Ikimokyklinukų kompetencijų ugdymas

Kai kurios šeimos nusprendžia vaiką auginti savarankiškai, kai aplinkybės leidžia vienam iš tėvų ar senelių (dažniausiai – mamai ar močiutei) būti su vaiku arba samdyti auklę. Šiuo atveju, vienas iš svarbiausių argumentų, kad jokia ikimokyklinio ugdymo įstaiga neskirs vaikui tiek dėmesio, kiek jis gaus, prižiūrimas vieno asmens. Tiesos šiame teiginyje yra, tačiau tokiu atveju ugdymas namuose turėtų būti vykdomas itin atsakingai, atsižvelgiant ir į būtinybę ugdyti tam tikras mažylio kompetencijas, be kurių gali kilti rimtų sunkumų tolesniame privalomajame ugdymo etape – mokykloje.

 

Vienas iš pagrindinių galimų nesklandumų, ugdant namuose, – socialinės kompetencijos ugdymo problemos, mat vaikas – pilnateisis visuomenės narys, jo pasaulis nuo mažų dienų neturėtų būti apribotas vien šeima ir šeimos draugais, kaip ir neužtenka vien bendravimo su kiemo draugais. Būtent ikimokyklinio ugdymo įstaigoje mažylis gali pilnavertiškai įgyti socialumo įgūdžių – išmokti bendrauti ir bendradarbiauti su kitais, perprasti darželio gyvenime atsikartojantį visuomenės modelį, jo taisykles, reikalavimus ir galimybes, rasti savo vietą bendruomenėje ir pan. Be to, ikimokyklinio ugdymo įstaigoje dirba pedagogai, išmanantys, kokias pagrindines kompetencijas ir kaip ugdyti, kokie gebėjimai būtini, prieš leidžiant vaiką į mokyklą.

 

Trumpai apžvelkime penkias pagrindines kompetencijas, pagal kurias Lietuvoje ikimokyklinio (įskaitant priešmokyklinio) ugdymo pedagogai organizuoja savo darbą.

 

Socialinė kompetencija – gyventi ir būti greta, kartu. Tai – toks elgesys ir jo formos, kurias vaikas įvaldo, kad galėtų dalyvauti socialiniame gyvenime, prisitaikyti prie skirtingų socialinių kontekstų / reikalavimų (mokykla, šeima, visuomenė), efektyviai ir konstruktyviai spręstų konfliktus.

 

Socialinis ugdymas darželyje – itin svarbi ikimokyklinukų ugdymo dalis, apimanti ne vien ugdymo turinį, bet ir visą darželio grupės gyvenimą: jos mikroklimatą, ugdymo proceso organizavimą, grupės bendruomenės narių santykius. Socialinis ugdymas yra sudedamoji pasaulio pažinimo dalyko dalis. Jis grindžiamas istorinės bei geografinės aplinkos pažinimo, tautinio, ekologinio, ekonominio ir pilietinio ugdymo tematika.

 

Gebėjimą veikti aplinką, gauti pritarimą savo siekiams ir suvokti, kaip galima panaudoti vidinius ir išorinius išteklius, vadiname veiklumu. Vienas svarbiausių ugdymo tikslų – diegti žmonėms šią savybę. Ją suformuoja tik tokia aplinka, kurioje vaikai veikia drauge, aiškindamiesi ir pratindamiesi bendrai ko nors siekti. Tokioje aplinkoje pedagogas ne vadovauja, o padeda mažyliams suvokti tai, kas juos domina, ir skatina savarankišką pažinimą. Pedagogas, veikdamas kartu su ikimokyklinukais, sukuria aplinką ir galimybę būti veikliems. Tai vyksta efektyviausiai, kai vaikams suteikiamos galimybės mokytis vadovauti, spręsti už save ir kitus, teisingai pasirinkti vieną ar kitą veiklos būdą ir pagal savo amžių bei gebėjimus prisiimti atsakomybę.

 

Tinkamą vaikų elgesį labiausiai skatina vertybių įsisąmoninimas – kai jie veikia iš vidinių paskatų, o ne bijodami priekaištų ar tikėdamiesi atlygio (S. Neifach, 2003). Įrodyta, kad vaikai, lankantys vaikų darželius, išmoksta teisingai rinktis ir išsiugdo aktyvumą, pasitikėjimą savimi, žymiai geriau mokosi ir lengviau prisitaiko visuomenėje negu nelankantys darželių, o ugdomi mamų ar močiučių namuose.

