Staiga Ragulis suprunkštė iš nuostabos, o Bagulis pasitrynė akis. Giraitės viduryje kybojo mažas baltas debesėlis! Debesėlis, labai panašus į tada pievos danguje matytą debesį.
– Ar ir tu jį matai? – sušnabždėjo karžygiukas. 
– Taip, – nustebęs linktelėjo arkliukas. 

Kiekvienas karžygiukas anksčiau ar vėliau turi išjoti į svarbiausią gyvenimo žygį. Net tuomet, kai kelionės tikslas kaip niekad mįslingas. Net tuomet, kai dar daugiau painiavos įneša Skarabėjus, išpranašaudamas kelionę į spygliuotą, skambančią salą, iš kurios Bagulis parsiveš nebe tai, ką rado.Ką reiškia ši pranašystė? Ar karžygiukas pasiruošęs įveikti išbandymus?
 
2014 m. Ingridos Vizbaraitės „Karžygiuko istorija“ laimėjo Metų knygos rinkimus. Ši knyga taip pat buvo apdovanota už taisyklingiausią kalbą.
Nors „Karžygiuko istorija“ yra pirmoji Ingridos Vizbaraitės knyga, tačiau rašytojai jau pirmuoju bandymu pavyko užsitarnauti skaitytojų meilę ir pripažinimą. I. Vizbaraitės pasaka „Karžygiuko istorija“ moko, kad didelius žygius gali atlikti ir patys mažiausieji. Didelėje pievoje gyvenantis karžygiukas Bagulis leidžiasi į svarbiausią gyvenimo žygį. Kartu su juo į kelią traukia ir ištikimas draugas žirgas Ragulis.
 
Dviese keliauti ir daryti gerus darbus – žymiai smagiau. Į draugų žygį painiavos įneša Skarabėjus, išpranašaudamas kelionę į spygliuotą, skambančią salą, iš kurios Bagulis parsiveš nebe tai, ką rado. Ar karžygiukui pavyks įveikti visus išbandymus?
 
I. Vizbaraitė mažuosius skaitytojus moko, kad kartais svarbiau ne surasti, o išsaugoti, kad aplinkui mus zuja ir savo darbus dirba daugybė mažų vabalėlių, augalėlių, smilgelių, grybukų... „Karžygiuko istorija“ yra skirta mažiesiems pasakų klausytojams, kuriems šie maži dalykai – svarbi kasdienybės dalis. Knygoje daug stebuklingų garsų, vaizdų, spalvų, skaitytojui tereikia sekti Baguliu ir grožėtis. „Karžygiuko istorijai“ jaukaus žavesio ir vaikiško žaismingumo prideda Marijos Smirnovaitės iliustracijos.
 
Knygos pabaigoje autorė, kreipdamasi į skaitytojus sakė: „Kai augi, pasaulis mažėja ir daug ko nebepastebi, bet kaip pievos kvapas įsigeria į plaukus, taip įsigeria į širdį vaikystėje patirtas gerumas, garbės suvokimas ir kuklaus kilnumo pavyzdys. Įsigeria ir įkvepia toliau tuo gerumu dalintis, saugoti ir gelbėti  kitus mažus ir didelius pasaulius. Tokie yra mūsų kasdienybės karžygiai. Apie tokį ir parašiau – tik mažą mažutėlį, kad su visais savo žygdarbiais tilptų į kvapnią vaikystės pievą“.