Kad mįslių tėvas klane negulėtų: vaikų mąstymo lavinimas menant mįsles
Kad mįslių tėvas klane negulėtų: vaikų mąstymo lavinimas menant mįsles
2023-09-25
|
Kad mįslių tėvas klane negulėtų: vaikų mąstymo lavinimas menant mįsles
Doc. dr. Nijolė Bražienė
Vilniaus universiteto Šiaulių akademija
Edukologijos institutas
Žodinė liaudies kūryba tiesiogiai atliepia vaiko ugdymo(si) poreikius: R. Vasiliauskas (2006) atkreipia dėmesį, kad fiziniam lavinimui labiausiai tiko žaidimai, dvasiniam, doriniam ir estetiniam – pasakos, patarlės, dainos, protiniam – mįslės. Pagal funkciją mįslės yra uždaviniai, jos tradiciškai gyvavo kaip varžymosi forma, intelektualinis žaidimas. D. Saukos (1982) žodžiais, „mįslė – stebinantis, šokiruojantis klausimas ir netikėtas atsakymas – lavina protą“ (p. 220). Jau daugiau nei prieš pusę šimtmečio mįslių reikšmę vaiko ugdymui(si) analizavo Giedrė Gučienė – jos pedagoginės įžvalgos nepraranda aktualumo ir šiandien, ypač kalbant apie mįslių minimo organizavimo procesą.
Aiškindama mįslių svarbą, G. Gučienė (1968a;1989) išryškina tokius šio tautosakos žanro pedagoginius ypatumus:
1. Mįslės – vienintelis tautosakos žanras, kurio medžiaga pateikiama intriguojančio uždavinio forma ir dėl to skatina visapusišką psichinį aktyvumą. Tai ypač svarbu ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikui, kurio valingas dėmesys dar nėra pakankamai išlavėjęs.
2. Mįslės operuoja vaizdais. Jais paremtas visas mįslių minimo procesas ir pagaliau atsakymas. Jų objektus paprastai sudaro konkretūs daiktai, o ne apibendrintos sąvokos. Mįslės labai taikliai ir vaizdžiai parodo tų daiktų ypatumus, kilmę, paskirtį ar ryšį su žmogaus gyvenimu bei darbu. Pagrindinės mąstymo operacijos menant mįsles yra konkrečių vaizdinių analizė ir aptiktų elementų palyginimas. Vaiko vaizdinių plėtimas, jų praturtinimas – svarbus dalykas, nes su vaizdinių turtinimu susijęs vaiko mąstymas.
3. Norint mįslę įminti, reikia gerai įsivaizduoti mįslės formulėje pateiktus objektus, jų savybes ar veiksmus ir sugalvoti, kas tą sąlygą galėtų tenkinti. Tai vaizduotės darbas. Kai, mindamas mįslę, vaikas turi visapusiškai išnagrinėti joje išvardytus objektus, randasi dar viena mąstymo operacija – sisteminimas. Išmokyti klasifikuoti objektus, susisteminti turimas sąvokas ir vaizdinius mažiems vaikams yra gana sunku. Tačiau kai mįslių minimo procese vaikas būna priverstas ieškoti objekto pagal nurodytą žymę, formuojasi sisteminimo pradmenys. Dažnai menantysis išvardija daugybę tą žymę turinčių objektų, kol aptinka tikrąjį. Vadinasi, vaiko mintyse atsiranda pradinis klasifikacijos aktas – atrinkimas.
Mįslės svarbios vaiko pažintiniams gebėjimams ugdyti(s), nes skatina stebėti aplinką ir verčia mąstyti. Pasak D. Saukos (1982), vaikams aplinkos tyrinėjimas – detali pažintis su daiktais, o mįslių lobynas – tai daiktų poezija: įprasti, kasdien prisireikiantys objektai iš netikėto šono pamatyti, į kitą plotmę perkelti, gavę nepaprastas formas. Objekto vaizdas iškyla drauge su jį vaizduojančiomis poetinėmis priemonėmis, todėl tas objektas imamas vertinti estetiškai. Tačiau mįslė pirmiausia – ne vaizdus nusakymas, o objekto maskavimas, tad mįslėje vaikas įžiūri įdomų intelektinį žaidimą, kuris teikia jam nemaža džiaugsmo. Ieškodamas įminimo, jis stengiasi įsivaizduoti užmintąjį objektą, analizuoja jį, lygina su kitais, apibendrina ir atlieka kitas mąstymo operacijas. Tokiu būdu mįslių minimas ugdo vaiko pažintinius gebėjimus (Gučienė, 1968b).
