Emokykla.lt

Ilona Balsytė: „Leiskime vaikams improvizuoti"

2015-11-02
Ilona Balsytė: „Leiskime vaikams improvizuoti"
Svajūnė MARCINKEVIČIENĖ
www.asirpsichologija.lt
Keistuolių teatro aktorė, pedagogė Ilona Balsytė siūlo priešmokyklinėse klasėse sustiprinti muzikinį lavinimą, atsisakyti surepetuotų švenčių, kuriose vaikai verčiami dainuoti atmintinai iškaltas daineles ar deklamuoti sausai išmoktus eilėraščius, ir leisti mažiesiems patiems improvizuoti, nes tik taip užauginsime kūrybingą ir sąmoningą visuomenę. 
Šiemet Šiaulių universitete baigėte meno pedagogikos magistrantūros studijas, apgynėte magistro darbą, kuriame ieškojote atsakymo, kokią įtaką priešmokyklinio amžiaus vaikui turi muzikinis ugdymas. Sakykite, kokią įtaką apskritai vaiko raidai turi muzika?
 
Pradėjusi dirbti su studentais paprašiau, kad jie mintinai pasakytų lietuvišką abėcėlę, deja, niekas jos nepasakė. Tačiau anglišką abėcėlę mokėjo visi. Kodėl? Nes anglų abėcėlę išmoko dainuodami. Tai elementarus pavyzdys, kad pasitelkus muziką galima daugiau išmokti ir geriau viską įsiminti, netgi sudėtingus dalykus.
 
Vėliau pasinaudodama asmenine darbo patirtimi turėjau galimybę ne tik teoriškai, bet ir praktiškai ieškoti atsakymų į klausimą, kokį poveikį vaikų kognityviniams ir pažintiniams gebėjimams turi muzika, o kokį – įprasta metodika. Ir galiu atsakingai pasakyti, kad muzika bei muzikinė veikla iš tiesų leidžia padėti vaikui geriau pasirengti mokyklai. Be to, jau seniai mokslininkų patvirtina, kad muzika tiek vaikų raidai, tiek visam žmogaus gyvenimui turi labai didelę įtaką.
 
Todėl labai gaila, kad šiandien tikro muzikinio lavinimo, tokio, koks jis turėtų būti, nėra. Priešmokyklinėse klasėse šiuo metu vyksta tik meninių kompetencijų ugdymas bei muzikavimas, kuris dažniausiai apsiriboja rudens ir Motinos dienos šventei skirtų scenarijų bei dainelių repetavimu.
 
Kuo ypatingas vaikui priešmokyklinis amžius?
 
Priešmokyklinis amžius, t. y. nuo šešerių iki septynerių metų, vaikui ypač svarbus, nes šiuo metu pradeda sparčiai vystytis emocinis ir socialinis jo  pasirengimas. Šis amžius labai svarbus ne tik vaiko raidai, bet ir tolesniam žmogaus gyvenimui. Ir jei mes, suaugusieji, šiuo metu nepadėsime vaikui pasiruošti mokyklai, jam bus labai sunku. Labai svarbu, kad prieš eidamas į mokyklą vaikas būtų socialiai subrendęs, pasirengęs naujiems iššūkiams ir turėtų aukštą savivertę. Aš jau ne vieneri metai dirbu pagal tarptautinę programą „Kindermusik“. Vaikus nuo trejų metų mokau muzikos, vyresnieji turi priešmokyklinius užsiėmimus. Mokydamiesi muzikos čia vaikai kartu mokosi ir kitų, bendrų, dalykų.  
 
Kodėl tada priešmokyklinėse klasėse dar nėra įtrauka tinkama muzikinė programa, jei ji tokia svarbi vaikų raidai?
 
Nes apie tai niekas nekalba. Be to, visuomenė pripratusi prie rezultato. Tėvai nevertina darželiuose muzikinio ugdymo be rezultato – visiems reikia švenčių ir vaikų pasirodymų. Įdomiausia, kad kuo vaikai labiau išmuštruoti, tuo tėvams geriau. Kūrybingai, mąstančiai visuomenei išugdyti neužteks tik pakeistos programos, būtinas ir pačių žmonių, visuomenės sąmoningumas ir suvokimas. Gal iš tiesų gyvenkime be surepetuotų švenčių, leiskime vaikams improvizuoti ir nesprauskime jų į rėmus. Juk anksčiau niekas nerepetavo Užgavėnių! Žmonės improvizuodavo. Eidavo ir žaisdavo. O ką mes dabar darome? Repetuojame žaidimus, kuriuos tiesiog reikia žaisti.
 
