Penkerių-septynerių metų vaikų vaidyba kaip kūrybos procesas

Gaila, tačiau į tai, kad vaidybinė raiška nemotyvuota, kad nesiejama su vaiko asmenybe, nekreipiama dėmesio arba pasiteisinama: „Ko norėti, juk vaidina vaikai, o vaikai – ne aktoriai“. Susidaro įspūdis, kad vaikų vaidinimai organizuojami greitomis, „dėl pliuso“, kad jie nelaikomi rimto ugdymo proceso, vykstančio darželyje, dalimi. Suprantama, tai nereiškia, kad nuo pat ankstyvos vaikystės reiktų pradėti rengti būsimuosius aktorius. Taip pat nenorima pasakyti, kad vaikų vaidyba reiktų rūpintis dėl to, kad būtų pasiekti vaidinimo estetiniai tikslai. Jie yra teatro profesionalų prerogatyva, o vaikų vaidinimuose svarbiausi yra ugdomieji (edukaciniai) uždaviniai.

 

Šių dienų psichologai, meno edukologai (H. Gardneris ir kt.) itin pabrėžia vaiko kaip kūrėjo ugdymą meninėje, o kartu ir vaidybinėje veikloje. Laikomasi požiūrio, kad, užsiimdamas menine veikla. vaikas kuria pavienius simbolius ir jų sistemas ir jose perteikia savo vidinio pasaulio turinį, kūrybiškai naudodamas paties pasirenkamas priemones. Simbolių kūrimas rodo vaiko protines galias. Pasak amerikiečių psichologės Judy S. DeLoache (2004), simbolizavimas arba „vieno objekto ar veiksmo panaudojimas kaip priemonės pavaizduoti kažką kita“ yra pats būdingiausias intelekto bruožas.

 

Todėl reikia, kad vaikai įgytų simbolizavimo kompetenciją, t.y. kad gebėtų kurti žinias (pranešimus) ir įgyti jų iš pačių įvairiausių simbolių. Judesiai, fiziniai veiksmai, žodžiai, balso intonacijos, poelgiai, apskritai visas elgesys ir bendravimas yra svarbūs informacijos šaltiniai. Kad vaikai sėkmingai juos „perskaitytų“, o taip pat gebėtų, naudodamiesi šiomis priemonėmis, kurti informaciją, reikia ugdyti ir vaidybos gebėjimus.

 

Vaikai pradeda kurti simbolius labai anksti, nuo dvejų metų. Ryškiausiai tai matome jiems žaidžiant vaidmenų ir konstrukcinius žaidimus, piešiant, kalbant, dainuojant. Šiuos gebėjimus vaikai įgyja neformalaus mokymosi būdu. Mokslininkai pabrėžia, kad vaikai palyginti lengvai įsisavina simbolizavimo priemones (kalbą ir jos intonacijas, popierių, spalvas, kaladėles, judesius, balsą) savo minčių ir jausmų raiškai. Šį simbolizavimą Hovardas Gardneris (2007) vadina pirmos eilės arba pradiniu simbolizavimu, kuris dar nėra meninis. Psichologas vaikų vaidmenų žaidimus taip pat laiko tik simbolizavimo, t. y. proto veikla, bet dar ne menine veikla, ne vaidyba.

 

Vaidmenų žaidimai išoriškai panašūs į vaidybą. Tačiau iš tikrųjų tarp šių dviejų veiklų yra esminių skirtumų: kitokios dalyvių vidinės intencijos, kitoks simbolizavimas, kitokia išraiška. Vaikai žaidžia „sau“, siekdami įgyvendinti apibendrintas idėjas, sumanymus, ir tokiu būdu mokosi veikti, remdamiesi vidiniais motyvais, kartu palengva tampa nepriklausomais nuo realios situacijos.

 

Psichologas Levas Vygotskis (1966) aprašo, kaip mergaitės, žaisdamos, kad yra seserys, paima viena kitą už rankos ir eina susikabinusios, stengdamosi parodyti seseriškus santykius. Šių savo santykių gyvenime mergaitės nepastebi, jos tiesiog yra seserys, o žaisdamos šiuos santykius vaizduoja ir tai yra būdas suprasti, ką reiškia būti seserimis apskritai, elgtis „pažintinėje, o ne matomoje situacijoje“.

