Ką reikėtų žinoti apie priešmokyklinį ugdymą?

 

Bendroje priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programoje priešmokyklinis ugdymas apibrėžiamas kaip visuotinis, visiems prieinamas vienerių (išimties atveju – dvejų) metų trukmės institucinis vaikų nuo šešerių ar penkerių metų ugdymas (priešmokyklinio ugdymo grupėje), skirtas pasirengti sėkmingai mokytis mokykloje. Juo tiesiogiai rūpinasi valstybė. Lietuvos Respublikos 2011 m. Švietimo įstatymo redakcijos 8 str. 3 skirsnyje pasakyta, kad normaliomis sąlygomis „priešmokyklinis ugdymas pradedamas teikti vaikui, kai tais kalendoriniais metais jam sueina 6 metai“. Tačiau to paties skirsnio antroji dalis sako, kad „priešmokyklinis ugdymas gali būti teikiamas anksčiau tėvų (globėjų) prašymu, vadovaujantis švietimo ir mokslo ministro patvirtintu Vaiko brandumo mokytis pagal priešmokyklinio ir pradinio ugdymo programas įvertinimo tvarkos aprašu, bet ne anksčiau negu jam sueina 5 metai“.

 

Reikėtų pažymėti, kad apibrėžime vartojama sąvoka „visuotinis“ nereiškia privalomumo. Tėvams paliekama teisė spręsti, ar leisti vaiką į priešmokyklinę grupę, ar ugdyti namuose. Bet kuriuo atveju, valstybė remia šį ugdymą, teikdama nemokamas švietimo pagalbas. Švietimo įstatymas numato, kad, tėvams pageidaujant, jokios priešmokyklinės grupės nelankančiam penkiamečiui ar šešiamečiui gali būti teikiama nemokama švietimo pagalba (logopedo, psichologo, specialiojo pedagogo paslaugos), taip pat konsultuojami tėvai vaiko ugdymo(si) klausimais. Išsamią informaciją apie šią pagalbą šeimai turi teikti vietos savivaldybės švietimo skyrius.

 

Jeigu tėvai nusprendžia leisti savo vaiką į priešmokyklinę grupę (ji gali būti įsteigta lopšelyje- darželyje, darželyje, darželyje-mokykloje ar mokykloje), tuomet pasirašoma sutartis su ugdymo įstaiga. Joje įteisinami abiejų šalių susitarimai dėl priešmokyklinės ugdymo programos įgyvendinimo sąlygų ir / ar švietimo pagalbos, ugdymo įstaigos ir tėvų (globėjų) teisių ir pareigų. Sudarius sutartį, vaikas įrašomas į ugdymo įstaigos abėcėlinę knygą, formuojama asmens byla. Tik pasirašius priešmokyklinio ugdymo sutartį, vaikui priešmokyklinės grupės lankymas tampa privalomas.

 

 

Priešmokyklinio ugdymo(si) siekiamybė yra padėti vaikui įgyti kasdieniam gyvenimui bei sėkmingam ugdymui(si) mokykloje būtinų kompetencijų, kurių pagrindas – jau turimų vertybinių nuostatų, įgytų gebėjimų ir įgūdžių bei patirties plėtojimas. Šių vaiko kompetencijų plėtojimas sukuria sėkmingo ugdymo(si) mokykloje prielaidas, stiprina pasitikėjimo savimi ir savo jėgomis jausmą. Priešmokyklinis ugdymas – naujos galimybės vaikui kaupti naują ir plėtoti anksčiau įsigytą patirtį. Priešmokyklinio ugdymo tikslas – laiduojant vaiko asmenybės skleidimąsi, ugdyti aktyvų, savimi ir savo gebėjimais pasitikintį, stiprią pažinimo motyvaciją turintį vaiką, sudaryti prielaidas tolesniam sėkmingam ugdymui(si) mokykloje (Monkevičienė, 2002).

 

Įstaiga, organizuojanti priešmokyklinį ugdymą, atsižvelgia į vaikų poreikius, gebėjimus, pasiekimų lygį, specialiųjų ugdymo(si) vaikų poreikių galimybes, tėvų pageidavimus ir lūkesčius, regiono savitumą, bendruomenės kultūrinę aplinką, materialinę bazę.

