2011 m. išleistas metodinis leidinys ikimokyklinio ugdymo auklėtojams, priešmokyklinio ugdymo pedagogams – Dr. Diane Szarkowicz knyga „Stebėjimas ir refleksija vaikystėje“. Jis ikimokyklines įstaigas pasiekė jau šių metų pavasarį. Per projekto partnerius – 60 Lietuvos savivaldybių – buvo nemokamai išdalinta 7506 leidinio egzempliorių tik projekto tikslinės grupės dalyviams.

Metodinio leidinio parengimas ir spausdinimas buvo finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.

 

Pristatydami leidinį pateikiame interviu su doc.dr. Vitalija Gražiene, kuri adaptavo knygą Lietuvos skaitytojui. Interviu buvo paskelbtas 2011-03- 28 www.ikimokyklinis.lt.

 

 

Dr. Diane Szarkowicz knyga „Stebėjimas ir refleksija vaikystėje“ į Lietuvą atkeliavo iš Malaizijoje vykusio pasaulinio forumo, skirto ankstyvajam ugdymui ir rūpinimuisi vaikyste. Po 2007 metų, decentralizavus Lietuvos ikimokyklinio ugdymo turinį, ikimokyklinio ugdymo pedagogams trūko gebėjimų tikslingai modeliuoti ugdymo turinį, parinkti tinkamus metodus, vertinti vaikų daromą pažangą ir tobulinti ugdymą.

Iki šiol Lietuvoje ikimokykliniame ir priešmokykliniame ugdyme stebėjimo ir refleksijos metodai buvo taikomi labai paviršutiniškai, stigo tikslinės literatūros, patirties. Dr. D. Szarkowicz knyga „Stebėjimas ir refleksija vaikystėje“ pateikia kokybiškų praktinių pavyzdžių ir patarimų, kuriuos taiko ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir popamokinio užimtumo centruose dirbantys specialistai. Kaip nuolat stebėti ir apmąstyti visą ugdymo procesą, kaip tai daryti praktiškai, kokia patirtimi remtis – į šiuos klausimus atsako knygos autorė.

 

„Lietuvos ikimokykliniam ugdymui refleksija nėra įprastas dalykas. Praktikai nėra linkę stebėti ir apmąstyti, nuolatinį ugdymo procesą. Jie nėra įpratę kelti sau klausimus: ką darau, kaip darau, kodėl tai darai ir pan.. Iki šiol mes neturėjome knygos, kurioje galėtume rasti sistemingai pateiktą ugdymo kokybės užtikrinimo mechanizmą, kurio kiekviena dalis iliustruojama daugeliu praktinių pavyzdžių,“, – teigė Švietimo ir mokslo ministerijos ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo skyriaus vedėja G. Šeibokienė.

 

Knygą Lietuvos auditorijai adaptavo doc. dr. Vitalija Gražienė (Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultetas, Pedagogikos ir psichologijos katedra), kurios paprašėme pakomentuoti greitai pasirodančią knygą.

Tai pirma knyga Lietuvoje, sistemingai pateikianti modernią didaktinę medžiagą apie stebėjimo metodą. Metodas suvokiamas plačiai ir kompleksiškai – pedagoginės realybės, empirikos tyrimas imamas sieti su ugdymo kokybe. Vaikų žaidimo, veiklos, bendravimo, vaikų raidos stebėjimai ir jų dokumentavimas vertinamas kaip būtina ugdymo kokybės sąlyga.

Knygoje atskleidžiama, kaip stebėjimo metodas tarnauja vaiko poreikiams pastebėti ir atpažinti, kaip tie atpažintieji poreikiai virsta pedagogų reflektuotais, profesionaliais vaikų ugdymo tikslais, kaip tikslai įgyvendinami, kaip analizuojami vaikų pasiekimai bei pažanga ir kaip vėl pereinama į ugdymo planavimo etapą. Taigi, atskiri vaikų ugdymo proceso elementai – planavimas, vyksmas, pasiekimų ir pažangos vertinimas – yra susiejami į integralią visumą.

 

Pastaruoju metu vykstant diskusijoms apie tai, kaip ikimokyklinio ugdymo įstaigoje suvoktina ugdymo kokybė (ar tai – tėvų lūkesčių įgyvendinimas, ar aiškių, apčiuopiamų rezultatų pasiekimas ir kt.), knyga pateikia aiškų atsakymą. Visų pirma, tai – vaikų poreikių ir galimybių atpažinimas, suvokimas ir reflektavimas. Tik po to vyksta planavimas, o ne atvirkščiai.