 

Psichologas pastebi, kad žaidžiant elgiamasi pagal tam tikrą vaizdinį ir to simboliškai naudojamo daikto ar atliekamo veiksmo reikšmę, tačiau pats elgesys yra perkeliamas tiesiogiai iš gyvenimo, todėl jo raiška pasižymi realistiškumu. Vaikų naudojamus simbolius (pavyzdžiui, kaladėles kaip virtuvės reikmenis, seseriškus gestus, veiksmus, žodžius-balso intonacijas) galime laikyti vaizduojančiais simboliais, kurie nėra meniniai, ekspresiniai, nes juose nėra vyraujančios emocijų raiškos. Šių simbolių reikšmė miglota, neaiški, nesąmoningai sukurta. Tai ne ženklai, kurių turinys visiems maždaug reiškia tą patį (N. Kardelis, 2005).

 

O vaidinant vidinės intencijos yra nukreiptos į žiūrovą, vaidinama „kitiems“. Siekiama judesius, veiksmus, žodžius, balso intonacijas naudoti tam tikram tikslui pasiekti. Tokiu atveju šios priemonės tampa ženklais, per kuriuos užsimezga prasminis bendravimas su žiūrovais. Vidines vaidinančio žmogaus intencijas, jo norą perteikti tam tikrą turinį žiūrovai jaučia, jie suklūsta ir bando interpretuoti naudojamas raiškos priemones.

 

Žiūrovai taip pat tikisi ne vien veikėjo vaizdavimo, bet ir tokių ryškių emocinių vertinimų, tokios ekspresijos, kad kuriamas vaidmuo imtų „kalbėti“ ir atvertų paslėptą prasmę. Didžiąją dalį tokios informacijos vaidinantis žmogus randa literatūros tekste, pagal kurį vaidina. Pavyzdžiui, vaikai, vaidindami pagal grožinę pasakaitę apie varliukus, ne tik atpažįstamai juos pavaizduoja, bet ir išreiškia tai, kad jie yra linksmi, mėgstantys paišdykauti, bet kartu stropūs, rūpestingi. Taip netiesiogiai kalbama, žinoma, apie vaikus.

 

Taigi penkerių-septynerių metų vaikai atsiduria tarp dviejų priešingų veiklų – žaidimo ir vaidybos. Šią situaciją galime palyginti su ta, kai vaikai moka kalbėti, bet nemoka skaityti ir rašyti. Analogiškai – vaikai moka žaisti, bet nemoka vaidinti. Kitais žodžiais tariant, jie nemoka naudotis šių sričių ženklais. Tačiau, kaip teigia Levas Vygotskis, Hovardas Gardneris, penktieji gyvenimo metai yra tas laikotarpis, kai vaikai gali pradėti mokytis šiuos ženklus naudoti.

 

Visi mokslininkai sutinka, kad vaidybos pradmenys slypi žaidime. Mūsų tyrimai (V. Kazragytė, 2008) taip pat rodo, kad vaikai ugdymo procese, trunkančiame šiek tiek daugiau nei pusę metų, „nueina“ kelią, kuriame jie atitrūksta nuo vaidmenų žaidimo ir pereina į kokybiškai naują veiklą – vaidybą. Šiame kelyje galime išskirti du svarbius vaidybos etapus:

1)      grupėje kartu su pedagogu;

2)      po vieną ar dviese priešais mažą žiūrovų grupę.

 

Improvizuotai vaidinama pagal pasakaitės pradžią (pradinį įvykį), kuris perkelia į išmonės situaciją ir kurį vienu-dviem sakiniais nusako pedagogas. Pavyzdžiui, danguje pasirodė žvaigždelės, žirniai išriedėjo iš krepšio, už lango pasirodė netikėti svečiai, kt.

 

Iš įvykio savaime kyla tikslas, nurodantis, ką ir kaip daryti. Pedagogas šį tikslo siekimą suvaidina pirmas, o vaikai, stebėdami jį, mokosi, kaip jo siekti ir drauge tikslingai panaudoti judesius, žodžius, balso intonacijas. Sakysim, įsivaizdavus, kad danguje sužibo žvaigždelės, imama dairytis, rodyti ranka tai į vieną, tai į kitą žvaigždelę. Po to įvardijamas kitas įvykis: štai dar viena žvaigždelė pasirodė! Vaikai vienas po kitoįsiterpia ir žvaigždeles skaičiuoja, ieško savo arba gražiausios žvaigždelės, susimąsto, kodėl dieną žvaigždžių nematyti ir t. t. Įvykius, padedančius plėtoti tokią improvizaciją, pasiūlo tiek pedagogas, tiek vaikai. Pabaiga gali būti ir neapgalvota iš anksto . Baigiama kokia nors vaikų mintimi arba, suradus jungtį su kita vaidybine improvizacija ar kita ugdomąja veikla.

