Sutrikusios klausos vaiko, taip pat turinčio kochlearinį implantą, ugdymo tęstinumas namuose

 Sėkmingos surdopedagoginės pagalbos kriterijai – ankstyva klausos sutrikimo diagnostika, ankstyvas klausos protezavimas, nuolatinis naudojimasis kompensacine technika, individualūs vaiko gebėjimai, šeimos požiūris ir šeimos bei specialistų bendradarbiavimas. Kad šis darbas vyktų sėkmingai, specialistui svarbu geriau pažinti sutrikusios klausos vaiko, taip pat turinčio kochlearinį implantą, šeimą, ugdymo šeimoje tradicijas, žinoti jos lūkesčius. Kiekvienas vaikas skirtingas, skiriasi ir šeimų patirtis, nuostatos, galimybės.

 

Ko gali tėvai tikėtis surdopedagogo kabinete? Konsultacijų tėvams ir specialių pratybų vaikams, kurių metu, atsižvelgiant į vaiko klausos sutrikimo laiką bei laipsnį, klausos protezavimo laiką, individualius gebėjimus, yra lavinami sutrikusios klausos vaiko, taip pat turinčio kochlearinį implantą, klausos, kalbos ir tarties įgūdžiai, aktyvinamas savarankiškas kalbinis bendravimas, plečiamas žodynas.

 

Bendra tėvų ir pedagogų orientacija ugdant – atitinkamo amžiaus vaikų turima asmeninė patirtis, jos turtinimas, naudojant vaikams priimtiniausius mokymo(si) būdus ir strategijas, o vaikams keliami reikalavimai būtinai derinami su jų turimu veiksmų repertuaru. Kuo vaiko patyrimas bus išsamesnis, tuo bendraudamas vaikas turi geresnes galimybes pasirinkti reikiamus veiksmus ir strategijas.

 

Sutrikusios klausos vaiko, taip pat turinčio kochlearinį implantą, ugdymosi veiksmingumo didinimas – tai ilgas kantrybės, atsidavimo, pozityvaus nusiteikimo reikalaujantis kelias, kuriuo eiti lengviau, kai surdopedagogai ir tėvai dalinasi žiniomis, įgūdžiais, patirtimi, t. y. siekia tapti partneriais. Svarbiausia partnerystėje – suprasti, ką ir kiek tėvai bei specialistai turi bendro ir kiek jie turi išmokti vienas iš kito.

 

Australų psichologė L. Porter išskiria šiuos tėvų ir pedagogų bendradarbiavimo modelius:

Sudaroma prielaida, kad kvalifikuotas specialistas geriausiai nusimano, ko iš tikrųjų reikia vaikui, ir kad tik jis turi visą informaciją, reikalingą problemai spręsti. Jis vienintelis supranta vaiko poreikius ir gali juos išaiškinti tėvams bei parinkti vaikui tinkamą ugdymo programą. Dominuojantis specialistas net neabejoja tėvų pritarimu, bet jei jie mano kitaip – tėvai gali ieškoti pagalbos kur kitur. Toks specialistas dažniausiai žiūri į tėvus kaip į vaiko problemų šaltinį. Tokio tipo tėvų–pedagogų bendradarbiavimo modelis gali gyvuoti tik trumpą laiką, jis nekonstruoja ilgalaikių santykių su tėvais.

Remiamasi prielaida, kad tėvai yra pirmieji (arba geresni) vaiko mokytojai. Bendra ugdytojų nuostata tokia, kad tėvai ugdymo procese turi aktyviai padėti pedagogams. Ugdytojai prisiima atsakomybę už ryšių su tėvais palaikymą ir nuolat laukia paramos ugdymo klausimais iš tėvų. Bet realiai tėvų įsipareigojimas dažniausiai yra tik simbolinė veikla, nedaranti lemiamos įtakos pedagogo sprendimams. Šeima iš sąjungininkės dėl įvairių priežasčių gali virsti konkurente, ir dėl kilusio abipusio nesusikalbėjimo visada kentės vaikas. Kiekvienas iš sąjungininkų keliauja paraleliniais keliais, kuriems nelemta susikirsti.

