| Komentuoti | Skaityti komentarus (1) |
„Tvirto žingsnio“ šeimininkės tvirta valia
2012-07-23
 |
|
|
|
|
Visuomenės požiūris į neįgaliuosius keičiasi į teigiamą pusę. Tai rodo ir sėkminga specialiųjų poreikių turinčių vaikų integracija mūsų įstaigoje, kai tokie vaikai ugdomi vienoje grupėje su sveikais vaikais. 
|
|
|
|
|
Paklausta apie tris dalykus, dėl kurių verta leisti vaiką į Kauno lopšelį-darželį „Spindulėlis", Danutė Grigonienė nedvejodama išvardija: kvalifikuotų specialistų ir pedagogų komanda; patogi strateginė darželio padėtis; jauki ugdymo aplinka (Europos Sąjungos lėšomis renovuotos įstaigos patalpos, , įrengti masažo kabinetai, mankštos salės); ketvirta, geras bendruomenės mikroklimatas. O mes dar pridurtume: jau aštuonerius metus čia veikiančiame specialiojo ugdymo pagalbos konsultaciniame centre „Tvirtas žingsnis“ pagalbą randa šeimos, auginančios vaikus, turinčius judesio ir padėties bei kompleksinių sutrikimų. Be šio centro šeimininkės – metodininkės organizatorės Danutės Grigonienės – ši veikla būtų sunkiai įsivaizduojama...
Kokia buvo Jūsų darbo konsultaciniame centre pradžia? Ar daug teko įveikti kliūčių?
Danutė Grigonienė: Mano darbo pradžia buvo sunki. Susidūriau su kitokio darbo specifika. Tačiau didelis noras dirbti nugalėjo visus sunkumus. Matyti teigiamus vaikų sveikatos pokyčius, stebėti dėkingus tėvų žvilgsnius yra didžiausias džiaugsmas ir atlygis... Į mūsų įstaigą patekęs vaikas, iš pradžių nejudėjęs, nevaikštantis, po kurio laiko žengiantis pirmuosius žingsnelius, suvirpina mūsų širdis. Antai kitas, kuris nekalbėjo, nereagavo į aplinką, po komandinio darbo pastangų jau ima šypsotis... Ir vienintelio recepto nėra, kiekvienam skiriame individualią programą.
Tokio centro idėja mus pasiekė iš užsienio, ten panašiu principu su specialiųjų poreikių vaikais dirbama seniai. Tiesa, Kaune mes buvome pradininkai, ir iš tiesų sulaukėme gerų žodžių iš Švietimo ir mokslo ministerijos. Mūsų centre pagalba skirta vaikams, turintiems judesio ir padėties bei kompleksinių sutrikimų — ne tik mūsų įstaigos auklėtiniams, bet ir ir nelankantiems ikimokyklinio ugdymo įstaigų arba lankantiems tokias įstaigas, kuriose jiems nesuteikiamos reikalingos paslaugos.
Greičiausiai Jūsų dienotvarkė ir darbai griežtai apibrėžti, surikiuoti ir netikėtumų nebūna?
Centro organizatorės darbas — organizuoti vaikų konsultacijas. Ypač kreipiamas dėmesys į pagalbą ankstyvojo amžiaus vaikams. Vienas sutrikimas (pavyzdžiui, motorikos) nepalankiai veikia kitas vystymosi sistemas (sensorinę, pažinimo ir kt.). Jeigu vaikui nesuteikiama ankstyvoji korekcinė pagalba, tai sutrikimas ryškėja, tampa labiau pastebimas. Bendradarbiaujant su Lietuvos sveikatos universiteto Vaikų neurologijos klinika, į centrą dėl konsultacijų kreipiasi mamos su vaikais net iki metų amžiaus. Mama, pati stebėdama masažą ar gydomąją mankštą, kalbos pratimus, gali išmokti nesudėtingus pratimus pakartoti namuose. Ypač svarbu nepertraukiamas korekcinis darbas su vaiku. Centre organizuojame bendrus renginius su tėvais diskusijų, pasitarimų, popiečių forma. Ypač tėvų laukiamos popietės su psichologe. Svarbu leisti tėvams išsikalbėti, kartu aptarti jų reakcijas, nerimą, abejones.
Kita mūsų centro darbo sritis — bendrauti ir bendradarbiauti su seniūnija, bendruomenės centrais. Paminėčiau bendradarbiavimą su Vaikų gerovės centru „Pastogė“, kurioje globojami socialiai apleisti vaikai. Šiuos globotinius mūsų įstaigos specialistai konsultuoja dėl įvairių raidos sutrikimų. Kauno pedagogų kvalifikacijos centre organizuojame bent vieną seminarą per metus specialiųjų poreikių turinčių vaikų ugdymo tematika, itin daug dėmesio skirdami praktinio darbo patirties sklaidai.
