikai, augantys įvairiakalbėje aplinkoje iš karto gali įvaldyti ne vieną kalbą taip, kad belieka jiems pavydėti daugiakalbystės.
 
Taigi, kaip atsakytumėt į klausimą, kada vaikai pradeda mokytis kalbos? Kai klausiama, kada ima mokytis, galėtumėm atsakyti, kad mokykloje. Tačiau jei klausiame, kada pradeda įgyti kalbą, paaiškėtų, kad kalbos įgijimas ar mokymasis prasideda dar įsčiose, kai vaikas girdi mamos ir kitų arti esančių žmonių kalbėjimą – kalbos garsai, skambėjimas, kalbos struktūra ir jos pokyčiai jau tuomet gali pasiekti vaiko smegenis ir padaryti jose pokytį, paruošiantį kalbėti.
 
Aplinkos reikšmė
 
Taigi, tokios yra žmogiškųjų genų suformuotos aplinkybės, padedančios išmokti kalbą. Kadangi prigimties pakeisti ar paveikti negalime, daugiau pasigilinsime į aplinkos reikšmę vaiko kalbos įgijimui. Vaiko aplinką sudaro daug kas. Tai ir šalis, kurioje vaikas gimė – tos šalies kalbą greičiausiai jis anksčiau ar vėliau išmoks, net jei šeimoje kalbama kita kalba, taip pat šeima, kurioje vaikas gimė, ir mokykla, kurioje vaikas skatinamas kreipti dėmesį į savo kalbos vartojimą.
 
Vaikas šeimoje
 
Tarkime, kad vaiko šeimos ir šalies kalba sutampa. Ar yra skirtumų, kokią kalbą vaikas girdi kūdikystėje? Tyrimai rodo, kad vaikų gugavimas jau yra susijęs su ta kalba, kurią girdi – kūdikio gugavime garsai pasiskirsto panašiomis proporcijomis, kaip ir vaiko gimtojoje kalboje. Kartais mokydamiesi kokią naują kalbą pavydime, kad tos kalbos kūdikiai taip lengvai ją išmoksta. Ar yra vaikams skirtumas, kokią kalbą jie turi išmokti? Tyrimai rodo, kad maži vaikai lengvai išmoksta visas kalbas, bet kažkodėl ilgiausiai jiems trunka išmokti danų kalbą.
O kaip vaikai, kurie auga dvikalbėje aplinkoje? Ar jie pasirenka, kuria kalba jiems kalbėti ar sėkmingai išmoksta abi kalbas? Tyrimai rodo, kad vaikai, augdami dvikalbėje aplinkoje, jei turi sunkumų su kalbos mokymusi, tai gali painioti skirtingų kalbų žodžius, gali užtrukti abiejų kalbų išmokimas, vaikas gali vėliau imti kalbėti. Tokiu atveju rekomenduojama šeimoje apsiriboti viena kalba. Tačiau jei vaikas yra guvus, imlus, tai išmoksta abi kalbas (ar net daugiau, jei tarkim dviejų skirtingų kalbų atstovai sukuria šeimą trečia kalba kalbančioje šalyje) ir puikiai skiria, su kuriuo žmogumi ar kuriomis aplinkybėmis kuria kalba reikia kalbėti; jei nežino žodžio viena kalba, naudoja kitos kalbos žodžius. Tokiems vaikams dvikalbė patirtis praplečia jų žodyną, supratimą apie pasaulį ir galimybes.
 
Šeimos taip pat skiriasi ne tik pagal tai, kokia kalba jos kalba, bet ir pagal tai, kiek apskritai yra kalbama šeimoje. Yra kultūrų, kuriose iš viso nesikreipiama į vaiką, kol šis pats išmoksta vaikščioti (tuomet jis paleidžiamas pas vaikus ir su juo bendrauja vaikai, bet nebūtinai suaugusieji). Yra kultūrų, kuriose vaikai nuo pat gimimo yra aktyviai kalbinami, su jais palaikomas dialogas, užduodami klausimai. Yra kultūrų, kuriose vaikai kalbinami paprastai, kaip būtų kalbama su suaugusiais, yra kultūrų, kuriose į vaikus kreipiamasi kūdikių kalba – žodžiai supaprastinami arba jiems suteikiama deminutyvinė reikšmė, balsas paploninamas, pridedama daugiau intonacijų. Ir kas gi padeda vaikams lengviau ir sėkmingiau išmokti kalbą?
 