 

Šiose vaidybinėse improvizacijose vyrauja vaizdavimas, pasakojimas (istorijos kūrimas), kurį vysto visa dalyvaujančiųjų grupė. Mokomasi judesius, žodžius, intonacijas pasitelkti, turint tikslą specialiai ką nors pavaizduoti, tai yra naudoti šias priemones kaip ženklus, suprantamus visiems. Tam vaikai turi įprasti aktyviai naudoti vaizduotę, atmintį, mąstymą, dėmesį, suvokimą (jie turi suvokti, kas buvo pasakyta prieš tai, kad galėtų įsiterpti su savo pasakymu ar nauja idėja). Kartu mokomasi šiuos savo vidinius kognityvinius procesus valdyti.

 

Vaikai vaidina ne ištisai, o, pasakydami po trumpą frazę ar sakinį, todėl turi laiko pailsėti, kita vertus, po valandėlės vėl vaidina, turi daug progų parodyti savo kūrybiškumą ir, jei kas nepasisekė, pasitaisyti. Kūrybiškumas yra neatskiriama tokios improvizacijos savybė. Kai vaikai mąsto apie įsivaizduojamus dalykus, jie tuo pačiu atranda ir individualias, šiek tiek kitokias nei kitų bendraamžių raiškos priemones.

 

Emocinė išraiška vaidinimo metu per daug neakcentuojama. Kai kada vaikai vaidina emocingiau, kai kada – santūriau, tačiau paprastai nesukuriami kokie nors labiau ryškūs vaidmenys, nes tam nesudaro prielaidų ir literatūrinis tekstas, ir vaidybinės veiklos organizavimas. Šias vaidybines improvizacijas laikytume tarpine veikla tarp žaidimo ir vaidmens kūrimo (vaidinimo). Po dviejų-trijų mėnesių vaikai įgyja tvirtesnių gebėjimų kurti vaizduojančius veiksmus, todėl labiau atsipalaiduoja, išlaisvėja ir gali pradėti ryškiau reikšti emocijas. Tada jau galima pereiti prie kito veiklos tipo.

 

Tai padeda vaikams išmokti vaidinti, kitaip tariant, spontaniškai kurti vaidmenį. Kadangi vaikai jau yra sukaupę vaidybos patyrimą, išeiti priešais nedidelę žiūrovų grupelę (iki 10-15 vaikų) nebijo. Nedidelis vaikų skaičius – vienas ar du, daugiausia trys, svarbus tuo, kad leidžia labiau jausti žiūrovų dėmesį ir aktyvina vidinius procesus. Jei vaidinti išeina didesnis skaičių vaikų, tada dalis iš jų greitai tampa žiūrovais, ima domėtis tuo, kaip vaidina jų draugai.

 

Prieš vaikams pradedant vaidinti, pedagogas pateikia (paseka) trumpą grožinę pasakaitę, kurią vaikai toliau laisvai interpretuoja ir perteikia vaidmens raiškos priemonėmis. Būdinga, kad vaikai ne tik savaip kuria vaidmenį, bet ir atitinkamai pakreipia bei pritaiko duotą siužetą. Vaikams tai pavyksta labai kūrybingai. Galime sakyti, kad pasakaitės tekstas – tik pradinis akstinas tam, ką kūrybiškai bendradarbiaudami sukuria vaikai.

Žaidiminė pasakaitė „Du varliukai“. „Du varliukai iššokavo į vasaros pievą sliekų, kirminėlių, musių, uodų ir kokių vabalėlių pasirankioti. Bet, žino, netoliese gandras, parietęs koją, snaudžia. Oi, jeigu jis pabustų, neištrūktų iš jo snapo. Renka renka varliukai vabalėlius. Prisirinko pilnus kibirėlius. Pasisekė jiems tąkart – neprižadino gandro“.

