2011 m. lapkričio 21 d. galerijoje „Meno niša“ vyko dailininkės Nomedos Marčėnaitės knygos vaikams „Lėlė“ pristatymas. Renginys prasidėjo spaudos konferencija, kurioje dalyvavo knygos autorė, leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė, rašytoja Gintarė Adomaitytė, dailininkas Mikalojus Vilutis,  literatūrologas  Kęstutis Urba ir lėlė.

Pirmiausia atsirado knygos tekstas. Jis buvo parašytas per mėnesį. Leidyklos direktorė jį perskaitė ir jis ją „nuginklavo“. L. Varanavičienė jau tada jautė, kad Nomedos garsumas pakiš jai koją – visi manys, kad knyga vaikams – tik garsios moters užgaida. O Nomeda, gavusi leidėjų pritarimą, anot J. Erlicko, „išėjo į Lietuvą“ ieškoti vaizdų, iliustracijų būsimai knygai. Medžiaga iliustracijoms buvo renkama, kuriama, fotografuojama ir tai užtruko tris mėnesius. „Užstrigau su iliustracijomis, – pasakoja Nomeda. – Ilgai ieškojau tokio būdo, kad nebūtų banalu, būtų tikra ir organiška, kad pavyktų į knygą įkelti kaimo autentiką“.

G. Adomaitytė šią knygą skaitė kaip vaikas, atidžiai apžiūrinėdama paveikslėlius. Ir, nors knygoje „Lėlė“ teigiama, kad „pavydėti negalima“, tačiau Gintarė, visgi,  pavydi tiems, kurie patys rašo ir iliustruoja. Skaitydama šią knygą, ji surado ne tik daugybę aktualijų, bet ir pajuto, jog vaikystėje Nomeda skaitė knygas, pajuto jos pagarbą Andersenui.

Gintarei patinka Nomedos kūryba, kur vaizduojami tikri namai, kur palėpėje slepiasi paslapys. 
„Man be galo suprantamas vaiko noras pasislėpti būstinėje, kai jam bloga, nes aš pati vaikystėje, kai man būdavo bloga, gyvenau po stalu.“

Nesvarbu, kokia žmogaus biografija, nesvarbu, ar jis buvo televizijoje, ar nebuvo, ar jis gyvena kaime, ar po stalu, palėpėj, ar rūsy... Kiekvienas žmogus turi teisę išleisti knygą vaikams. Sveika, Nomeda, atėjusi į vaikų literatūrą!“

Nors knyga ką tik išėjusi iš spaustuvės, K.Urba jau buvo spėjęs ją perskaityti  dukart. Pirmąkart šią knygą perskaitė skaitmenine forma, todėl padarė genialią išvadą: „Tokios knygos esmę, grožį galima pamatyti tik palaikius ją rankose, o ne spaudant kompiuterio klavišus“.

 

Jau vasarą jis išgirdo gandą, kad Nomeda žada papildyti garsių žmonių, parašiusių knygą vaikams, gretas. VU dėstytojas jau galvoja siūlyti bakalauro darbo temą „Garsių žmonių knygos vaikams“, nes ne tik Madona yra išleidusi knygų vaikams. Knygų vaikams ir paaugliams yra parašę jau net keli žinomi Lietuvoje žmonės. Belieka dar sulaukti Mino knygos. 

 

Literatūrologas pasidžiaugė, kad Nomeda į vaikų knygų kūrėjų gretas įsiliejo pačiu laiku, nes pastaraisiais metais lietuvių vaikų literatūroje jaučiama sausra, neatsiranda naujų žmonių.  Jis, kaip ir dauguma, į garsių žmonių rašymus žiūri šiek tiek skeptiškai, tačiau Nomedos knygai negailėjo gerų žodžių.

 

Tai savita, labai paprasta knyga – ir tai jos privalumas, nes tokių, neįmantraujančių knygų, mes esame pasiilgę. Knyga dvelkia ramybe, gerai pagautas mažo vaiko pojūtis. Ir paantrino Gintarei, kad nuostabiausias dalykas – iliustracijų ir teksto dermė. Nors knygoje gausu teksto, bet ji sukurta remiantis paveikslėlių knygos principu – iliustracijos pratęsia tekstą, jos pasakoja toliau. Knyga labai gerai sutvarkyta, nė vienos korektūros klaidos (!)

 

K. Urba akcentavo, kad visa tai jis išsakė tikrai nepataikaudamas. Jeigu būtų reikėję pataikauti, jis iš vis nebūtų atėjęs į šį susitikimą (taip buvo sutarę su leidyklos direktore). „Negaliu garantuoti, kad Jūs laimėsit Anderseno medalį, bet pranašauju gražią šios knygos ateitį.“

 

M. Vilutis pastebėjo, kadtalentingi, gabūs dailininkai moka ne tik gražiai paišyti, bet ir galvoti. Jie atidžiai stebi pasaulį, samprotauja, daro išvadas, užrašinėja kilusias mintis

. Žmogaus kaip menininko esmė yra kūrybinė energija, o kokia forma ji pasireiškia, jau nėra esminis dalykas.

 

„Knyga man graži, gražiai parašyta, lygi, paprasta pasaka. Nors knygoje dramatizmo nedaug, bet ją skaityti įdomu, norisi sužinoti, kuo viskas baigsis“.

„Nomeda aplink save sukuria žaismingą, džiaugsmingą, nesureikšmintą pasaulį ir žmonės toje aplinkoje jaučiasi labai gerai. Kada aš matau Nomedos paveikslus, kada skaitau jos tekstą – man gera. O šiame gyvenime aš nieko daugiau ir nenoriu, tik kad man būtų gera. Ir tuo tikrai nesu originalus – dauguma taip mąsto.“

 

Nomeda rašo seniai ir daug. Jos kompiuteris pakantus, pakenčia net ir grafomaniškus tekstus, o  kitiems ji savo tekstų nerodo. Rašydama šią knygą, kiekvieną temą stengėsi paliesti labai atsargiai, subtiliai, taip, kaip ją suvokia vaikas. Juk vaikai tikrai nesuka galvos dėl emigracijos – jiems reikia su tuo gyventi ir tai išgyventi. Nomeda nesistengė daugžodžiauti, apsiribojo užuominomis, kurias galbūt supras tik suaugusieji. Paišydama liūdną mergaitę, ji tikrai nekūrė slogios atmosferos ar liūdnos istorijos – ji  ieškojo gražių išeičių. 

 

„Šią knygą rašiau su didele pagarba vaikui ir nebesusilaikiau... Atsiprašau, kad nebegalėjau patylėti...“

                                                           

                                            Rašė ir fotografavo Roma Kišūnaitė

 

Šaltinis: http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?-1782512939