Pirmiausia svarbu, kad suaugusieji apskritai kalbėtų vaiko akivaizdoje. Kultūrose, kuriose į kūdikį tiesiai nesikreipiama, šis trūkumas kompensuojamas tuo, kad vaikai yra nešiojami labai arti mamos veido ir puikiai gali stebėti ne tik mamos veidą, bet ir kitų, kalbančių su ja. Taigi, viena svarbi aplinkos ypatybė – aplinkoje turi būti kalbančių žmonių. Jei visi žmonės vaiko akivaizdoje tylės, vaikui bus neįmanoma išmokti kalbos.
 
Gugavimai kartu su vaiku yra svarbūs vaiko raidai – jie padeda suprasti, kad vaikas yra girdimas, kad jį supranta ir tai gali padėti kalbos raidai. Jei suaugęs kalba monotonišku, nekintančiu balsu, vaikui greičiau gali pasidaryti nuobodu ir dėmesys kalbančiajam prarandamas. Intonacijų kaitaliojimas padeda vaikams palaikyti dėmesį. O tai gali būti ypač svarbu, jei vaikas turi polinkį nepaisyti žmonių veidų (kas siejama su autizmu) – kintančios suaugusiųjų kalbos intonacijos gali padėti sugrįžti prie dėmesio veidams ir kalbai.
Tačiau, svarbu nepersistengti. Mūsų kalba yra gyva – mes keičiame intonacijas užduodami klausimus, mūsų emocijos atsispindi mūsų balso pokyčiuose. Tačiau jei siekdami, kad vaikas greičiau išmoktų kalbos, dirbtinai kaitaliosim intonacijas, tai nebūtinai padės. Vaikų smegenys fiksuoja mūsų emocijų, kalbos, gestų atitikimą ir esant neatitikimui tai gali sukelti prieštaringas reakcijas jų smegenyse (kaip mums, kai žiūrime filmą su milisekundės dalimi vėluojančiu garsu). Ir toks neatitikimas gali iššaukti priešingą efektą – kūdikis nebenorės bendrauti su tokiu žmogumi, kurio intonacijos neatitinka jo vidinių nuostatų.
 
Taip pat svarbu, kad gugavimas su vaiku atitiktų vaiko amžių. Ir kai vaikas pats pradeda kalbėti, tų gugavimų ir šveplavimų nebeturėtų likti, nes kokią kalbą vaikas girdi, tokią ir perima. Todėl gerai yra, kai girdi kuo tvarkingesnę, taisyklingesnę kalbą. Dėl to emigrantams patariama su savo mažais vaikais kalbėti savo gimtąja kalba, o ne tos šalies kalba, kurios jie greičiausiai nelabai moka. Taip vaikas išmoks gražios savo tėvų kalbos, o išėjęs į ugdymo įstaigas ir bendraudamas su vietiniais vaikais – tos šalies kalbos. Tai paaiškina, kodėl pokario Lietuvos emigrantų vaikai taip gražiai kalba dzūkiškai ar žemaitiškai truputį senovine kalba – jie išmoko tokią kalbą, kuria kalbėjo jų tėvai ar net seneliai.
 