Ar nekilo abejonių dėl profesijos pasirinkimo?
Nesu visai „standartinė“ pedagogė. Dabartiniame darbe dirbu labiau iš pašaukimo. Beje, pirmą klasę baigiau tremtyje, o vėliau Liškiavos vidurinę aukso medaliu. Taip susiklostė, kad Kauno politechnikos institute įgijau lengvosios pramonės inžinierės specialybę ir 34 metus dirbau Lietuvos aklųjų draugijos Kauno mokymo kombinate. Stengiausi pareigas atlikti gerai, tačiau visą gyvenimą turėjau slaptą norą dirbti pedagoginį darbą... Juk savo širdies detalėms ar įrengimams neatiduosi. Atsiradus galimybei, mokiausi socialinių mokslų, išklausiau pedagoginių-psichologinių žinių kursą, o praėjusiais metais KTU Socialinių mokslų fakultete įgijau mokytojos kvalifikaciją. Nuo 2004 m. dirbu Kauno lopšelyje-darželyje „Spindulėlis“, taigi jau aštuntus metus esu pedagogė. Dėl profesijos pasirinkimo abejonių nekyla.Tik iškyla poreikis tobulinti savo profesinę kvalifikaciją.
Ar kolegos, tėvai atviri jūsų idėjoms? Kurios sunkiausiai skynėsi kelią?
Organizuojant renginius ne visada sklandžiai pavyksta paruošiamasis darbas. Ne visi kolegos, tėvai iš karto noriai sutinka dalyvauti, bet ilgainiui pavyksta. Suprantu juos — dažnai tai būna papildomas darbas, bet vis tiek kolegoms skiriu tik pagiriamuosius žodžius. Man pačiai gana sudėtinga organizuoti seminarus, kai kviečiami lektoriai iš užsienio, kurie paprastai labai užsiėmę.
Ar keičiasi visuomenės požiūris į neįgaliuosius?
Visuomenės požiūris į neįgaliuosius keičiasi į teigiamą pusę. Tai rodo ir sėkminga specialiųjų poreikių turinčių vaikų integracija mūsų įstaigoje, kai tokie vaikai ugdomi vienoje grupėje su sveikais vaikais. Juk taip ugdoma atjauta, pagarba, vaikai rengiami realiam gyvenimui. Gal tik vienas kitas negatyviai vertina. Man padarė gerą įspūdį viešnagė Floridoje 1992 m., kur pagarba neįgaliesiems akivaizdi.
Ko pati išmokote iš neįgalių vaikų ar jų tėvų? Ar jie formuoja Jus kaip asmenybę?
Bendraudama su jais, dažnai patiriu su kokiais sunkumais ir problemomis susiduria šios šeimos. Kiek daug jėgų, kantrybės ir stiprybės reikia jiems visiems kasdieniame gyvenime.
Be abejo, tėvus reikia motyvuoti, padrąsinti. Tenka bendrauti su šeimomis, kurios tuo pat metu turi ir pozityvių, ir negatyvių emocijų. Svarbu nustatyti ir pabrėžti šeimos stiprybes. Žinoma, pamatau ir savo trūkumus, o mano pačios problemos kažkaip nublanksta...
Kur ieškote stiprybės, ramybės?
Stiprybės ir ramybės ieškau maldoje, Šventajame Rašte. Juk sunkumai ir manęs neaplenkia...Laisvalaikiu mėgstu spręsti kryžiažodžius, megzti, giedu Kauno Šv. Ksavero Pranciškaus Jėzuitų bažnyčios sumos chore.
Kaip galėtumėte save apibūdinti?
Esu komunikabili, iniciatyvi, darbšti. Išsiugdžiau empatiją ir atjautą kitam žmogui. Nebijau pripažinti, kai esu neteisi. Tačiau galiu pravirkti labai greitai, nors kolegos mane laiko linksma. Mane gali nuliūdinti kito žmogaus neatsakingai pasakytas žodis, padarytas poelgis.
Ar turite credo?
Matyti ir dirbti širdimi.
Kokią matote savo veiklos Kauno lopšelyje-darželyje „Spindulėlis“ ateities viziją?
Mano darbas neatsiejamas nuo įstaigos vizijos. O tai — atvira, nuolat tobulėjanti ir skleidžianti savo patirtį mieste ir šalyje įstaiga.
Ačiū už pokalbį.
Daugiau autorės straipsnių:
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti specialistai mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.
|