 

Sveikatos saugojimo kompetencija – sveikai gyventi, saugiai judėti ir veikti. Ikimokykliniais metais dėmesys teikiamas sveikatos saugojimo ir fiziniams gebėjimams lavinti, kuomet vaikas geba būti aktyvus, judrus, bet prireikus sukaupia dėmesį, geba jausti ir valdyti savo kūną, eidamas, šliauždamas, ropodamas, lipdamas, šokinėdamas. Vaikas susiformuoja nuostatą, kad būtina daug judėti, būti aktyviam, kad augtų sveikas. Tai garantuoja mažyliui lengvesnį prisitaikymą prie mokymosi mokykloje sąlygų, padeda greičiau adaptuotis naujoje aplinkoje, moko atsipalaiduoti, darbą derinti su poilsiu, stiprinti sveikatą. Vaikui augant ir aktyviai judant, tobulėja viso kūno judesiai. Ikimokyklinis raidos laikotarpis neretai lemia ir tolesnio mažylio mokymo(si) mokykloje sėkmę.

 

Pažinimo kompetencija – tyrinėti ir atrasti pasaulį. Tai – vaiko domėjimasis viskuo, kas yra aplink, gebėjimas sutelkti dėmesį, suvokti, įsiminti, samprotauti, spręsti problemas, kritiškai mąstyti; gebėjimas taikyti įvairius pasaulio pažinimo būdus: stebėti, klausinėti, eksperimentuoti, prognozuoti, ieškoti informacijos ir pan. Vaikas žinių semiasi gyvendamas, žaisdamas, judėdamas, tyrinėdamas aplinką. Mažylis natūraliai stebi tai, kas vyksta aplinkui, nes iš prigimties yra smalsus. Stebėdamas aplinką, ją tyrinėja visais pojūčiais: čiupinėja, uosto, ragauja, girdi, mato. Tai padeda įgyti elementarų supratimą apie žmones, gamtinę ir kultūrinę aplinką, tėvynę ir kt. Todėl ir ikimokyklinės grupės aplinka turi būti turininga ir turtinga, skatinti domėtis, pažinti, tyrinėti, patirti atradimo džiaugsmą.

 

Vaikų pažinimą praplečia galimybė tiesiogiai bendrauti su bendruomenės žmonėmis, pabuvoti svarbiose kaimo, miesto vietovėse. Draugauti su gamta galima visur: miške, parke, pievoje, kieme, sode, namuose. Buvimas gamtoje suteikia ypatingų galių, sveikatos, stiprybės ir žvalumo. Gamta – šviesių jausmų šaltinis.

 

Komunikavimo kompetencija – klausytis, kalbėti, bandyti skaityti, rašyti, išreiškiant save ir bendraujant su kitais. Ši kompetencija – tai pirmiausia gebėjimas suvokti kalbos prasmes ir ją vartoti. Ši komunikacija reiškiasi visose vaiko gyvenimo srityse: atrandant ir pažįstant save ir pasaulį, bendraujant ir būnant greta su kitais, išreiškiant save ir kuriant, suvokiant žmogaus ir gamtos sukurtą grožį, perimant bendrąsias žmogaus vertybes ir pačiam jas kuriant.

 

Vaikas, gyvendamas bendruomenėje, išmoksta savo gimtąją kalbą arba kelias, kuriomis bendrauja su savo artimais šeimos nariais. Kalbos tyrinėtojų teigimu, mažylio gyvenimo metai iki mokyklos – kritiškas kalbos perpratimo periodas. Jo metu paklojami visų kalbos procesų – klausymo, kalbėjimo, skaitymo, rašymo – psichologiniai pagrindai, lemsiantys būsimos asmenybės kalbines galias. Ir ne tik kalbines. Pasak žymių pedagogų L. Vygotsky ir J. Piaget, kalba yra pažinimo procesų sudėtinė dalis, tad ji vienaip ir kitaip veikia pasaulio pažinimą, t. y. ribota asmens kalba lemia ribotą jo pasaulį.

 

J. Bruner teigia, kad kalbos mokymosi sėkmė tiesiogiai priklauso nuo socialinės ir kultūrinės vaiko aplinkos. Čia ypač svarbus suaugusio asmens vaidmuo. Todėl ikimokykliniais metais pedagogas turi palaikyti laisvą vaiko pasakojimą, skatinti jį kurti istorijas, pasakas, pasakoti įvykius, susijusius su jo gyvenimu, su tuo, kas matyta, girdėta, diskutuoti su juo, užduodamas atvirus klausimus, raginti vaikus kalbėtis ir išklausyti vienas kitą mažose grupelėse ir pan.

