Vaikas mokosi įveikti sunkumus

Kaip mes įveikiame sunkumus? Sunkumų įveikimo sampratą, kuria vadovaujamasi pasaulyje, yra pateikę Richard Lazarus ir Suzan Folkman. Remiantis jų teorija, sunkumų įveikimas – tai mąstymo ir elgesio keitimas, prisitaikant prie tam tikros gyvenimo situacijos, kurią asmuo suvokia kaip sunkų, jėgas viršijantį išbandymą. (pagal Brian L. Mishara, 2007).

 

Atsidūrę sudėtingoje, grėsmingoje, konfliktinėje ar kitoje didelę emocinę įtampą, diskomfortą keliančioje situacijoje, ieškome būdų, kaip susidoroti su sunkumais, kliūtimis ir pasijusti geriau. Emocinės įtampos, streso lygis priklauso nuo to, kiek reikšminga mums atrodo susidariusi kebli situacija.

 

Pavyzdžiui, jei vėluojame į darbą, ir manome, kad tai gresia atleidimu, nes esame susipykę su darbdaviu, o darbas mums labai svarbus, galime jausti didžiulę įtampą. Jei vėluojame į darbą ir nujaučiame, kad tai gresia atleidimu, tačiau darbas mums nepatinka ir ketiname jį keisti, įtampa bus daug mažesnė. Jei vėluojame į darbą dėl rimtos priežasties, ir tikime, kad bendradarbiai mus supras, laikinai pavaduos, įtampos galime nejausti visai.

 

Patekę į sudėtingą, grėsmingą situaciją, paprastai nesąmoningai ar sąmoningai ieškome būdų, kurie padėtų susidoroti su sunkumais. Pavyzdžiui, susipykę su draugu, vieni siekia prasiblaškyti – pažiūrėti įdomią laidą per televiziją, pasigėrėti gamta, apsipirkti. Kiti bando nusiraminti fiziniu būdu – maudosi vonioje, nueina į treniruoklių salę, išgeria raminamųjų vaistų. Treti kreipiasi pagalbos į artimuosius – išsikalba, pasiguodžia, klausia patarimo arba stengiasi pasikalbėti su asmeniu, su kuriuo susipyko, aiškinasi, atsiprašo ir kt. – taigi imasi aktyviai spręsti konfliktą.

 

Jei pasijuntame geriau ir atlėgsta įtampa, jaučiamės susidoroję su sunkumais, nesvarbu, kokį būdą tai padaryti pasirinkome. Jį laikome sėkmingu ir bandome panašioje situacijoje taikyti kitą kartą. Jei mūsų emocinė įtampa neatlėgsta, pasirinktą būdą laikome neveiksmingu ir ieškome kito. Pavyzdžiui, apšaukėme besiožiuojantį savo vaiką, parduotuvėje zirziantį, kad nupirktume naują žaislą. Vaikas nutilo. Tačiau mes nesijaučiame gerai. Gaila nusiminusio mažylio, kurį mylime, jaučiame kaltę, nepasitikėjimą savo jėgomis, kad neradome geresnio būdo susitvarkyti su problema.

 

Tai mus skatina domėtis knygomis apie auklėjimą, pasikalbėti su kitais tėvais, sužinoti ir išbandyti skirtingus, neskaudinančius mažylio neklusnumo įveikimo būdus. Kai juos surandame, pasijuntame gerai. Tai rodo, kad susidorojome su kritine situacija, įgauname daugiau dvasinių jėgų tvarkytis su kasdieniniais ir didesniais sunkumais.

 

Panašiai su sunkumais tvarkosi ir vaikai. Brian L. Mishara (2007) nurodo, kad yra du pagrindiniai sunkumų įveikimo būdai:

 

Emocinis įveikimas – sunkumų ar streso sukeltų neigiamų jausmų sušvelninimas. Tai nepakeičia sudėtingos situacijos, tačiau padeda sušvelninti neigiamus ar skausmingus išgyvenimus ir pasijusti geriau. Pavyzdžiui, penkiametis berniukas labai pavydi kiemo draugui, turinčiam puikų dviratį. Ir jis norėtų tokio, tačiau jo tėvai neturi tam pinigų. Kiemo draugas jam neleidžia pasivažinėti dviračiu. Nusiminęs berniukas apsikabina savo šuniuką, glosto jį, kalba su juo. Vėliau nueina prie smėlio dėžės, pradeda žaisti su mergaitėmis ir užsimiršta. Vaikas jaučiasi gerai, nors dviračio ir neturi. Kartu jis mokosi tvarkytis su situacijomis, kai nori ko nors, ko turėti negali, ir tampa daug stipresnis.