 

Priešmokykliniame amžiuje plėtojamos penkios kompetencijų grupės:

- socialinė kompetencija – gyventi ir būti greta, kartu;

- sveikatos saugojimo kompetencija – sveikai gyventi, saugiai judėti ir veikti;

- pažinimo kompetencija – tyrinėti ir atrasti pasaulį;

- komunikavimo kompetencija – klausytis, kalbėti, bandyti skaityti, rašyti, išreiškiant save ir bendraujant su kitais;

- meninė kompetencija – įsivaizduoti, pajausti, kurti, grožėtis.

 

 

 

Vaiko brandumo įvertinimas yra atliekamas nuo gegužės 1 d. iki rugpjūčio 31 d., paslauga – nemokama. Vaiko brandumas mokyklai matuoja vaiko pažintinius gebėjimus ir socialines emocines funkcijas bei vaiko elgesio ypatumus. Įvertinimas atliekamas, remiantis brandumo mokyklai rodikliais, patvirtintais švietimo ir mokslo ministro 1996 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 1156. Tai:

• socialinis emocinis brandumas: savęs suvokimas ir savigarba; elementari savikontrolė, susivaldymas; gebėjimas gyventi greta kitų (bendravimas, bendradarbiavimas, atsakomybė);
• intelektinė branda: aktyvus domėjimasis pasauliu; jautrumas vaizdams; garsams, žodžiams (jutimų ir suvokimo brandumas); geri darbinės atminties įgūdžiai; probleminio mąstymo pradmenys; išlavėjusi kalba; gebėjimas įsivaizduoti, bandymas kurti;
• nuostata ir pasirengimas tapti mokiniu: nusiteikimas eiti į mokyklą; domėjimasis knygomis; pasirengimas rašymui; elementarūs matematiniai vaizdiniai.

Mokyklai ar priešmokyklinei klasei brandus yra tas vaikas, kurio savivoka, savęs vertinimas, emocijų savikontrolė, pažinimo ir kiti procesai pasiekę šešiamečiui ar septynmečiui būdingą susiformavimo lygį, o pasiekimai – mokymosi pradžiai reikalingų žinių, mokėjimų, gebėjimų apimtį bei kokybę. Brandumo tyrimas atskleidžia stipriąsias ir silpnąsias vaiko puses.

 

Atlikti tyrimai rodo, kad puikiu ir labai geru fiziniu brandumu pasižymi apie 80 proc. vaikų. Puikų ir labai gerą intelektinės brandos lygį yra pasiekę apie 40 proc. vaikų. Apie 5 proc. vaikų intelektinė branda yra nepakankama. Lyginant skirtingo amžiaus vaikų brandumo lygį, nustatyta, kad labai gerą brandumo lygį yra pasiekę 60–70 proc. šešerių metų vaikų.

 

Skirtingo amžiaus tėvų vaikų brandumo mokyklai tyrimai rodo, kad brandžiausi yra vidutinio amžiaus tėvų vaikai: visi vaikai, kurių tėvai priklauso 41–50 metų amžiaus kategorijai, ir 90 proc. vaikų, kurių tėvams yra 31–40 metų, yra labai gero brandumo lygio. Taigi, būtų galima daryti išvadą, kad neverta be atodairos skubėti leisti vaikus į mokyklą. Žinoma, pastaruoju atveju suplanuoti ne visuomet pavyksta, bet vėliau nuo sąmoningo tėvų apsisprendimo labai daug kas priklauso.

 

 

 

 

Tinkamai įrengta aplinka skatina sudėtingesnius žaidimus, socialinių įgūdžių formavimąsi, moko būti nepriklausomus, padeda įveikti sunkumus. Visa grupės patalpa priklauso vaikams ir atitinka jų kultūrą bei pomėgius. Teminės veiklos bei projektų metu grupės kambarys gali būti paverčiamas sodu, parduotuve ar netgi kosmine stotimi, priklausomai nuo vaikų idėjų, sumanymų. Kiekviename veiklos centre yra gausybė priemonių, kurias vaikai gali kūrybingai naudoti.

