Emokykla.lt

Vaiko teisė į atvaizdą – kodėl viešoje erdvėje dažnai dengiami vaikų veidai?

2011-09-20
Susijusios temos: Teisinė informacija
Vaiko teisė į atvaizdą – kodėl viešoje erdvėje dažnai dengiami vaikų veidai?
Ekspertas – teisininkas Vaidas Šadzevičius
UAB "Peritus sprendimai"
Straipsnyje aptariama prigimtinė vaiko teisė į atvaizdą. Teisiniu požiūriu vertinamos situacijos, kada svetimi žmonės turi teisę fotografuoti vaikus, o kada yra galimybė vaiko tėvams gintis nuo tokios savivalės, patariama, kokių priemonių galima imtis tokiu atveju. Kodėl žurnaluose bei televizijoje dažnai dengiami vaikų veidai? Straipsnyje pateikiama praktinė realių situacijų analizė, pavyzdžiui, ar gali būti vaikas filmuojamas mokyklos renginių metu? Išskiriama viešumo svarba nustatant, ar pažeista vaiko teisė į atvaizdą (pavyzdžiui, vaiko atvaizdo naudojimas viešo renginio, reklamos metu ir pan.). 
Sparčiai besivystančios technologijos leidžia ne tik patogiau fotografuoti bei filmuoti, bet ir išsaugoti ar perduoti vaizdą. Kasdienybe jau tapę skaitmeniniai fotoaparatai bei mobilieji telefonai su integruotomis vaizdo kameromis yra nepamainomi, norint įamžinti gyvenimo akimirkas, tačiau kartais netinkamas šių technologijų naudojimas gali sukelti nemažai nerimo mažamečių vaikų tėvams ar net priversti jaustis nesaugiai.
 
Besinaudojantiems fotosalono paslaugomis, ypatingai susiduriant su skaitmeninėmis fotografijomis, aktualu, kad patogus ir greitas nuotraukų užsakymas nevirstų asmeninio gyvenimo vaizdų išplatinimu virtualioje erdvėje, panaudojimu reklamai ar kitokiu paviešinimu. Neretai tėvus jaudina klausimas, ar pašaliniai asmenys gali fotografuoti jų mažamečius vaikus, pavyzdžiui, žaidžiančius lauke ir pan. Todėl svarbu žinoti, kad įstatymai saugo ir gina vaikų teisę į privatų gyvenimą, o kartu ir teisę į atvaizdą, kadangi tai yra žmogaus privataus gyvenimo dalis.
 
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos, kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo dar 1995 m., 16 straipsnyje nurodyta, kad nė vienas vaikas neturi patirti savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį <...> gyvenimą, <...> arba neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir reputaciją. Minėtos konvencijos 16 straipsnio 2 dalis skelbia, kad vaikas turi teisę nuo tokio kišimosi ar kėsinimosi būti ginamas įstatymo. Reikia paminėti, kad Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme taip pat numatyta, kad vaikas turi teisę į asmeninį gyvenimą (10 straipsnis).
 
Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad ,,siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją draudžiama:
  • be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus fizinio asmens gyvenamojoje patalpoje, fizinio asmens privačioje namų valdoje ir jai priklausančioje aptvertoje ar kitaip aiškiai pažymėtoje teritorijoje, nepaisant to, ar tas asmuo yra nurodytose vietose;
  • filmuoti, fotografuoti ar daryti garso ir vaizdo įrašus neviešų renginių metu be organizatorių, turinčių teisę rengti tokius renginius, sutikimo;
  • filmuoti ir fotografuoti žmogų ir naudoti jo atvaizdus reklamai visuomenės informavimo priemonėse be šio žmogaus sutikimo;
  • filmuoti ir fotografuoti asmenį su aiškiais fiziniais trūkumais be šio asmens sutikimo arba filmuoti ir fotografuoti asmenį jam esant bejėgiškos būklės dėl sveikatos sutrikimo;
  • filmuoti, fotografuoti vaiką ar daryti jo garso ir vaizdo įrašus be nors vieno iš tėvų, globėjų ar rūpintojų ir paties vaiko sutikimo. Draudžiama naudoti vaikų fotografijas, garso ar vaizdo įrašus erotinio, pornografinio ir smurtinio pobūdžio informacijose;
  • be mirusiojo ar žuvusiojo šeimos narių sutikimo filmuoti, fotografuoti mirusįjį ar žuvusįjį stambiu planu ar daryti jo vaizdo įrašus. 
Papildomai pažymėtina, kad vaiko atvaizdo fiksavimas net ir esant nurodytų asmenų sutikimui gali būti pažeidžiantis vaiko interesus ir neleistinas. Pavyzdžiui, jei garsios D. Kedžio bylos atveju D. Kedžio dukros globėjai duotų sutikimą naudoti mergaitės atvaizdą, jo publikavimas yra nesuderinamas su vaiko interesais, todėl būtų neleistinas nepaisant duodamo sutikimo. Dar viena praktinė situacija – televizijos laidoje buvo rodoma, kaip atliekama plastinė vaiko ausų operacija. Motina leido ją filmuoti, nes televizija finansavo operaciją, tačiau diskutuotina, ar buvo pasielgta tinkamai ir deramai įvertinti vaiko interesai, nes paviešinti duomenys susiję su mergaitės sveikata, t. y. itin privačia informacija. Visos tokios situacijos vertintinos individualiai analizuojant, ko siekiama vienu ar kitu reportažu. Svarbu, kad net ir esant atsakingų asmenų sutikimui, publikuojamas atvaizdas nepažeistų vaiko garbės, orumo ir privatumo.
 
Konkrečiai teisę į atvaizdą, kaip privataus gyvenimo dalies apsaugą ir gynimą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.22 straipsnis. Ši teisės norma įtvirtina, kad „fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamu tik jo sutikimu“ (straipsnio 1 dalis). Taigi bendra taisyklė yra ta, kad, norint nufotografuoti asmenį, reikia jo sutikimo. Fotografavimas šiuo atveju reiškia apskritai bet kokį asmens fiksavimo būdą, pavyzdžiui, filmavimą, fotomontažą ir pan. Tačiau sutikimas fotografuotis dar nereiškia ir sutikimo nuotrauką bet kokiu būdu atgaminti, parduoti, demonstruoti, spausdinti ar kitaip viešinti.
 
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, ką reiškia asmens atvaizdas. Jeigu be asmens sutikimo yra fotografuojama tik atskiros kūno dalys, pavyzdžiui, ranka ar koja ir vėliau negalima identifikuoti konkretaus žmogaus, kuriam tos kūno dalys priklauso, tuomet fotografuojantis asmuo nepažeidžia asmens teisės į atvaizdą. Taigi atvaizdą reikia suprasti kaip tokiu būdu užfiksuotas asmens kūno dalis, kada galima identifikuoti vaizduojamą asmenį, pavyzdžiui, nufotografuotas veidas ar žmogus iki juosmens ir pan.
 
Apie sutikimą būti fotografuojamam, jo formą, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nekalbama. Tačiau civilinės teisės doktrina pripažįsta, kad asmens sutikimas, kaip jo valios išraiška, gali būti išreikštas bet kokia forma, išskyrus atvejus, kai įstatymas įsakmiai reikalauja išreikšti valią konkrečia forma, pavyzdžiui, raštu ir pan. Taigi šiuo atveju, įstatymas nenurodo, kokia forma yra reikalinga sutikimui duoti, vadinasi, sutikti galima bet kuria forma.
 
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylas dėl teisės į atvaizdą, ne kartą yra atkreipęs dėmesį, jog „asmens sutikimas, kaip jo valios išraiška, gali būti aiškiai išreikštas, pavyzdžiui, rašytinėje sutartyje ar perteiktas žodžiu, arba numanomas iš konkrečių aplinkybių, pavyzdžiui, iš asmens konkliudentinių veiksmų[1]“. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, buvo duotas sutikimas fotografuoti, ar ne. Tačiau reikia pabrėžti tai, kad jeigu asmuo galėjo sutikti (ar pats to prašė) būti fotografuojamas, dar nereiškia, kad jis davė ir sutikimą savo nuotrauką vėliau naudoti tam tikrais tikslais – demonstruoti, spausdinti ar kitaip viešinti.
 
