Kaip dažnai tekstai kvepia viržiais, sakais ir samanomis?
Violetos Palčinskaitės apysaka „Muzika troliui“ kvepia būtent taip. Ir dar pripildyta stebuklingos Edvardo Grygo muzikos. „Muzika troliui“ neatskiriama nuo jos – čia suskamba maloni šiaurietiška ramybė, nuo fiordų kylantys ūkai, šlapių keliuko akmenukų grukšėjimas.
Nepaprastą būseną dar sustiprina Linos Eitmantytės−Valužienės iliustracijos, tarsi iš miglų ir rasos lašelių išaustos. Visa tai apgaubia ir įsiūbuoja, o paskui staiga visu greitumu nuo kalniuko!.. Ir riba, skirianti tikrovę nuo pasakos, nuo prisiminimų ir sapnų, vos įžvelgiama. Todėl visai nesunku patikėti, kai vieną dieną duris praveria valiūkiškas pasišiaušęs trolis, užsimaukšlinęs kepuraitę su ilga trikampe uodega.
Bet jis ne toks, kaip jo protėviai, nes visi šiuolaikiniai troliai – kultūringi ir išsilavinę (bent jau patys taip mano).Štai ir pasakotojai, viešinčiai tolimoje Norvegijoje, pasiseka sutikti vietinį trolį, vardu Molis.
Jis turi užduotį mainais į pasakotojai rūpimą klausimą – kaip surasti Sorės Morės pilį, kurioje, jos žiniomis, turėtų būti kadaise trolio pagrobta mergaitė. Taigi užduotis nepaprasta – išgirsti gamtą, įsiklausyti į jos melodijas ir taip atrasti Grygo kadaise specialiai troliams parašytų muzikinių kūrinių pavadinimus. Vaikui tokia užduotis juk vieni niekai, tiesa?
O kaip sprendimą rasti suaugusiai tetai? Kaip rasti raktelį nuo to, kas jau seniai praeityje? Ir jos paieškų kelionė kupina daugybės mažų bei didelių stebuklų, bet apie tai težino ji, trolis Molis ir... Ypatingi vaikai. Jiems ir sakyti nereikia – patys nujaučia, atspėja, o dažnai ir suprasti padeda. Ir kaip gi kitaip, juk jie gimę ir užaugę toje pasakiškoje vietelėje – mažame jaukiame miesteliuke.
O aplink fiordai ir kalnai, čia gyvena draugiški žmonės, tokių retai sutiksi: visi myli vieni kitus, rūpinasi, vakarais uždega šviesas languose, kad praeiviams gatvėse būtų jaukiau, o ir patiems smagiau grįžti į apšviestus namus. Kasdien jie keliauja pasivaikščioti nepaisydami prasto oro (nes jei lauktų „tinkamo“, tai retai kada iškištų nosį), tereikia tik tinkamai apsirengti. Čia visi myli gėles, džiaugiasi kiekvienu žiedeliu, per Kalėdas kepa 7 pyragus ir keliauja į svečius.
Stebuklingas mažas kampelis, apsuptas gražiausios gamtos. Čia, padedama trolio Molio, pasakotoja bando išgirsti pačią gamtą, tai, kas tūno joje, bet pažinu tik tyra širdimi. Taip pat knygoje pasakojama apie tai, kaip išmintingai ir kartu paprastai ten mokytojai bendrauja su vaikais, kaip kasdien padeda jiems švelniai pažinti pasaulį. Smalsūnai, skaitydami šią apysaką, gali išmokti netgi vieną kitą žodį iš norvegų kalbos, o tai gali labai praversti, jeigu pasisektų sutikti trolį. Edvardas Grygas – trolių kompozitorius.
V. Palčinskaitės įtaigiai sukurta istorija skatina norą pažinti šią muziką, įtikėti, kad jei žmonės gyventų mylėdami vieni kitus, tikėtų gamta ir pasakomis, tada jų nekamuotų rūpesčiai ir ligos, tada jie nebijotų vienatvės ir pažinti tikruosius save. O svarbiausia – tada kiekvienas galėtų lengvai išgirsti trolių muziką, sklindančią iš pačios Sorės Morės pilies.
„Kartais reikia toli nukeliauti, kad atrastum save“ – svajingai prisipažįsta pasakotoja. Bet svarbu neprarasti budrumo – toliai tėra menami, ateitis ir praeitis slypi čia pat. Tereikia tik vieno: kai virš pievų vėl pakils ūkai, reikia nepabijoti šyptelėti troliui, kuris visada čia pat – už krūmo ar kupsto, stebi ir lygiai taip pat šypso.
Kai mintys nurimsta, nubunda širdis, tada telieka įsiklausyti – gamta pilna muzikos garsų.
Galbūt suskambs „Elfų šokis“, o gal „Paslaptis“ – kiekvienas išgirs, ko tuokart trokš širdis. Bet jei visgi atsirastų abejojančių istorijos tikrumu (nors jį garantuoja ir pati autorė), kiekvienam tokiam galima būtų tik palinkėti rasti apsamanojusias namų durų rankenas – tai ženklas, kad kaip tik šiuo metu vieši paslaptingas svečias, ir kas žino, galbūt jis vėl turi ypatingą užduotį.
