Žaidimas – tai kūdikiui džiaugsmą teikiantys spontaniški veiksmai. Norėdamas pratęsti malonumą, kūdikis kartoja ir kartoja išmoktą veiksmą, kaskart siekdamas jau patirto efekto. Jis ilgam įsitraukia į žaidimą. Žaidžia ir tuomet, kai yra vienas, kai niekas jo neskatina (Garvey C.). Gulėdamas lovelėje vaikas žaidžia kalbos padargais, išgaudamas garsus. Patenkinta veido išraiška jis ilgai kartoja tuos pačius garsus ar jų junginius: „aaa“, „gu gu“, „ba ba“. Sudavęs ranka per pakabintą žaisliuką ir išgirdęs jo skambesį, kūdikis patiria netikėto efekto sukeltą malonumą. Tai paskatina jį žaisti – vaikas vėl ir vėl suduoda per žaisliuką, džiaugdamasis jo skambėjimu. Suaugusieji mėgsta su kūdikiais žaisti žaidimą „ku kū“. Rankomis, skarele ar rankšluosčiu užsidengia veidą, po to staiga jį atidengia ir sako „ku kū“. Kūdikį pralinksmina netikėtas veido pasirodymas. Džiaugsmingu krykštavimu jis skatina suaugusįjį žaidimą vis kartoti. Kūdikio žaidimas – tai spardymasis, mosavimas barškučiu, daiktų mėtymas, kišimas į burną, tūpčiojimas, įsikibus į lovelės kraštą, jei tai teikia jam džiaugsmo. Kūdikis džiaugiasi žaidinamas suaugusiojo – supamas, linguojamas,  myluojamas. Žaidimas – natūrali vaiko būsena, smagus būdas kaupti patirtį, tyrinėti ir ugdytis.