Įvairiuose dokumentuose ir mokslinėje literatūroje randama įvairių švietimo kokybės sampratų. „Formaliojo švietimo kokybės užtikrinimo sistemos koncepcijoje“ (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2008 m. lapkričio 24 d. įsakymas Nr. ISAK-3219) teigiama, kad „Švietimo kokybės samprata yra kontekstuali ir kintanti. Dėl jos susitariama, ji koreguojama atsižvelgiant į tam tikru laikotarpiu vyraujančius asmens ir visuomenės poreikius, švietimo misijos sampratą ir švietimui keliamus tikslus“.

 

Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad kokybės samprata ir kriterijai yra sutartiniai (Želvys R., 2003; Bruzgelevičienė R., 2009). Ugdymo kokybė – sutartinių vertės požymių visuma, rodanti kokiu laipsniu, būdais bei priemonėmis švietimo įstaiga pasiekia savo paskirčiai būdingų švietimo sistemos ugdymo tikslų, tenkina ugdytinių poreikius, padeda pasiekti asmenybės brandos, geba valdyti procesus ir sąlygas (Barkauskaitė M., Bruzgelevičienė R., 2002). Kokybės kaip susitarimo samprata turėtų vadovautis ir ikimokyklinį bei priešmokyklinį ugdymą(si) teikiančios institucijos, nors jos ir nepriskiriamos prie formaliojo ugdymo. G. Lambert ir J. Capizzano (2005) pabrėžia, kad vaikų ugdymo kokybės apibrėžimas bus skirtingas žiūrint iš tėvų, pedagogų, administracijos ir tyrėjų perspektyvos.

 

Tyrimą rasite čia: