Ar reikėtų ankstinti ugdymą ir, jei taip, kodėl?

Prezidentas Gitanas Nausėda neseniai inicijavo Švietimo įstatymo pataisas, kurios numato vaikų priešmokyklinį ugdymą pradėti nuo penkerių, o pradinį – nuo šešerių metų. Jei jos įsigaliotų, ikimokyklinis ugdymas socialinės rizikos šeimų vaikams taptų privalomas nuo 2021 m., priešmokyklinio ugdymo ankstinimas turėtų įsigalioti nuo 2023 m., o pradinio – nuo 2024-ųjų. Vėliau šia tema įvyko diskusija LR Prezidentūroje, siūlomi projektai perduoti nagrinėti Seimo komitetams. „Švietimo naujienos“ nusprendė pasiteirauti ekspertų ir tėvų nuomonių apie šiuos pasiūlymus. Pirmoji į interviu klausimus atsakė Daiva Jakavonytė-Staškuvienė, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorė, Europos Komisijos Europos mokyklos ikimokyklinio ir pradinio ugdymo inspektorė.

Manau, kad privalomas kokybiškas ikimokyklinis ugdymas – viena iš priemonių sudaryti sąlygas visiems valstybėje gyvenantiems vaikams turėti vienodas pradžios galimybes mokytis. Išties, jeigu Lietuvoje turėtume privalomą ikimokyklinį ugdymą, pavyzdžiui, nuo 3 metų, tuomet nereikėtų tiek diskusijų, kokio amžiaus vaikas turėtų ateiti į pirmą klasę. Svarbiausia, kad kiekvienas vaikas ankstyvajame amžiuje turėtų palankias ugdymosi sąlygas. Deja, tačiau Lietuvoje bent kol kas mes tuo pasidžiaugti negalime, nes didžiuosiuose miestuose ir jų rajonuose į valstybines ugdymo įstaigas nepatenka net tūkstančiai vaikų. Dėl šios priežasties susiduriame su kitomis problemomis, pavyzdžiui, keliame klausimą, nuo kada ugdymas mokykloje turėtų būti privalomas.

 

Dėl ko toks svarbus ankstyvasis vaiko amžius? Dėl to, kad šiame amžiuje dedami savireguliacijos, socialinių ir emocinių gebėjimų, savarankiškumo, kalbos ir pažinimo gebėjimų pamatai. Spręsdami socialinės atskirties ir rizikos šeimų problemas, daugelio valstybių švietimo politikai, mokslininkai ir praktikai teigia, kad tinkamas pamatas ankstyvajame amžiuje padeda išspręsti daugelį problemų, kurios kyla, jeigu šiame amžiuje to nepadarome. Dar 2014 m. stažuojantis Šveicarijos Fribūro universitete teko domėtis integruota kalbų didaktika. Visi sutikti mokslininkai ir praktikai, savivaldybių ir mokyklų administracijos atstovai teigia, kad daugiausiai kalbinių gebėjimų ugdymui vaikams dėmesio reikia skirti nuo 3 iki 6 metų. O mes Lietuvoje, kai privalomas ugdymas tuo metu buvo pradedamas tik nuo 7 metų, šios galimybės neišnaudojame. Šveicarijos atstovas teigia, kad integruotą ugdymą geriausia pradėti su pačiais mažiausiais, su tokiais, kurie dar neturi blogų įpročių, jie nori mokytis, jie nori būti įvertinti, jų tėvai domisi ugdymu. Jei pradedate nuo septynerių metų yra per vėlu. Manau, kad besąlygiškai reikia pradėti anksčiau, juk vaikams tai įdomu. Antroji problema, kai ugdymas pradedamas nuo septynerių metų, iki šio amžiaus yra daug galimybių dvikalbį ugdymą plėtoti žaidžiant, dainuojant, kitaip aktyviai veikiant. Mūsų nuomone, dvikalbio ugdymo idėja labiausiai plėtotina nuo ketverių ar penkerių metų. Tyrimo dalyvis pabrėždamas kalbos ugdymo integracijos idėją ypatingą dėmesį skyrė vaiko amžiui, kuris, jo nuomone, yra labai reikšmingas, nes, jeigu ugdymas pradedamas tik nuo septynerių metų, prarandama labai daug laiko, ir gali būti sunkiau ištaisyti neišugdytus vaiko gebėjimus, kurie jau bus prastai susiformavę įgūdžiai, nei tai padaryti gerai nusiteikus, žaidžiant ar kitaip aktyviai veikiant nuo ketverių metų (D. Jakavonytė-Staškuvienė, 2017).

 

Daugiau skaitykite svietimonaujienos.lt