Mįslių poveikį aukštesniųjų mąstymo gebėjimų įgūdžiams ir pažintiniams gebėjimams ugdytis akcentuoja ir R. Buchoff (1996), kartu atkreipdama dėmesį, kad mįslės patinka vaikams, nes leidžia eksperimentuoti su kalba ir kartu turtinti žodyną. Mįslės spėjikas atidžiai ieško užuominų, padedančių įspėti mįslę, o kai tai pavyksta, jaučia didelį pasitenkinimą. Tačiau net ir tada, kai mįslė neįminta ir tenka „pasiduoti“, vaiko entuziazmas nesumažėja, nes tai priimama kaip žaidimas.
Kad vaikas įmintų mįslę, reikia jam padėti mįslės formulėje pastebėti menamojo objekto ypatumus, o nustačius tokį objektą, įsitikinti, ar išties šių ypatumų objektas turi. Ir čia, G. Gučienės (1968a) pastebėjimu, vaikui kyla sunkumų, nes reikia pergalvoti ir išanalizuoti daug objektų, o tai ikimokyklinio / priešmokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams yra sudėtinga dėl žinių, patyrimo ir sugebėjimo apibendrinti stokos. Be to, labai daug mįslių yra paremtos metaforomis – irgi savotiškomis mįslėmis, kurias reikia suprasti iš konteksto. Tuo tarpu jaunesniojo amžiaus vaikams dar būdingas ne abstraktus, bet konkretus operacinis mąstymas, ir jie žodį supranta tiesiogine prasme. Vadinasi, mokytojui tenka atsakomybė apgalvoti, kaip organizuoti mįslių minimo procesą, kad jis atlieptų pagrindinį mįslių minimo uždavinį – aktyvintų vaiko vaizduotę ir mąstymą. Tam netinkama naudoti formalaus mįslių minimo būdų, t. y.:
· apsiriboti menamo objekto nesąmoningu spėliojimu. Tokį atvejį iliustruotų G. Gučienės (1989, p. 23) pateiktas pavyzdys: „Užmenama mįslė. Keli vaikai pakelia rankas. „N. pasakyk! Negerai. Kaip galvoja R.?“ „Ne! O G. kaip galvoja?“ „O! Pagaliau! Puiku! Tai ką reiškia ši mįslė? N., pakartok“;
· remtis vaikų atmintimi: jei mįslė vaikams yra ne kartą girdėta ir įminimas žinomas, belieka jį tik atsiminti, tad mąstymo operacijos nenaudojamos;
· kartu su mįsle teikti ją iliustruojantį įminimą (pvz., http://www.tiputapu.lt/lt/linksmybes/klaustutes-misles/;page;1). Kaip aiškina G. Gučienė (ten pat), kai vaikams parodomas jos įminimą reiškiantis paveikslėlis, „vaikai nudžiunga, kartais nustemba, bet tuo viskas ir baigiasi“.
G. Gučienės (1989) žodžiais, „mįslės pedagoginė vertė glūdi ne sėkmingame įminime, bet tame minties darbe, kurį atlieka menantysis. Dėl to minimą reikia taip organizuoti, kad vaikas kuo daugiau galvotų, prisimintų, ką panašaus matęs, lygintų, vertintų. (...). Nieko baisaus, jeigu vaikai mįslės neįmena ir reikia sprendimą paskelbti. Tai sudaro ne mažiau patrauklią intrigos atomazgą. Tačiau vaikai turi suvokti ryšį tarp formulės ir įminimo“ (p. 23). Visgi, kad vaikai nepatirtų nusivylimo ar liktų nesupratę, menami objektai jiems turi būti gerai pažįstami, tad mokytojas, parinkdamas mįslių, būtinai turi įvertinti vaikų patirtį jas įminti. Sakykime, vargu ar dabartinis vaikas bus pajėgus įminti tokio turinio mįsles: „Miške gimus, miške augus, parėjus namo murzius prausia“ (Kultuvė), „Trumpa stora moterytė trim juostom susijuosus“ (Statinė), „Aštriadantė paukštė po mišką šniaukštė“ (Dalgis)[1] ir pan., kai menamų objektų jis nėra nei matęs, nei ką nors žino apie jų paskirtį. Nors cituotos mįslės parinktos ir spaudai parengtos iš 1920–1940 m. vaikų periodikos, tačiau tai nereiškia, kad jos visos tinkamos XXI a. vaikams – anų laikų vaikų gyvenimiškoji patirtis šiuolaikiniams vaikams kai kuriais atvejais jau yra nebepažįstama.
