Spėkite, kur mes šiandien keliausime? Ogi į Žemę! Su Jurgos Ivanauskaitės Marsiu ir Antuano de Sent-Egziuperi Mažuoju princu. Sakysit: „Ėėėėė… mes jau ir taip gyvename Žemėje! Va kad taip į kitas planetas!..“ Gerai, kada nors skrisime ir ten. Tačiau pirmiausia turime iš naujo atrasti savo planetą ir išmokti stebėti žmones. Kam to reikia? „Kad suprasčiau, kas yra laimė“, – pasakytų vienas toks Marsis. Ne veltui net knygelės pavadinimas – „Kaip Marsis Žemėje laimės ieškojo“, nes, žinote, Marse yra kalnų, jūrų, upių, ežerų, miškų, pievų su gėlėmis ir, žinoma, miestų.Tik, va, laimės nė su žiburiu nerasi. Marsiečių nuotaika visą laiką yra vienoda kaip kokių dulkių siurblių ir skalbimo mašinų. O štai Žemėje, pasirodo, kiek žmonių, tiek ir laimių!Netikite? Pasiimkite Laimės matuoklį – ir pirmyn! Štai ką apie laimę pasakė pirmasis Marsio sutiktas žmogus: „Atsisėsiu ant Everesto viršūnės ir tabaluosiu kojomis virš viso pasaulio. Valio!“ Tačiau norint būti laimingam visai nebūtina taip aukštai keberiotis. Galima pasikalbėti su lama Dondrupu, kuris be jokių aparatų kartais pakimba virš žemės kokį pusmetrį. Galima šokinėti ant žarijų ar miegoti ant vinių, kaip daro jogas Vairobačanda. Mėgdžioti šokantį dervišą Mustafą. Gerbti savo proproproprosenelius kaip balubų gentis Afrikoje. Giedoti su rabinu Binjaminu. Džiaugtis gamta su broliu Pranciškumi. Marsis, žinote, net ir raganą aplanko. Bet kas yra laimė, jam paaiškėja tik pačioje pabaigoje, kai sutinka šmėkliukę Aliodiją. Ir tai – labai labai nedaug. Tik truputėlį.
Kaip Marsiui ir Aliodijai seksis toliau, galite paspėlioti ir jūs. Gal net norėsite jiems padėti – perskaitę pasaką, rasite adresą, kuriuo galite siųsti savo laimės receptus arba padėkoti Jurgai Ivanauskaitei už tikrai gražią knygą. Prisimenate mįslę „Baltos lankos – juodos avys, kas išmano, tas jas gano“? Siūlau savo akelėm ne tik raides ganyti, bet ir į piešinius įsižiūrėti – šią knygą iliustravo pati autorė. Tokių įspūdingų vaizdų pamiršti neįmanoma, net jeigu jie tik susapnuoti. O jeigu ne?..
Pereikime prie Antuano de Sent-Egziuperi „Mažojo princo“. Todėl kad kai kas šias dvi, rodos, nepanašias knygas sieja. Abi jas iliustravo autoriai. Gal – kad parodytų jums tokį pasaulį, kokį mato patys? Jurga Ivanauskaitė – tarsi nesibaigiantį įvairiausių spalvų spalvelių šokį. Antuanas de Sent-Egziuperi – ramų, prigesintą, tačiau – su paslaptimi (kas gi ten – skrybėlė ar smauglys, prarijęs dramblį?). Marsis Žemėje bando atrasti laimę. Rožė, išlydėdama Mažąjį princą į kelionę, sako jam: „Pasistenk būti laimingas…“Ir Marsis, ir Mažasis princas atranda Žemėje draugystę. Marsis, keliaudamas iš vienos šalies į kitą, sutinka labai įvairių žmonių, kurie savaip supranta laimę. Mažasis princas taip pat aplanko skirtingus žmones – astronomą, kuris kiekvienai atrastai žvaigždei duoda numerį; karalių, kuris moka tik įsakinėti; tuščiagarbį, kuris girdi vien pagyras; biznierių, kuris mato tik skaičius; geografą, kuris aprašinėja tyrinėtojų atsiminimus, tačiau pats nėra nė kojos iškėlęs iš kabineto. Spėkit, ar tie žmonės laimingi? Ką apie juos pasakytų Marsis, jei būtų sutikęs? Mažasis princas padaro išvadą: „Suaugę žmonės labai keisti“. Beje, atkreipkite dėmesį, kad atsakydama į Bitutės klausimus Jurga Ivanauskaitė pataria mums pasimokyti iš Marso gyventojų visada likti vaikais, nes jie smalsūs ir nepaliauja stebėtis. O suaugusieji jau nebeturi laiko pažinti. Jie viską nusiperka.