 

Tokia ugdymo kokybės samprata padeda išvengti suaugusiojo požiūrio dominavimo, priartina pedagogus prie vaiko kultūros, padeda profesionaliai interpretuoti vaiko kultūros apraiškas, skatina individualizuoti vaikų ugdymą, stiprina kryptingo bendradarbiavimo su tėvais galimybes.

 

 

Teigtume, kad orientavimasis į realius – ištirtus, fiksuotus, reflektuotus – vaikų poreikius ne apsunkins, o net atvirkščiai – palengvins pedagogų darbą. Dažnai orientavimasis į ugdymo tikslus, atkeliaujančius iš „suaugusiųjų pasaulio“, arba vadovavimasis „abstrakčiais“, tarsi visiems vaikams vienodais ugdymo uždaviniais, „popierinėmis“ gairėmis, „imitacinėmis“ iniciatyvomis atveda tik į profesinį diskomfortą, nepasitikėjimą savo jėgomis, baimę bendrauti ir bendradarbiauti su tėvais.

 

Pedagogės, norinčios atnaujinti savo nuostatas ir praktinę veiklą, iš pradžių gali net patirti įtampą. Juk sistemingo, kryptingo vaikų stebėjimo ir jo rezultatų fiksavimo tradicijos Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigose dar nėra. Be to, grėsmingai gali atrodyti vėl didėjantis „popierinis“ darbas, stebėjimų protokolų pildymas.

 

Vis dėlto, knygos autorė suteikia labai daug ir optimistiškos vilties. Pirma, knygoje pateikiama labai aiški stebėjimo rūšių klasifikacija (pvz., nuoseklieji, apibendrinantieji, elgesio, fragmentiškieji aprašai, aprašai su fotografijomis), patarimai dokumentavimo procesui, daug pavyzdžių. Antra, knygoje pateikiamos pagrindinės teorijos, galinčios padėti pedagogui orientuotis, interpretuojant vaiko žaidimo, visybinės (holistinės) jo raidos, ugdymo proceso dalyvių sąveikos, vaiko pažinimo ir mokymo(-si) procesų stebėjimų duomenis, taip pat rasti tinkamą leksiką stebėjimams dokumentuoti.

 

Pažymėtina, kad nors stebėjimų medžiaga gali būti vertinama kaip ugdymo rezultatų įrodymas, labai svarbu vien tuo neapsiriboti. Pirmiausia, stebėjimų duomenys analizuotini kaip potencialių vaiko galimybių atskleidimo priemonė.

 

Empiriniai, etnografiniai duomenys gali tapti konstruktyvaus bendradarbiavimo ir dialogo su tėvais pagrindu, leidžiančiu reflektuoti, aptarti konkrečias, užfiksuotas situacijas, vaiko raidos, elgesio pavyzdžius. Tas pats pasakytina ir apie pedagogų tarpusavio bendradarbiavimą bei jų ir kitų įstaigos specialistų (pvz., logopedo, specialiojo pedagogo, muzikos pedagogo) sąveikos konstravimą.

Knyga skatina suaugusiuosius stebėjimo įgūdžius tikslingai sieti su refleksijos įgūdžiais, kitaip sakant, sąmoningai formuojama skaitytojo (studento, pedagogo, dėstytojo) nuostata reflektuoti, apmąstyti empirinius įrodymus, diegiama nauja pedagoginės realybės suvokimo ir interpretavimo kokybė.

 

Neverta manyti, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigos pedagogė, mylinti vaikus ir siekianti profesinio tobulėjimo, ims ir po mėnesio kito sistemingai vadovausis šioje knygoje diegiama koncepcija bei pildys visas vaikų veiklos stebėjimų formas. Patartume iš pradžių atidžiai perskaityti knygą, po to pabandyti parašyti keletą įvairių stebėjimų aprašų. Labai svarbu, kad šios knygos nuostatos būtų aptariamos ugdymo institucijoje, kad jos domintų ir motyvuotų atsinaujinti visą pedagogų kolektyvą. Kitaip sakant, ugdymo kokybės gerinimas, vadovaujantis šiuo šaltiniu, turi būti institucinio pobūdžio.

 

Egzistuoja tam tikras pavojus, kad giliai neperpratus šios koncepcijos, gali imti plisti mechaniškas, formalus, grafomaniškas dokumentavimas. Vis dėlto knyga yra tokia išbaigta ir kryptinga, kad suteikia pagrindo optimizmui dėl ugdymo kokybės tobulėjimo ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Medžiaga taip pat gali padėti atsinaujinti pedagogų rengimo aukštosiose mokyklose sričiai (ir atskiriems dėstomiems dalykams, ir pedagoginėms praktikoms).