Taigi, jau išsiaiškinom, kad svarbu su vaikais kalbėtis. Toliau klausimas – ar svarbu, kiek su jais kalbame? Būna žmonių, kurie savo vaikams pasako tik kelis žodžius per dieną, o kiti kalba nesustodami. Tyrimai rodo, kad kuo daugiau su vaiku bendraujama, kuo platesnis yra tėvų žodynas, tuo ir vaikų kalbiniai įgūdžiai bei žodynas yra geresni. Manoma, kad skurdžioje aplinkoje, kurioje su vaikais mažai bendraujama, vaikai išgirsta kokiais trim milijonais žodžių mažiau per savo vaikystę. Ir tai siejasi su jų mažesniais intelektiniais, kalbiniais gebėjimais, menkesnėmis galimybėmis vėliau gyvenime. Dėl to tėvai visame pasaulyje yra skatinami daugiau kalbėti su savo vaikais ir kalbėti platesnėmis, įvairesnėmis temomis ne tik apie tai, ką vaikai turi padaryti ar ko neturi daryti.
 
Tolesnis klausimas, susijęs su mažų vaikų kalbos raida – ar yra skirtumas, apie ką kalbamės su vaikais. Jei jau yra skirtumas, kad vaikams svarbu išgirsti daugiau žodžių, tai gal nėra taip svarbu, apie ką tie žodžiai? Taip, tyrimai rodo, kad yra skirtumas, apie ką mes su vaikais kalbame. Bet šis skirtumas susijęs ne tik su vaikų kalbos raida, bet ir su tuo, kaip vaikai supranta savo ir kitų vidinį pasaulį, kaip susidaro taip vadinamą psichikos teoriją – kad visi mes turim skirtingas mintis, skirtingus jausmus. Jei su vaikais kalbame apie išorinius dalykus – ką matom, kas vyksta aplinkoje, kas kaip vadinasi, kas ką veikia, vaikai geriau pažįsta išorinį pasaulį ir patys kalbėdami daugiau apie jį kalba. Jei kalbėdami su vaikais daugiau minim savo ir kitų žmonių, paties vaiko vidinį pasaulį – mintis, jausmus, tai ir vaikai greičiau jį perpranta ir daugiau žodžių jam naudoja. Jei vaikai savo aplinkoje negirdi tokių žodžių, kaip „mąsčiau“, „apsisprendžiau“, „norėčiau“, „aš manau“, „jaučiuosi taip ar kitaip“, „man liūdna“, „aš pykstu“ ir pan., tai jiems gali būti vėliau sunku perprasti ir šių žodžių reikšmes ir vidinį savo ir kitų pasaulį.
 
Kažkuriuo metu vaikai labai mėgsta žaidimus su kalba. Jie kuria naujus žodžius pagal kitų žodžių darybos principus, konstruoja savaip sakinius, mėgaujasi garsais ir gali ilgą laiką tuo užsiimti. Tokie žaidimai su kalba tarp suaugusiųjų populiarūs ne techninėse bendruomenėse, gentyse, kurios gyvena pagal senovinius archainius principus ir taip veikia jų kūrybinis protas – per kalbą, jos kūrimą. Mūsų šiuolaikinės kalbos gana sustabarėjusios, nors ir atrodo, kad jos evoliucionuoja. Bet jas į priekį veda technologiniai pokyčiai, ne žmogaus kūryba. Tuo tarpu žaidimai su žodžiais šeimoje, istorijos, kuriose svarbu žodžių prasmė, pastabumas žodžiams ir jų prasmėms gali didinti vaikų kalbinį kūrybiškumą, jautrumą kalbai ir kitus kalbinius gebėjimus ir taip palaikyti kalbos gyvybingumą, evoliuciją.
 
Vaiko kalbinė raida ir ugdymo įstaigos
 
Platesnė vaiko aplinka – ugdymo įstaigos, pradžioje lopšeliai darželiai, įvairios mokyklėlės, tuomet ir mokyklos. Visi vaikai anksčiau ar vėliau patenka į ugdymo įstaigas ir patiria jų ypatumus. Gerai, jei vaikas į ugdymo įstaigą patenka jau mokėdamas kalbėti. Ugdymo įstaigos beveik visuomet padaro kokį nors poveikį vaikų kalbos raidai – vieniems ją paskatina, tačiau kitiems gali ir sulėtinti. Paanalizuokime, kokie veiksniai čia galėtų veikti.
 
