„Trijų skandinavų autorių Rakel Helmsdal, Kalle Güettler ir Áslaug Jónsdóttir knygutė vaikams „Dideli pabaisiukai neverkia“ – apie didesnio nenorą draugauti su mažesniu. Ir dar apie tai, kad net ir dideli pabaisiukai gali jaustis, jog moka, supranta ar sugeba ką nors žymiai prasčiau, nei mažieji. Nes čia mažieji „visada viską žino geriausiai“, viskas, ką jie padaro, „yra labai gražu“, jie „labai gražiai piešia ir viską teisingai rašo“. Tada didieji galvoja, jog yra kvaili, nevykę, viską visada sujaukiantys ir sugadinantys, o dar jeigu piešiniai negražūs arba šaipomasi iš tavo tėčio... Jie jaučiasi nevykę, tačiau „dideli pabaisiukai neverkia“. Bet jau kai pravirksta, tai verkia daug ir mažajam išsako susikaupusias savo nuoskaudas. Paaiškėja, kad ir Mažasis Pabaisiukas ne viską moka ir žino: jis labai norėtų išmokti plaukti, kaip Didysis, ir paprašo jį išmokyti. „Tada mudu nusiaunam batus ir šokam į jūrą“. Smagiai paplaukioję abu padaro išvadą, jog „iš tikrųjų visada gali nutikti taip, kad pabaisiukams pasidarys liūdna... o tada dideliems pabaisiukams galima verkti!“

 

Knygutė prasideda: „Čia tylu ir ramu“. Labai terapinis sakinys ir tinkamas nuotaikos apibūdinimas, kai herojus pasakojimo pradžioje ką nors veikia vienas. Mokėjimas būti vienam, jaustis ramiu yra būtina sąlyga, kad save išgirstum, priimtum, suvoktum, pažintum, o tada jau galima ir su kitais draugauti, mokytis bendrauti, tartis, kalbėtis. Leisti sau verkti – jautri ir svarbi tema emocinei vaiko raidai. Ši knygelė yra gera proga bei priemonė to mokantis. Ir galimybė pasidalinti, pakalbėti apie tai skaitant šią knygelę vaikams ir tėvams kartu. Kiekvieno viduj gyvena ir Mažasis, ir Didysis Pabaisiukai, mokėt juos pažinti ir kartu su knygelės herojais pasidalinti savo savijauta – pravartu visiems skaitytojams.“