Emokykla.lt

Gera išeitis yra ta, kuri padeda ir neskaudina kito

2013-03-13
Gera išeitis yra ta, kuri padeda ir neskaudina kito
Agnė Patackaitė
 Nėra gero ar blogo jausmo, o yra tik gera ar negera jų išraiška ir netinkami sprendimo būdai.
VšĮ „Vaiko labui“ direktorė Aurelija Okunauskienė: „Emocijas turime vienodas mes visi – ar vaikas, ar suaugęs asmuo, tik vaikas jas reiškia vienaip, o suaugusieji – kitaip.“
 
Viena iš galimų priemonių, padedančių formuotis teigiamo elgesio apraiškoms, – tai tarptautinė programa „Zipio draugai“. Ši programa, pagal kurią ugdomi socialiniai ir emocinių sunkumų įveikimo gebėjimai, yra skirta ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus grupėms.
 
Jos autorinės teisės priklauso organizacijai „Partnership for Children“, o Lietuvoje įgyvendina VšĮ „Vaiko labui“. Šios įstaigos direktorė Aurelija Okunauskienė ne tik pristatė programą, jos esminius principus, bet ir atskleidė būdus, kaip galima ugdyti tiek vaikų, tiek suaugusiųjų empatiją ir tarpusavio supratimą.
 
A. P.: „Papasakokite, kaip pradedama įgyvendinti „Zipio draugų“ programa ugdymo įstaigose? Ar jos pačios į Jus kreipiasi?“
 
Aurelija Okunauskienė: „Programa Lietuvoje vykdoma jau 13 metų, šiais mokslo metais „Zipio draugų“ programoje dalyvauja daugiau negu 800 pedagogų, 450 ugdymo įstaigų. Joje iki šiol dalyvavo daugiau negu 113 tūkst. vaikų, parengta 3,5 tūkst. pedagogų iš visų šalies regionų.
 
Yra įstaigų, kurios programoje dalyvauja visus 13 metų, taip pat kasmet prisijungia ir naujų. Balandžio mėnesį savo tinklalapyje ir kituose švietimo įstaigų interneto portaluose paskelbiame informaciją, kad priimamos paraiškos dalyvauti programoje „Zipio draugai“ ateinantiems mokslo metams. Kadangi programa „Zipio draugai“ negali būti įgyvendinama ugdymo įstaigoje be jos vadovo leidimo, pirmiausia pasirašoma bendradarbiavimo sutartis su ugdymo įstaiga.
 
Programoje dalyvauja tiek darželiai, tiek mokyklos, yra net gimnazijų, bet ikimokyklinės ugdymo įstaigos sudaro apie 80–85 proc. visų mūsų dalyvių. Nuo ateinančių metų Vilniaus regione bus vykdomas „Zipio draugų“ tęsinys – programa „Obuolio draugai“, skirta pradinio mokyklinio ugdymo įstaigoms, nes „Zipio draugai“ orientuoti į ikimokyklinio amžiaus arba pirmą klasę lankančius vaikus, o programoje „Obuolio draugai“ gali dalyvauti ir pirmaklasiai, bet ji labiau rekomenduojama 2–4 klasių mokiniams.“
 
 A. P.: „Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie „Zipio draugų“ programos struktūrą?“
 
„Pedagogams skirti seminarai trunka 28 akademines valandas. Iš jų 16 val. – įvadinis seminaras ir paramos seminarai: trys seminarai po keturias akademines valandas. Įvadiniame seminare pedagogai supažindinami su programos pagrindais, filosofija ir struktūra, tada, išnagrinėję pirmą ir antrą programos dalis, pasirengia vesti vaikams valandėles.
 
Kai jie priartėja prie antros dalies pabaigos, organizuojamas pirmas paramos seminaras, kuriame aptariamos problemos, sunkumai, iškilę klausimai ir pasirengiama vesti valandėles iš trečios ir ketvirtos programos dalies.
 