 

 

Įveikimas elgesiu – susidariusios situacijos taisymas ar keitimas. Šešiametė mergaitė sudaužė mėgstamą mamos puodelį, kurio ši prašė neliesti. Paslėpusi šukes, mergaitė jaučiasi blogai – ji bijo, kad mama pastebės, jog puodelio nebėra, kad barsis, jaučiasi kalta. Pagaliau nusprendžia pasikalbėti su mama – prisipažįsta, atsiprašo. Ir pasijunta geriau, nors ir tenka išklausyti mamos priekaištus. Taigi, mergaitė pasiryžo pakeisti ją slegiančią situaciją ir sėkmingai tai padarė.

 

 

 

Pirmą kartą susidūrę su didelę emocinę įtampą keliančiomis situacijomis vaikai sutrinka, jiems labai baisu. Jie dar nežino, kad laikui bėgant situacija susitvarkys arba sunkūs išgyvenimai susilpnės. Pavyzdžiui, gimus jaunesniam broliukui ar sesutei, keturmetis vaikas gali pasijusti nemylimas, tėvų pamirštas. Jis nežino, kad padėtis vėliau keisis, jis prie jos prisitaikys ir vėl jausis gerai. Dar daugiau neigiamų emocijų teikia vaiko liga, tėvų skyrybos, vieno ar abiejų tėvų išvykimas į užsienį, mylimo gyvūnėlio netektis, persikėlimas ir kt.

 

Vaikui išgyvenant didelę emocinę įtampą, tėvai turėtų būti greta, pasikalbėti su vaiku apie tai, kas vyksta, jo jausmus, baimes. Jie turėtų pasidalinti savo išgyvenimais panašioje situacijoje, pakomentuoti galimus tolimesnius įvykius, paaiškinti vaikui, kad sunkūs išgyvenimai laikui bėgant silpnės, patarti, kas padėtų pasijusti geriau.

 

Pavyzdžiui, mirus Tomo šuniukui, vaikas ilgai liūdėjo. Tai pastebėję tėvai su Tomu pasikalbėjo, kad šunelis jau buvo senas, kad jam atėjo laikas mirti. Išklausė vaiko mintis apie tai, kaip jis mylėjo šuniuką. Paguodė, kad jis visuomet galės prisiminti šuniuką, pažiūrėti į jo nuotrauką. Paaiškino, kad vaiko liūdesys dėl šuniuko vėliau sumažės ir jis pasijus geriau. Pasiūlė kieme su draugais pažaisti su kamuoliu. Tai padėjo vaikui pamažu susitaikyti su tuo, kad šuniuko jau nebėra.

 

Susidūręs su sunkiais išgyvenimais, vaikas galvoja, kad tai nutiko tik su juo. Vaikas nežino, kad dauguma žmonių yra kada nors ką nors panašaus išgyvenę. Pavyzdžiui, penkiametis vaikas pyksta ant tėvų, kad jie išvažiavo į užsienį dirbti, o jį paliko su seneliais. Išgirdę pykčio kupinus žodžius tėvų atžvilgiu, seneliai bara vaiką, kad pykti ant tėvelių negražu. Vaikas jaučiasi blogai, jam atrodo, kad tik jį vieną paliko tėvai, kad jis vienas toks blogas, nes pyksta ant tėvų.

Kai vaikas gali pasikalbėti su kitais vaikais, ir sužino, kad ir jie kartais pyksta ant tėvų, jam palengvėja. Vaikas supranta, kad mes visi kartais pykstame ant artimų ir mylimų žmonių. Taigi tėvams ar kitiems globėjams svarbu ne tik patiems kalbėtis su vaiku, bet ir paskatinti jį bendrauti su bendraamžiais. Svarbu skaityti terapinio pobūdžio istorijas, kuriose aprašomi skirtingi vaikų jausmai, susidūrus su sunkumais, bei sunkumų įveikimo būdai.