Ugdymo įstaigoje, tarkime, darželyje, vaikas nebegauna tokio artimo asmeniško kontakto su suaugusiuoju ir gali būti sudėtinga stebėti kalbančio suaugusiojo veido judesius, kas gali atsiliepti dar nekalbančio mažo vaiko kalbos raidai. Kai vaikas didesnis ir geba bendrauti su kitais vaikais, situacija vėl keičiasi, nes vaikus gali būti lengviau mėgdžioti nei suaugusiuosius: šie yra artimesni, panašesni į patį vaiką. Taip galimybės tarsi prasiplečia. Bet taip vaikas persiima ir netaisyklinga kitų vaikų kalba.
 
Ugdymo įstaiga iš kitos pusės yra stiprus motyvatorius, jei vaikas nori būti išgirstas ir suprastas. Jei mama namie vaiką supranta iš vieno „bū“, tai darželyje prireikia išsakyti savo norus žymiai aiškiau, kad būtum suprastas. Ir net jei suaugusieji jau gal ir perpranta neaiškią vaiko kalbą, tai kiti vaikai greičiausiai ne, jie reikalauja aiškaus pasisakymo. Jei vaikas turi stiprią asmenybę, kuri nori būti išgirsta ir suprasta, tokios aplinkybės gali sėkmingai paskatinti kalbos raidą. Tačiau jei vaikas yra tylus, drovus, romus, įpratęs būti neišklausytu, ugdymo įstaigos aplinka gali sustabdyti kalbos raidą bent jau iki to laiko, kol vaikas pasijaus saugus, priimtas ir matomas. Tik tuomet drovaus vaiko kalba atsiskleis ir suklestės.
 
Kaip yra tuomet, kai viena kalba kalbama namuose, o kita – vaikų darželyje ar mokykloje? Galbūt tai geras būdas vaikui dar jautriu kalbai periodu perimti kitą kalbą ir tapti daugiakalbių be didelių pastangų? Tai gali būti geras būdas gerai besijaučiantiems, jau savo kalbą įvaldžiusiems vaikams, kurie nepasimeta ir gali klausti, aiškintis, lengvai supranta, yra imlūs kalboms. Tačiau jautresniam vaikui, kuriam svarbu būti suprastam, išgirstam, kuris pasimeta, kai yra nesuprastas ar pats nesupranta, tai gali sutrikdyti gerą savijautą ugdymo įstaigoje. Todėl priimant tokį sprendimą būtų svarbu ne tik paisyti tėvų norų išmokyti vaiką kuo daugiau kalbų, bet atsižvelgti ir į tai, koks yra vaikas, kokie poreikiai vaikui yra svarbiausi, kokie vaiko intelektiniai pajėgumai susidoroti su dviem kalbom, viena iš jų naujoje aplinkoje, kuri ir šiaip vaikui sukelia nemažai streso.
 
Vaikams pakliuvus į ugdymo įstaigas kyla natūralus noras juos ugdyti ir ne tik mokyti to, kas jiems išmokti yra natūralu ir svarbu (santykio su bendraamžiais, pasaulio supratimo, savęs pažinimo), bet ir vaikams ne tokių aiškių pasaulio pažinimo būdų, tokių kaip matematika ar raštas. Dažnai imamasi ir užsienio kalbų mokymo. Anksčiau aptarėme antros kalbos išmokimą kai vaikas natūraliai pakliūna į kitą kalbinę aplinką ir kalbos mokymosi mechanizmai įsijungia naujai kalbai. Taip imigrantų vaikai šalies kalbą išmoksta žymiai greičiau nei jų tėvai – tam dažnai užtenka mėnesio, praleisto lauke su bendraamžiais.
 
Tačiau sąmoningas ir tikslingas kalbos mokymas ankstyvame amžiuje nėra tas pats kaip kalbos vartojimas vaiko aplinkoje. Mokymą mes paprastai suprantame kaip naujų žodžių įsisavinimą ir jų naudojimą tinkamame kontekste, gramatikos taisyklių, sakinių struktūros perėmimą. Vaikai mokosi žaisdami, kartodami, mėgdžiodami. Jei kalbos mokymas perima šiuos principus, tarkim, būna žaidimo valanda, kai žaidimas vyksta kita kalba, kai suaugusieji vaikams priimtinu būdu perteikia naujus žodžius jiems tinkamame kontekste, sudarydami galimybes mėgdžioti – toks kalbos mokymas gali ir tikti. Nors tokio mokymosi nauda gali paaiškėti tik labai negreitai ar visai nepaaiškėti. Bet vaikams bent jau būna smagu, jie galbūt išmoksta ko nors kito. Bet koks kitoks vaikų kalbos mokymas neturi prasmės, nes nesudaro vaikui pakankamo motyvo tą kalbą naudoti, ją padaryti sava kalba. Tie kitos kalbos žodžiai ir lieka pakibę vaiko pasaulyje, kaip neaiškūs keistuoliai. Iš kitos pusės, jei vaikas žiūri televiziją ar filmus kita kalba, tie ugdymo įstaigoje sužinoti žodžiai gali suskambėti naujai, jie atranda naują prasmę vaiko gyvenime ir atsiranda motyvas, dėmesys ir kalbos mokymasis gali pajudėti. Nes visai nebūtinai sutampa tai, ko mes vaikus mokome ir ko vaikai išmoksta.
 
Ir štai vaikas pasiekia mokyklą, kur kalbos, rašto mokymasis yra privalomas, neatsiejama mokyklos dalis. Jei vaikas iki mokyklos augo aplinkoje, kurioje yra daug sąsajų su raštu – rašomi rašteliai, skaitomos knygos, sudarinėjamas meniu, rašomi laiškai, skaitomi laikraščiai – vaikui tai yra pakankama motyvacija mokytis rašto, nes nėra lengva būti neraštingu aplinkoje, kurioje visi kiti yra raštingi ir supranta daugiau nei tu pats. Taip didelė dalis vaikų ateina į mokyklą mokėdami skaityti ar rašyti. Tačiau tai įvyksta tik tuomet, kai vaiko ausis sugeba atskirti atskirus garsus. Turbūt esate patyrę situaciją, kai vaikas diktuojant raides užrašo vienokį žodį, o paprašytas perskaityti pasako visai kitą. Tai reiškia, kad vaikas pažįsta raides, geba jas užrašyti, tačiau girdimoji klausa dar nėra pasiruošusi išanalizuoti žodį atskirais garsais. Kai vaikas ima klausti, ar tokio tai žodžio pirma raidė yra tokia pati, kaip jo vardo, tai gali būti ženklas, kad smegenyse vyksta pokyčiai, kurie padeda išskirti ir jungti atskirus garsus. Ir taip, visuomet būna vaikų, kurie anksti išmoksta skaityti ar rašyti, bet tai nereiškia, kad visi vaikai turėtų taip daryti. Vaikai bręsta skirtingu laiku ir jų klausa taip pat.
 
Yra atliekama daug tyrimų, koks būdas vaikus išmokyti skaityti yra geriausias. Tačiau šis straipsnis yra apie kalbos, ne apie skaitymo raidą. Tai tik paminėsim, kad geras motyvavimas labai paskatina ir šį, ir kitokį mokymąsi. Motyvavimas ir kitų poreikių patenkinimas – alkanas vaikas tikrai neišmoks taip lengvai, kaip sotus, saugiai besijaučiantis, turintis daug smalsumo vaikas.
 
