| Komentuoti | Skaityti komentarus (2) |
Kaimo darželio pranašumai
2012-03-21
 |
|
|
|
|
„Aišku, galėtų tų projektų ir nebūti, bet jeigu jie yra, kodėl nepasinaudojus?“
„Jei pas mus panaikintų sargų etatus, aš paprasčiausiai nebedirbčiau.“ 
|
|
|
|
|
Rajono, priemiesčio ar kaimo (kaip bepavadintum) darželiai turi tikrų pranašumų. Visų pirma, dažnai rajono valdžia yra turtingesnė nei miesto. Bent jau Šiaulių rajono darželiams lėšos apkarpytos mažiau nei esantiems mieste. Be to, į pagalbą kaimo darželiui dažnai ateina bendruomenė, ir priešingai – darželis pats „eina“ į bendruomenę. Dažnai kaimo darželyje susiklosto šilta namų atmosfera ir geri žmonių santykiai. Tačiau tai nereiškia, kad kaimo darželis – provincialus. Kartais rajonų darželių kolektyvai būna didesni projektų asai nei miestiečiai. Šįkart apžvelgsime keturių labai skirtingų Šiaulių rajono darželių patirtį – nuo prisišliejusios prie pradinės mokyklos grupės, išgelbėjusios kaimo kultūros židinį, iki tikrų tarptautinių projektų profesionalų, tikinančių, kad bulgarai ir vengrai angliškai kalba dar prasčiau negu mes...
Savaitinė grupė – sovietinių laikų reliktas ar pagalba tėvams ir vaikams
Šiaulių priemiestyje, Kairių gyvenvietėje, įsikūręs Kairių vaikų lopšelis-darželis „Spindulėlis“ – vienintelis rajone ir vienas iš nedaugelio darželių Lietuvoje, turintis savaitinę grupę. Tėvai šioje grupėje gali vaikučius palikti pirmadienį ir atsiimti penktadienio vakare arba paimti kasdien, bet gerokai vėliau vakare, tarkime, apie devintą valandą.
Galima ginčytis, ar tai gerai, ar ne, tačiau, anot ilgametės „Spindulėlio“ direktorės Janinos Vaičiūnienės, kartais tėvams tai – vienintelė išeitis dirbti ir išgyventi. O kartais, priešingai, tai vienintelė išeitis vaikams socializuotis ir dienas bei naktis leisti bent kiek normalesnėje, nei netvarkingos šeimos aplinkoje.
Trimetis Nedas (vardas pakeistas) – guvus ir sumanus vaikas, aktyviai žaidžiantis su kitais bendraamžiais. „Mažiukas būdamas – kaip jis keikėsi! Dabar visas mus vadina „tetomis“, tapo mandagus, aktyvus; darželis jam – galimybė patirti normalų bendravimą“, – įsitikinusi direktorė. Darželio pedagogams iš tiesų rūpi tokie vaikai kaip Nedas. Kai tėvai po savaitgalio jį „užmiršta“ atvežti, tenka patiems vykti jo pasiimti. „Mes tuos vaikus gelbėjame, su socialine darbuotoja traukiame iš jam nedraugiškos aplinkos“, – atsidūsta direktorė.
Ši įstaiga įkurta prieš 35 metus kaip žinybinis žemės ūkio technikumo darželis, o atsiradus poreikiui anuomet buvo atidaryta ir savaitinė grupė. Lietuvai tapus nepriklausoma, kai darželis tapo pavaldus Švietimo ir mokslo ministerijai, savaitinė grupė buvo uždaryta.
„Tačiau prieš dešimt metų pamatėme, kad tokios grupės vėl reikia. Pirmiausia dėl asocialių aplinkinių kaimų šeimų vaikų, kuriuos tėvai „pamiršdavo“ pasiimti ir šiokią dieną, ir net penktadienio vakarais, ir auklėtojos kokius keturis penkis vaikus turėdavo vestis namo“, – pasakoja Janina Vaičiūnienė. Darželio direktorė Šiaulių rajono švietimo skyriui pateikė siūlymą steigti savaitinę grupę ir gavo leidimą atidaryti tokią grupę. Apie ją buvo paskelbta visame rajone ir netrukus susirinko būrys tėvelių, norinčių čia vesti savo vaikus. Tarp jų buvo nemažai vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, kuriuos anksčiau tėvai (dažniausiai mamos) turėdavo prižiūrėti nuo ryto iki vakaro. Į grupę pakviesti dirbti socialinis pedagogas, logopedas, judesio korektorius.