 

Vaikai bijo arba nedrįsta kalbėti su suaugusiaisiais apie „blogus“ jausmus ir bėdas, į kurias pateko. Dažniausiai taip yra todėl, kad jie nepaiso tėvų draudimų ir jaučiasi kalti. Pavyzdžiui,kaimo vietovėje gyvenantiems Dovilei, Mindaugui ir Rasai tėvai draudė eiti prie tvenkinio bei lipti ant vis dar plono ledo. Vaikai vis tiek nuėjo prie tvenkinio, užlipo ant ledo ir įlūžo. Laimei, tvenkinys prie krašto nebuvo gilus, todėl vaikai sėkmingai išlipo ant kranto. Nors buvo šlapi, o diena šalta, bijojo eiti namo ir pasirodyti tėvams. Mindaugas ir Rasa palindo po balkonu. Vienintelė Dovilė parėjo į namus ir prisipažino mamai, kad ji ir kiti vaikai nepaisė draudimo ir pateko į bėdą. Greitai buvo surasti ir kiti du vaikai. Taigi labai svarbu, kad tėvai ne tik draustų vaikams elgtis rizikingai, bet ir skatintų pasisakyti, jei nutiko bėda. Būtina garantuoti, kad apie bėdą pranešę vaikai dėl draudimo pažeidimo nebus mušami, aprėkiami.

 

Dažnai suaugusieji patys vengia su vaikais kalbėtis apie skausmą sukėlusias situacijas ar įvykius. Tėvams atrodo, kad kalbėdami su vaiku apie jo skaudžius išgyvenimus, jie dar kartą jį skaudina. Taip vaikas priverstas skausmingus išgyvenimus laikyti užgniaužęs. Pokalbis su vaiku dažniausiai palengvina jo savijautą. Sužinome, kas vaiką slegia, dėl ko jis nerimauja, ko bijo. Tuomet galime vaiką nuraminti, jam padėti.

 

Vaikų fantazija labai laki, jie suteikia savo mintims magišką galią, todėl jiems kyla sunkių jausmų, kuriuos sunku suprasti suaugusiajam. Pavyzdžiui, penkerių su puse metų Saulė, kurios šeimoje atsirado mažas broliukas, jautėsi nelaiminga ir jo nenorėjo. Kai broliukas susirgo, mergaitė jautėsi kalta, nes jai atrodė, kad tai nutiko dėl jos, kad jos blogos mintys prišaukė ligą broliui. Tokias vaikų mintis ir jas lydinčius jausmus galime sužinot tik tuomet, kai su jais kalbamės. Vaikui galime tvirtai paaiškinti, kad jis dėl susiklosčiusios situacijos nekaltas (kalti virusai, peršalimas ir kt.).

 

Be to, vaikų jausmai labilūs (nepastovūs, greitai kintantys), kartais juos tiesiog užvaldo ir išsilieja pačiais netinkamiausiais būdais. Turėtume būti jiems atlaidesni, skatindami mokytis kontroliuoti jausmų raišką.

 

 

Daugelio autorių tyrimai rodo (Krantz M., 1994; Shaffer H.R., 2004; Mishara B.L., 2007),kad jau 4-5 metų vaikai sėkmingai taiko ne vieną sunkumų įveikimo būdą. Buvo nustatyta, kad svarbiausi sunkumų įveikimo gebėjimai yra šie:

1. Gebėjimas pastebėti ir interpretuoti kitų asmenų rodomus emocinius ir socialinius ženklus bei situacijas.

2.Gebėjimas stabtelėti ir sugalvoti daug tinkamų išeičių.

3. Gebėjimas apmąstyti išeitis, įvertinti galimas elgesio pasekmes ir pasirinkti optimalų sprendimą.

4. Gebėjimas įgyvendinti pasirinktą sprendimą.

 

Aptarsime kiekvieną iš jų plačiau.

 

1. Gebėjimas pastebėti ir interpretuoti kitų asmenų rodomus emocinius ir socialinius ženklus bei situacijas. Vaikui sunkumus įveikti padeda gebėjimas pagal kito asmens veido išraišką, balso tembrą, žodžius, pozą ir judesius atspėti, ką kitas jaučia, galvoja, ketina daryti, kaip pasielgs. Pavyzdžiui, kieme pasirodžius agresyviai šūkaujančiam paaugliui, vaikas palieka smėlio dėžę ir prieina prie mamos. Įvertinę, kad tėvai gerai nusiteikę, vaikai derasi, kad jiems būtų leista ilgiau pasėdėti prie televizoriaus.