Po jo – analogiškas paramos seminaras, per kurį pasirengiama vesti valandėles iš penktos ir šeštos dalies, aptariami iškilę sunkumai. O baigiamajame programos seminare aptariama, kas svarbiausia, prie kokių išvadų prieita, ką reikėtų keisti, kad pedagogas būtų visiškai pasiruošęs kaskart iš naujo įgyvendinti „Zipio draugų“ programą.
 
Programą vaikams sudaro šešios dalys – „Jausmai“, „Bendravimas“, „Tarpusavio santykių užmezgimas / nutraukimas“, „Konflikto sprendimas“, „Pasikeitimo ir netekties išgyvenimas“, „Įveikime“. Kiekvienai daliai skirta po keturias valandėles. Vadinasi, per mokslo metus surengiamos 24 valandėlės. Vaikai labai mėgsta, vienas kitam jas primena ne tik per valandėles, bet ir po jų, kas patvirtina programos reikšmingumą.“
 
A. P.: „Ar patys pedagogai noriai siekia dalyvauti programoje „Zipio draugai“? Koks jų požiūris?“
 
„Dauguma pedagogų „Zipio draugų“ programoje dalyvauja kasmet. Tad su ikimokyklinio ugdymo įstaigų pedagogais užmegzti labai šilti santykiai, turime didžiulį būrį „Zipio draugų“ savanorių, kurie, aukodami savo laiką, konsultuoja pirmus metus programoje dalyvaujančius kitus pedagogus, juolab kad VšĮ „Vaiko labui“ yra Vilniuje, o programa vykdoma visoje Lietuvoje.
 
Todėl, manau, kad pedagogų susidomėjimas, motyvacija ir noras yra dideli. Žinoma, ne visada  žmogus tiesiai pasako. Vienas iš pirmųjų klausimų, kurie užduodami įvadinio seminaro metu, būna: „Kas pastūmėjo įsitraukti į šią programą?“
 
Neslėpsiu, pasitaiko, kad, pavyzdžiui, pasako: „Aš nenorėjau, bet man liepė įstaigos vadovas.“ Bet ilgainiui galima įsitikinti, kad žmogus įsitraukia į šią veiklą išgyvena teigiamas emocijas, ką matome iš baigiamajame seminare pildomų įvertinimo anketų ir kitų atsiliepimų. Kai kurie teigia, kad „Zipio draugai“ pakeitė jų pačių vidinį emocinį pasaulį. O kad tokios programos būtų reikalingos ir jiems patiems, ne kartą yra sakę tiek tėvai, tiek pedagogai.“
 
A. P.: „Ar Jūs „tikrinate“ ir kaip „patikrinate“, kaip pedagogai įgyvendino programą, ypač tais atvejais, kai jie pasako, kad į „Zipio draugus“ atėjo „liepus vadovui“?“
 
„Klausimas labai pagrįstas. Anksčiau, kai programa vykdavo tik didžiuosiuose miestuose, kuriuose yra mūsų programos psichologai konsultantai, nauji programos dalyviai bent kartą būdavo aplankomi, tačiau tai buvo traktuojama ne kaip tikrinimas, o kaip konsultacija.
 
Konsultantai dalyvaudavo valandėlėje, paskui kartu ją aptardavo. Manome, kad tokia konsultacija – didelė pagalba pedagogui. Bet kai į programos įgyvendinimą pradėjo burtis visa Lietuva, dėl finansinių sunkumų teko apmokamų konsultantų atsisakyti.
 
Savanoriai, kuriuos mes vadiname „pedagogais, konsultanto padėjėjais“, talkina psichologui konsultantui seminaro metu ir lanko naujai į programą atėjusius pedagogus. O šiems savanoriams, kurių branduolys stabilus ir kurių dauguma programoje dalyvauja nuo pat jos atsiradimo Lietuvoje pradžios, mes per 13 metų suorganizavome dar 8 papildomus mokymus. Jie seminare stengiasi pastebėti tuos, kurie atėjo programos atžvilgiu neigiamai nusiteikę, ir tuos, kurie galbūt sunkiai perima esminius programos principus, jos filosofiją.
 
