Emokykla.lt
D.U.K.
2012-06-11 Vaikas darželyje nenori imtis jokios veiklos, užsispyręs. Ką daryti?
Mūsų vaikui virš 5 metų, jis darželyje nenori nieko daryti, nesimokyti raidžių, rašyti, neatlieka darbelių kuriuos auklėtoja užduoda. Jis iš vis nieko nenori daryti, užsispyręs. Jau nebežinom, ką daryti ir kaip auklėti.
 
2012-06-11 
 
Atsako psichologė Dovilė Jankauskienė
 
Vaikas yra tiriantis, stebintis, bendraujantis, jaučiantis ir mąstantis žmogus. Jis visur mato įdomių dalykų, kuriuos verta išbandyti ir išsiaiškinti jų paskirtį. Vaikas susiduria su būties stebuklais, gyvenimo ir gimimo grožiu ir paslaptimi, muzikos džiugesiu ir judesio malonumu pulsuoja gyvybinė energija. Tėvų ir auklėtojų auklėjimo tikslai yra padėti vaikui pajusti gyvenimo pulsavimą, pagyvinti savo aplinką ir savo pasaulį.
 
Jeigu jūsų vaikas yra judrus, smalsus, aktyvus, bendraujantis, žaidžiantis – jis sveikas vaikas, kuriam dabar nesvarbūs auklėtojos darbeliai ar raidės. Kitas dalykas, jei vaikas visiškai nesidomi pasauliu, yra pasyvus, nemotyvuotas veikti – čia gali būti raidos ar pažintiniai sutrikimai.
 
Tačiau jei jis kalba, moka naudotis tualetu, yra smalsus, stambioji ir smulkioji motorika išsivysčiusi pagal amžių – jis yra sveikas vaikas, turintis kitus poreikius, nei rašyti raides.
 
Pirmą septynmetį vaikas auga, fizinis vystymasis reikalauja daug jėgų, svarbiausias, priimtiniausias ir sveikiausias mokymosi būdas yra žaidimas.
 
Žaidimų metais paprastai vadinamas vaiko amžius nuo 2 iki 6 metų. Vartojant terminą „žaidimų metai“, pabrėžiama didžiulė žaidimų svarba vaiko tolesnei raidai. Žinoma, kad žaidžiama visą gyvenimą – nuo kūdikystės iki senatvės, tačiau daugiausia žaidžia 2-6 metų vaikai (kaip daugiausia mokosi mokyklinio amžiaus vaikai, dirba jauni ir vidutinio amžiaus žmonės).
 
Taigi, vaikai, žaisdami įgyja naujų sugebėjimų, įgūdžių, socialinės patirties, vertybių, ugdo savo motorinius sugebėjimus, spręsdami žaidimo metu iškilusias užduotis, žaisdami vaidmeninius žaidimus, savo mintis išreiškia žodžiais, lavina protą, priima ir supranta socialiai priimtino elgesio normas, pasitikrina moralės taisykles.
 
Vaikui balto audeklo gabalas gali tapti puikiu gydytojo chalatu, pagaliukas –švirkštu, popieriaus skiautelės vaistais, o lėlė ar kantrus senelis – ligoniu. Tokie kūrybiški žaidimai yra pagrindinis ikimokyklinio amžiaus vaikų užsiėmimas. Žaidime vaikui viskas gali tapti viskuo, daiktas įgauna savo simbolinę reikšmę atitinkamų gestų dėka. Kūrybiško žaidimo metu vaikas ieško ir mokosi rasti alternatyvą. Mūsų organizmas ir psichika užprogramuoti alternatyvoms.
 
Paprastas pavyzdys: pasidėkime ant žemės plačią lentą ir pamėginkime pasivaikščioti pirmyn ir atgal. Jaučiamės visiškai tvirtai. Jei tą pačią lentą pakelsime į 7 metrų aukštį, tikrai nebesijausime tokie tvirti ir užtikrinti. Įsijungia stabdžiai, atsiranda įtampa, nors ką tik darėme tą patį. Nebėra alternatyvos – žemės.
 
Kas kart, kai tik pajuntame, kad nebeturime alternatyvos, mes paniškai kabinamės į tą vienintelę, kuri dar liko. Draugė nepaskambino – apima nerimas, nes kitos neturiu, viršininkas nekreipia dėmesio – kas bus jei išmes iš darbo ir.t.t. Vaikai, kuriems tėvai neparodė, nesuteikė galimybių ieškoti alternatyvų, nesuteikė žinojimo, kad visada galima rasti alternatyvų, lengvai pasiduoda panikai ir sąstingiui. O juk mūsų kūrybingumas jų visada gali pasiūlyti. Vaikams idėjos ateina dažnai, jų kūrybinių impulsų dar neužgožė tik „funkcinis“ mąstymas. Skėtis ne tik saugo nuo lietaus, o ant kėdės galima ne tik sėdėti.
 