 

Psichologų tyrimai parodė, kad tarp bendraamžių populiarūs, su sunkumais lengvai susitvarkantys vaikai pagal emocinius ženklus ir situaciją dažniausiai teisingai įvertina kito savijautą, ketinimus, nuspėja būsimus veiksmus, sprendimus. Jei situacija nėra labai aiški, joje dažniau įžvelgia taikų, o ne piktybišką kito ketinimą. Be to, su sunkumais sėkmingiau tvarkosi savo emocijas kitiems aiškiai atskleidžiantys vaikai.

 

Nustatyta, kad bendraamžių atstumti, sunkiai sunkumus įveikiantys vaikai pagal veido išraišką neretai klaidingai įvertina kito nuotaiką, ketinimus. Jie pusantro karto dažniau nei jų bendraamžiai kitų elgesyje įžvelgia priešiškus kėslus. Be to, blogus ketinimus neapibrėžtose situacijose priskiria ir savo draugams. Neskiria, kada kitas vaikas pasielgė netyčia, kada – specialiai. Reaguoja, orientuodamiesi į savo nuoskaudos dydį, o ne į kito ketinimus ar situaciją. Aplinkiniai jiems atrodo priešiški, todėl vaikai pasirengę gintis jėga, taigi yra lengvai išprovokuojami, nekonstruktyviai sprendžia konfliktus.

  

Ugdant vaikų gebėjimą pastebėti ir interpretuoti kitų asmenų rodomus emocinius ir socialinius ženklus, svarbu kalbėtis apie jausmus, jų raišką, skatinti vaiką pasvarstyti, ko nori, ką ketina daryti kitas vaikas. Svarbu komentuoti, aiškintis, kas nutiko netyčia, o kada pasielgta tyčia. Naudinga mokyti vaiką priimti kito atsiprašymą, jei šis pasielgė blogai to nenorėdamas.

 

2.Gebėjimas stabtelėti ir sugalvoti daug tinkamų išeičių.Psichologų tyrimai atskleidė, kad vaikas, kuris susiklosčiusias aplinkybes įvertina kaip palankų, draugišką elgesį, drąsiai ir saugiai bendrauja, prisijungia prie bendraamžių grupės žaidimų. Jei jis įžvelgia priešišką elgesį, konfliktą ar problemą, stengiasi rasti kokį nors tinkamą sprendimą. Vaikas bando prisiminti panašias situacijas ir visus savo bei kitų poelgius bei tų poelgių pasekmes.

 

Sėkmingiau bendrauja ir su sunkumais tvarkosi tie vaikai, kurie sugalvoja daugiau įvairesnių išeičių.  Pirmoji vaiko sugalvota išeitis gali būti agresyvi, tačiau kitos – taikūs būdai išspręsti konfliktą ar įveikti kitus sunkumus. Bendraamžių atstumti, sunkiai su sunkumais susidorojantys vaikai sugalvoja labai nedaug išeičių. Jie dažniau prisimena jėgos, agresijos, spaudimo veiksmus, kurie neatitinka aplinkybių.

 

Norėdami ugdyti vaiko gebėjimą rasti kuo daugiau tinkamų sunkumų įveikimo būdų, galime skatinti jį keblioje situacijoje pagalvoti, ką tokiomis aplinkybėmis paprastai daro jis ar jo mėgstami bendraamžiai, o ką dar būtų galima daryti. Būtina apsvarstyti, kurios vaiko taikomos išeitys pasiteisino, kurios – ne, kad vaikas tikslingiau rinktųsi konstruktyvias išeitis. Tėvai gali papasakoti vaikui, kaip panašioje situacijoje elgėsi jie patys. Svarbu prisiminti pasiteisinusius būdus ir pasidalinti jais su vaiku.