Grupėje dirba dieninės ir naktinė auklėtojos su padėjėjomis. „Naminukų“ grupę šiuo metu lanko 19 vaikų nuo vienerių iki šešerių metų amžiaus, nakčiai pasilieka nuo šešių iki dvylikos, o kartais ir visi vaikučiai.
Gal kam nors savaitinė grupė gali atrodyti kaip košmaras? „Tačiau taip nėra, mūsų vaikai rytais ir pamiega ilgiau, o tėvams – tai kartais didžiulė pagalba ir išsigelbėjimas. Mes teikiame Šiaulių rajono gyventojams labai reikalingą paslaugą“, – sako direktorė. J. Vaičiūnienė įsitikinusi, kad kaimo darželis turi būti patrauklus ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams. Todėl į darželio šventes yra kviečiami ir esami, ir būsimų darželinukų tėveliai.
Darželio pedagogai, pasak direktorės, dirba ir su „neorganizuotais tėvais“, t. y. tais, kurie dar neveda vaikų į darželį. Bet darželis turi tokių tėvelių sąrašus ir būtinai visiems išsiuntinėja kvietimus į šventes. Kvietimai iškabinami ir prie gyvenvietės parduotuvės. Todėl per šventes kartu su visu darželio kolektyvu per kaimą eina ir mamos stumdamos vežimėlius, kuriuose miega būsimi darželio klientai.
Vietinis darželis suteikia saugumo ir bendruomeniškumo jausmą
Netoli Kurtuvėnų prisiglaudusiame Jautmalkės kaime gyvenantys Jurga ir Laimonas Bartkai augina tris vaikus: 10-metį Jovilą, 8-metę Ievą ir 5-metį Vykintą. Iki šio rudens, kol Kurtuvėnuose nebuvo ikimokyklinės grupės, tėvai vieną vaiką turėjo vežioti į Bubius, kiti lankė pradinę mokyklą.
„Dabar ne tik atkrito važinėjimas, bet man labai saugu ir gera, kad visi mano vaikai – vienoje vietoje, netoli manęs. Matau, kaip jie patys džiaugiasi, būdami netoliese, jie turi vidinį saugumo jausmą. Be to, man labai svarbu, kad mes visi priskiriame save Kurtuvėnų bendruomenei. Juk į darželio grupę ateina daug vaikų iš vienkiemių. Antai miesto darželyje susipažinę vaikai vėliau, neretai atskirti kitų ugdymo įstaigų, nebendrauja, o čia jie visi – kartu nuo vaikystės, paskiau – ir mokyklos, klasės draugai. Kai vaikai lanko darželį savo kaime ar miestelyje, jie jaučiasi saugiau ir labiau prisiriša prie savo gimtinės. Kaimeliuose tokios ugdymo įstaigos, net ir kelis vaikus turėdamos, sukuria prisirišimo tai vietovei reikalingumo jausmą, kurio neišmatuosi jokiais pinigais“, – pasakoja Jurga, atbėgusi į darželį-mokyklą iš netoliese esančios savo darbovietės – Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos.
„Jei ne darželis – mūsų mokyklos nebebūtų“
Taip tvirtina Šiaulių rajono Kurtuvėnų pradinės mokyklos-darželio direktorė Aušra Adomaitytė. 2005 metais, kai Kurtuvėnų pagrindinė mokykla nebesurinko reikiamo vaikų skaičiaus, ji buvo reorganizuota į pradinę. Kurtuvėnų švietimo įstaiga kabojo ant plauko ir vėliau ją vis buvo žadama uždaryti. Tuo tarpu Kurtuvėnų kaimo bendruomenė kasmet Švietimo skyriui rašydavo laiškus, prašydama įsteigti ikimokyklinę pailgintos dienos grupę.
Kai Švietimo ir mokslo ministerija leido steigti universalius daugiafunkcius centrus (UDC), kurtuvėniškiai pirmieji rajone stvėrėsi šios galimybės. Šiaulių rajono tarybos pritarimu UDC pradėtas steigti Kurtuvėnuose. Nuo praeitų metų rudens prie Kurtuvėnų pradinės mokyklos gyvuoja priešmokyklinio ugdymo grupė mišraus amžiaus vaikams. Dabar mokyklą-darželį lanko 13 pradinukų ir 10 ikimokyklinukų bei priešmokyklinukų.