Teigiama bendra ugdytojų ir šeimos atsakomybė bei tikslas, ugdant vaikus. Tėvai ir pedagogai turi vienodas galias, bendradarbiauja, nustatydami vaikų ugdymo tikslus, kartu planuoja strategijas ir dalijasi atsakomybe, įgyvendinant švietimo programas.

Pedagogai atsiskaito tėvams, o ne atvirkščiai. Tai panašu į kelionę, kai tėvai sudaro kelionės maršrutą, o praktikai laiko žemėlapį ir yra atsakingi už tai, kad visi kelionės tikslai būtų pasiekti.

 

Kai devintajame dešimtmetyje užsienio šalyse buvo atlikti tyrimai apie tėvų įtraukimą bei partnerišką bendradarbiavimą, paaiškėjo, kad, nepaisant palankaus teisinių pagrindų konteksto, tėvai vis dar jaučiasi beteisiai ir atitolę nuo ugdymo sistemos, teikiančios pagalbą jų vaikui. Dažnai pedagogai nelinkę išklausyti šeimoms aktualių problemų, tėvai eidami į susitikimus iš anksto prisiima pasyvaus stebėtojo ir klausytojo vaidmenį (S. Ališauskienė, L. Miltenienė, 2003). Nors ir tėvai, ir pedagogai ugdydami turi tuos pačius lūkesčius bei siekia to paties – kad vaikas jaustųsi gerai, būtų laimingas – santykiai tarp tėvų ir pedagogų dažnai būna įtempti (Hughes ir MacNaughton, 2002). 

 

Vieninga teoretikų ir praktikų nuomonė: kuo lengviau sekasi įtraukti tėvus į mažylio su sutrikusia klausa ugdymo procesą, tuo geresni ugdymosi rezultatai. Tik kaip sustiprinti sutrikusios klausos vaikų tėvus, kad jie įtikėtų gebantys patys padėti savo vaikui, kaip įtraukti juos į bendradarbiavimą ir partnerystę?

 

Kai šeimoje atsitinka nelaimė, dažniausiai pasikeičia tėvų santykiai su aplinkiniais, kinta šeimos gyvenimo stilius, kartais net nutrūksta ryšiai su draugais, artimaisiais. Profesorės E. Leongard, sukūrusios unikalią sutrikusios klausos vaikų ugdymo namuose metodiką, nuomone, vienintelis būdas padėti tėvams sugrįžti į normalų gyvenimą – įtraukti juos į jų pačių vaikų ugdymą! Tai nereiškia, kad mama ar tėtis namuose bus mokytojais. Jie pasiliks tėvais, tik šią pareigą atliks, organizuodami įvairią aktyvią, tikslingą veiklą namuose, kieme, parduotuvėje, išvykoje. Nieko nėra nuobodžiau vaikui, kaip surdopedagogo kabinete matyta ir tėvų nukopijuota veikla, ,,paraidžiui“ pratęsta namuose, ilgai ir rimtai sėdint prie rašomojo stalo. O juk kiek daug garsų galima išgirsti, kiek daug įdomaus sužinoti, kartu su tėvais atliekant įvairius buities darbus, betarpiškai žaidžiant ar tiesiog linksmai leidžiant laiką parke! Kaip visiems kartu yra įdomu, kai tėvai prigalvoja įvairių naujų žaidimų, natūraliai kalbina vaiką, kai tėvai ir vaikai yra draugai! Tokioje šeimoje sutrikusios klausos vaikas, tenkinant jo specialiuosius ugdymosi poreikius, turi laimingą vaikystę, t. y. jau nuo ikimokyklinio amžiaus integruojasi į visuomenę. Esant tokiems santykiams šeimoje, vyksta pačių tėvų reabilitacija (E. Leongard, 2008).