Kad vaikas suprastų mįslės uždavinį ir pakankamai ryškiai galėtų įsivaizduoti abu objektus – mįslės formulę ir įminimą, – G. Gučienė (1968a; 1989) rekomenduoja panaudoti vaizdinių priemonių, kurios, tiesiogiai neduodamos atsakymo, verstų vaiką galvoti teisinga linkme, aktyvintų pažinimo procesus. Pavyzdžiui:
· Vaikams rodomas paveikslas, kuriame tarp daugelio įvairių objektų nupieštas ir įminimas. Čia menamas objektas yra ne izoliuotas, bet natūraliai įkomponuotas tarp kitų vaizdų. Ieškant įminimo vaikams randasi progų pasukti galvą, pajuokauti.
· Sudaryti paveikslėlių poras kelioms ar keliolikai mįslių. Viename paveikslėlyje vaizduojama mįslės formulė, kitame – įminimas. Ieškodami tarp paveikslėlių įminimo, vaikai turi pagalvoti, lyginti, išryškinti lyginamus objektus jungiančius požymius ir savo įminimus motyvuoti.
· Pasitelkti aplinkos stebėjimą menant mįsles apie čia pat esančius daiktus, reiškinius – vaikams reikia atidžiai apsidairyti ir „pamatyti“ atsakymą. Pvz., „Keturios panelės po vienu stogu stovi“ (Stalas); „Dieną ir naktį išplėtęs akis žiūri“ (Langas); „Stovi panelė prie durų, kas eina – tam ranką paduoda“ (Durų rankena); „Skrenda, skrenda, bet žemėn nenusileidžia“ (Debesys); „Skaisti graži mergužėlė mėlynoj pievoj vaikštinėja“ (Saulė); „Be kojų be sparnų į medį įskrido“ (Sniegas) ir kt.
· Mįslės naudotinos per įvairius teminius pokalbius, kurių metu vaikams svarbu atgaminti kuo daugiau vaizdinių, prisiminti ypatumus ir būdingiausias savybes tų objektų, kuriuos yra tekę stebėti. Kadangi mįslių yra labai daug ir apie įvairius objektus, tai iš jų galima sudaryti įvairių sisteminimo pratimų, pvz., duoti vaikams mįslių apie daržoves, žmogaus kūno dalis, augalus, gyvūnus ir pan. Tai taip pat moko vaikus grupuoti daiktus.
Tautosakos tyrinėtojai atkreipia dėmesį, kad daugybės mįslių įminimai yra tvirtai suaugę su tekstu, bet nemažai ir tokių, kai vienam užminimui dažnai būna keli įminimai. Tokiose mįslėse tikrovės objektas ne visada neatskiriamai susijęs su mįslės klausimu (Kensminienė, 2004). Pvz., mindami mįsles „Raudonas gaidelis po žeme gieda“ arba „Žalias raitelis ant raudono žirgo joja“, vaikai gali spėti, kad tai – ir burokas, ir ridikėlis, ir raudonasis svogūnas, ir morka. Spėjant, kas yra „Žalias, bet ne žolė, su uodega, bet ne pelė“, tik apsiriboti atsakymu „Agurkas“ nebūtų teisinga, nes tai gali būti ir cukinija, ir agurotis. Mįslės „Mažas vyrukas, aštrus kirvukas“ taipogi tikėtini įvairūs atsakymai: bitė, kamanė, širšė, vapsva, netgi uodas ar skruzdė. Ne vien sraigė, bet ir vėžlys „per visą amžių iš namų neišeina ir nemato, kaip namai iš vidaus atrodo“. Vadinasi, mokytojas negali iš vaiko reikalauti to vienintelio atsakymo, kuris nurodytas mįslės atsakyme, reikalinga prašyti pagrįsti savo spėjimą. Ne kategorišku spėjimo paneigimu, bet vėlgi klausimais patartina mokytojui atkreipti dėmesį ir į spėjimo nelogiškumą. Pvz., jei vaikas atsakys, kad „Skrenda, skrenda, bet žemėn nenusileidžia“ yra paukštis / lėktuvas, mokytojui pirmiausiai reikėtų ne atmesti atsakymą, bet paklausti „Kodėl taip manai?“ Vaikui paaiškinus, kad paukštis / lėktuvas skrenda, mokytojas tikslina: „Taip, paukštis / lėktuvas skrenda, bet argi negali nusileisti? Gali. O mįslėje sakoma, kad žemėn nenusileidžia. Vadinasi, „paukštis / lėktuvas“ netinka“.