Tikriausiai todėl tėvai neretai ieško alternatyvų: privačių specialiųjų darželių ar mokyklų (Valdorfo, Montessori), kurios dirba ne pagal standartines programas ir išsiskiria pagarbiu požiūriu į vaiko asmenybę, ar ne?
 
Žinoma, kad taip. Ir man pačiai labai pasisekė, kad aš mokydamasi 12-oje Šiaulių vidurinėje lankiau ne tik tradicinę muzikos mokyklą, bet ir eksperimentinę, kurioje profesorius Eduardas Balčytis kūrė naujas muzikinio ugdymo programas vadovaudamasis etnokultūra ir pasaulinio lygio programomis. Mano muzikos mokytojas Juozas Vaidotas Lygutas mokė harmonijos ir improvizacijos, muzikuoti įvairiais muzikos instrumentais. Toje mokykloje jų dėka gavau labai stiprų muzikinį išsilavinimą. Sunku patikėti, bet tada aštuntoje klasėje mus mokė tokių pat dalykų, kokius aš mokiausi dabar studijuodama Šiaulių universiteto magistrantūroje.
 
Kadangi pati vienu metu lankiau dvi skirtingas muzikos mokyklas, galiu palyginti jų privalumus ir trūkumus. Man labai aiškiai atsivėrė didžiuliai kontrastai. Tradicinė muzikos mokykla man tiek baimės ir streso buvo įvariusi, kad aš bijojau net prie jos pastato prisiartinti. Tiesą sakant, jei nebūčiau lankiusi eksperimentinės muzikos mokyklos, nežinau, kokį kelią būčiau pasirinkusi. Esu be galo dėkinga E. Balčyčiui ir J. Lygutui už tai, kad padėjo išsaugoti meilę muzikai. Todėl puikiai suprantu tėvus, kurie ieško savo vaikams alternatyvų, siekia geriausio išsilavinimo. Daugelis mūsų esame patys nukentėję nuo tradicinių darželių ar mokyklų sistemos, todėl nenorime, kad nukentėtų ir mūsų vaikai.
 
Bet juk šiandien visose muzikos mokyklose veikia ta pati sena mokymo sistema...
 
O kaip jūs manote, kodėl dauguma, baigę muzikos mokyklą, nenori net pažiūrėti į muzikos instrumentą, kuriuo daugybę metų mokėsi groti? Tik nedaugelis toliau muzikuoja, kurie jau iš prigimties yra muzikai arba tikri genijai. O tie, kurie tik gabūs ar talentingi, būna tiek nuvarginti ir kompleksuoti, kad nenori net pagalvoti apie tai. Kartais susimąstau, kad tokia muzikinio ugdymo sistema tarybiniais laikais buvo specialiai sukurta. Kodėl? Nes muzikinis ugdymas skatina žmogaus kūrybingumą. O kūrybingas žmogus, ypač sovietinėje visuomenėje, buvo niekam nereikalingas. Juk kūrybingas žmogus – tai mąstantis žmogus. O mąstančių žmonių tuo metu nereikėjo.
 
Dėl ankstyvo muzikinio lavinimo, turiu omenyje mokyklėles, kurios siūlo užsiėmimus vos pusės metų kūdikiams, yra prieštaringų nuomonių. O kaip Jūs manote, ar verta lankyti užsiėmimus su metukų neturinčiu mažyliu?
 
Aš pati dirbu tik su vaikais nuo trejų iki septynerių metų. Jei vaikas neturi trejų metukų, reikia dirbti su jo mama. Vaikai iki trejų metų yra viename energetiniame lauke su mama, todėl ir mokytoja gali būti tik tarpininkė tarp mamos ir vaiko, o jos tikslas turėtų būti išmokyti mamą žaisti ar dainuoti su vaiku. Tik sulaukęs trejų metų vaikas be mamos pagalbos sugeba priimti informaciją ir perimti žinias iš mokytojo.
 