 

3. Gebėjimas apmąstyti išeitis, įvertinti galimas elgesio pasekmes ir pasirinkti optimalų sprendimą. Psichologų tyrimai rodo, kad sėkmę patiria vaikas, kuris, pasirinkdamas išeitį,  bando numatyti partnerio atsakomuosius veiksmus. Vaikas, kuris vadovaujasi tik savo jausmais – galvoja apie nuoskaudą, skausmą ir norą atsilyginti tuo pačiu – paprastai įsivelia į peštynes, provokuoja dar karštesnį konfliktą. Nustatyta, kad jaunesniems nei penkerių metų vaikams būdingas automatiškas elgesio būdo pasirinkimas, t. y. jie pasikliauja pirmąja į galvą šovusia mintimi. Tikslingai ugdomas turtingą pozityvią socialinę patirtį turintis 5-6 metų vaikas elgesio būdą renkasi stabtelėjęs, apmąstydamas išeitį ir pasekmes – todėl žymiai dažniau pademonstruoja taikų veiksmingą elgesį. Ribotos socialinės patirties neagresyvūs vaikai, paskatinti stabtelėti, sugalvoja daugiau tinkamų išeičių. Agresyvūs vaikai net stabtelėję dažnai negali rasti tinkamos taikios išeities.

 

Tėvai turėtų pratinti vaiką stabtelėti, atsitraukti, nueiti šalin, kai kyla konfliktas, grėsmė saugumui, kai jis spaudžiamas pasielgti ne taip, kaip nori. Svarbu pamokyti veiksmingų stabtelėjimo būdų: suskaičiuoti iki dešimt, kelis kartus giliai įkvėpti ir nusiraminti, pasitraukti šalin ir ramiai pagalvoti, nueiti prie suaugusiojo ir pasitarti. Tėvai turėtų pratinti vaiką apmąstyti pasirinktą išeitį: kaip aš tai padarysiu?, ką tuomet darys kiti?, kaip pasikeis situacija – pablogės ar pagerės? ką dar galima daryti tokiomis aplinkybėmis?

 

4. Gebėjimas įgyvendinti pasirinktą sprendimą.Tyrimai  rodo, kad 4-6 metų vaikas, kuris geba pasirinkti tinkamą išeitį, ne visuomet sėkmingai ją įgyvendina. Sumanęs atsiprašyti bendraamžio, jis gali nerasti reikiamų žodžių, neišdrįsti prie jo prieiti, pabijoti pajuokos. Šiuos gebėjimus vaikai ugdosi, kai turi galimybę namų aplinkoje ar ugdymo įstaigoje praktiškai išbandyti vis kitus būdus.

 

Remiantis tyrimais, vaikas, vienomis aplinkybėmis pritaikantis taikius veiksmingus sprendimus, nebūtinai tokius sprendimus taikys kitoje situacijoje. Vaikams reikia pabuvoti įvairiose socialinėse ir bendravimo situacijose, kad rastų kiekvienai iš jų tinkančius elgesio būdus. Tyrimai taip pat rodo, kad didesnę pozityvią patirtį turintys vaikai įprastomis aplinkybėmis dažniausiai įgyvendina pasirinktas taikias išeitis, kai skurdžią socialinę patirtį turintys vaikai jas įgyvendina daug rečiau.

 

Tėvai turėtų skatinti vaiką ne tik pasirinkti tinkamą išeitį, bet ir numatyti, kaip ji bus įgyvendinama. Jei vaikas nutarė prisipažinti netinkamai pasielgęs ir atsiprašyti, galima pasiūlyti jam sugalvoti, kokius žodžius jis sakys, pasipraktikuoti juos ištarti. Galima būti greta vaiko ir padrąsinti jį įvykdyti ketinimą iki galo. Po to pasvarstyti, kaip pasikeitė jo santykiai su kitu po atsiprašymo, ar pagerėjo paties vaiko savijauta ir pan. Kuo daugiau įvairios praktikos turės vaikas, tuo sėkmingiau taikys pasirinktas išeitis savarankiškai.

 

 

Šiuo metu yra sukurta ir Lietuvoje jau dešimt metų sėkmingai vykdoma tarptautinė programa „Zipio draugai“. Programos kūrėjai – organizacija „Partnership for Children“, kurios būstinė įsikūrusi Londone. 

 

Ši programa yra skirta 5-7 metų vaikams. Joje dalyvaudami vaikai mokosi pozityvių socialinių gebėjimų, kurie padeda tinkamai elgtis kasdieninėse ir sudėtingesnėse gyvenimo situacijose. Vaikai supranta, kaip svarbu klausytis kito, pasakyti jam tai, ką nori pasakyti, taip pat sužino ir išbando, kaip galima susidraugauti ir išsaugoti draugystę, mokosi taikai spręsti nesutarimus, tinkamai reaguoti į priekabiavimą, atstūmimą bei vienatvę.