Šios grupės veikla pagal normatyvus trunka 4 valandas. „Ilgiau vaikų užimti negalima, – pasakoja direktorė Aušra, – nes tada reikėtų specialiai pritaikyti patalpas. O dabar tokiai įstaigai taikoma supaprastinta higienos norma.“ Aušros Adomaitytės manymu, kaimo vietovėse tos normos neturėtų būti taip griežtai taikomos, nes neretai kaimo vaikai namie neturi net pusės tokių sąlygų, kurias jiems suteikia darželis. Šiuo metu tos keturios ugdymo valandos tėvams nieko nekainuoja, jei jie vaikams įdeda priešpiečius, tačiau yra galimybė pirkti pietus mokyklos valgykloje.
Iškovojus priešmokyklinę grupę, darbas su bendruomene nenutrūko. Bendruomenė šalia mokyklos įrengė vaikų žaidimų aikštelę. O dalyvaudama ES projekte bendruomenė dar gavo apie 300 tūkstančių litų sporto aikštynui šalia mokyklos įrengti.
Kaimo darželyje klostosi namų santykiai
„Ši grupė pasiteisino šimtu procentų, jau dabar matai, koks vaikas atėjo rugsėjį, ir koks yra dabar. Kaime gyvenantys tėveliai dažnai neturi galimybių vežioti vaikus į miesto būrelius, o čia lavinami vaikų socialiniai įgūdžiai, kartą per savaitę su vaikais dirba logopedas. Tai didžiulė parama ir tėveliams“, – sako A. Adomaitytė. „Kaimo darželyje, – pasakoja direktorė, – klostosi namų santykiai. Jei kartais tėveliai negali pasiimti vaiko, jis ilgiau pabūna mokyklos bibliotekoje, jį prižiūri čia dirbantis kolektyvas, vaikai sulaukia savo pradinukų sesių ar brolių ir mokykliniu autobusėliu grįžta namo." Kurtuvėnų mokykla-darželis glaudžiai bendradarbiauja ne tik su bendruomene ar su tėveliais, vaikai yra laukiami svečiai ir šalia esančiame Kurtuvėnų žirgyne bei karpyne.
Kurtuvėniškiai dabar džiaugiasi net tik išsaugoję mokyklą ir įsteigę mažą darželį, tačiau pagrįstai didžiuojasi ir didinga būsimo universalaus daugiafunkcio centro vizija. Pagal rekonstrukcijos projektą pirmajame centro aukšte bus įkurtos bendruomenės patalpos, salė, biblioteka, valgykla, kultūros skyrius. Antrasis aukštas skirtas ugdymui: čia bus įrengtos trys klasės, suaugusiųjų švietimo patalpa.
„Jei ne aktyvi bendruomenė, viso to nebūtų buvę“, – sako Kurtuvėnų pradinės mokyklos-darželio direktorė Aušra Adomaitytė.
Projektų asai
Kuršėnų vaikų lopšelis-darželis „Buratinas“ skiriasi iš kitų Šiaulių rajono ir net miesto darželių savo projektine veikla. Tai vienintelis darželis rajone ir mieste, dalyvavęs net trijuose tarptautiniuose Comenius projektuose, kuriuos vykdo nuo 2003 metų. Violeta Kumžienė, „Buratino“ direktorė, prisimena, kaip dar 2003-iasiais ryžosi dalyvauti pirmajame projekte „Tiltas tarp Baltijos ir Viduržemio“.
Nebuvo kur dingti, nes partneriai patys susirado „Buratiną“, tad beliko prisijungti. Tik vėliau paaiškėjo, kad „Buratinas“ buvo vienintelis darželis tarp visų kitų mokyklų. Dabar direktorė šį laikotarpį vertina kaip labai sudėtingą, tačiau itin reikalingą patirtį. Nori nenori, teko gilinti anglų kalbos žinias, išmokti dirbti naujomis kompiuterių programomis.
O jau po metų darželio pedagogės parašė antrąjį projektą, pagal kurį turėjo įsivertinti esamą įstaigos padėtį. Direktorė didžiuojasi prisiminusi, kad išklausę darželio auklėtojų pranešimą visi dalyviai atsistoję plojo.V. Kumžienė sako, kad nors šis projektas ir nėra skirtas tiesiogiai vaikams, tačiau jis paskatino darželį dideliems pokyčiams.