Kaip skaitymas susijęs su labai daug mūsų įgūdžių apjungimu į vieną (dėmesys, raidžių atpažinimas, jų skambėjimas, jungimas, prasmės išgavimas ir jos apjungimas, kalbos padargų veikla) taip ir rašymas. Mokyklose vaikai susiduria su dideliu sunkumu – kai jie pradeda rašyti, mokytojai paprastai nori, kad rašytų iš karto be klaidų, gražiai ir dar sudėtų į tai tinkamą prasmę. Tai yra tiek daug jėgų reikalaujantis darbas, kad jį naudinga išskaidyti – pradžioje leisti vaikams patirti rašymo malonumą, kad jie pajaustų, ką reiškia, kai gali užrašyti žodžius, po to juos perskaityti taip, kaip jie parašyti. Vėliau – dėmesys raidžių formoms, dailumui, tuomet klaidoms ir tik dar vėliau – sudėti savo prasmes į sakinius. Reikalaudami visko iš karto, didelė tikimybė, kad ką nors prarasim pakeliui – vaikai ir išaugę vis dar rašo su klaidomis arba rašo negražiai arba nemoka perteikti savo minčių.
 
Mokant pradinukus kalbos ypatumų labai svarbu išlaikyti jų motyvaciją, norą. O tai gali padėti parodymas, kodėl graži kalba yra svarbu, ką ji duoda, kodėl svarbu rašyti be klaidų, paisyti skyrybos ir pan. Jei norime būti suprasti, tenka vartoti tokią kalbą ir taip, kaip ir kiti, nes jei to nedarysim, galim būti klaidingai suprasti (kaip ir žymusis klausimas, kur dėti kablelį – nubausti neverta pasigailėti). Taigi, pradinėse klasėse mokant kalbą už viską svarbiau yra vaikų motyvacija ir gera savijauta mokantis kalbos. Per baimę taip pat galima labai efektyviai ko nors išmokyti, tačiau ar bus noro vėliau tuo naudotis, labai abejotina. Pradinėse klasėse vaikai turi natūralų norą žinoti, suprasti, dėl to vietoje baimės žymiai geriau ir ilgiau veikia mokytojų patrauklumas, autoritetas ir vaiko jausmas, kad jis mokytojams patinka, kad yra svarbus, rūpi. Mokytojų pozityvus dėmesys, jų įkvepiantis gražios kalbos pavyzdys ir aiškūs nurodymai – geriausias kalbos mokymo receptas pradinėse klasėse.
 
Vaikams augant atsiranda ne tik bendras požiūris į kalbą, bet ir asmeninis santykis su kalba. Jei bendras požiūris gali būti suformuotas mokytojų, mokyklos, kad kalbą mokėti yra gerai, svarbu, kad taisyklinga kalba gali užtikrinti gerą darbą ar vietą universitete, tai asmeninis požiūris susidaro iš paties vaiko jausenos. Ar kalba patinka, ar ji skamba gražiai – tai gali sietis su ankstyva vaikystės patirtimi, su žodžiais, kuriuos vaikas girdėjo, su tėvų perskaitytomis knygomis, su vaiko prioritetais (galbūt svarbiau suprasti fizinį pasaulį, o ne jį perteikti vaizdingais žodžiais), su mokytojais, kuriuos sutiko savo gyvenime – kiek jie atbaidė nuo kalbos, o kiek paskatino ja domėtis.
 
Atlikome tyrimą, kuriuo siekėme įvertinti, kaip lietuvių kalbą vertina įvairių Lietuvos mokyklų moksleiviai. Apklausėme ir pradinukų (trečiokų), ir vyresnių klasių mokinių (aštuntokų). Įdomu tai, kad visi vaikai daugiau ar mažiau pozityviai žiūri į lietuvių kalbą, tiki, kad ji yra svarbi. Tik keletas pažymėjo, kad lietuvių kalba yra neįdomi, pasenusi ar nereikalinga, nesvarbi. Tačiau daugiau vaikų nurodė, kad lietuvių kalbos pamokos yra neįdomios, neįkvepiančios. O tai jau paveikia asmeninį santykį su kalba.
 
