Kai pasaka ateina į vaiko gyvenimą

Neabejoju, kad dauguma vaikų nuo pat mažumės girdi pasakas. Kai kurie jų klausosi dar gyvendami mamos pilvelyje. Yra metodikų, kurios nerekomenduoja vaikams iki tam tikro amžiaus skaityti ar sekti pasakų, bet - nesiginčiju. Norėčiau iš savo ilgametės pedagoginės patirties pasidalinti kai kuriomis įžvalgomis, kodėl pasakos yra kelio pradžia į pažinimą, kūrybiškumą ir galimybę...

Dirbdama su ikimokyklinio amžiaus vaikais neįsivaizduoju kokybiško ugdymo be pasakos. Net patys mažiausi jų klausydami jau kažką patiria ir išlaisvina savo vaizduotę. Labai dažnai per pasakas mes galime pakeisti net vaiko elgesį, tapatindami jį su vienu ar kitu veikėju. Kas gali sužadinti vaikų vaizduotės pasaulį? Pasakos. Ir visai nesvarbu, ar mes ją inscenizuosime vaikams, ar vaidinsime, seksime, skaitysime, žiūrėsime per TV - poveikis bus tikrai labai didelis. Kiekvienas savo vaizduotėje supras savaip, bet visi ir easame skirtingi. Ką daryti, jei vaikas nenori klausytis pasakos? Nieko nedaryti. Yra tie, kuriems patinka ir nori, o geras pavyzdys, kaip taisyklė - užkrečiamas. Net ir tie - nenoriukai ir girdi, ir jaučia, ir viduje patiria begalę emocijų, nors to ir neparodo. Galbūt tereikia sudominti, sukelti teigiamas emocijas ir, žinoma, rodyti pavyzdį. Juk vaikai mokosi iš pavyzdžio. Pirmiausia iš tėvų, po to - iš savo mokytojų.

Pasakų pasaulis yra be galo įdomus ir naudingas, todėl mėgaukitės kartu su vaikais, skaitykite, vartykite, tyrinėkite, kurkite ir tai tikrai bus pats geriausias vaiko kalbos ugdymas, kuri yra neatsiejama kasdienybės dalis. Sukurkite palankią aplinką ir sekite pasakas, nes tada vaikai jaučiasi saugūs ir mylimi.

Parengė mokytoja metodininkė Jūratė Butrimavičiūtė, Vilniaus m. lopšelis-darželis "Drugelis"