Artimųjų mirtį patyrusio vaiko psichologinis portretas

Vaikas atskiruose savo raidos tarpsniuose neišvengiamai patiria vienokias ar kitokias netektis, tačiau skaudžiausia iš jų yra vieno iš tėvų mirtis (Webb, Pfeffer ir kt.). Tokia netektis reiškia didžiulius pokyčius vaiko įprastinėje veikloje.

 

Aptariant galimas reakcijas į artimo šeimos nario mirtį, svarbu išskirti šias keturias sąvokas:

 

Užsienio šalių psichologai (Parkes, Bowlby ir kt.) taip pat patvirtina, kad sielvartas yra reakcija į atskyrimą nuo mylimo žmogaus. Parkes-Bowlby sielvarto modeliuišskiriamos keturios dominuojančios reakcijos, kurios viena kitą papildo ir tarp kurių nėra griežtos takoskyros:

·        Pasimetimas – pirmomis netekties valandomis gedintis žmogus yra lyg nesavas ir nesuvokia realybės, nieko nejaučia ir nebesitiki. Blogos naujienos nėra visiškai suvokiamos. Gedintysis dar stengiasi iki galo nepriimti informacijos, kuri privers jį išgyventi netektį pilnąja to žodžio prasme.

·        Ilgesys – kuomet netikrumo būsena ar šokas praeina, gedintysis jaučia vis daugiau ir daugiau skausmo. Sielvartas užplūsta bangomis ir tai trunka maždaug 5-14 dienų po artimojo mirties. Gedintysis patiria panikos priepuolius, nekontroliuoja verksmo protrūkių bei jaučia fizinį skausmą ar nuovargį. Išgyvenamas begalinis ilgesys tam, kuris mirė. Pyktis ir kaltė yra dominuojantys jausmai pirmaisiais sielvarto mėnesiais.

·        Dezorganizacija ir neviltis – kuriam laikui praėjus, sielvarto skausmas ir ilgesys aprimsta, nors vis dar kartojasi, tik žymiai rečiau. Šioje stadijoje depresija, neviltis ir apatija yra ryškiausi jausmai. Pirmaisiais metais po netekties, o dažnai – ir vėliau, gedintieji jaučiasi apatiški ir nugalėti gyvenimo. Gedintiesiems yra sunku imtis kokios nors veiklos ar nukreipti savo dėmesį kitur.

·        Persitvarkymas – galiausiai gedintieji sugeba susitaikyti su tuo, kas įvyko, o ir sielvarto priepuoliai su apatiškumo apraiškomis užklumpa vis rečiau. Ryšiai, sieję su mirusiu asmeniu, galutinai nutraukiami. Vedę žmonės prisiima našlių vaidmenį, o vėliau mėgina ieškoti naujų santykių ir identiteto jau kaip individai (pagal Holmes). 

 

Be to, Goldman pastebi, kad užgniaužtas pyktis, liūdesys, frustracija ir vienišumo jausmai, susiję su gedėjimu, neigiamai veikia vaiko socialinę integraciją ir adaptaciją. Minėti jausmai išoriškai gali pasireikšti pykčio protrūkiu, antisocialiu elgesiu arba vidiniais išgyvenimais, vedančiais prie savižudiškų minčių ir net veiksmų.

 

Minėta autorė pabrėžia, kad labai svarbu pastebėti, kai vaiką apima gedėjimas. Vienas iš tai įrodančių ženklų – netektį patiriančio vaiko noras pakartotinai pasakoti savo istoriją apie tai, kaip jis neteko vieno iš artimųjų. Be to, didelė emocijų kaita ir intensyvumas rodo, kad vaikas išgyvena didelius pokyčius. Tokie vaikai, pasak Goldman, yra nenuspėjami ir jų pasakojamos istorijos gali būti net bauginančios. Kaip tik Webb nurodo, kad, norint tinkamai įvertinti tėvų mirtį patyrusį vaiką, būtina atsižvelgti į tris veiksnių grupes:

·        vaiko individualius veiksnius;

·        veiksnius, susijusius su mirtimi;

·        šeimos, socialinės aplinkos bei kultūrinius veiksnius.

 

Kita vertus, dažniausiai vaiko reakcija į artimo žmogaus mirtį pasireiškia jo apatiškumu ir nesugebėjimu susikaupti (James, Friedman; Webb). Pastebimai keičiasi ir vaiko valgymo bei miegojimo įpročiai, pakrinka emocinis balansas. Pažymėtina, kad pasitikėjimo, saugumo ir kontrolėsnetekimas itin neigiamai paveikia vaikų tolesnę psichosocialinę raidą bei neretai – ir brandą.

 

Nolen-Hoeksema bei Larson tyrimų duomenimis, gedėjimo procesas tiek vaikystėje, tiek ir suaugus gali būti skirstomas į šiuos etapus:

 

Nustatyta, kad vaikui, anksti patyrusiam vieno iš tėvų mirtį, vėlesniuose amžiaus tarpsniuose kur kas dažniau nei tokios netekties nepatyrusiems bendraamžiams gali atsirasti tam tikrų psichologinių sutrikimų. Tokie vaikai, kaip pažymi tyrėjai (Worden, Black, Dent ir kt.), dažniau patiria depresines nuotaikas ar nerimo protrūkius. Visa tai, kaip žinia, neretai neigiamai (ar net destruktyviai) gali atsiliepti ir tarpusavio santykių užmezgimui bei pilnaverčiui jų palaikymui. Be to, polinkis į savižudybę taip pat yra labiau būdingas tiems suaugusiesiems, kurie vaikystėje neteko vieno iš tėvų ir neturėjo tinkamo artimiausios aplinkos palaikymo.

 

Kalbant apie vaikų pažintinius gebėjimus ir nagrinėjant, kaip jie suvokia mirtį, pažymėtina, kad brandus mirties suvokimas pasiekiamas apie 7-8 gyvenimo metus, kai ji suprantama kaip neišvengiamas, universalus ir negrįžtamas procesas (Webb, Navickas ir kt.). Specialistai vis dar galutinai nesutaria, ar emocinės vaikų reakcijos į patirtą artimo šeimos nario netektį yra lemiamos jų pažintinės brandos ir kokie kiti veiksniai – be jau minėtų lytiškumo, vaiko amžiaus – gali turėti įtakos emociniam vaiko būviui.

 

Webb duomenimis, vaikų gedėjimas skiriasi nuo suaugusiųjų keliais psichosocialiniais aspektais:

1) vaikų kognityvinės brandos stygius neleidžia jiems iki galo suvokti mirties fakto neišvengiamumo, universalumo ir jo priežastingumo;

2) vaikai kur kas rečiau nei suaugusieji geba tinkamai pakelti emocinį skausmą;

3) vaikams yra sunkiau savo išgyvenamus jausmus išreikšti žodžiais;

4) vaikai jautriau priima savo statuso pasikeitimus – kad jie tarp bendraamžių yra kitokie;

5) savo jausmus vaikai geriausiai išreiškia žaidybinės veiklos metu.

 

Minėtų skirtumų fone galima išskirti ir tokių vaikų emocinius bei elgesio pokyčius. Pfeffer tyrimų duomenimis, 40 proc. netektį patyrusių vaikų, lyginant su jų turėta prieštraumine patirtimi, bei netekties nepatyrusiais vienmečiais, turi daugiau emocinių problemų. Taip pat šie tyrimai rodo, kad 13 proc. netekties šeimoje nepatyrusių vaikų rečiau reikia psichologinės pagalbos nei tokią patirtį turintiems vienmečiams.

 

Vertinant netektį patyrusių ir nepatyrusių vaikų emocinių išgyvenimų pokyčius, tyrimų duomenys rodo tam tikrus kokybinius skirtumus (Butvilas). Juos daugiausiai atskleidžia džiaugsmo emocijos išgyvenimo dažnumas. Žymiai dažniau, t. y. 13,5 proc., džiaugiasi netekties šeimoje nepatyrę mokiniai, kai pykčio emociją dažniau, t.y. 4 proc., išgyvena vaikai, patyrę vienokią ar kitokią netektį šeimoje., o tarp vaikų, kurių vienas iš tėvų yra miręs, šis skaičius yra ypač didelis ir siekia 36,4 proc. Tai beveik 20 proc. daugiau nei tarp kitas netektis patyrusių ar visai jų nepatyrusių tiriamųjų.

 

Minėtos išvados sutampa ir su kitų tyrėjų (Perry, Mishara, Reeve ir kt.) duomenimis apie artimųjų mirtį patyrusių vaikų emocinius išgyvenimus. Tokie vaikai dažnai pyksta ant savęs ir tų, kurie juos paliko, pasižymi irzlumu, dažnai patiria vidinę kaltę dėl netekties, manydami, kad daug kas priklausė nuo jų pačių ir pan. Taip pat artimųjų netektį patyrę vaikai kiek mažiau pasitiki savimi. Todėl galime daryti išvadą, kad netektis šeimoje daro šiek tiek didesnę įtaką būtent neigiamų emocijų atsiradimui.

 

Be to, tokie vaikai kur kas dažniau susiduria ir su elgesio problemomis – reikalauja iš kitų dėmesio, globos, atvirai parodo agresyvumą, pasižymi asteniškumu, patiria įvairias baimes, sunkiau sutelkia dėmesį (Pfeffer, Dent, Butvilas, Webb, Tramonte). Kitaip tariant, išryškėja dvi bendros tokių vaikų elgesio problemų grupės:

1) perdėto nerimo-priklausymo tipo problemos, kurios apima interiorizuotas reakcijas: globos siekimo, nerimastingumo dėl galimų išsiskyrimų, pernelyg didelio prisirišimo prie likusio iš tėvų, įvairių baimių (baimės likti vienam, nepažįstamų žmonių ar tamsos baimės ir pan.) bei nusiskundimus dėl fizinės sveikatos;

2) antisocialaus-agresyvaus elgesio tipo problemos, apimančios eksteriorizuotas reakcijas, tokias kaip: agresyvumas, nuolatinis nuovargis, negatyvizmas, (savi)disciplinos stoka bei mokymosi sunkumai (įskaitant ir mokyklos lankomumą).

 

Straipsnio autoriaus atliktų tyrimų duomenimis, netektį šeimoje patyrę jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai kiek dažniau nei to neišgyvenę jų bendraamžiai nekeršija ir nenaudoja prievartos. Vadinasi, netektį patyrusiems vaikams yra labiau būdingi kai kurie pakantumo bei taikumo požymiai. Tačiau jie kur kas rečiau dalijasi su kitais, prisipažįsta suklydę, nepasisekus bando dar kartą atlikti užduotį, išklauso kitus žmones, nežemina jų, netrukdo per pamokas, sutaria su kitais ar patys apsisprendžia, kuo užsiimti.

 

Todėl galime daryti išvadą, kad netektį patyrusiems pradinių klasių mokiniams būdingi mažiau išreikšti tam tikri atvirumo (nuoširdumo ir tiesumo), tikėjimo kitais ir savimi, jautrumo (dėmesingumo), pagarbos (kitiems), savitvardos (kantrumo), solidarumo (taikumo) bei aktyvumo (iniciatyvumo) vertybių požymiai. Vadinasi, netektį šeimoje patyrusių vaikų elgesys daugeliu atveju skiriasi nuo vienmečių.

 

Gauti duomenys sutampa ir su kitų tyrėjų (Goldman, Perry, Worden, Wolfelt) išvadomis, kad netektį patyrę jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai yra uždaresni, mažiau pasitikintys savimi, stokojantys pagarbos kitiems ir iniciatyvumo. Kai panašių įvykiu šeimoje nepatyrę vaikai kur kas dažniau dalijasi su kitais, prisipažįsta suklydę, nepasisekus dar kartą bando atlikti užduotį, klausia kitų nuomonės, pradėję užduotį atlieka iki galo, netrukdo per pamokas, sutaria su kitais ir patys apsisprendžia, ką veikti. Tai leidžia manyti, kad tokie vaikai yra nuoširdesni, tiesesni, labiau pasitikintys kitais, taikesni ir iniciatyvesni.

 

Taigi matomas atotrūkis tarp netektį patyrusių ir jos nepatyrusių vaikų elgesio, kuris rodo, kad tokia netektis apsunkina kai kurių socialinių-dorovinių vertybių internalizavimą jaunesniajame mokykliniame amžiuje. Kitaip tariant, netektį šeimoje patyrę pradinių klasių mokiniai yra mažiau nei jų bendraamžiai atviri, pasitikintys savimi, dėmesingi, gerbiantys kitus, kantrūs ir iniciatyvūs.

 

Akivaizdu, kad netekties procesas nėra vien simptomų visuma, pasireiškianti iškart po vieno iš tėvų mirties, bet apima kur kas platesnį klinikinį-socialinį kontekstą (Pfeffer):

 

Visa tai, kaip pastebi Pfeffer, ypač apsunkina vaiko psichosocialinį būvį antrais ir trečiais gedėjimo metais. Šalia jau minėtų klinikinio-socialinio konteksto kintamųjų pabrėžtinas ir kultūrinis-religinis veiksnys, lemiantis socialiai aprobuotus gedėjimo ritualus, gedinčio asmens elgesio manieras bei visuomenės požiūrį į asmenį, šeimoje patyrusį artimojo mirtį (Tomer, James, Friedman, Matthews, Worden, Tramonte).

 

Be to, minėtas pozicijas sustiprina ir Dent, Webb, Black, Tomer tyrimai, rodantys, kad šiuo metu plačiai pripažįstamas patirtos netekties išgyvenimų poveikio ir individo tiek fizinės, emocinės, kognityvinės, elgesio, seksualinio identiteto, tiek ir dvasinės gerovės tarpusavio ryšys, turint omenyje šių išgyvenimų trukmę bei jų galimas destrukcines įtakas. Todėl, kaip pažymi autoriai, ypač aktuali tampa tinkama parama gedinčiajam, nes adekvati ir laiku suteikta parama gali padėti prevenciškai eliminuojant ateityje tikėtinus asmens sveikatos sutrikimus ar kitas komplikacijas (Dent).