 

Kiek šeimai skirti laiko ugdymo tąsai namuose, priklauso nuo to, kokiose sąlygose ikimokyklinukas yra ugdomas: namuose, bendro ugdymo darželyje ar sutrikusios klausos vaikų darželyje. Didžiausia atsakomybė ir vaidmuo tenka tiems tėvams, kurie ugdo sutrikusios klausos vaiką namuose. Jiems ir specialisto paramos bei konsultacijų reikia daugiau.

 

Tapti įdomios, kūrybingos, tikslingos veiklos su vaiku namuose organizatoriumi sutrikusios klausos vaiko šeima mokosi surdopedagogo kabinete – stebėdama veiklas, naudojamus būdus, metodus, taip pat priemones, skatinančius vaiką komunikuoti, išgirsti, vokalizuoti. Didelį impulsą suteikia bendravimas su kitų sutrikusios klausos ar turinčių kochlearinius implantus tėvais, organizuojamos bendros šventės, specialistų rekomenduotos literatūros skaitymas. Po individualių klausos, kalbos ir tarties lavinimo pratybų surdopedagogas su šeima aptaria, ką reikėtų įtvirtinti namie, t. y. kalbinės medžiagos turinį, ugdymo būdus, kokias ugdymo priemones tikslinga panaudoti. Tėvai taip pat pasidalina savo įspūdžiais, pastebėjimais apie patirtas ugdymo namuose sėkmes ir nesėkmes. Daugeliui tėvų dėl įvairių priežasčių, ypač psichologinių, partnerystės kontakto pradžia nelengva, todėl pedagogai turėtų palaikyti tėvų pasitikėjimą savo jėgomis, skatinti jų iniciatyvą.

 

Paprastai tėveliams siūloma turėti specialų sąsiuvinį, kuriame būtų kalbinė medžiaga (kurios tuo metu mokomasi) su paveikslėliais. Tai – vaiko ,,darbinė“ knyga. Atėjus pas surdopedagogą, ją pirmiausia ir atsiverčiame. Labai padeda vaiko dienoraščio vedimas, kai su vaiku tėvai trumpai aptaria prabėgusią dieną, parašo kelias frazes, vaikas nupiešia piešinuką, o vėliau ir pats bando rašyti. Pageidautina turėti popieriaus lapų ar vieną sąsiuvinį netikėtoms gyvenimiškoms situacijoms aptarti. Ten galima storesniu flomasteriu schematiškai vaizduoti situaciją, piešti veikėjus, užrašyti svarbiausius žodžius, vardus. Rekomenduotina turėti ir ,,Bendravimo sąsiuvinį“, kuris būtų vaiko kuprinėlėje. Jame būtų surašyti konkrečios savaitės tikslai ir uždaviniai vaiko klausai, kalbai ir tarčiai lavinti, o su turiniu susipažintų ir savo pastebėjimus įrašytų tą savaitę vaiką prižiūrintys pedagogai.

 

Turėtume atsiminti, kad lengviausiai sutrikusios klausos mažyliui žinias ir gebėjimus sekasi įgyti tuomet, kai įvardinami ir aptariami atliekami praktiniai veiksmai. Todėl tėvai namuose turėtų gerai apgalvoti ir taip organizuoti savo ir vaiko veiklą, kalbinį bendravimą, kad vaikas pats, be raginimų, susidomėtų ir skubėtų kuo greičiau įsijungti į bendrą ,,naują“ žaidimą. Amerikiečių mokslininkų (C. Seefeldt, N. Barbour, 1994) teigimu, jau ikimokyklinės vaikystės periodu vaikams yra būdingas individualus ir savitas mokymo(si) stilius, kuris išryškėja 4–5 metais ir visų pirma įtvirtinamas namų aplinkoje, kur vyrauja tam tikras požiūris į vaikų mokymą(si) ir jo rezultatus. Jie išskiria tokius vaikų asmenybės tipus, leidžiančius apibūdinti vaikų mokymo(si) stilių: baikštus (atsargus), lankstus (ieškantis), agresyvus (rizikuojantis), sunkus (neapsisprendžiantis). N. Barbour pabrėžia, kad nė vienas iš šių vaikų mokymosi būdų nėra nei geresnis, nei blogesnis. Tiesiog vaikai yra įpratę taip, o ne kitaip spręsti problemas.

