Ramutė Skučaitė – poetė, prozininkė, vertėja, išleidusi apie keturiasdešimt poezijos rinkinių. Nepaisant to, su rinktine „Aš – eilėraščių knyga“ poetė tam tikra prasme grįžta į kūrybinio kelio pradžią ir pusiaukelę. 

Knyga, skaitytojams prisistatanti – „Aš – eilėraščių knyga“ sudaryta atrinkus eilėraščių iš maždaug dešimties įvairiais metais parašytų ir išleistų poetės knygų. 

Tiesa, simboliškai rinktinė suskaidyta į tris skyrius: pirmąjį skyrių sudaro skirtingų kūrybos laikotarpių eilėraščiai: didžioji jų dalis – gamtiniai eilėraščiai, kuriuose gamta personifikuojama, priartinama prie žmogiškųjų pojūčių, regėjimų. Poetės vaizduojamas pasaulis spalvingas, gyvas. 

Tačiau rinktinėje pateikta ir pasakų motyvais paremtų eilėraščių: „Aš – berniukas iš knygos/Mano vardas – Pinokis./Aš per šimtmetį daug ko/Sužinojęs, išmokęs“(50). 

Žinoma, visuose skirtingų kūrybos laikotarpių eilėraščiuose nestinga paslapties, užuominos, kalbėjimo su tuo ir apie tai, kas regima, girdima, užuodžiama, liečiama. Ramutės Skučaitės eilėraščiai spinduliuoja šiluma, šviesa, juose tiek daug gamtiškojo ir žmogiškojo pasaulio harmonijos, svajonių. Skaitytojas skatinamas bent akimirkai susitapatinti su pasauliu, kuriame labai dažnai nebesame – pasaulyje, kuriame vyrauja gėris, randamas pačiose netikėčiausiose vietose. 

Antrojoje knygos dalyje prabyla muzikos instrumentai. Pasak Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės, gamtos ir muzikos ryšys R. Skučaitės poezijoje vertas atskiro dėmesio. „Rinkinyje Susiradom smuiko raktą (1980), siekiant vizualizuoti muziką, dažniausiai pasitelkiamos gamtinės asociacijos. Vargonai groja Bacho fugą, girdėti vandenynas, lūžtantys medžiai, laivus skandinanti audra, vėjo daina naktį; kontraboso melodija primena gaudžiantį rudenį, miglą, lietų, lapų šokį, ošiančią seną obelį; birbynė raliuoja apie baltą avytę, pasiklydusią laukuose ir surastą prie saulėje švytinčio šaltinio; lamzdelis skardena linksmindamas mažų kregždžiukų lizdą“. 

Štai, fleita, subtili ir švelni, taria:„Aš – fleita./Aš – lakštingalos trelė. Aš – kukli pirmutinė dainelė (102)“. Jai antrina išdidusis kontrabosas: „Jei mane tu šį rytą budini,/Aš pagrosiu tau gaudžiantį rudenį. (99)“. 

Trečioji knygos dalis – eiliuoti galvosūkiai, atrinkti iš keleto tokio pobūdžio knygelių. Šie eilėraščiai – užduotėlės skatina skaitytoją kelti klausimus ir ieškoti atsakymo, mąstyti, domėti supančiu pasauliu, fantazuoti. Skatytojas netikėtai priartinamas prie mikropasaulio, skatinamas skaičiuoti, kuris iš apuokų ilgiau ištars „Ū-ū“, kas kiek valandų šuo Sargis turi gerti vaistus, kiek obuolių sugraužė kiškis. 

Antroji eilėraščių knyga „Jei nereikėtų skubėti“ – dar viena žiūrėjimo į mus supantį pasaulį galimybė. Knygą sudaro mažos istorijėlės apie eilėraščių atsiradimą ir patys eilėraščiai. Kiekvieno eilėraščio priešistorė labai skirtinga: pradžią eilėraščiui davė įvykis, jausmas, pastebėjimas ar prisiminimas. Pasirinktas labai įdomus būdas skatinantis susimąstyti, kaip gimsta eilėraštis, ir kur jo pradžios galime ieškoti. Netoli. Kiekviename mus supančiame dalyke, - atsakytų poetė. Tačiau tokiam matymui reikia laiko. Nereikia skubėti. 

Štai, Kalėdų eilėraščiai, kurie sudaro tarsi atskirą knygos skyrelį, atsirado iš prisiminimo: „Ar prisimenat pernykštes Kalėdas? O užpernykštes? O tas, kurios buvo prieš trejetą metų? Manau, kad prisimenat – ir tikiu, kad prisiminsit ilgai ilgai, nors vis ilgės jūsų buvusių Kalėdų eilė. Tai žinokit: šitie eilėraščiai – keletas mano Kalėdų prisiminimų. Norėjau su jumis pasidalyti. Ir jums kada nors to norėsis“ (42). 

Knygą iliustravusi Jūratė Račinskaitė, pagrindinę knygos „Jei nereikėtų skubėti“idėją nusakė labai tiksliai: „Noriu, kad žiūrėdami į paprastus pažįstamus daiktus pastebėtumėt, kokie nepaprasti jie gali būti“. 

Kristina Buidovaitė 
Bernardinai.lt