 

Tokiu būdu išskiriami netekties išgyvenimų iššūkiai, kurie vienaip ar kitaip sustiprina individo jautrumą jį supančiai aplinkai bei įvykiams po patirtos psichologinės traumos:

a) vidinių išgyvenimų stadijos, kai stipriai pasireiškia tam tikri fizinių (miego, valgymo įpročių, kvėpavimo ir pan.) ir emocinių (asmeniškumas, dėmesio neišlaikymas, vienišumo pojūtis, pyktis, kaltė jausmas ir pan.) sutrikimų simptomai;

b) užduotys gedinčiam asmeniui, kai tenka ne tik išgyventi emocinių reakcijų nuolatinę kaitą, bet ir prisitaikyti prie pakitusių socialinių aplinkybių (naujo socialinio statuso, vaidmenų, identiteto paieškos ir kt.). Šios užduotys sėkmingai įveikiamos, kai gedintis asmuo sugeba nutraukti emocinio prieraišumo velioniui saitus (Worden ir kt.);

c) dvipusis procesas (Stroebe, Schut), išskiriantis gedinčio asmens išgyvenamų jausmų išraiškos bei kontrolės svarbą (pagal Dent). Pirmuoju atveju gedintysis susikoncentruoja ties netekties objektu (gedėjimo orientacija), o antruoju – ties dėmesio nukreipimu nuo šio objekto (savęs atstatymo – angl. recovery – orientacija). Kaip tik pastarasis procesas yra daugiau nukreiptas į antrinių netekčių patyrimus, t. y. finansinių sunkumų įveikimą, prisitaikymą prie naujų socialinių vaidmenų, statuso ir pan. Taigi šie abu dvipusio proceso modeliai yra svarbūs individo potrauminiam išgijimui, o vieno ar kito jų akcentavimas daugeliu atvejų priklauso nuo patirtos artimo šeimos nario mirties aplinkybių bei kitų psichosocialinių kintamųjų (asmenybės, lyties, kultūrinio konteksto ir mentaliteto bei kt.). Būtent patirtos mirties aplinkybių svarbą, kaip reikšmingą vaiko gedėjimo proceso kintamąjį, išskiria ir Worden, pabrėždamas, kad vaikų išreiškiamos reakcijos daugiausiai yra lemiamos artimiausios jų aplinkos – likusio vieno iš tėvų bei kitų suaugusiųjų – o taip pat ir mirties fakto aplinkybių (ligos atvejis, nelaimingas atsitikimas, savižudybė, smurtinė mirtis ir pan.).

1.  Užgniaužtas pyktis, liūdesys, frustracija ir vienišumo jausmai – tai gedėjimo procesui priskiriamos emocinės būsenos, kurios daugiau neigiamai nei teigiamai sąlygoja vaiko tolesnę socialinę integraciją ir adaptaciją.

2.  Vaikui, anksti patyrusiam vieno iš tėvų mirtį, vėlesniuose amžiaus tarpsniuose gali kur kas dažniau nei tokios netekties nepatyrusiems bendraamžiams atsirasti tam tikrų psichologinių sutrikimų, kurie neretai neigiamai (ar net destruktyviai) gali atsiliepti ir tarpusavio santykių užmezgimui bei pilnaverčiui jų palaikymui tolesnėje vaiko socializavimosi eigoje: kinta tokių vaikų emocinių išgyvenimų intensyvumas, elgesys bei kognityviniai procesai.

3.   Netekties procesas apima kiek platesnį klinikinį-socialinį kontekstą: pirmuosius mėnesius po patirtos artimojo mirties; trečių-ketvirtų metų (po)trauminį kontekstą, kai vaikas reintegruojasi į mokyklos gyvenimą ir bendraamžių veiklos rutiną; vaiko ir likusios šeimos kintamuosius – amžių, temperamentą (pasimetimo bei kaltės įveikimo įgūdžius), lytį ir kt.; (po)trauminius veiksnius – likusio iš tėvų gedėjimo reakcijas, kylančius konfliktus tarp kitų vaiko socializacijos kontekstų (mokytojų ir globėjų, vieno iš tėvų ir mokyklos administracijos, gedinčio vaiko ir bendraamžių ir pan.); kultūrinis-religinis veiksnys, sąlygojantis socialiai aprobuotus gedėjimo ritualus, gedinčio asmens elgesio manieras bei visuomenės požiūrį į asmenį, šeimoje patyrusį artimojo mirtį.