Plačiai paplitusi nuomonė, ir aš su ja sutinku, kad dar besilaukdama kūdikėlio mama turėtų jam dainuoti daineles, skaityti pasakas. Ir mano pačios patirtis rodo, kad dar būdami įsčiose kūdikiai girdi muziką. Kai laukiausi vyriausios dukros Ievos,  mes filmavome filmą ir įrašinėjome kompaktinį diską „Aukštyn kojom“, jai gimus, tas kompaktas buvo jos mėgstamiausias.
 
O kai laukiausi dukros Saulės, iki pat gimdymo vaidinau spektaklyje ir įrašinėjau muzikinį kompaktą   „Peliuko Miko smagumai“, jai gimus, net draugams rodydavau, kaip kelių mėnesių kūdikis reaguoja į daineles. Paleidus jas groti, Saulės akys išsiplėsdavo, ji sustingdavo ir  nejudėdama išklausydavo visą kompaktą. Nustojus groti muzikai, ji vėl pradėdavo muistytis. Matyt, ją ramindavo ta muzika, kurią girdėjo būdama mano įsčiose. Tai akivaizdūs įrodymai, kad kūdikiai girdi, o vėliau atpažįsta muzikos garsus ir daineles, kurias jiems dainuoja mamos. Ar žinote, kokį ankstyvąjį muzikinį ugdymą gavo V. A. Mocartas? Jis gimė kompozitorių šeimoje. Dar būdamas mamos įsčiose klausėsi orkestro muzikos. Įdomu, ar jis tikrai būtų tas pats Mocartas, jei būtų gimęs, tarkime, fermerių šeimoje? Aplinka turi didžiulę įtaką žmogaus asmenybei.   
 
O Jūs pati, kai laukėtės, ar dainuodavote daineles?
 
Šiaip aš visą laiką dainuoju, tačiau jei kalbame apie dainas, skirtas konkrečiai kūdikiams, tai dukroms Saulei ir Ievai dainavau daugiau nei sūnui Martynui. Įdomu tai, kad kai laukiausi Martyno, beveik visą laiką dainuodavau tik  Elvio Preslio dainas. Man intuityviai taip norėjosi. Be to, nors aš klausausi labai įvairios muzikos, tačiau kai jo laukiausi, galėjau klausytis tik klasikos. Buvau labai apribota (juokiasi – aut. past.). O jis tiek kūdikystėje, tiek ankstyvoje vaikystėje visiškai nepakentė roko. Mėgo tik klasiką ir liaudies muziką. Labai mėgo klausytis autentiškų liaudies dainų. Bet dabar labai, labai mėgsta roką!
 
Neseniai išleidote įrašytų lopšinių kompaktinį diską. Tikriausiai, jis skirtas sūnui Martynui?
 
Deja, jo istorija kitokia. Pati tikrai nebūčiau pasiryžusi, man paskambino muzikos prodiuseris Justas Mamontovas ir pasiūlė išleisti lopšinių kompaktą. Nenorėjau paprasto lopšinių kompakto, nes man atrodė neteisinga, kad mamos, užuot pačios dainavusios savo vaikams, įjungs mano balsą ir viskas. Mano tikslas buvo tas, kad mamos pačios dainuotų, o vaikai besiklausydami išmoktų ko nors naujo. Sukūrėme vakaro įspūdį, tarsi mama su dviem vaikais dainuotų, įrašėme net ir vaikų balsus. Įrašyti keli edukaciniai pokalbiai, o dainelės sudainuotos taip, kad bet kuri mamytė gali taip padainuoti…  
 
O jei mama tikrai neturi muzikinės klausos?
 
Anksčiau ir aš galvojau, kad muzikiniai gebėjimai yra prigimtiniai. Deja, ne. Atlikta labai daug  mokslinių tyrimų, kurie aiškiai parodo, kad visi gimsta potencialiai gabūs muzikai. Mums buvo pateiktas labai akivaizdus pavyzdys: vos gimusiam kačiukui, kuris puikiai matė, dirbtiniu būdu buvo uždengta viena akis ir po mėnesio su ta uždengta akimi jis jau nebematė. Neuronai, kurie buvo skirti jo regėjimui, perėjo į klausą. Yra daug ir kitų, galbūt ne tokių drastiškų, tyrimų. Ir jei vaiką nuo mažens ugdai, jo muzikiniai gebėjimai tikrai vystosi. Tačiau jei jam neduodi klausyt jokios muzikos, nelavini jo muzikinių gabumų – nesivysto. Įgimta yra tik tiek, kad vienų muzikiniai gebėjimai greičiau skleidžiasi nei kitų. Tačiau labai svarbus akcentas, kad visi muzikiniai gebėjimai lavinami tik  iki devynerių metų! Tai įrodyta mokslininkų.
 