 

Kalba lavėja per klausą, taip pat žmogui kalbant, bendraujant. Ikimokykliniame amžiuje ypač sparčiai auga girdinčio vaiko žodynas. Tyrimų duomenimis, girdintys 6 metų amžiaus vaikai turi apie 6 tūkst. žodžių žodyną, per metus išmoksta apie 3–4 tūkst. naujų žodžių. Remiantis amerikiečių mokslininko M. Marschark (2003) teiginiais:

o       kurti vaikai nėra girdintys vaikai, negalintys girdėti;

o       kurti vaikai mąsto, mokosi ir pažįsta pasaulį skirtingai nei girdintys;

o       kurti vaikai dažniausiai turi silpnesnius atminties gebėjimus nei girdintys:

– žodžiams, gestams (Krakow & Hanson, 1985; Liben & Drury, 1977),

– tekstams (Banks, Gray & Fyfe, 1990; Marschark et al., 1993),

– paveikslams, piešiniams (Liben, 1979; Todman & Seedhouse, 1993).

o       mažiau tikėtina, kad kurti vaikai patys savaime pritaikys pagrindines mokymosi strategijas – tai matyti iš jų ankstyvojo žodyno (iki 18 mėn.) plėtotės (Anderson & Reilly, 2002) (žr. lentelę).

 

(http://www.infanthearing.org/meeting/ehdi2008/Closing%20plenary/Marschark%20closing%20plenary.pdf)

 

Amerikiečių mokslininkai yra paskaičiavę, kad vidutiniškai statistinis amerikietis kalbasi su savo vaiku 38 minutes per savaitę, o televizorių per tą patį laiką vaikai žiūri 23 valandas. Įdomu, kiek laiko tiesioginiam bendravimui su vaikais skiriame mes, gyvenantys Lietuvoje? Daugeliui iš mūsų net be tyrimų aišku, kad esame vaikams labai skolingi.

 

Ikimokyklinio amžiaus vaikų kalbos išsivystymas, amerikiečių mokslininkų duomenimis, priklauso ir nuo šeimos socialinio statuso.

 

1. Per valandą vaikas išgirsta žodžių:

Šeimos statusas	Kiekybiniai išgirstų žodžių skirtumai
Bedarbiai	616 žodžių
Darbininkai	1,251 žodis
Tarnautojai	2,153 žodžiai

 

2. Per laiko tarpą vaikas išgirsta žodžių:

Šeimos statusas	Išgirsta žodžių per valandą	Išgirsta žodžių per100 val. savaitę	Išgirsta žodžių per 5,200 val. metuose	Išgirsta žodžių per 4 metus
Bedarbiai	616	62,000	3 mln.	13 mln.
Darbininkai	1,251	125,000	6 mln.	26 mln.
Tarnautojai	2,153	215,000	11 mln.	45 mln.

(http://reading.uoregon.edu/big_ideas/voc/voc_what.php)

 

Įsivaizduokime, kokiame galingame žodžių sraute, lyginant su girdinčiu mažyliu, turėtų ,,maudytis“ mūsų sutrikusios klausos ikimokyklinukas, kad realizuotųsi dažniausia tėvelių svajonė – girdėti vaiką kalbantį, besimokantį su girdinčiais bendraamžiais. Juk jam neužtenka vieną kartą išgirsti, kad naujas žodis atsirastų aktyviajame žodyne, reikalinga jį išgirsti ir pavartoti dešimtis kartų įvairiose situacijose ir kalbiniuose kontekstuose.