 

Meninė kompetencija – įsivaizduoti, pajausti, kurti, grožėtis. Menas laikomas tam tikra kalba ir komunikacijos priemone, kuriai suprasti bei vartoti reikia meninės ir estetinės kompetencijos. Visos meno sritys (šokis, vaidyba, muzika, dailė) – svarbios mažylio intelekto raidai, jo meninių, pažintinių, sveikatos saugojimo ir socialinių gebėjimų sklaidai.

 

Meninė ikimokyklinuko kompetencija – tai atvirumas estetiniams įspūdžiams, jautrumas gamtos, vaikų, supančios aplinkos ir meno kūrinių grožiui, poreikis išreikšti save meno kalba, gebėjimas tyrinėti įvairias meninės raiškos priemones, spontaniškai reikšti savo nuotaiką, jausmus, mintis ir santykį su pasauliu, atrasti individualų, savitą raiškos stilių, gebėjimas kurti vaizduojant, muzikuojant, šokant, vaidinant, žaidžiant.

 

Kaip minėta pirmiau, siekiant pilnaverčio ugdymo, visos aptartosios kompetencijos tarpusavyje gali būti atsiejamos tik sąlyginai. Vaiko ugdytojai – pedagogai ar tėvai – privalo ugdyti jo gebėjimą mąstyti, būti stipria, pasitikinčia pasauliu ir žmonėmis, valinga ir harmoninga su savimi bei pasauliu asmenybe. Taip pat įskiepyti optimizmą, žvelgiant į tikrovę, ją tyrinėjant, priimant naujoves. Visa tai žymus norvegų pedagogas G. Keller, ilgus metus dirbęs R. Šteinerio universitete, įvardija bendra gyvenimo kompetencija, kurią sudaro.

 

Savivertė – tai tikėjimas savimi, suvokimas „aš esu savo gyvenimo šeimininkas“. Savivertę ugdo įveiktos kliūtys. Vaikas „auga“ ne tada, kai jam viskas paduota, už jį viskas padaryta, bet tada, kai jis įveikia kasdien natūraliai iškylančius sunkumus, pavyzdžiui, kai mokosi vaikščioti, pats valgyti, apsirengti. „Auga“, kai jam leidžiama daryti viską pačiam, kai, sukaupęs visas jėgas, atkakliai siekia užsibrėžto tikslo. Suaugusiajam svarbu pastebėti ir įvardinti vaiko pasiekimus, tuo parodant, jog mažylis jau paaugo.

 

Tačiau kaip elgtis su vaiku, kai jis daro klaidas ar elgiasi netinkamai? Vaikai dažnai patys nesupranta, kodėl jie netinkamai elgiasi, todėl suaugęs asmuo turi įvardinti mažylio jausmus, norus, elgesį. Jis privalo pasakyti „Suprantu, kaip tu jautiesi… ko nori…“. Suaugusiųjų pareiga kantriai, su didele atsakomybe ir meile mokyti vaiką ne tik taisyti klaidas, bet ir jų neišsigąsti. Aukštai pakelta „kokybės kartelė“, kurią ne visi gali įveikti; skatinama konkurencija, kuri neva vaiką verčia tobulėti, – tai nusikaltimas mažylio atžvilgiu, nes ugdo nusivylusius savimi ir gyvenimu pralaimėtojus.

 

Pasitikėjimas pasauliu ir žmonėmis, suvokimas „gyventi saugu ir gera“. Pirmaisiais septyneriais vaiko gyvenimo metais turime jam parodyti, kad pasaulis yra geras. Visa tai tam, kad užaugęs juo tikėtų. Tai šiandien padaryti nėra lengva, nes gyvename baimės ir mirties kultūroje. Tik prisiminkime, ką mums rodo televizija, siūlo žiniasklaida. Gėrio, meilės, optimizmo spinduliui labai sunku prasimušti pro negatyvo debesis. Taigi, ką renkasi nūdienos pedagogas – meilę ir pasitikėjimą ar baimę? Nelaimių gali atsitikti, bet tai – ne priežastis sugriauti vaiko pasitikėjimą žmonėmis. Mažylis turi pamilti pasaulį, kad užaugęs norėtų padaryti jam kažką gero.