 

Matome, kad vaikų improvizuojant sukurtas vaidinimas atrodo gana išbaigtas. Abu vaikai galvoja ne tiek apie savo individualius vaidmenis, kiek apie vaidinimo visumą, parodo šiam amžiui būdingą visuminį suvokimą ir mąstymą. Štai kodėl mažiems vaikams netinka vaidinti pagal scenarijus ar pjeses, nes juose surašyti tikslūs veikėjų veiksmai ir žodžiai „įrėmina“, neleidžia atsiskleisti kūrybinio mąstymo savitumui.

 

Taip pat matome, kad vaikai jau geba taip save valdyti, jog gali savimi, savo psichofizika ne tik vaizduoti (ženklinti), bet ir išreikšti ryškius veikėjo emocinius vertinimus įsivaizduojamoje aplinkoje, o taip pat reikšti savo požiūrį į vaidinamus veikėjus. Vaikai jau geba iš savęs padaryti tam tikrą priemonę vaidmeniui kurti. Ir nors atrodo, kad vaikai vaidina labai įsijautę, iš tikrųjų tarp vaikų ir jų kuriamų vaidmenų yra atsiradusi distancija, leidžianti jiems atskirti priemonę nuo kūrinio, save nuo vaidmens ir protu valdyti raiškos kūrimą. Vaikai aiškiai suvokia vienas kitą kaip vaidmenų atlikėjus, tai matyti, kai vienas sako kitam: „O, broli!“.

 

Aprašytasis vaikų savarankiškai sukurtas vaidinimas – tai ilgo ir kruopštaus ugdymo proceso rezultatas. Iki tol, kol jis buvo pasiektas, ne kartą prireikė pedagogo pagalbos. Ji būtina. Jei jos vaikai negaus, jų pažanga vaidyboje bus maža ar išvis nesivystys. Pagalba teikiama prieš vaidinimą, vaidinimo metu ir po vaidinimo. Prieš vaidinant pedagogaspasakaitę paseka ir atidžiai su vaikais išsiaiškina jos turinį. Sekant svarbu, kad balso intonacija patrauktų vaikų dėmesį, paskatintų jų vaizduotėje vaizdus, atitinkančius pasakaitės turinį, taip pat leistų pajusti emocinius vertinimus.

 

Į sceną (vietą priešais žiūrovų grupelę) vaikai išleidžiami suformuluojant tikslą, pavyzdžiui, „Pririnkite į kibirėlius gamtos gėrybių!“, tuomet vaikas scenoje nesielgs bet kaip, bet sieks kokio nors tikslo. Vaidinimo metu pedagogas stebi, ar vaiko vidiniai procesai aktyvūs, ar jis įsivaizduoja veikėjo aplinkybes, ar, orientuodamasis į suformuotą tikslą, renkasi veiksmus, žodžius. Jei vaizduotė nebeveikia taip aktyviai ir nebesukuria naujų aplinkybių (kur dar galima būtų rasti gamtos gėrybių), pedagogas draugiškai pataria: „Ten kelmas, ant jo turbūt vabalas nutūpė. Pasižiūrėk“. Kai kada tinka „paaštrinti“ aplinkybes, sukuriant nedideles kliūtis. Pavyzdžiui, vaikui-voriukui mezgančiam tinklą, netikėtai tariame: „Nutrūko“. Tai paskatina reaguoti greičiau ir spontaniškai surasti sprendimą, ką daryti toliau. Taip pat padedame suvokti savo vaidybinę raišką, sakydami: „žiūrėk, ką pieši“ arba „iš tikrųjų užrišk siūlą“, „nežiūrėk į žiūrovus“, „taip, gerai... Na, ir kas toliau?“. Tai skatina vaikus žengti kitą kūrimo žingsnį tik įvertinus tai, ką sukūrė prieš tai. Jeigu suvokimo nebus, vaikai neišmoks nuosekliai mąstyti, „iššoks“ iš įsivaizduojamos aplinkos į buitinę, arba ims elgtis formaliai.