Taigi Marsis ir Mažasis princas atranda panašius dalykus. Tik Marsis – patirdamas daugybę linksmų nuotykių, o Mažasis princas – atidžiai stebėdamas pasaulį, įsiklausydamas į kiekvieno sutiktojo žodžius. „Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių berniukų. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje“, – sako lapė Mažajam princui. Norint su kuo nors susidraugauti, reikia būti labai kantriam. „Iš pradžių atsisėsi ant žolės, va šitaip, truputį toliau nuo manęs. Aš į tave žiūrėsiu akies krašteliu, ir tu nieko nesakysi… [...] Bet tu galėsi kasdien atsisėsti vis arčiau“. Ne mažiau kantrybės reikia norint išsaugoti draugystę. Su rože. Su lape. Su paklydusiu dykumoje lakūnu. Su Marsiu. Su kiekvienu iš jūsų. Taip daromės atsakingi už tuos, su kuriais susibičiuliaujame.
Jurgos Ivanauskaitės knyga – nuotykinė, labai linksma. Antuano de Sent-Egziuperi – filosofinė, kviečianti pabūti tyloje: „Atsisėdi ant smėlio kopos. Nieko nematai. Nieko negirdi. Ir vis dėlto kažkas spinduliuoja tyloje…“ Jeigu paklaustumėte, kuri knyga geresnė, man tektų tik gūžtelėti pečiais. Arba atsakyti Jurgos Ivanauskaitės knygos mintimi – kaip nėra bendro visiems laimės recepto, taip nėra ir knygos, vienodai tinkančios visiems. Marsis gal labiau patiks nenuoramoms padaužoms ir kaip tik jiems atskleis laimės paslaptį, Mažasis princas – tyleniams, mėgstantiems lėtai, bet kantriai versti lapą po lapo, kol atradę to nepaprasto berniuko ištartus žodžius: „Žvaigždės gražios todėl, kad kiekvienoje yra gėlė, kurios nematyti“, pagalvos: o gal ir kiekviena gera knyga – kaip žvaigždė?..
***
Buvo toks laikas, kai trečiasis brolis Jonas užsimesdavo ant pečių maišelį su kepalėliu duonos ir išeidavo iš jaukių namų į platųjį pasaulį laimės ieškoti. Ir rasdavo. Paprastai kokią nors užburtą karalaitę, kurią reikėdavo išvaduoti. Dabar, pasirodo, į Žemę laimės ieškoti pradėjo keliauti marsiečiai su laimės matuokliais vietoj duonos kepalėlių. Nes, žinote, Marse yra kalnų, jūrų, upių, ežerų, miškų, pievų su gėlėmis ir, žinoma, miestų. Tik, va, laimės nė su žiburiu nerasi. Marsiečių nuotaika visą laiką vienoda kaip kokių dulkių siurblių ir skalbimo mašinų. O štai Žemėje, pasirodo, kiek žmonių, tiek ir laimių!
Taip elementariausią liaudies pasakos siužeto schemą perkeldama į šiuos laikus, technikos amžiuje augančiam vaikui laimės sąvoką bando paaiškinti Jurga Ivanauskaitė. Štai ir pasipila įvairios laimės variacijos - pagal kiekvieno skonį ir pageidavimus: įkopti į Everestą, nugalėti kančią, pašokinėti ant žarijų, pamedituoti, palevituoti, pagerbti protėvius, studijuoti Torą ir laikytis tradicijų, atsisakyti turto ir guosti nelaiminguosius, vaikytis madų, paplepėti su kaktusų, grybų, upelių dvasiomis ir t. t. Kiekvienas skyrius - atskiras susitikimas. Viename iš jų šmėkšteli net pačios autorės prototipas. Tolerancija skirtingiems, net ir labai keistiems, elgesio modeliams, egzotinių išraiškingų ir įsimintinų personažų galerija, būdingiausi aplankytų šalių atributai, kultūrinės tradicijos... Tekstą papildo žaismingos ir šiek tiek harmonijos simbolį - mandalą - primenančios autorės iliustracijos.
Ir štai po kiekvienos Žemėje praleistos dienos Marso gyventojas darosi vis mažiau panašus į mikrobangų krosnelę. Galų gale pasirodo ir šmėkla (tiksliau - tik šmėkliukė), kurią Marsis išvaduoja kaip tipiškas pasakų "trečiasis brolis" karalaitę ir pagal pasakų pabaigos formulę ruošiasi ilgai ir laimingai gyventi Iliuzijos žvaigždėje.
Viskas tiesiog idealiai schematiška - nuo pavadinimo iki pabaigos. Galima įtarti, kad Jurga Ivanauskaitė iš pradžių susidarė planą, ką nori vaikui pasakyti, paskui prisėdo ir vienu atsikvėpimu įvilko jį į žaižaruojantį meninį rūbą - nubarstytą ne tiek fantazijos, kiek humoro perliukais, lydinčiais kiekvieną Marsio žingsnį, kurį šis žengia Žemės paviršiumi. Todėl manantiems, kad perskaitę šią apžvalgą, žino, apie ką rašoma knygoje, pasakysiu - čia ne tiek svarbu kas, kiek - kaip parašyta. Nors ir laimės receptas dar nesurastas. Jei nesate visiškai suaugę - ieškokite ir jūs.
Šaltinis http://senoji.skaityta.lt
Taip elementariausią liaudies pasakos siužeto schemą perkeldama į šiuos laikus, technikos amžiuje augančiam vaikui laimės sąvoką bando paaiškinti Jurga Ivanauskaitė. Štai ir pasipila įvairios laimės variacijos - pagal kiekvieno skonį ir pageidavimus: įkopti į Everestą, nugalėti kančią, pašokinėti ant žarijų, pamedituoti, palevituoti, pagerbti protėvius, studijuoti Torą ir laikytis tradicijų, atsisakyti turto ir guosti nelaiminguosius, vaikytis madų, paplepėti su kaktusų, grybų, upelių dvasiomis ir t. t. Kiekvienas skyrius - atskiras susitikimas. Viename iš jų šmėkšteli net pačios autorės prototipas. Tolerancija skirtingiems, net ir labai keistiems, elgesio modeliams, egzotinių išraiškingų ir įsimintinų personažų galerija, būdingiausi aplankytų šalių atributai, kultūrinės tradicijos... Tekstą papildo žaismingos ir šiek tiek harmonijos simbolį - mandalą - primenančios autorės iliustracijos.
Ir štai po kiekvienos Žemėje praleistos dienos Marso gyventojas darosi vis mažiau panašus į mikrobangų krosnelę. Galų gale pasirodo ir šmėkla (tiksliau - tik šmėkliukė), kurią Marsis išvaduoja kaip tipiškas pasakų "trečiasis brolis" karalaitę ir pagal pasakų pabaigos formulę ruošiasi ilgai ir laimingai gyventi Iliuzijos žvaigždėje.
Viskas tiesiog idealiai schematiška - nuo pavadinimo iki pabaigos. Galima įtarti, kad Jurga Ivanauskaitė iš pradžių susidarė planą, ką nori vaikui pasakyti, paskui prisėdo ir vienu atsikvėpimu įvilko jį į žaižaruojantį meninį rūbą - nubarstytą ne tiek fantazijos, kiek humoro perliukais, lydinčiais kiekvieną Marsio žingsnį, kurį šis žengia Žemės paviršiumi. Todėl manantiems, kad perskaitę šią apžvalgą, žino, apie ką rašoma knygoje, pasakysiu - čia ne tiek svarbu kas, kiek - kaip parašyta. Nors ir laimės receptas dar nesurastas. Jei nesate visiškai suaugę - ieškokite ir jūs.
Šaltinis http://senoji.skaityta.lt