Kada žaisti taip „kaip reikia“ t.y. su taisyklėmis, o kada vaikas gali būti kūrybiškas ir spontaniškas.
 
Visi tiek judrūs, tiek stalo žaidimai, skirti grupei, turi savo taisykles ir jei nors vienas žaidėjas nesupranta ar nesilaiko taisyklių, žaidimas nepavyksta. Šiuo atveju svarbu, kad visi žaidėjai žinotų ir suprastų taisykles. Paprastai šiuose žaidimuose taisyklių laikomasi ir visi atidžiai stebi, kad jos nebūtų pažeistos.
 
Visai kas kita yra vaidmeniniai, patyriminiai, ieškojimų žaidimai. Čia taisyklės kuriamos proceso metu, jos gali keistis (vaikui labai greitai pabosta žaidimas, kurio sąlygų negalima keisti) ir jei vaikas neprašo pagalbos geriausia leisti jam pačiam viską išspręsti, nes sunkumai ir kliūtys būtini vaiko žaidimui, be jų jam greitai atsibos žaisti. Sunkumų išsprendimas sukelia gilų pasitenkinimą savo veikla.
 
Ką vaikui reiškia žaisti, žaidimas? Kaip jis jį supranta ir kaip rimtai vertina?
 
Žaidimas tarsi sušvelnina klaidų ir nesėkmių padarinius. Jis yra rimta veikla, bet nesukelia vaikui įtampos, t.y. žaidimas yra viduje motyvuota veikla. Savotiškas, bet labai puikus aplinkinio pasaulio tyrinėjimo būdas. Žaidžiant ryšys tarp tikslo ir priemonių yra gana silpnas. Tai reiškia, kad vaikas žaisdamas dažnai keičia savo tikslus, reikalaujančius naujų priemonių, arba keičia priemones naujiems tikslams pasiekti. Tai nesusiję su žaidžiant atsiradusiomis kliūtimis, o priklauso nuo vaiko vaizduotės. Tokiu būdu daiktai greit transformuojami į reikiamus (kėdė tampa automobiliu, vėliau slėptuve ar namu, audeklas skraidančiu kilimu arba ypatingai puošniu drabužiu, pagaliukas – žiūronu, o vėliau dešra šuniui).
 
Taigi žaidimas yra ne tik tyrinėjimo priemonė, bet išradingumo forma. Be to vaikas žaidimo rezultatui nesuteikia labai didelės reikšmės. Jis keičia savo tikslus vadovaudamasis savo fantazija. Prieš stebėtoją atsiveria vaiko fantazijų pakeistas pasaulis. Vaikas labai retai žaidžia chaotiška arba atsitiktinai. Dažniausiai žaidžiama pagal tam tikrą scenarijų, kurio tikslas nustatyti gyvenimo pusiausvyrą visose srityse, kas realybėje yra neįmanoma.
 
Žaidimas yra subjektyvaus vaiko projekcija į išorinį pasaulį (vaikas žaisdamas parodo kaip jis jaučiasi, ką išgyvena, kaip jis supranta kas vyksta šalia jo), ir tuo labai skiriasi nuo mokymosi, kai išorinis pasaulis priimamas (arba ne) ir paverčiamas savo dalimi (jei mokantis šis išorinio pasaulio priėmimas yra „organiškas“ ir natūralus tai gerai, tačiau yra pavojus, kad jis bus tik svetimkūnis, o vaikas negalės suprasti, kad tai ne jo, o išorinio pasaulio dalis (tokiu būdu mes „prisiryjame“ įvairiausių mums nereikalingų svetimkūnių)). Žaidimas yra saugus išorinio pasaulio pakeitimas pagal mūsų norą, o išmokimas keičia mus pačius, kad geriau galėtume prisitaikyti prie išorinių sąlygų (turint galvoje tai, kad prisitaikant neprarastume savęs).
 
Vaikui žaisti yra labai malonu. Žaidimo metu net sukurti sunkumai yra malonūs, juk juos vaikas įveikia, dėl to žaidimas yra nepabostanti veikla, kuri suteikia gilų pasitenkinimo savimi jausmą. Žaisdami vaikai atspindi tam tikrus idealus, egzistuojančius suaugusiųjų pasaulyje, taip žaidimas tampa tam tikru socializacijos būdu, kuris padeda formuotis vaikų gyvenimiškai pozicijai. Apibendrinant galima labai rimtai pasakyti, kad žaisdamas vaikas organiškai sujungia mąstymą, kalbą ir vaizduotę.
 
Jeigu vaikas nenori žaisti, ką tai galėtų reikšti?
 
Labai trumpas atsakymas – taip nebūna, kad jis to nenorėtų, tiesiog aplinka jam tai trukdo daryti arba siūlo žaisti taip ir su tuo, o vaikas tam nepasirengęs ir nejaučia malonumo. Žaidimui reikia erdvės, laisvės. Žaidimui trukdo: per daug žaislų, įvairiausių priemonių, kurios neleidžia susikurti ”kliūties”ar ”problemos”, perteklius riboja fantaziją ir vaizduotę, fiziologinis atitikmuo būtų persivalgymo jausmas, kai ant stalo dar daugybė neragautų gėrybių.
 