 

Pasak mokslininkės P. Pittman, kai kalbama apie sutrikusios klausos mažylius, lentelių statistinius skaičius būtina dauginti iš 3. Vadinasi, norint išmokyti sutrikusios klausos vaiką kalbėti ir skaityti, reikia, kad suaugęs asmuo ,,įgarsintų“ jo gyvenimą. Net pats geriausias surdopedagogas per kelias savaitės valandas to nepajėgs atlikti. Tėvai, bendradarbiaudami su specialistu, rodančiu kryptį ir siūlančiu ugdymo strategijas, būdami šalia savo vaiko didesnę paros dalį ir betarpiškai bendraudami, gali padaryti daug, kad šeimos svajonės didesne dalimi pildytųsi.

 

 

Kartais tėvų pastangos ugdyti namuose sutrikusios klausos vaiką ar turintį kochlearinį implantą būna sėkmingos, o kartais – ne. Pasak mokslininkų, tai priklauso ir nuo tėvų bei vaikų santykių tipo (E. Leongard, 2008):

1. Tėvai vaikui viską leidžia.

Tėvai pataikauja vaikams, juos lepina, paiso visų jų kaprizų. Toks išlepintas sutrikusios klausos vaikas namuose dalyvaus tik tose veiklose, kuriose rezultatas bus lengvai pasiekiamas, nereiks daug galvoti arba pasirinkti. Suprantama, kad lepūnėlio ,,nebus“ sunkesnėse veiklose, susijusiose, pavyzdžiui, su kai kuriais tarimo įgūdžių formavimo momentais ar klausos lavinimu. Tėvai pamažu tampa tokių vaikų įkaitais.

2. Tėvų autoritarizmas.

Tėvai griežtai kontroliuoja vaiko elgesį. Sutrikusios klausos ikimokyklinuko ugdymas namuose organizuojamas kaip mokinio – daugiausia prie stalo. Kalimas, trenažas, užtrunkantis net valandas. Griežtumas, bausmės, gąsdinimai – tai būdai priversti vaiką aklai paklusti. Tėvai elgiasi lyg vaikų savininkai. Taip tėvams suprantant apie ugdymą namuose, sutrikusios klausos vaikas ,,užsiaugina“ ne vieną kompleksą. Vaikai bijo suklysti, padaryti ne taip, kaip iš jų tikisi tėvai. Pasak amerikiečių mokslininko E. Brimo (1985), ilgalaikė vaikų priklausomybė nuo suaugusiųjų siūlomų taisyklių lemia tai, kad ,,jau ikimokykliniame amžiuje suaugusieji pradeda gniuždyti vaiką kaip asmenybę ir galiausiai vaikui aplinka, žmonės ir atliekama veikla tampa neįdomi ir bereikšmė“.

3. Tėvų abejingumas.

Tėvai rūpinasi tik biologiniais vaiko poreikiais, o auklėjimo, ugdymo klausimai, dvasinis ir intelektinis vystymasis paliekami valstybės prerogatyvai.

4. Tėvų pasitikėjimas vaikais, pagarba, gerumas.

Tėvai palieka vaikams saikingą elgesio laisvę, atmetamas grubumas, įžūlumas, nepagarba kitiems. Ugdomas dėmesys ir rūpestingas santykis aplinkiniams, šeimai, giminėms, pažįstamiems ir nepažįstamiems. Baudimas už prasižengimus vaiko nežemina, nesukelia jam pykčio.

 

Plačiau pasiskaityti apie tėvų, auginančių sutrikusios klausos vaikus, taip pat turinčius kochlearinius implantus, ir jų vaikų santykius, galima prof. I. Koroliovos knygoje ,,Kochlearnaja implantacija i deti“ (2010). Jos nuomone, jeigu kyla problemų dėl sutrikusios klausos vaiko elgesio, tėvai turėtų pagalvoti apie savo santykių su kurčiu ar neprigirdinčiu vaiku tipą ir bandyti juose kažką keisti:

 ,,Meilė ir nuolatinis dėmesys, emocinis ryšys ir bendravimas, sąlygų išbandyti, eksperimentuoti, kurti, pažinti sudarymas čia pat, kiekviename namų kamputyje, bendra veikla su mažyliu – štai tos sąlygos, kurios skatina savimi pasitikinčios asmenybės augimą.“ (O. Monkevičienė, sud., 2003).