„Pirma, tai buvo didžiulė pamoka pedagogams, antra, įsivertinę savo tobulintinas sritis ir stiprybes, pradėjome gražinti grupių aplinką: atnaujinome baldus, pritaikydami juos vaikų ūgiui ir poreikiams.– Dėl to mažiukų grupėse teko įsigyti žemesnius stalus ir kėdutes. Diskutuodami apie tai, kad vaikai prisiriša prie pedagogo, nutarėme, jog mūsų darželyje auklėtoja pradeda ugdyti vaikučius nuo metų ir gražiai auginasi juos iki priešmokyklinės grupės, tada juos „atiduoda“ priešmokyklinio ugdymo pedagogei, bet ir pati dar pasilieka dirbti toje grupėje puse etato. Taip ir vaikai, ir jų tėvai jaučiasi saugiausiai“, – pasakoja direktorė.
Šiuo metu darželis dalyvauja jau trečiame tarptautiniame projekte „Mūsų diena prasideda su šypsena“:su vaikais ir tėveliais kalbama apie toleranciją, patyčias, agresijos priežastis. Visos projekte dalyvaujančios septynios šalys rinko gerų žodžių žodynėlį, pynė žodžius į advento vainiką, visos valstybės keitėsi pasakomis su teigiamais herojais. „Štai tada ir prasidėjo, – juokiasi direktorė, – ir surask gi lietuvišką pasaką su gerais veikėjais…“
Galima apsieiti ir be projektų, bet kodėl jais nepasinaudojus?
„Tačiau ar tikrai reikia tarptautinių projektų, kad pakalbėtum apie toleranciją, atnaujintum baldus ar suvaidintum pasaką? Juk visai tai galima padaryti ir be projektų?“ – klausiu direktorės. „Aišku, galėtų tų projektų ir nebūti, bet jeigu jie yra vykdomi, kodėl nepasinaudojus?” – klausimu į klausimą atsako direktorė.
„Pirma, tai didžiulė patirtis, praplėstas akiratis ir postūmis tobulėti patiems pedagogams, kuriuos mes dažnai užmirštame. Žmonės, išvykę semtis patirties į kitas šalis, jaučiasi įvertinti. Vien tai, kad auklėtojos gali išvažiuoti – jau motyvacija, žmogus jaučiasi įvertintas, jis skatinamas pasirengti, pasitempti… Dalyvaudami trečiajame projekte turėjome šešias keliones, o gegužę laukiame atvykstant svečių – visų šalių dalyvių… Bet svarbiausia – dalyvaujant projektuose kyla naujų, originalių idėjų.“ Violeta Kumžienė ir kitiems rajonų ir kaimų darželiams, kurie nedrįsta dalyvauti projektuose, pataria: „Tų projektų nereikia bijoti, juk mes – ne anglų kalbos mokytojai. Ir rumunai, ir bulgarai, ir vengrai blogai angliškai kalba, tačiau tai netrukdo visiems susišnekėti, bendrauti, keistis patirtimi.“
Mažas darželis su didele širdimi
Šiaulių priemiesčio Ginkūnų vaikų lopšelio-darželio direktorė Elvyra Venckutė apie tarptautinius projektus nė nesvajoja. Darželyje – vos 75 vaikai, 11 pedagogių... Neduok Dieve, viena susirgs, kita išvažiuos – kas bus su vaikais, kas dirbs tiesioginį darbą? Ir nedalyvaudamas projektuose darželio kolektyvas su tėvais ir vaikais dviem spalvomis gražiai nudažė tvorą, o keli tomai nuotraukų albumų, vaikų ir tėvų piešiniai (gal net meno kūriniai) ant sienų byloja apie turiningą darželio gyvenimą.
Pats darželis nedidukas ir jaukus, čia nėra salės, vaikai neturi atskirų miegamųjų, miega bendroje patalpoje ant gudriai į sienines spintas sumontuotų lovų. Užtat darželis turi didžiulį erdvų kiemą su senomis obelimis, vaikai daug laiko praleidžia lauke, dažnai kviečiami į Šinkūnų kultūros skyrių, kur per šventes koncertuoja bendruomenei.
Ypatingas darželio ryšys susiklostęs su biblioteka, kurioje kartą per mėnesį lankosi priešmokyklinukai. E. Venckutė pasakoja, kad anksčiau čia dirbusi bibliotekininkė Ona Daukšaitė vaikus pasitikdavo apsirengusi pasakų herojų drabužiais, pati vaidindavo personažus, tad galima sakyti, kad ginkūniškiai nuo mažens pratinami prie knygos ir tikrai paaugę ras kelią į biblioteką.
Darželis pasirinko programą „Spalvota vaikystė“ ir savo veiklą kreipia meno linkme. „Gal todėl, – prisipažįsta direktorė, – kad dailė, literatūra, teatras –visada buvo prie širdies. Gal aš idealistė, bet vis dar manau, kad menas išgelbės pasaulį“, – juokiasi Elvyra Venckutė ir dirsteli į ant sienos kabantį vaikų nupieštą savo portretą.