 

Vaikai mokosi atpažinti juos slegiančius jausmus, sunkias situacijas, kuriose šie jausmai kyla. Pratinasi ieškoti išeičių, kurios padėtų pakeisti susidariusią padėtį (pasikalbėti, atsiprašyti, susitarti ir kt.) arba tiesiog pasijusti geriau (pažaisti, pabėgioti, išsiverkti ir kt.). Sužino geros išeities taisyklę ir mokosi ją taikyti. Mokosi apsvarstyti netinkamo elgesio pasekmes: kas vyko, kaip jautėsi pats, kaip jautėsi kiti, ieškoti daugiau išeičių, kurios neturėtų neigiamų pasekmių pačiam vaikui ir aplinkiniams, prisiimti asmeninę atsakomybę už savo veiksmus. Mažieji mokosi įveikti ypač sunkias situacijas – didelius nemalonius pasikeitimus, netektis ir kt. Programa skatina vaikus prašyti draugų ir suaugusiųjų pagalbos ir teikti pagalbą kitiems, t.y. susiburti į vienas kitam paramą teikiančią grupę. Vaikams padedama suprasti, kad visuomet yra kas nors, kas gali padėti.

 

Tobulindami pozityvius socialinius bei sunkumų įveikimo gebėjimus, vaikai dažniau renkasi kitiems priimtinus jausmų raiškos ir konfliktų sprendimo būdus, lengviau tvarkosi su sunkumais, yra laimingesni, aktyvesni, jautresni vienas kitam. Tyrimai rodo, kad vaikų įgyti įgūdžiai išlieka ilgam, net jeigu vaikai po to ir nedalyvauja kitose programose.

 

Įvertinus ypač pozityvų programos „Zipio draugai“ poveikį vaikams, 2008 metais ji buvo įtraukta į Nacionalinę smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2008-2010 metų programą. 2009-2010 mokslo metais programoje dalyvavo ir sunkumų įveikimo įgūdžių mokėsi 9358 penkerių-septynerių metų vaikai.Programoje iš viso jau yra dalyvavę 72348 vaikai. Lietuvoje programą vykdo VšĮ „Vaiko labui“.

 

Tėvai, kurie pageidauja, kad jų vaikai priešmokyklinio ugdymo grupėje mokytųsi sunkumų įveikimo gebėjimų, turėtų kreiptis į savo grupės pedagogus ar įstaigos administraciją.  Geriausia tai padaryti, kol jūsų vaikui dar nesuėjo penkeri, kad įstaiga spėtų pateikti paraišką VšĮ „Vaiko labui“ ir įsitrauktų į programos įgyvendinimą.

 

Jei priešmokyklinėje grupėje, kurią lanko vaikas, sunkumų įveikimo gebėjimų ugdymo programa įgyvendinama, tėvai gali pratęsti šių gebėjimų ugdymą namuose. Tam parengtas leidinys ,,Programa ,,Zipio draugai“. Pratimai vaikams ir jų tėvams“. Lietuvoje parengta ir dar viena vaikų sunkumų įveikimo gebėjimų ugdymo programa ,,Įveikiame kartu“. Ją sudaro leidinys tėvams ir pratybų sąsiuvinis vaikams. Šie leidiniai skirti padėti tėvams išmokti vaikų sunkumų įveikimo gebėjimų ugdymo efektyvių būdų.  

 

Informaciją apie programas „Zipio draugai“, ,,Įveikiame kartu“, „Pratimus vaikams ir jų tėvams” bei kitus leidinius galima rasti VšĮ „Vaiko labui“ tinklapyje www.vaikolabui.lt.

 

Užsienio psichologų tyrimai rodo, kad vaikai, sugalvojantys ir gebantys taikyti daugiau įveikimo būdų, sunkumų keliamą emocinę įtampą išgyvena, patirdami mažiau neigiamų padarinių. Jų bendravimas ir socialiniai santykiai daug sėkmingesni, jie lengviau adaptuojasi mokykloje ir gyvenime. Jeigu vaikystėje išmokstama sąmoningai naudotis įvairiais sunkumų įveikimo būdais, šie gebėjimai išlieka ir padeda įveikti sunkumus paauglystėje ir suaugus. Taigi, verta padėti savo vaikui tapti laimingesniam.