Trumpai apibendrinsiu svarbiausius momentus, kuriuos vertėtų žinoti užsienio kalbos mokytojams, dirbantiems ikimokyklinėje ir pradinėje pakopoje, ir kaip taikyti praktikoje.

 

Labai svarbu ir naudinga, kad užsienio kalbos mokytojas kalbėtų kiek įmanoma daugiau užsienio kalba. Idealu, jei gimtosios vaikų kalbos jis visai nevartoja. Pedagogikoje šis procesas vadinamas „natūraliuoju mokymu“, arba „maudymusi kalboje“. Ankstyvuoju užsienio kalbos mokymo etapu vaikai dar negeba išskirti gramatinių struktūrų ir formuluoti gramatinių taisyklių. Tad su jomis vaikai susipažįsta ir jas patys atranda iš kalbinių pavyzdžių.  Kuo daugiau kalbinių struktūrų vaikai girdės, tuo anksčiau, lengviau ir taisyklingiau jie galės jas atgaminti.

 

Mažiems vaikams ypač svarbus emocinis ryšys su dėstomu dalyku ir su mokytoju. Jeigu vaikas gerai ir saugiai jausis mokymo(si) aplinkoje, jis smalsiai ir noriai dalyvaus ugdymo(si) procese. Dėl to mokytojas turėtų stengtis mokymo medžiagą pateikti žaismingai ir mokyti vaikus taip, kad jie užsienio kalbą priimtų visais pojūčiais. Tam labai gerai tinka įvairūs eksperimentai, ritminės užduotys, muzika ir dainelės, skonio virtuvės, paveikslėlių istorijos, judrieji, stalo ar kortelių žaidimai ir kita. Šiomis spalvingomis veiklomis nesunku vaikus sudominti ir išsaugoti mokymo(si) procese didelę jų motyvaciją. Vaikai negeba susikoncentruoti ilgam laikui. Jie veikia spontaniškai, todėl įvairiuose ugdomosios veiklos etapuose jiems būtina taikyti kiek įmanoma daugiau mokymosi pojūčių.

 

Mokytojas turėtų būti labai tolerantiškas vaiko klaidoms ir elgtis ypač atsargiai ir atsakingai. Klaidos yra mokymosi proceso dalis ir turi tendenciją mažėti labai palengva. Jas reikėtų traktuoti kaip informaciją, leidžiančią mokytojui sekti vaiko individualią pažangą jo ugdymosi procese. Nereikėtų skubėti uoliai ir be atvangos taisyti vaiko klaidų, nes dėl to jis gali prarasti ir motyvaciją mokytis, ir  pasitikėjimą savimi bei mokytoju.  

 

Neatsižvelgiant į tai, kelerių metų būdamas vaikas pradėjo mokytis užsienio kalbos, pradiniame etape jis turėtų turėti galimybę susipažinti su kalba ir prie jos priprasti. Tai reiškia, kad vaikas neturėtų būti iškart verčiamas kalbėti užsienio kalba. Pirmumas teikiamas klausymui, klausymo suvokimui ir suvokimui apskritai. Ir tik vėliau susiformuoja atgaminimo (produkavimo) strategijos (kalbėjimas, rašymas).

 

Pirmaisiais užsienio kalbos mokymosi metais vaiko pažanga stebima mokymosi proceso kontekste. Reikėtų vengti per didelio susikoncentravimo į ugdymo rezultatus. Šiame etape patartina vengti vertinti vaikus pažymiais, nes pasiekimų vertinimo rezultatai gali gerokai sutrukdyti mokymo procesui: vaikai gali prarasti mokymosi džiaugsmą ir motyvaciją.

 

Patikrinti jų klausymo suvokimo gebėjimus galima paprašius juos vienaip ar kitaip reaguoti į tai, kas mokytojo pasakyta ar balsu perskaityta: gestais, mimika, piešiniu ir t. t. Tačiau reikėtų vengti tiesioginės apklausos, bet paieškoti kiek įmanoma kūrybiškesnių ir lankstesnių patikros būdų. Ypač vaikus motyvuoja ir skatina pagyrimai ir nuoširdus mokytojo palaikymas.

 

Ankstyvojo užsienio kalbų mokymo (nesvarbu, kurios kalbos mokote) mokytojus, norinčius daugiau sužinoti apie natūraliąją mokymo kryptį, mokymo metodus, vadovėlių vertinimo kriterijus, vertinimą pamokoje ir kt., kviečiu pasinaudoti galimybe ir užsisakyti mano praktinius seminarus rūpima tema. Mano kontaktinius duomenis rasite internete Ferdinando puslapyje www.daf-ferdinand.com.