Darželyje veikia dailės studija, kuriai jau dešimtmetį vadovauja profesionali dailininkė grafikė Eglė Grotusienė; šokių būrelis, organizuojamos etninės literatūrinės ir teatrinės pramogos. Direktorė sako, kad tėveliai per išleistuves pastato tokius puikius spektaklius, kad net per televiziją būtų galima rodyti.
„Nevalstybiškai“ mąstanti direktorė
Daugelis darželio idėjų ir programų – sumanyta direktorės. Ji – pagrindinė veiklos strategė. „Tačiau aš stengiuosi ir pedagogų prašau, kad ne vien popierius matytų, bet ir klausytų širdies“, – sako Elvyra Venckutė. Direktorė yra principinga: „Miesto darželiai, priversti taupyti, sargų atsisakė. Ar įsivaizduojate, ką tai reiškia kaimo darželiui? Jei pas mus panaikintų sargų etatus, aš paprasčiausiai nebedirbčiau“, – sako žvelgdama pro langą į išpuoselėtą darželio aplinką.
Su Elvyra Venckute išsikalbame apie lietuviško darželio problemas: tai, viena vertus, biudžeto stygius ir taupymo programos, kita vertus, labai griežti reikalavimai. E. Venckutė pasakoja apie stažuotę Danijoje – viskas jai ten labai patikę, tačiau grįžusi nieko negalėjo pritaikyti. „Ten viskas daug paprasčiau nei pas mus, mažiau sureguliuotų ir griežtai reglamentuotų dalykų. Kartais atrodo: jei neturi popierių, tai ir nedirbi.“
Darželio direktorė sako kartais išgirstanti pastabų, kad ji mąsto nevalstybiškai. „Bet kas ta valstybė, jei ne mūsų vaikai, jei ne mes patys?“ – klausia ji. Diskutuojame, ar valstybiška, jei negali vaikams duoti darželio sode nuskintų obuolių, bet turi vaisius pirkti centralizuotai? Ar valstybiška atsisakyti darželyje sargų ir rytais rankioti kažkieno sumestas nuorūkas iš smėlio dėžių? Gal kartais reikia bent pradėti diskutuoti apie galimybę vaikams pusryčius pavalgyti namie? Juk, nėra ko slėpti, daugelis neįpratę košes valgyti ir jų atsisako. „Apie mitybą atskirą traktatą būtų galima parašyti“, – sako darželio vadovė, mąstanti „ne valstybiškai“, bet galvojanti apie kiekvieną vaiką.
Direktorė pati prašo tėvų verčiau nupirkti vaikui medvilninį ar lininį drabužėlį iš padėvėtų drabužių parduotuvės, negu apvilkti nauju sintetiniu. Taip pat ji suka galvą, kaip priversti pramonininkus gaminti, o prekybininkus importuoti vaikiškus viršutinius drabužius, turinčius atšvaitus, kad vaikai būtų saugesni.
Šiaulių universiteto, Edukologijos katedros
doc. dr. Daivos Malinauskienės komentaras
Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga per pastaruosius keletą metų viena iš prioritetinių veiklos krypčių paskelbė vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą švietimo srityje. Vaiko poreikis turėti geras socialines, edukacines ugdymosi sąlygas yra pagrindinis jo interesas, nepriklausantis nuo amžiaus. Kaimo vaikai LR švietimo ir socialinėje politikoje neišskirti kaip specifinė socialinė kultūrinė grupė, kuriai būdingas identitetas pagal gyvenamąją vietą ar ypatingi ankstyvojo ugdymo(si) bei socializacijos poreikiai. Būtent todėl labai svarbu, kad darželiai būtų išsaugoti ar steigiami ten, kur yra vaikų, kad kuo anksčiau būtų teikiamos įvairios ir kokybiškos ikimokyklinio ugdymo paslaugos, nepaisant teritorinių skirtumų: tiek kaimo, tiek miesto vaikams ir jų tėvams.
Pastaruoju metu intensyviai optimizuojant mokyklų tinklą, ikimokyklinio ugdymo įstaigos kaime tampa svarbiausia ir neretai vienintele institucija, teikiančia kultūrines, socialines, edukacines ir kt. paslaugas vaikams, jų tėvams ir apskritai bendruomenei. Tai svarus argumentas, ypač išryškinantis šių įstaigų svarbą gyvenamosiose kaimo teritorijose.
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.
|
