Kuo patraukli Renatos Šerelytės pasaka "Krakatukų pievelė" ?

Turbūt visiems būtų įdomu sužinoti, kas gi yra tie krakatukai? R. Šerelytės knygoje “Krakatukų pievelė” jie pateikiami taip: “Krakatukai – tai stebuklingas uogas nokinantys krūmai”. Bet knygos turinys visai su šiomis uogomis nesusijęs.

Turbūt retai kuris linksmos fantazijos gerbėjas norėtų skaityti apie uogas. Tai būtų nuobodu. Gyvenimas Krakatukų pievelėje buvo labai ramus ir nuobodus. Toks ramus, kad rytais rasos lašelių kapsėjimas virsdavo girdima muzika. Čia gyveno ramus, geraširdis vyriškis Birbindonas, jo draugas Tešlius – žmogelis iš tešlos, bambeklė musė Buntė, Maumas, keletas jūros kiaulyčių. Niekas nedrįstų teigti, kad pievelėje gali vykti kažkas ypatingo, įdomaus.

Tačiau vieną dieną – kaip toj pasakoj – visą ramų gyvenimą sujaukė atklydėlė. Tai buvo didžiaausė senė. Jos ausys buvo neregėto dydžio. Manau, ją ištiko toks pat likimas kaip ir Pinokį. Turbūt senės ausys buvo didelės dėl melo. Didžiaausė senė turėjo tikrai lakią fantaziją. Ji savo pasakojimais apie jūrų laivynus, piratus ir cukranendrių plantacijas įtikino Tešlių, kad iš tikrųjų šiuos nuotykius yra patyrusi ir kad esanti ne iš kelmo spirta”. Šie pasakojimai ir apvertė visą tylų pievelės pasaulėlį, nes senę “pavojai seka iš paskos kaip rykliai paskui vergų laivą”. Tada ir prasidėjo nuotykiai. Didžiaausė senė yra knygos ryškiausias veikėjas – įdomus, paslaptingas, apgaubtas paslapties skraiste, turintis ir neigiamų bruožų. Spygliuotoji baidyklė persekioja senę, neduoda jai ramybės. Kodėl? Gal nori kaip nors įspėti, pamokyti.

Taip ir buvo, spygliuotoji baidyklė norėjo išauklėti didžiaausę senę. Tik, deja, tai buvo ne baidyklė, o didžiaausės senoji geroji senelė Mora. Turbūt visiems Mora pasirodytų normali, gera močiutė, tik ne didžiaausei. Senei ji buvo tarsi baidyklė dar nuo vaikystės, nes vertė didžiaausę daryti tai, kas jai atrodė tiesiog šiurpu ir nepriimtina. Ši ponia atvyko į pievelę norėdama didžiaausę svajotoją išmokyti gerų manierų, higienos. Nors svajotoja nebuvo pirmos jaunystės, bet iki šiol neplaudavo rankų prieš valgį, o ir priversta spyriodavos, kaip mažas vaikas.

Taigi, senelė Mora papildė pievelės gyventojų gretas. Ji apsigyveno dideliame kelme. Turbūt galvojate: na ir būstas! Tačiau Morai kelmas atrodė jaukus, reikėjo tik langelius išsikirsti ir vazonėliais gėlėms pasirūpinti. Jos net netrikdė baugaus Niūringo miško kaimynystė, į kurio pusę kiti gyventojai bijojo net žvilgtelti. Tačiau senelė manė, kad tai puiki vieta gyventi damai.

Beje, senelė Mora turėjo dar vieną tikslą, ji norėjo pakeisti žaliojo buteliuko, kuris kabėdavo didžiaausės pašonėj, turinį. Niekam nevalia žinoti, kas buvo tame buteliuke. Tačiau tas gėrimas teikė energijos svajotojai su kiekvienu gurkštelėjimu. Nepamanykit nieko blogo, ten buvo tik ypatingas melo eliksyras. Bet jis ir padėjo didžiaausei gyventi linksmą ir įdomų gyvenimą. Nors meluoti ne visi mėgstame, bet, manau, visi norėtų, kad gyvenimo džiaugsmas priklausytų tik nuo gėrimo. Bet didžiaausė ne tokia kaip mes. Jai viskas ir priklausė tik nuo eliksyro. Senelė Mora norėdama, kad melagėlė pasitaisytų, perpylė į buteliuką vandenį. Ir ką manot? Kitą rytą didžiaausė gurkštelėjusi vandens pasijuto blogai, gyvenimas tapo nemielas ir viskas rodės pilkomis spalvomis. Nors didžioji svajotoja ir nesužinojo tiesos, bet pajuto, kad gėrimas nebeturi jokio poveikio, tai reiškia – žlugo jos įsitikinimas eliksyro galia. Tereikia kažkuo tikėti, kad gyventume laimingiau.

Vos atvertusi knygą supratau, kad įsitrauksiu į nepaliaujamų nuotykių sūkurį. Čia apstu įvykių, tiek linksmų, tiek graudžių, bet gausu ir fantazijos. Knyga mane privertė prisiminti vaikystę. Tačiau ne tik vaikystę, – kai kurie veikėjai priminė mano aplinkinius žmones. Tai tarsi personifikuoti mūsų draugai, bičiuliai, šeimos nariai. Manau, daugelis rastų panašumų tarp veikėjų ir savęs. Visi mes mėgstame pabambėti, patinginiauti ir pafantazuoti.

Autorė fantazijos tikrai nestokoja. Knygoje rašoma ir apie dainuojantį jautį, ir apie raganą, gyvenančią kurmiarausiuose, ir apie kelionę į sapną. Pastaroji kelionė buvo įspūdingiausias knygos pasakojimas. Kelionės nuotykiai, manau, ir pačiam rimčiausiam suaugusiajam sukeltų šypseną.

Žinoma, pasakoje nebuvo vien keliaujama ir linksminamasi. Neišvengiamas ir išsiskyrimo jausmas. Knygos pabaigoje Tešliui teko atsisveikinti su atvykėliais. Buvo skaudu, juk su jais jis patyrė tiek išgyvenimų. Kita vertus, į pievelę grįžo ramus gyvenimas. Bet jis nebuvo toks įdomus. Tačiau tai tik poilsis iki kitų nuotykių.

Kam artimos pasakos, fantazijos, nuotykiai, tas nepraleis progos ir paskaitys šią knygą. Manau, visus paskatins ir tai, kad “Krakatukų pievelė” yra siūloma nominuoti geriausia 2007-ųjų metų vaikų literatūros knyga. O ji siūloma tikrai ne veltui.