Vis dėlto teisė į atvaizdą nėra absoliuti, tad įstatymas numato specialias išimtis, kada galima fotografuoti asmenį ir be jo sutikimo. Tokios išimtys ir sąlygos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.22 straipsnio 2 dalyje. Joje teigiama, kad „asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje. Tačiau asmens nuotraukos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją“. Visi aptariamos teisės ribojimai yra pateisinami viešuoju interesu. Pavyzdžiui, jeigu be sutikimo nufotografuojamas nusikaltimą darantis asmuo, akivaizdu, kad asmens teisė į atvaizdą nebus pažeista. Į žmogaus asmeninį gyvenimą gali būti skverbiamasi tik tais atvejais, kai to reikalauja visuomenės interesai, tačiau ir šiuo atveju galioja ribos dėl asmens garbės, orumo ir dalykinės reputacijos.
 
Kalbant apie mažamečius vaikus, ypač aktualus yra atvaizdo fiksavimo viešoje vietoje aspektas. Atsižvelgiant į tai, kad vaikai yra socialiai labiau pažeidžiama visuomenės grupė, reiktų vengti vaikų fotografavimo be tėvų, globėjų ar kitų juos atstovaujančių asmenų sutikimo. Žinoma, jei yra fotografuojama minia gatvėje ir vaikas nėra pagrindinis fiksavimo objektas, atskirai sutikimo gauti nereikia. Tačiau, kaip jau minėta, bendra taisyklė, galiojanti net ir fiksuojant vaizdus viešoje erdvėje – filmuoti, fotografuoti vaiką ar daryti jo garso ir vaizdo įrašus be nors vieno iš tėvų, globėjų ar rūpintojų ir paties vaiko sutikimo yra draudžiama. Viešąja vieta laikoma erdvė, kurioje dėl laisvo priėjimo bet kuriuo momentu gali lankytis kiti asmenys (gatvės, keliai, parkai, stadionai, visuomeninis transportas ir pan.).
 
Pavyzdžiui, tėveliai vaikštinėjantys su vaiku prekybos centre, kuriame yra įrengtos vaizdo kameros, neturi teisės priekaištauti, kad apsaugos kamerų naudojimas pažeidžia mažamečio teisę į atvaizdą. Toks vaizdo stebėjimas gali būti vykdomas siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, apginti asmenų gyvybę, sveikatą, turtą, kitas asmenų teises bei laisves, nes tokio filmavimo objektu nėra konkretus vaikas. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad teisė į atvaizdą apima ne tik teisę į jo fiksavimą, bet ir teisę kontroliuoti to atvaizdo panaudojimą. Kiekvienas fotografuojamas asmuo turi teisę pasirinkti, kaip elgtis su nuotraukose užfiksuotu jo atvaizdu. Taigi ir tėvai turėtų žinoti, kad tokiu būdu užfiksuotas vaiko atvaizdas negali būti atspausdintas, patalpintas į internetą ar kaip kitaip platinamas be mažamečio vaiko tėvų ar globėjų sutikimo.
 
Ikimokyklinio ugdymo įstaigoms itin aktuali situacija yra fotografavimas renginių metu, pvz., per darželio šventes. Geros praktikos pavyzdys atvykusiam fotografui prieš fiksuojant renginio vaizdus, kuriuose yra vaikai, prieš tai gauti vaikų atstovų sutikimus (žodžiu paklausiant tėvų ar raštu gauti jų parašus iš anksto). Jeigu tokioje medžiagoje galima aiškiai įžiūrėti vaikus, jų veidus, tėvai turi teisę fotografuojančiam asmeniui uždrausti fotografuoti ir naudoti tokias fotografijas.
 
Praktikoje yra buvę situacijų, kai vaikų darželyje atliekama fotosesija be tėvų žinios ir vėliau tėvams siūloma įsigyti prekių (pieštukų, sąsiuvinių) su jų atžalų nuotraukomis, tačiau, be abejo, tokia situacija yra neleistina. Net ir faktas, kad fotografuojantis asmuo įsipareigoja nuotraukas „sunaikinti“, jei nebus jos įsigyjamos, nereiškia, kad nebuvo pažeistos vaiko teisės į atvaizdą.
 