 

Sutrikusios klausos mažylio ar turinčio kochlearinį implantą tėvai, bendradarbiaudami su surdopedagogu, gali padėti išskleisti savo vaiko gebėjimus, sustiprinti jo savivertę, išugdyti savarankiškumą, aktyvumą. Kaip tokiems tandemams sekasi bendradarbiauti Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro socialinės integracijos ir konsultavimo skyriuje, pasakoja sutrikusios klausos vaikų, taip pat turinčių kochlearinį implantą, šeimos:

 

,,Esu 2,5 metų R. mama. Jam atlikta abiejų ausų kochlearinė implantacija: 1 metų 2 mėn. atlikta vienos ausies kochlearinė implantacija, po gero pusmečio – kitos. Prieš pirmąją implantaciją su sūnumi pradėjome lankyti surdopedagogo pratybas, kurias tęsėme po antrosios implantacijos. Kodėl pasirinkome abipusę implantaciją? Kai žmogui sutrikęs, pavyzdžiui, regėjimas, jis irgi nenešioja akinių su vienu stiklu, tad ir čia – geriau ,,pagaunamas“ garso šaltinis. Sūnaus pasiekimais esame labai patenkinti: jo ir pasyvusis, ir aktyvusis žodynas platūs, mes skaitome pasakas, kalbamės, dainuojame, žaidžiame jo amžiui tinkamus žaidimus, žodžiu –  gyvename pilnakraujį gyvenimą. Kaip to pasiekėme? Esu iš prigimties loginio, ne meninio sukirpimo žmogus. Pati tikrai neturiu tiek vaizduotės, kad vis naujais būdais sudominčiau savo vaiką. Tiesiog 100 proc. pasitikėjau surdopedagogo patarimais. Ką patardavo daryti namie, tą atlikdavome ir dar su kaupu pridėdavome. Nenuolaidžiavau vaiko kaprizams, nors teko ir vaikui, ir pačiai ne kartą verkti. Patarčiau paieškoti tokio surdopedagogo, kuris iš tėvų reikalautų maksimalaus atsidavimo. Esame žmonės, kai iš mūsų reikalauja daug, bent pusę tai padarome. Rezultatai ateis tik dirbant. Juk ne veltui sakoma, kad talento yra tik keli procentai, o visa kita – kasdienis, nuolatinis darbas. Prisitaikėme abu su vyru dėl vaiko ir savo darbo valandas, kad galėtume visada kuris nors iš mūsų būti šalia jo iki susiformuos vaiko kalbos  pagrindai. Mūsų šeimos nuomone, norint, kad ugdymo tęstinumas namuose būtų vaiko naudai, be jokių ,,maždaug“, ,,kaip nors“ reikia daryti viską, ką pataria surdopedagogas, kuriuo tu pasitiki ir dar pridėti viršaus nuo savęs. Ir būtinai kiekvieną dieną, nors po nedaug.“

 

 

 

Pasak J. Litvinienės (2002), tėvai dažniausiai neturi specialaus psichologinio-pedagoginio išsilavinimo, bet daugelis , pasitelkdami intuiciją, liaudies pedagogikos išmintį, gana sėkmingai ugdo vaikus. Šeimoje pačios palankiausios vaiko ugdymo sąlygos:

o       ugdymas paremtas giliai emocionaliu pagrindu, šeimos narių ir vaiko santykiai susieti giminystės ryšiais, meile;

o       poveikis nuolatinis ir ilgas, pasikartojantis įvairiausiose gyvenimo situacijose;

o       šeimoje yra realios galimybės įtraukti vaiką į buitinę, ūkinę veiklą, mokyti išgyventi ne tik savo, bet ir artimųjų nesėkmes bei džiaugtis šeimos narių pasiekimais.