Jei vaikams pernelyg sudėtinga įminti mįslę, J. Budzinskis (1963) siūlo pasitelkti pagalbinių klausimų, tik svarbu, kad tai nebūtų atviras pasakinėjimas. Pvz., užminus mįslę „Pramuši ledą – rasi sidabrą, pramuši sidabrą – rasi auksą“ ir vaikams nesuvokus, kas tai būtų, klausiama: „Koks daiktas turi kietą, lygų paviršių?“ Dar nesuvokus, galima nurodyti: „Tai valgomas daiktas“. Jei vis dar keblu, – „Tas daiktas valgomas ir virtas, ir keptas, kai kas ir žalią geria“. Pagaliau įminus, tuo neapsiribojama – prašoma vaikų paaiškinti, kodėl kiaušinio dalys lyginamos su ledu, sidabru, auksu.
Šio straipsnio autorė rekomenduoja mįslių minimo procese naudoti literatūros kūrinius. Sakykime, prieš skaitant K. Kasparavičiaus istoriją „Židinys“ (2005, p. 56), galima vaikams užduoti mįslę „Žiemą brolis, vasarą molis“ (kadangi vargu ar šiais laikais vaikai yra matę kūrenamą krosnį, menamasis objektas gali būti ir „židinys“; radiatorius netiks, nes jis ne iš molio). Tai galima būtų daryti prieš pasakant istorijos pavadinimą, o įspėjus ir patvirtinus atsakymą pereiti prie teksto skaitymo. Kitas variantas – spėjimo nepatvirtinti ir palikti intrigą atsakymą sužinoti iš istorijos. Ją išklausius pirmiausiai reikėtų apžiūrėti iliustraciją, aptarti, kas joje vyksta, prisiminti, kaip namų gyventojai rinkdavosi prie židinio, po to pateikti vaikams klausimų, padedančių suvokti istorijos turinį:
· Kodėl židinys vasarą snausdavo ir būdavo niekam nereikalingas?
· Kodėl atėjus žiemai visi prisimindavo židinį?
· Ką židinys mėgdavo ryti?
· Kodėl židinys nepasisotindavo saldainių popieriukais ir senais laikraščiais?
· Kodėl židinys galvodavo, kad bent jau žiemą jis yra mylimas labiau negu šaldytuvas?
Tada tikslinga dar kartą pakartoti mįslę „Žiemą brolis, vasarą molis“ ir išklausyti vaikų argumentų, kodėl žiemą židinys yra brolis, o vasarą – molis.
Veiklą patartina tęsti aiškinantis židinio kūrenimosi procesą. Tam greičiausiai prireiks mokytojo pagalbos, paaiškinimų, tik mokytojas neturėtų perimti iniciatyvos ir dominuoti savo kalbėjimu – svarbu įtraukti vaikus į proceso aiškinimą, numatyti, kokie žodžiai galėtų būti jiems dar nežinomi, apgalvoti, kaip juos suprantamai paaiškinti. Pokalbį galima koordinuoti panašaus pobūdžio klausimais: ką pirmiausiai reikia padaryti norint užkurti židinį? Ką paskui? Kaip židinys kūrenasi? Kas lieka malkoms sudegus?
Orientacinis židinio kūrenimosi proceso aiškinimas galėtų atrodyti taip: pirmiausiai į židinį reikia pridėti prakurų (arba pakurų) – laikraščių, medžio skalų, skiedrų ugniai užkurti. Tada kraunamos malkos. Kai malkos įsidega, iš jų kyla ugnis, kuri vadinama liepsna. Po to malkos baigia degti ir tampa raudonomis žarijomis. (Žarijos – tai nebaigusios degti medžio liekanos.) Paskui medžių liekanos visiškai sudega ir belieka pelenai. Vėliau pelenus reikia išsemti ir vėl galima kurti židinį. (Tokia pabaiga leidžia kartoti proceso aiškinimą iš naujo ir tęsti, kiek norima – bus galimybė vaikams treniruotis sklandžiai jungti sakinius, panaudojant jungiamuosius žodžius.)
Išsiaiškinus židinio kūrenimosi procesą, tinkama užduoti tokių mįslių:
Sudeda riekėmis, išima trupiniais. (Malkos ir pelenai)
Galva medinė, plaukai auksiniai. (Malkos ir ugnis)
Mažam tvartely raudoni paršeliai vartosi. (Žarijos)
Dieną gyvus nešioja, naktį židinį daboja. (Batai)
Mįslė apie batus skirta vaikų pastabumui. Jei vaikams sunku įminti, galima prisiminti istorijos vietą, kaip prie užkurto židinio rinkdavosi namų gyventojai, tarp kurių – ir sušalę, drėgni tėčio batai. Be to, šis menamas objektas yra ir iliustracijoje – vaikams reikia jį atrasti.