Dar vienas specifinis atvejis, kuris yra pasitaikęs ir Lietuvos teismų praktikoje, susijęs su fotostudijų paslaugomis, kai tėvai kreipiasi į profesionalų fotografą, prašydami, kad šis padarytų jų vaiko nuotraukas. Taigi vaiko nuotraukos yra daromos su tėvų sutikimu ir net jų prašymu.
 
Pripažįstama, kad, jei profesionali manekenė sutinka pozuoti, ima už tai atlygį ir žino, kokiu tikslu ji fotografuojama (pavyzdžiui, atitinkamo gaminio reklamai), vadinasi, ji pritaria, kad jos atvaizdas būtų panaudotas tam tikriems komerciniams tikslams. Taip yra todėl, kad pozavimas – manekenės profesinė veikla, kuria ji siekia pelno, tad tokie veiksmai laikomi komerciniais santykiais.
 
Tačiau, kai kalbama apie vaiką, kuris nors ir, pavyzdžiui, lanko šiuo metu populiarėjančias mados studijas ar nori išmokti modelio profesijos paslapčių, reikia atminti, kad tokio amžiaus žmogus turi teisę į tokią aplinką, kuri leistų jam save išbandyti ir garantuotų visapusišką lavinimąsi ir vystymąsi. Todėl tokia aplinkybė, kad tėvai prašo padaryti profesionalias jų vaiko nuotraukas, pati savaime dar nereiškia, kad jas fotografas galės naudoti komerciniams tikslams, pavyzdžiui, savo fotostudijos reklamai. Be to, svarbus aspektas yra tas, kad teisė į atvaizdą kartu gali turėti ir tam tikrą ekonominę vertę, nes gali būti įvertinta pinigais.
 
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas viename iš savo nutarimų pažymėjo, kad kai atvaizdas panaudojamas reklamai, reikalingas specialus sutikimas. Fotografuojamas asmuo turi būti informuotas apie komercines jo atvaizdo panaudojimo aplinkybes ir savo valia nuspręsti, ar nori tokioje veikloje dalyvauti, ar ne. Šią išvadą minėtas teismas padarė dėl to, kad asmuo būtų apsaugotas nuo galimų finansinių nuostolių, susijusių su neteisėtu jo atvaizdo panaudojimu komerciniais tikslais. O fotografui turi būti aiškiai žinoma fotografuojamo asmens nuostata dėl tolimesnio nuotraukų viešinimo. Tad net ir sutikus, kad vaikas dalyvautų fotosesijoje, dar nereiškia, jog tokios fotonuotraukos vėliau gali būti panaudotos reklamai.
 
Kiekvienas fotografuojamas žmogaus turi teisę pasirinkti, ar jo atvaizdas gali būti demonstruojamas, spausdinamas, taip pat – ar jis apskritai nori būti fotografuojamas.
 
Net ir viešoje vietoje esantys vaikai nepraranda savo privatumo ir individualumo, todėl turi būti paisoma atvaizdo savininko ir/ar vaiko tėvų (globėjų) valios dėl atvaizdo fiksavimo ar jo panaudojimo sąlygų. Tad. jeigu pašaliniai asmenys fotografuoja mažamečius. ir tokiose nuotraukose fiksuojamas ne bendras vaizdas, o galima aiškiai įžiūrėti vaikus, jų veidus, tėvai pirmiausia gali įspėti fotografą, kad jie nesutinka, jog vaikas būtų fotografuojamas ir paprašyti tokias nuotraukas sunaikinti.
 
Vis dėlto jeigu atsitinka taip, kad teisė į atvaizdą pažeidžiama, asmuo (šiuo atveju –mažamečių vaikų tėvai ar globėjai, atstovaujantys jų interesus), turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti nutraukti veiksmus, kurie pažeidžia teisę į atvaizdą (pvz., nuotraukos talpinimas internete) bei atlyginti žalą. Pažymėtina, kad tokiu atveju galima reikalauti ne tik turtinės, bet ir neturtinės žalos atlyginimo (LR civilinio kodekso 22.2 straipsnio 3 dalis).
 

[1] Tai asmens elgesys, iš kurio matyti jo valia sudaryti sandorį