Nepagalvokite, kad Trenktukė susitrenkė galvą į akmenį, tiesiog jos toks vardas. Ji ne trenkta, o gili asmenybė!.. Mat gyvena liūne. Ir mieliausiai būtų tokia, nes nei indų plovėja, nei primadona ji būti nenori. Ji mieliau koncertuos su varlėmis ir kalbėsis su sraigėmis, nei tarnaus lėkštes tinginčiam plauti maumui ir „žvaigždes“ darančiam impresarijui. 

Netikėtai atradusi balsą, Trenktukė su draugais keliauja į Rardožių miestą koncertuoti jo gyventojams, kurie maitinasi (svaiginasi!) elegijomis, eilėraščiais ir net romanais. Susitikime su šmėkloms, draugužiai pasakoja, kad „menas – tai neblogas priedas prie, pavyzdžiui, sumuštinio su sūriu. Ar sklindžių su varške. Kas kam labiau patinka.“ Prisikirtusi sumuštinių su kava (teko net „atsilaisvinti vieną iš vyturų, juosiančių plokščią lyg lenta pilvą“), mumija vaišina Trenktukės kompaniją kapininių piliulėmis... 

Be to, liūnas, kuriame gyvena Trenktukė, labai ypatingas. Kai dangus pasidaro kopūstų spalvos ir prasideda baisiai keistas reiškinys – daiktų driblius, liūnas tuos daiktus atgaivina. Taigi, bus proga susipažinti su kitais liūno gyventojais ir per driblių atskraidinta pabaisa skalbykle, kraugeriu dulkių siurbliu ir televizoriumi, iš kurio išlipa ragana su ilgais raudonais nagais.

 

Kas ištiks atgijusius daiktus? Kas ištiks Trenktukę?.. Ar ji ir toliau išliks gili asmenybė?.. Visa tai – šioje knygoje.

 

Renata Šerelyje nestokoja fantazijos ir kuria įtraukiantį, nuotykingą siužetą. Geras stilius, turtingas žodynas, daug taikliai sugalvotų žodžių, patrauklūs, meniški herojai.