 

Drąsa gyventi, džiaugtis, spinduliuoti optimizmą ir energiją. Visa tai būtina tam, kad vaikas sėkmingai keliautų per gyvenimą. Labai svarbu mažyliui ugdyti nuostabos jausmą, t. y. gebėjimą matyti, kaip prieš akis „skleidžiasi gyvenimas“, ir visa širdimi tuo džiaugtis. Neskubėkime vaikui duoti visko iš karto, šiandien. Geriau leiskime jam svajoti, tikėtis. Taip mes ikimokyklinukui „užauginsime sparnus“ – gebėjimą laukti svajonės, kantriai siekti rezultato. Tuomet rytojus jam išauš nuostabus ir nepakartojamas. Jei neturi ko laukti, ateina pilkuma ir nuobodulys.

 

Smalsumas, nuostabos jausmas, lydintis visą gyvenimą. Greiti ir paruošti atsakymai neskatina vaiko smalsumo, o ypač tie, kurie didelę realybę sutalpina į mažą, dažnai „sausą“ paaiškinimą. Suteikime mažyliui laiko ir galimybę pažinti, tyrinėti, klausti, stebėti, mąstyti, samprotauti.

 

Atvirumas naujovėms, pasikeitimams, iššūkiams. Pasaulis nuolat keičiasi, todėl privalu leisti vaikui atvira širdimi priimti naujoves. Ar pavyks, daug priklauso nuo to, ar šalia esantis pedagogas pats nori tobulėti, ar nėra prisirišęs prie „seno modelio“.

 

Valia – gebėjimas įveikti gyvenimo krizes, noras mokytis, tobulėti, nepasiduoti sunkumams. Visi žinome posakį: „Yra valia – yra žmogus, nėra valios – nėra žmogaus“. Labai dažnai gabius asmenis sužlugdo būtent valios stoka. Valią ugdo dienos, savaitės, mėnesio, metų ritmas, taisyklių, ritualų laikymasis. Juk gyvendami turime susitaikyti su daug kuo: yra žodžiai „reikia“, „gana“. Kartais tenka apriboti savo norus, poreikius vardan savęs paties.

 

Socializacija – „tiltas“ tarp savęs ir pasaulio. Kito žmogaus supratimas – tai gebėjimas savo širdyje surasti vietos jo jausmams ir mintims. Tai – vertybė ir stiprybė, kuri moko rasti ryšį su aplinkiniais ir saugo patį asmenį nuo vidinės tuštumos, kurią dažnai mūsų dienomis užpildo įvairios priklausomybės. Todėl dabarties suaugusiųjų pareiga – ugdyti vaiko socialumą, t. y. gebėjimą bendrauti ir bendradarbiauti su aplinka taip, kad jame išliktų pasitikėjimas, smalsumas, atvirumas, valia, drąsa, veržlumas.

 

Ir pabaigai. Prisiminkite, kad, ateidamas į šį pasaulį, vaikas atsineša viską, kas būtina, nes jame glūdi prigimtinė išmintis, supratimas, kad:

Tik socializacijos vaikui reikia išmokti, t. y. suprasti, kaip „statyti tiltus“ tarp savęs ir kitų, tarp savęs ir pasaulio tam, kad jaustum ir kurtum sielų bendrystę su kitais. Ar suprantate, kokia tai didelė atsakomybė?

 

Taigi, akivaizdu, kad šiandien ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdytojai privalo ne tik tobulinti ugdymą, orientuotą į formalias žinias ir atitinkančius tradicinius gebėjimus, bet siekti ugdymą nukreipti į sėkmingą vaiko kompetencijų plėtojimą. Žinoma, jei vaikas lanko darželį, ikimokyklinio ugdymo pedagogų darbas ir kompetencijų ugdymas bus sėkmingas, tik glaudžiai bendradarbiaujant su vaikų tėvais, stengiantis sužinoti pastarųjų nuomonę įvairiais klausimais ir dirbant, atsižvelgiant į jų siūlymus. Tai neturėtų būti itin sunku, mat šiandien šeimos paprastai noriai bendrauja ir dalyvauja ugdymo procese bei vaiko gyvenime. Daugiau galimybių klysti ar praleisti esminius dalykus, ugdant mažylio kompetencijas, gali kilti, jei vaikas auga vien namuose.

 

Visgi, svarbiausia nepamiršti, kad geriausias mažylio ugdymas būna tuomet, kai jis vyksta nepastebimai, nuoširdžiai ir natūraliai.