Mūsų tyrimo rezultatai taip pat atskleidė įdomų dalyką, kad vaikų savijauta yra tiesiogiai susijusi su tuo, kaip jie vertina savo kalbą ir savo santykį su kalba. Kuo vaikai geriau jaučiasi gyvenime ar mokykloje, tuo jų požiūris yra teigiamesnis, tuo santykis su kalba yra pozityvesnis, kalba jiems yra svarbesnė. Žinoma, galima ginčytis dėl tokio ryšio priežastingumo – ar gera savijauta paskatina palankiau žvelgti į visą pasaulį, taip pat ir savo kalbą, ar palankus požiūris su kalbą, mokslus padeda geriau jaustis. Ryšys yra, kokios krypties, nežinia. Požiūrio į kalbą ryšys su mokymosi kokybe taip pat yra tiesioginis – kuo vaikas geriau mokosi, tuo geriau vertina savo santykį su kalba. Tačiau ir geriau, ir blogiau besimokantieji panašiai žiūri į lietuvių kalbos svarbą – požiūrio pozityvumas nėra taip stipriai susijęs su mokymosi kokybe, kaip asmeninis santykis su kalba. Be to, santykis su kalba ir požiūrio į kalbą pozityvumas su amžiumi, deja, mažėja. Jei pradinėse klasėse, tikėtina, išsilaiko mokytojų autoritetas ir įkvėpimas rūpintis savo kalba, ją puoselėti, tai vyresnių klasių moksleiviams reikia kažko daugiau, kad išliktų pozityvus santykis su kalba ir pozityvus požiūris į kalbą.
 
Iš mūsų tyrimo aiškėja keli pasiūlymai. Jei norim, kad vaikai išlaikytų susidomėjimą kalba, ją vertintų, turim pasirūpinti ne tik gerais vadovėliais, bet ir mokytojų–vaikų ryšiais, kurie, tikėtina, galėtų padėti vaikams geriau jaustis mokykloje, jaustis matomais ir girdimais. Jei norime, kad vaikai domėtųsi savo kalba, lietuvių kalbos pamokos turėtų atitikti vaikų amžių, būti įdomios, įtraukti vaikus asmeniškai – per diskusijas, savo nuomonės išreiškimą, savo asmeninio ryšio su kalba atradimą. Jei norim, kad vaikai išlaikytų ryšį su savo kalba, labai svarbu jiems parodyti, kuo gera, tvarkinga, taisyklinga kalba jiems gali praversti gyvenime – suteikti asmeninės motyvacijos išlaikyti kalbą. Ir vien klaidų nurodymas nepadės, nes jis nesukuria motyvacijos, o tik rodo klaidas, iš kurių mažesniems vaikams net sunku mokytis (nes kuo mažesni vaikai, tuo daugiau mokosi mėgdžiodami, o nuolat jų dėmesį atkreipiant į klaidas, kurių jie, priešingai savo prigimčiai, neturi mėgdžioti, kalbos mokymosi nepalengvinam). Jei norime, kad vaikai išlaikytų ryšį su kalba, turime atrasti, kaip sukelti daugiau pojūčių, pažadinti daugiau jausmų, ne tik matymą ir klausymą. Ar kalba kvepia? Ar turi skonį? O kokias emocijas ji sukelia? Kaip paveikia mūsų vidinį pasaulį?
 
Tose mokyklose, kuriose mokytojai patys žavisi lietuvių kalba, kai mokytojai mato kalbos išsaugojimo prasmę, jos keitimosi, augimo svarbą, kuriose vaikai jaučiasi išklausomi, kai skiriamas dėmesys kiekvienam vaikui ir vaiko pasauliui, kuriose ir mokytojai, ir vaikai jaučiasi laukiami ir svarbūs, vaikų santykis su savo kalba yra pozityvesnis. Nes ne tik virusas ar blogas pavyzdys, bet ir žavėjimasis kalba yra užkrečiamas.
 
 
Straipsnis parengtas 2018–2020 m. vykdant Lietuvių kalbos instituto projektą „Kitų kalbų poveikis mokinių kalbai ir savimonei: situacija, tendencijos ir galimybės“. Projektą finansuoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija.