Jurga Lūžaitė. Ar tėvams reikia mokytis, kaip bendrauti su vaikais ir juos auklėti?
 
Mintis parašyti apie tai, ar svarbu mokytis, kaip būti geriems tėvams, kaip auklėti vaikus, kad jie užaugtų laisvi (nepriklausomi nuo kitų), savarankiški ir pasitikintys savimi, kilo stebinti vieną pokalbį.
 
Vienos šeimos seneliai kalbėjosi su tradicinių pažiūrų šeimos galva (tėčiu) apie tai, kokie išlepę yra šiuolaikiniai vaikai, kaip jie visko tik nori ir kad vienintelis būdas auklėti šiandienius vaikus – tai diržas ir pakeltas balsas bei visokie apribojimai, fizinis sutramdymas. Ar tikrai tik taip? Ar tėvų pagąsdintas vaikas kitą kartą nesielgs „netinkamai“? Ar jis mokės priimti sprendimą, kai šalia nebus viską už jį nusprendžiančios mamos? Kaip jis elgsis, kai tėvų nebus šalia? Minėtiems pašnekovams atrodė aišku, kad sutramdytas vaikas taps paklusnus ir labiau gerbs kitus...
 
Daug klausimų man sukėlė tas pokalbis, daug abejonių. Nedrįsau įsikišti į liepsningai ir viena kryptimi mąsčiusių bei kalbėjusiųjų pokalbį ir pasiūlyti kitą būdą – išklausyti vaiką, atspindėti jo emocijos, apibūdinti, o ne nurodyti, leisti vaikui pačiam priimti sprendimus ir, žinoma, atsakomybę už tai.
 
Nenoriu niekam nieko įrodinėti. Visada sprendžiame patys. Atsižvelgdami į savo vaikus, jų charakterius. Tačiau prisiminiau puikią knygą „Laisvi tėvai, laisvi vaikai“ ir nusprendžiau pasidalinti joje pateiktomis mintimis apie bendravimą su vaikais ir jų auklėjimą. Tai jokiu būdu ne nuoroda, jog reikia daryti tik šitaip. Tai tik idėja, galbūt – kryptis. Pasiūlymas, mažu padėsiantis susimąstyti, kaip mes auklėjame vaikus, kaip su jais bendraujame, kaip dažnai atsiduriame aklavietėje ir tenorime tik šaukti, nurodyti, padaryti už vaiką...
 
1999 metais lietuvių kalba išleistos E. Faber ir E. Mazlish knygos „Laisvi tėvai, laisvi vaikai“ įžangoje rašoma: „Gyvenimas su vaikais, nesvarbu, kokie įgudę bebūtų tėvai ir kokie žavingi vaikai, yra sekinantis ir painiavos kupinas darbas, kuriame neįmanoma išvengti sunkių išmėginimų ir konfliktų. Kai norime, kad vaikai būtų ramūs, jie triukšmauja, kai norime skirti laiko sau – jie ima reikalauti dėmesio... Tačiau pabandykite užduoti sau klausimą: koks svarbiausias jūsų, kaip tėvų tikslas? Atsakymai „pagerinti tėvų ir vaikų santykius“. „Surasti geresnių būdų bendrauti su vaikais“ ir pan. yra geri, tačiau argi ne svarbiausia, kad vaikai išaugtų žmoniški ir stiprūs? „Kas iš to, – klausia psichologas Dr. Ginotas, – jei turime tvarkingą, mandagų ir nuostabų jaunuolį, kuris mato kenčiančius žmones ir nė piršto nepajudina, kad pamėgintų jiems padėti? Ko pasiekėme, jei užauginome be galo protingą vaiką, tačiau jis naudoja savo intelektą manipuliuoti kitais? Ir ar tikrai norime vaikų, kurie taip puikiai geba prisitaikyti, kad prisitaiko net ir neteisingoje situacijoje?“
 
Knygoje kaip potekstė kone kiekviename puslapyje aidi pagrindinė mintis – kiekvienas su vaiku susijęs veiksmas yra prasmingas, apskaičiuotas, kad vienaip ar kitaip veiktų asmenybės formavimąsi. Apibūdindami vaikui jo problemas ir leisdami suprasti savo jausmus, mes tarsi sakome: „Matau tavyje asmenybę, kur sugeba pati sau padėti“. Maža to – mes šitaip bendraudami su vaiku jam pasakome: „kai turi problemų, mes tavęs nekaltiname“, „Kai turi problemų, sutelkiame dėmesį į jų sprendimus“, „kai turi problemų, ištiesiame vienas kitam pagalbos ranką“.
 
Natūralu, kad visiems tėvams gali kilti klausimų:
Ar tai padės?
Ar nebus keista, jei kitaip imsime reikšti savo mintis?
Kaip į tai reaguos vaikai?
Ar jie bent jau pastebės skirtumą?
Ar dar ne vėlu diegti pokyčius?
Gal viskas jau galutinai sugadinta?
 
Bet pradėkime nuo pradžių...
 
Žodžiai, kuriais kalbame su vaikais
 
Ar skiriasi kalba, kurią vartojame bendraudami su vaikais, nuo tos, kurią vartojame paprastai? Dr. H. Ginotas sako: „kalba, kurią vartoju aš, kalbėdamas su vaikais – nevertina. Vengiu pasakymų, kurie vertina vaiko charakterį ar sugebėjimus. Bandau išvengti tokių žodžių kaip „kvailas, nevykėlis, blogas“, ir netgi tokių, kaip „gražus, nuostabus, geras“, kadangi jie nepadeda; jie suprantami vaikiškai. Vietoje to vartoju apibūdinimus. Apibūdinu tai, ką matau, ką jaučiu.“
 
Pasakyti vaikui „tu esi geras“ nėra blogai. Tiesiog tai nėra pakankamai gerai. Tai ribota. Kai mes apibūdiname tai, ką matome ir jaučiame kitais žodžiais, sukuriame ištisą naują vaiko požiūrio į save matmenį. Lygiai taip pat elgtis ir su negatyviais pareiškimais ar požiūriais. Neigiamą įvertinimą visada galime išversti į konstatavimą, ką reikia atlikti. „Bjauri rašysena“ reiškia, kad raidės turi būti viename aukštyje... „Menkos matematikos žinios“ reiškia reikia daugiau praktikos... „Nemandagiai elgiasi“ reiškia reikia palaukti, kol kiti baigs kalbėtiarba reikia išmokti reikšti pyktį, neminint vardų. Toks kalbėjimo būdas suteikia vaikams neatidėliotiną pagalbą.
 
Aprašomieji žodžiai yra gerai dėl to, kad jie leidžia vaikui pačiam surasti galimų problemos sprendimų. Tarkim, jei vaikas išliejo pieno stiklinę, galima pasakyti: „matau išlietą pieną“ ir įteikti jam skudurėlį. Taip išvengsime kaltinimų ir ypač pabrėšim tai, kas svarbiausia – ką reikia padaryti.  Jeigu vietoj to pasakysite: „žioplys, tu visada ką nors išpili! Niekada to neišmoksi, ar ne?“, galite būti visiškai tikri, kad vaiko energija bus mobilizuota savigynai, o ne sprendimo paieškai. Jūs išgirsite: „brolis/ sesuo mane pastūmė!“ arba „tai ne aš, o šuo“.
 
Deja, situacija dažniausiai susiklosto taip, kad tėvams natūralu atrodo užstoti, apsaugoti, kontroliuoti, patarti, nurodinėti. Natūralu norėti jaustis svarbiems, gyvybiškai reikalingiems savo vaikams. Tačiau egzistuoja ir kitas būdas, apie kurį ir kalbama aptariamoje knygoje: tai vaikų svajonių atskyrimas nuo mūsų, vaikų nelaimių atskyrimas nuo mūsų. Suvokimas, kad tai – jų kova. Pasijusti atsakingiems. Laisvės suteikimas. Tai tėvai gali atlikti tik stengdamiesi“.
 
Frazės-piktžolės:
Kodėl tu negali...
Tu visada būsi...
Tu niekada...
Kas tai padarė?
Kas tau nutiko?
 
Jas turėtų keisti:
Tu norėtum...
Tikiu, kad tu...
Tuomet tu tikrai jauti, kad...
Būtų labai gerai, jei...
 
Stereotipas: „žodžiai patys savaime nėra svarbūs, jei mylime tą asmenį“
 
Dr. Ginotas tęsia: „Aš nenuvertinu meilės galios. Meilė – didžiausias turtas. Tačiau netgi materialaus turto atveju mums dažnai prireikia iškeisti stambias sumas į smulkesnes. Taksofono kabinoje dešimties centų moneta vertingesnė nei penkiasdešimties dolerių čekis.“ Tėvai gali būti geri, padorūs, mylintys žmonės ir vis viena skaudinti savo vaiką. Kad meilė padėtų mūsų vaikams, turime išmokti, kaip pakeisti ją į jiems galinčius padėti žodžius. Ir taip kiekvieną akimirką – ir kai paliejamas pienas, ir kai parodomas piešinys. Netgi supykę galime vartoti švelnius žodžius, kurie nekenkia ir neskaudina žmonių, kuriais mes rūpinamės.
 
Stereotipas: „pyktis visada įžeidžia“
 
Tėvams nerealu ir netikslinga visą laiką būti kantriems. Tačiau pyktį galime išreikšti neįžeisdami vaiko. Nuoširdus mūsų pyktis yra viena iš galingiausių priemonių, su kurių pagalba galima pakeisti žmogaus elgesį. Jei apibūdinsime elgesį, o ne pulsime asmenybę. Pavyzdžiui, jei tėvams įkyri netvarka jų vaiko kambaryje, jie neturi bijoti išreikšti savo tikrųjų jausmų – tačiau jokiu būdu ne įžeidinėjant ir kaltinant. Nesakykit: „Tu niekada nesirūpini savo daiktais...“ Žinoma, gali būti, jog ir po tokių žodžių vaikas kambarį sutvarkys, tačiau o širdelėje liks pagieža tėvams ir nemalonios mintys apie save. Svarbiausia dilema – kaip išreikšti pyktį naudingai? Vėlgi – bandykite apibūdinti. „Tai, kaip atrodo tavo kambarys, man nesuteikia malonių jausmų“ arba „Matau tai, kas sukelia mano pyktį. Drabužiai, knygos, žaislai turi būti savo vietose“ arba „Kai matau daiktus, besivoliojančius ant grindų, tiesiog įsiuntu. Tuomet man norisi atidaryti langą ir viską išmesti lauk“.
 
Per daug žodžių
 
Kalbėdami su vaikais vartojame per daug žodžių. Ir tai tiesa. Taigi, visur, kur tik galite, vietoj pastraipos vartokite sakinį, vietoj sakinio – žodį, vietoj žodžio – gestą. Kai imi mažiau kalbėti, pradedi daugiau klausytis. Juk svarbu ir net tik patys žodžiai, bet kas už jų slepiasi, ką vaikas iš tikrųjų bando pasakyti. Labai svarbu priimti vaiko jausmus, tik verta atminti, kad nors visi jausmai priimtini, tačiau veiksmai – ribotini. Jokiu būdu negalima neigti vaiko suvokimo. Vaikas teisingai mąstys tik tuomet, kai jausis teisus. Ir teisingai elgsis tik tada, kai jausis teisus.
 
Apie jausmus
 
Kaip du lapai, augantys ant to paties medžio nėra identiški, taip ir du vaikų jausmai nebūna visiškai tokie patys. Todėl bene svarbiausia tėvų užduotis – padėti vaikams suvokti savo tikruosius jausmus. Net ir negatyvūs jausmai turi būti pripažinti. Būtent jausmų pripažinimas, o ne kova su jais prisideda prie glaudesnių šeimos narių santykių kūrimo. Šioje vietoje verta sau užduoti klausimą: ar aš įsiklausau į paprasčiausias savo vaiko (-ų) emocijas. Ar mano atsakymai vaikui nenurodo, jog aš manau, kad jis galvoja ne tai, ką sako, kad jis nežino to, ką aš žinau, kad jis negali jausti to, ką jaučia... Vien jausmo priėmimas yra svarbus veiksnys – juk jei vaikas taip jaučiasi, tuo metu jam viskas iš tikrųjų taip ir yra.
 
Beje, tėvai taip dažnai trokšta savo vaikus matyti laimingus, jog dažnai atima iš jų galimybę subręsti, patiriant nusiminimą, netektį, susierzinimą, sielvartą. Tėvai turi patikėti, jog, identifikuodami skaudžias emocijas, sustiprins savo vaikus. Suteikę pirmąją emocinę pagalbą, privalome suprasti, kad gijimo procesas negali būti greitas. Kai mes sakome vaikams, kad jie nejaučia to, ką jaučia, atimame iš jų natūralią apsaugą. Ir ne tik tai. Mes juos supainiojame, dezorientuojame, nužmoginame. Mes juos priverčiame sukurti netikrą žodžių ir gynybinių mechanizmų pasaulį, kuris neturi nieko bendro su jų vidine realybe. Mes atskiriame juos nuo to, kas jie yra iš tikrųjų.
 
Apie vaidmenis ir etiketes
 
Ar kada susimąstėte, kuriuo gyvenimo momentų jūsų vaikas tampa „peštuku“, „verksniu“, „moksliuku“, „kvatokliu“, „sudėtingu vaiku“? Ar jis toks gimsta, ar vieta šeimoje nulemia jo identitetą? Gal tai lemia sveikata, tam tikri protiniai gebėjimai? Draugai? Fizinė išvaizda? Akivaizdu, kad egzistuoja daugybė veiksnių, stipriai veikiančių mūsų vaikus ir mūsų absoliučiai nekontroliuojamų. Knygoje sakoma, jog visų pirma verta pradėti nuo to, kad netgi juokais etikečių klijavimas vaikus luošina. Tėvai patys kartais nesąmoningai skatina vaiką vaidinti tam tikrą vaidmenį, netgi jeigu tai sąmoningai neigia. Ir kai vaikas pradeda vaidinti vieną ar kitą konkretų vaidmenį, būtų neblogai, jei tėvai paklaustų savęs: „kokią žinią aš iš tiesų jam perduotu?“ Tarkim, jei į savo vaiką nuolatos žiūrėsite kaip į nesubrendėlį ir reikalingą apsaugos, jis niekada nesugebės savęs matyti kitokio. Juk vaikai save visų pirma mato tėvų akimis. Vaikai yra priklausomi nuo mūsų ir savo įvaizdžio suformavimo ir būdų tą įvaizdį įgyvendinti.
„Nėra tokio vaiko, kuris būtų „savanaudis“. Yra tik vaikų, kuriems reikia patirti dosnumo teikiamą džiaugsmą.
 
Nėra tokio vaiko, kuris būtų „tinginys“. Yra tik vaikų, kurie neturi motyvų, kuriems reikia kažko, kas patikėtų, kad kai nori, jis sugeba sunkiai dirbti.
Nėra tokio vaiko, kuris būtų „nerangus“. Yra tik vaikų, kurių judesius reikia priimti ir kurių kūnus reikia lavinti.
Vaikams – visiems vaikams – reikia, kad geriausios jų savybės būtų patvirtintos, o blogiausios ignoruojamos arba nukreiptos reikiama linkme.
Kas apsiims atlikti šį sunkų darbą?
Tėvai.
Kas, jeigu ne tėvai gali norėti pakeisti save taip, kad ir jų vaikas galėtų pasikeisti?
Kas, jeigu ne tėvai disponuoja pakankama dvasios didybe, kad galėtų pasakyti suklydusiam vaikui: „Tai buvo anksčiau. Viskas praėjo. Pradėkime iš naujo“.“
 
Pabaigai...
 
Kaip galime padėti vaikui iš nepatikimo tapti patikimam, iš vidutinio – gabiu mokiniu, iš to, kuris nesitiki kažko pasiekti – tuo, kuris kažko tikisi?
 
 Atsakymas ir paprastas, ir sudėtingas, – sako dr. Ginotas: mes elgiamės su vaiku taip, tarsi  jis jau būtų toks, kokio norėtume, kad jis taptų.
 
Bernardinai.lt