Nurodinėjimai, komentarai, ”kad taip nebūna”, ”daryk taip ir ne kitaip” ir pan., šaipymasis, pasijuokimas (vaikas žaidžia rimtai, taip pat kaip jūs, pavyzdžiui, mylimam žmogui ruošiate vakarienę), dažnas žaidimo nutraukimas, negerbimas visos šios misterijos (baik žaisti, eik valgyti), griežti švaros ir tvarkos reikalavimai, sukelia baimę ką nors sugadinti. Žaidimą stabdo reikalavimas viską pačiam susitvarkyti ir tokie grasinimai, kad jei nesitvarkys, viskas bus išmesta. Tada tikrai kyla arba didelis protestas arba pasyvumas.
 
Ir dar, nebijokite, kad vaikas nuobodžiauja. Nuobodulys yra didžiulis kūrybos stimulas. Nuobodžiaujant viskas apžiūrima, stebimi vidiniai impulsai, ko norisi, ką čia veikti. Nebūtina užversti vaiką pasiūlymais ką veikti. Ir jei nors kartą tai darėte, dažniausiai tai ką pasiūlote vaiko netenkina. Be to visada galite pasiūlyti kartu žaisti jūsų ”mėgstamus” namų ruošos ”žaidimus”. Vaikui kartu pjaustyti obuolius ar kepti sausainius, siurbti kilimus ar valyti dulkes yra labai įdomus žaidimas ir dar kartu su pačiu geriausiu žmogumi pasaulyje - Jumis. Taip jis pasisems idėjų savo žaidimams.
 
Na, o jei trimetis nuo ryto iki vakaro užimtas ugdymu, veiklomis, būreliais, tai šešerių jis jau pervargęs, o po dvidešimties metų galbūt persisotinęs intelektualiniais žaidimais, bet stokojantis emocinio intelekto, socialumo, ekstravertiškas, skurdokų jausmų žmogus. Galbūt net sutrikęs jo realybės pojūtis. Mat pirmajame septynmetyje neperdirbta pažintinė ir jausminė patirtis vėliau pasireiškia neadekvačiomis reakcijomis į aplinką, padidintu jautrumu. Nesinorėtų gąsdinti, tai tik bandymas prognozuoti.


Klausk specialisto

Atsakome į klausimus, susijusius su ikimokykliniu ir priešmokykliniu ugdymu. Užpildykite žemiau pateiktą klausimo formą ir spauskite „Pateikti“ arba tiesiog rašykite mums adresu info@ikimokyklinis.lt.

 

Kur kreiptis ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymo klausimais?

  • Dėl ugdymo ir veiklos darželyje (mokestis už darželį, darželio darbuotojai, tvarka, darbo laikas, maitinimas, lengvatos)kreipkitės į mokyklos vadovus ar mokyklos steigėją – savivaldybę, privatų steigėją ir pan.
  • Jei netenkina savivaldybės darbuotojų ar privataus mokyklos steigėjo atsakymas – į Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyrių, tel. (8 5) 219 12 57 
  • Specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų ugdymo klausimais – į Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo pagalbos skyrių, tel. (8 5) 219 12 54
  • Bendro pobūdžio klausimai (gyventojų priėmimas) teikiami adresu Švietimo ir mokslo ministerija, A. Volano g. 2/7, LT-01516 Vilnius, 109 kab., taip pat el. paštu smmin@smm.lt, tel. (8 5) 219 11 90
  •  Ugdymo plėtotės centro Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo poskyrio specialistai konsultuoja šiais klausimais:
    • ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų pasiekimų vertinimas;
    • valstybinės lietuvių kalbos ugdymas;
    • etnokultūrinis ugdymas;
    • ikimokyklinio ugdymo programų rengimas ir atnaujinimas;
    • ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo turinio planavimas; 
    • metodinė medžiaga.
  • Ugdymo plėtotės centro  teisininkai konsultuoja mokytojus, mokinius ir tėvus dėl visų bendruomenės narių teisių, pareigų bei atsakomybės, tačiau tik su darbo teisiniais santykiais nesusijusiais klausimais: tel. (8 5) 210 98 21, pirmadienį-ketvirtadienį 8-17 val., penktadienį 8-15.45 val.  
  • Darbo teisės klausimais konsultuoja LR valstybinė darbo inspekcija, tel. (8 5) 213 9772, galima užduoti elektroninį paklausimą (atsakoma ne ilgiau nei per 20 darbo dienų), konsultacijos teikiamos ir socialiniame tinkle Facebook (atsakoma per 1 darbo dieną).

Pateikti klausimą

El. paštas*

Telefonas*

Vardas

Klausimas
captcha
Įveskite apsaugos kodą esantį kairėje