Kadangi „Zipio draugų“ programos nuostata – nėra gero ar blogo jausmo, o yra tik gera ar negera jų išraiška ir netinkami sprendimo būdai, todėl mokyklose dirbantiems pedagogams sunku nusistatyti, kad vaiko atsakymų galima nevertinti. Paskui savanoriai aplanko tokius pedagogus, kitaip tariant, dabar savanoriai daro tai, ką anksčiau darė konsultantai.
 
Tai laikome programos kokybės palaikymu, už ką mus giria ir patys programos kūrėjai „Partnership for Children“. Siekdami didinti motyvaciją ir palaikyti  kvalifikaciją, kas trejus ketverius metus organizuojame ankstesniais metais parengtų pedagogų kvalifikacijos atnaujinimo ir tobulinimo mokymus.“
 
A. P.: „Viena iš „Zipio taisyklių“ yra „nekalbėti negražiai“. Ką tai reiškia, jei „Zipio draugų“ programoje teigiama, kad negražių jausmų nebūna?“
 
„Yra negeri sprendimo būdai. Vaikai yra mokomi pagalvoti, kokios galimos kitos išeitys. Mokomi „derybų meno“ – kalbėti, bendradarbiauti. Pavyzdžiui, vaikams labai sunkiai suprantamas jausmas – pavydas. Tarkime, vienas turi knygą, o kitas neturi. Tas, kuris neturi, pavydi, todėl suduoda turinčiajam ir atima knygą.
 
Pedagogas papasakoja analogišką situaciją valandėlės metu ir vaikų klausia, ar tai gera išeitis? Vieni pasako, kad gera, kiti – bloga. Tų, kurie pasako, kad gera, paklausiama: „O kaip tu manai, kaip turėjo jaustis tas vaikas, iš kurio buvo atimta knyga?“ Tada paklausiama kitų vaikų, ar jie buvo patekę į tokią situaciją ir kaip jie jautėsi. Taip ugdoma empatija, tad tie vaikai, kurie iš pradžių sakė, kad toks sprendimo būdas yra geras, susimąsto.
 
Dėl „nekalbėk negražiai“ vaikų irgi yra klausiama, kaip jie jaučiasi, girdėdami jiems skirtas patyčias, verbalinį smurtą iš kitų vaikų. Pedagogai yra mokomi ne tiesmukai mokyti, kad negražu sakyti, tarkime, „tu žąsinas“, o klausti, kaip tokiais atvejais jaučiamasi, gal būtų galima kitaip elgtis? Mokomi vadinamosios „Auksinės taisyklės“, kad „Gera išeitis yra ta, kuri padeda man ir neskaudina kito.““
 
A. P.: „Vaikas turi dar ir pats atpažinti, kad tyčiojamasi ir kitaip netinkamai elgiamasi, kad galėtų papasakoti?“
 
„Taip, jis nežino. Todėl „Zipio draugų“ programa moko, kad ir kiti turi jausmus, jog reikia pasisakyti, jei įskaudino kitas, o ne kaupti pyktį ar kitus jausmus savyje. Mokoma, kad patyčios nėra normalu, kad taip neturi būti. Kad negalima nei su juo pačiu, nei su kitu taip elgtis. Taip pat mokoma, kad visada reikia kreiptis pagalbos į suaugusiuosius. Nereikia laikyti savyje ir nesaugoti „paslapčių“.
 
Buvo atvejis, kai tėvai labai džiaugėsi, kad šešiametis jų sūnus gerai sutarė su vyresniais kiemo draugais, bet nieko apie tai nepasakodavo.
 
Tačiau kelių valandėlių, kurių tema  „Niekam nevalia tavęs skaudinti“, metu auklėtoja pastebėjo, kad vaikas sukluso, o paskui pasipasakojo supratęs, kad blogai jautėsi, nes vyresni vaikai jį įvairiais būdais šantažavo, grasindami sumušti, jei jis nepadarys to, ką jie liepdavo.
 
Auklėtoja padrąsino jį pasisakyti tėvams. Mat vaikas buvo prisaikdintas „niekam nesakyti“. Tad dabar problema buvo pradėta spręsti.“
 
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.