 

Priminimai daro teigiamą poveikį ir vaikams-žiūrovams, kurie palengva ima skirti dirbtinį „rodymą“ ir prasmingą, įtaigią vaidybą. Tačiau jų mažiesiems ne taip lengva laikytis. Kartais pernelyg skubama nuo vieno veiksmo prie kito. Taip pasireiškia žaidimo įtaka, noras tiesiog atlikti veiksmus, nesirūpinant, kaip jie klostosi ir kokią turi prasmę „kitiems“. Kartais nesiseka tada, kai vaikai jau yra „pripažinti“ artistai ir įpratinti vaidybinę raišką „rodyti“. Palengva vaikai įpranta savarankiškai surasti vaidmens, taip pat ir emocijų raiškos sprendimus, kurie pradeda kelti jų pačių susidomėjimą.

 

Tačiau pirmasis šį susidomėjimą parodo pedagogas. Tais atvejais, kai vaikams sekasi atskleisti veikėjo emocinius vertinimus ir ima ryškėti vaidmens perkeltinė prasmė, pedagogas leidžia mažiesiems tai pajusti, suprasti palinkimu į vaidinančio vaiko pusę arba pasitenkinimo šūksniu „Žiūrėk, koks gudrus“ (taip kalbame apie scenoje kuriamą vaidmenį). Vaikai-žiūrovai, supratę draugų vaidybą, taip pat reaguoja: reikšdami emocijas, taip pat – plojimais, replikomis.

 

Po vaidinimo pedagogas interpretuoja vaikų sukurto vaidinimo prasmę. Vaiko, vaidinusio varliuką, paklausiame, kaip sekėsi, ar neprisiartino gandras, ar pilnas kibirėlis. Paprašę jį parodyti, pasidžiaugiame, kad jis pilnas, įvardijame, ką radome: žiogai, drugeliai, vabaliukai, kt. Galop apibendriname – šaunus varliukas! Tai varliuko vaidmens perkeltinė prasmė, kurios šį kartą vaikas galbūt dar ryškiai ir neperteikė, tačiau padedame jam suvokti iš jo paties kuriamo vaidinimo išryškėjančią apibendrinančią prasmę arba taisyklę, kurios jis paskatinamas laikytis kitą kartą. Įsisąmoninęs, kad varliukas – šaunus, jis gamtos gėrybes rinks dar vikriau, dar išmoningiau, dar daugiau dėmesio skirs emocinių vertinimų išraiškai (ekspresijai), o tuo pačiu ir jo vaidmuo taps dar ryškesniu.

 

Tačiau tai pavyksta ne visiems vaikams. Tik apie ketvirtadalis tokios vaidybos atvejų pasižymi ryškiais, vieningais vaidmenimis, o apie pusė – išreiškia ryškesnį, bet ne itin ryškų vaidmenį (perkeltinių arba metaforinių tokio vaidmens prasmių dar negalime aiškiau suprasti, įžvelgti).

 

Nežiūrint į tai, kokio ryškumo vaidmenį vaikai besukurtų, tokią vaikų kūrybą visada galima parodyti nedidelei artimų žiūrovų grupei: auklėtojoms, tėveliams, kitiems panašaus amžiaus vaikams. Net jei vaidmuo ir nėra labai ryškus, žiūrovai jaučia mažųjų vaidintojų vidines intencijas, bando spėti ar įsivaizduoti, numanyti jų sumanymus, todėl bendravimo ryšys užsimezga. Tai reiškia, kad svarbiausias ugdomasis (edukacinis) tikslas – įtraukti vaikus į kūrybą, ugdyti juos kaip kūrėjus – pasiektas.

 

Žinoma, mažų vaikų sukurti vaidmenys ir vaidinimai išoriškai mažai teprimena „tikrą“ teatrą, kokį esame įpratę matyti mes, suaugusieji. Tačiau turėtume drąsiau pripažinti vaikiškąją vaidybą, kaip pripažįstame vaikų dailę, kuri taip pat skiriasi nuo suaugusiųjų. Vaikų vaidyba, suprantama kaip kūryba, parodo, ar vaikai geba save valdyti tam tikroje situacijoje ir panaudoti savo mintis, savo emocijas kaip medžiagą, o savo judesius, elgesį, žodžius, balso intonacijas – kaip priemones bendrauti. Tai, pagal Hovardą Gardnerį, rodo bendruosius intelektinius gebėjimus. Jie gali būti panaudojami daugelyje kontekstų – ne tik scenoje, bet ir kasdieninėse situacijose, kai atliekami socialiniai vaidmenys: draugo, partnerio, dukters ar sūnaus. Tai gi vaidindami vaikai ruošiasi gyventi visuomenėje.