 

 Vaikui turi būti sudaromos puikios sąlygos aktyviai veikti: žaisti, pažinti, kurti, jausti, išgyventi; siekiama, kad vaikas labiau pasitikėtų savimi, džiaugtųsi įgauta naująja patirtimi. Ugdymu siekiama auginti vaiką, stiprinti jo „aš“, paruošti jį naujam socialiniam statusui (Sergejus Neifach. Optimalaus priešmokyklinio ugdymo konceptualizavimosi kontekstai, 2003).

 

 Galimos tėvų klaidos

 

Dažniausiai tėvai, leidžiantys penkiamečius vaikus į priešmokyklinio ugdymo grupę, per daug nesusimąsto ir daro tai „lengva ranka“: lemiamas apsisprendimas – leisti vaiką į mokyklą šešerių ar neleisti – atrodo dar toli, be to, tikimasi, kad vaikas per vienerius metus gerokai pasikeis. Tačiau tai – ne visai teisinga.

 

Manoma, kad šešerių metų vaikas į pradinę mokyklą bus priimtas taip pat lengvai, kaip ir į priešmokyklinę grupę, tačiau taip gali neatsitikti. Būsimasis mokinukas gali neišlaikyti brandos testo, ir tuomet iš viso bus neaišku, kur jis turi dėtis. Antrus metus mokytis priešmokyklinėje grupėje vaikas jau nebegali, nes valstybės finansuojamas priešmokyklinis ugdymas yra teikiamas tik vienerius metus. Antrą kartą priešmokyklinuko krepšelis tam pačiam vaikui nebus teikiamas. Gali susiklostyti labai kebli ir sudėtinga situaciją – ir dėl biurokratinių priežasčių, ir dėl paties vaiko psichologijos, nes likęs antrus metus ugdytis darželyje (ikimokyklinėje grupėje) vaikas gali jaustis antramečiu. Tad tėvai, priimdami sprendimą leisti vaiką anksčiau į priešmokyklinę grupę nei numato įstatymas, turėtų gerai viską apsvarstyti ir nepervertinti vaiko sugebėjimų.

 

Darželiuose brandumo testas, perkeliant penkiametį į parengiamąją grupę, dažniausiai nėra akcentuojamas. Neakcentuojama ir tai, kad priešmokyklinis ugdymas yra teikiamas tik vienerius metus. Vis dėlto, vaikų psichologai teigia, kad brandumo testo, atliekamo ir prieš parengiamąją grupę, ir prieš mokyklą, nereikėtų laikyti vien tik formaliu barjeru.

 

Tėvai turėtų būti suinteresuoti, padedant specialistams, patikrinti savo sprendimo leisti vaiką į mokyklą anksčiau ar vėliau pagrįstumą. Padėtį sunkina ir tai, kad ankstesnis mokyklos lankymas tarsi patvirtina, kad vaikas yra protingesnis už kitus, ir didina tėvų savivertę, tad dažniausiai jie „iš džiaugsmo“ neįsigilina nei į teisinį šio klausimo aspektą, nei į vaiko poreikius bei interesus.

 

Psichologų teigimu, tokiais atvejais skubėti tikrai nereikia, nes vaiko, kaip ir medžio, augimo nepaspartinsi – jis turi savo ciklą. Žinoma, vaikus reikia ugdyti, bet per daug jėgų sutelkus į vieną sritį (sakykim, gabumų ugdymą) dažnai nukenčia kitos, pavyzdžiui, socialinis emocinis vystymasis, kartais net sveikata. Pasitaiko atvejų, kai anksčiau nei reikalauja įstatymas pradėti leisti į mokyklą vaikai suklumpa vystydamiesi vėlesniais metais, ypač berniukai.

 

Be to, metais vėliau baigus mokyklą, gali būti lengviau pasirinkti gyvenimo kelią – geriau tai daryti vėliau nei vadovaujantis nebrandžiais motyvais.

 

Tėvai, norintys leisti vaikus į mokyklą anksčiau, turėtų žinoti, kad netgi ne visi septynmečiai yra pakankamai brandūs mokyklai. Tačiau, žinoma, mažyliai jau nebeturi kitos išeities, kaip tik sėsti į mokyklos suolą.

 

Taigi, nors priešmokykliniai metai tėra vieneri vaiko ugdymo(si) metai, tačiau jų svarba tolesnei mažylio raidai neginčijama. Tėvai turėtų atsakingai įvertinti ne tik savo norus, bet ir, padedami specialistų, vaiko poreikius ir galimybes.