Dar vienas variantas – mįslėms minti panaudoti iliustraciją. Pavyzdžiui, perskaičius K. Kasparavičiaus (2006) istoriją „Dvi sraigės“ (p. 40–41) apžiūrėti iliustraciją ir įvardyti, kas joje matoma. Tai galima derinti su gramatinių gebėjimų tobulinimu – skaitvardžio ir daiktavardžio derinimu: kiek sraigių? Kiek medžių? Kiek grybų? Kiek žemuogių? Kiek gėlių? Kiek akmenų? Kiek krentančių lapų? Paakinti vaikus pastebėti, kad iliustracijoje pavaizduoti visi keturi metų laikai – tegul vaikai paaiškina, kurioje vietoje kokį metų laiką mato, iš ko sprendžia, kad tai būtent toks metų laikas (pvz., apačioje, dešinėje pusėje yra vasara, nes žaliuoja žolė, noksta žemuogės, žydi gėlės ir t. t.). Baigus tyrinėti, pasiūlyti vaikams spėti mįslių, kurių atsakymai „paslėpti“ iliustracijoje:
Eina be kojų, ragai galvoje. (Sraigė)
Žiemą nusirengia, vasarą apsirengia. (Medis)
Vasarą su kailiniais, žiemą su marškiniais. (Medis)
Ant vieno kotelio daug vėliavėlių supasi. (Medis / Medžio šaka su lapais)
Sėdi panelė raudona kepurėle, kas pro ją eina – tas lenkiasi. (Žemuogė)
Ant kojytės kepurytė. (Grybas)
Su liemeniu ir šaknim, bet ne medis, su kepure, bet ne vyras. (Grybas)
Be kojų, be sparnų į medį įskrido. (Sniegas)
Rudenį gimsta, pavasarį miršta. (Sniegas).
Nei gimsta, nei auga, nei miršta, o yra. (Akmuo)
Dieną naktį guli, niekad nesupūva. (Akmuo)
Šonas šyla, šonas šąla. (Durys)
Svarbiausia, nepamiršti prašyti vaikų kiekvieną mįslės spėjimą argumentuoti. Mįslių poveikis vaiko mąstymui formuotis rasis tik tada, kai vaikas bus pratinamas ir įpras mįslę analizuoti, lyginti jos formulėje duotuosius objektus su menamaisiais, vertinti, apibendrinti ir kt. Taigi vaikas kalbės, o kalba ir mąstymas, kaip žinia, tarpusavyje yra susiję.
Literatūra
1.Buchoff, R. (1996). Riddles: Fun with Language across the Curriculum. The Reading Teacher, 49(8), 666–668. https://www.jstor.org/stable/20201691
2. Budzinskis, J. (1963). Lietuvių kalbos dėstymas pradinėse klasėse: II dalis. Vilnius: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla.
3.Gučienė, G. (1968a). Mįslių panaudojimas, ugdant vaikų pažintinius sugebėjimus. Psichologija, 9(1), 47–58. https://doi.org/10.15388/Psichol.1968.9.8918
4.Gučienė G. (1968b). Vaikų žodines kūrybos sugebėjimų ugdymas (panaudojant mįsles). Psichologija, 9(2), 67–81. https://doi.org/10.15388/Psichol.1968.9.8932
5.Gučienė, G. (1989). Smulkioji tautosaka pedagogo darbe: Mįslių gudrybės. Vaikai ir liaudies kūryba. (Sudar. J. Kudirka). Vilnius: Lietuvos TSR mokslinis metodinis kultūros centras. P. 21–29.
6. Kasparavičius, K. (2005). Kvailos istorijos. Vilnius: Nieko rimto.
Kasparavičius, K. (2006). Braškių diena. Vilnius: Nieko rimto.
8. Kensminienė, A. (2004). Mįslių sisteminimo problemos. Tautosakos darbai, 20(27), 161–176. http://www.llti.lt/failai/e-zurnalai/TD27/14_2%20Kensminienes.pdf
9. Mįslių pasaulis. (Sudar. P. Sasnauskas). (2006). Vilnius: Vaiga.
10. Sauka, D. (1982). Lietuvių tautosaka. Vilnius: Mokslas.
11. Vasiliauskas, R. (2006). Lietuvių liaudies pedagogika – jaunosios kartos socializacijos fenomenas: Monografija. Vilnius: VPU leidykla.