Po devynerių metų jau lavinami ne gabumai, ne muzikinė klausa, o tik įgūdžiai, įgyjama naujos patirties ir praktikos. Be to, moksliniais tyrimais įrodyta, kad vaikas iki devynerių metų tą patį tekstą ar veiksmą gali pakartoti tik du kartus, o jei versi kartoti dar ir dar, jam viskas užsiblokuos ir dings jo kūrybinė improvizacija. Žinoma, jis pakartos, bet jau kaip mašina. Todėl norint, kad vaikas pakartotų tekstą, būtina ką nors pakeisti tame tekste. Jei aš noriu, kad vaikas dainuotų tą pačią dainelę kelis kartus, visada sugalvoju būdų, kaip tai padaryti kitaip. Pavyzdžiui, vieną kartą dainuodami mojuojame rankomis, kitą kartą – kojomis, trečią galime nosimis mojuoti, svarbu, kad kas nors būtų naujo. Jei mes statome šokį, tai jį kiekvieną kartą šokame vis kitaip. O jei nusprendžiame jį parodyti tėveliams, scenoje taip pat visą laiką improvizuojame.  
 
Vadinasi, eilėraščių mokymasis mintinai taip pat yra visiškai bevertis?  
 
Daugelis mano, kad tai padeda lavinti atmintį. Tačiau atminčiai lavinti yra daugybė kitų puikių būdų, formų ir žaidimų. Jeigu vaikas pats išmoko eilėraštį tiesiog  jo klausydamas ir pasako jį sukeisdamas žodžius arba pakeisdamas mintį – puiku. Kita vertus, vaikas suvokia eilėraščio mintį pagal tai, kaip jis suvokia pasaulį. O vaikai pasaulį suvokia labai giliai. Juk lygiai taip pat ir su grojimu muzikos mokyklose. Visose muzikos mokyklose nurodyta, kaip reikia groti muzikos kūrinius. Kodėl? Kodėl, pavyzdžiui, Mocarto improvizacijas reikia groti būtent taip ir ne kitaip? Kas taip pasakė? Ir kodėl negalime tiesiog improvizuoti?
 
Juk Mocartas buvo didysis improvizatorius. Jis visą laiką improvizuodavo. O mes verčiame vaikus tiksliai sugroti jo improvizacijas. Įdomu, ką jis pasakytų? Tikriausiai pasakytų, kaip nuobodžiai visi groja. Vaikas iš prigimties yra kūrėjas, linkęs improvizuoti, todėl labai svarbu dar vaikystėje nesužlugdyti jo  kūrybiškumo.
 
Pavyzdžiui, labai sudėtinga situacija yra ir su teatro pamokėlėmis. Aš manau, kad jas lankyti gali tik vaikai nuo trylikos keturiolikos metų ir jokiu būdu ne mažesni! Tik nuo tokio amžiaus vaikas gali vaidinti spektaklyje. Norint vaidinti, reikia suvokti vaidmens psichologiją, minties eigą, išmanyti  ir suprasti žiūrovų psichologiją. Vaikui iki paauglystės tai labai sudėtinga. Tik nuo paauglystės žmogus gali pamatyti pasaulį kitų akimis ir kurti personažus tokius, kokių reikalauja teatro menas.
 
O vaikai iki paauglystės gali tik improvizuoti, žaisti vaidmenis. Be to, vaikų mokyti teatro nereikia. Jie tai daro tobulai. O kaip jie improvizuoja ir fantazuoja. Aš net aktoriams esu sakiusi, kad mokytųsi iš vaikų! Jeigu kada nors vesiu vaikams teatro pamokas, tai mes per jas tikrai nezulinsime vaidmenų ir nestatysime tėvams spektaklių. Mes tiesiog improvizuosime ir žaisime.
Šaltiniai:
 
Algimanto Aleksandravičiaus fotografija
 
Paimta iš bernardinai.lt