Emokykla.lt
Populiarios temos:
Edukacija Projektai Kompleksinė pagalba Specialieji poreikiai Skaitymas Vaiko kalba Vaiko raida Vaiko sveikata Vaiko ugdymas  
Vartotojų straipsniai Vaiko kūrybingumą skatinantys ir lemiantys veiksniai
 

Vaiko kūrybingumą skatinantys ir lemiantys veiksniai

2015-04-11
Susijusios temos: Kūrybingumas
Vaiko kūrybingumą skatinantys ir lemiantys veiksniai
Parengė Alma PALKIENĖ, vyresnioji auklėtoja
Kauno lopšelis-darželis „Vyturėlis“
Apibrėždami kūrybingumo sąvoką galime teigti, kad kūrybingumas – tai asmens sugebėjimas atrasti nauja. Problemų sprendimo veiksmingumas priklauso ne tiek nuo žinių ar įgūdžių, kiek nuo ypatingo sugebėjimo užduotyse esančią informaciją panaudoti greitai ir įvairiais būdais.
Kūrybingumą lemiantys veiksniai
 
Kūrybingumo gebėjimams įtakos turi paveldimi veiksniai. Nors visi vaikai yra daugiau ar mažiau kūrybingi, kūrybingumo ugdymą reikia pradėti kuo anksčiau ir tinkamai, nes nelavinami kūrybiniai gebėjimai nyksta. Palankiausias amžiaus tarpsnis kūrybingumui ugdyti – vaikystė, ypač nuo 3 iki 5 metų, kai vaikas viskam yra imlus. 
 
D. Grakauskaitė-Karkockienė (2003) išskiria tokius veiksnius, kurie skatina ir lemia vaikų kūrybingumą:
  1. Tam tikra autonomija, savarankiškumas ir laisvo pasirinkimo galimybė. Vaikui būtina turėti savo erdvę, kurioje galėtų netrukdomas veikti, ir laiko, kurį galėtų panaudoti savo nuožiūra.
  2. Turtinga, įvairi aplinka, skatinanti tyrinėti, eksperimentuoti ir kurti. Kuo turtingesnis žmogaus patyrimas, tuo daugiau реnо jis teikia vaizduotei, tuo tvirtesnis kūrybinės veiklos pamatas. Kūrybingumas negali atsirasti tuščioje vietoje. Vaiko raiškos galimybės kinta dėl раskаtų, gаutų iš aplinkos, būtina pratinti jį dėmesingai stebėti gamtą, žmоgų, daiktus, įžvelgti jų grožį, formuoti estetinį santykį su aplinka(mokyti stebėti metų laikus, įvаirių gamtos būsenų nuotaikas), ugdyti norą stebėti smulkias detales per didinimo stiklą, mikroskopą, popierinį rėmelį, fiksuoti kaip keičiasi aplinka stebint ją per spalvotą stiklą, рорiеrių, keičiant žiūrėjimo tašką (gulint, žiūrint iš viršaus, iš apačios ir t. t.).
  3. Demokratiški арlinkinių (tėvų, аuklėtojų) santykiai su vaikais. Tolerantiškas elgesys vaiko atžvilgiu, neperdėta, neslopinanti vaiko globa ugdo savarankiškumo, nepriklausomybės ir pasitikėjimo savimi jausmą.
  4. Tinkamas vaiko motyvacinės, emocinės ir vertybinės sistemos ugdymas, kūrybiškos asmenybės bruožų formavimas.
Aplinka
 
Kūrybingumas yra suprantamas kaip veikla, kurios tikslas – visuomenės raida (tobulėjimas) nuo seno naujo link. Kūrybingumo ugdymas labai priklauso nuo aplinkos, kurioje vaikas gyvena, žaidžia, veikia. Kaip turėtų ir galėtų atrodyti vaiko kūrybingumą skatinanti aplinka?
 
Kūrybingumą skatinanti aplinka turėtų įgyvendinti laisvės principą: laisvė pasirenkant patalpą, medžiagą, reikalingas technines pagalbines priemones ir apskritai veiklą. 
 
Praktiškai auklėtojoms tai reiškia: apriboti tai, kas siūloma ir draudžiama, paruošti įvairios medžiagos ir reikiamų įrankių. Turi būti sukurta vaikui pritaikyta aplinka, orientuota į vaiko poreikius, kad tai nebūtų mažas suaugusiųjų pasaulis.
 
Visos vaikui naudoti skirtos medžiagos turi būti dominančios, palikti atviras galimybes, jas turi būti galima keisti; vaikui turi būti leidžiama jas naudoti ne pagal paskirtį; jos turėtų būti kūrybinio pobūdžio, laisvai prieinamos. Medžiagos ir leidimo naudotis prašymas kai kuriems vaikams iš anksto atima norą dirbti ir kliudo kūrybinei veiklai (Becker-Textor, 2001).
 
Kūrybingumo ugdymo metodai
 
Drama. Dramos (kūrybinio vaidinimo) metodas turėtų būti „improvizacinė, neparodomoji (t. y. neskirta scenai), į procesą sutelkta veikla, kurios dalyviai turi, panaudodami vaizduotę, vaidinti ir patirti įvairią žmogiškąją patirtį. Šio metodo tikslas – ugdyti vaikų sugebėjimą išreikšti savo kūrybines galias. Dramos elementus galima panaudoti per įvairias veiklas. Ypač praverčia įvairūs empatiniai žaidimai (pavyzdžiui, vieni dalyviai vaidina įvairius gyvūnus, o likusieji turi atspėti, kokie tai gyvūnai). Empatiniai žaidimai gali būti labai įvairūs, išraiškingi, panaudojama muzika, išreiškiamos įvairios emocinės būsenos kūno kalba.
 
Analogijų, metaforiniai, paradigminiai žaidimai. Analogijų žaidimų metu vaikams pateikiami įvairūs paveikslėliai (su gyvūnais, augalais, gėlėmis), kuriuos jie turi suklasifikuoti pagal įvairius kriterijus. Metaforiniai žaidimai ugdo vaizduotę ir jautrumą. Pavyzdžiui, paveikslėliuose yra nupiešti veidai, išreiškiantys įvairias būsenas ir nuotaikas. Vaikai, įsiklausydami į skambančią muziką, bando parinkti tinkamas tai muzikai nuotaikas. Paradigminiai žaidimai padeda geriau suvokti įvairių epochų gyvenimo stilių. Pavyzdžiui, vaikams pateikiami paveikslėliai su tam tikros epochos architektūriniais vaizdais ar kostiumais. Skambant to laikotarpio muzikai, vaikai pasirenka patinkančius paveikslėlius ir patys bando suvaidinti to laikotarpio istorijos ar kultūros detales. Šie žaidimai ypač tinka su priešmokyklinio amžiaus vaikais.
 
Pasakų kūrimas. Vaikų kūrybinę vaizduotę padeda lavinti įvairiai naudojamos pasakos. Tai galėtų būti:
  • pasakos kūrimas pagal pasiūlytą pradžią;
  • pasakos kūrimas laisvai pasirinkta tema;
  • naujos pasakos kūrimas panaudojant įvairių pasakų veikėjus;
  • pasakos kūrimas „apvertus“ pasakos temą, kai geri veikėjai tampa blogais, o blogi - gerais;
  • pasakos „sušiuolaikinimas“. Pavyzdžiui, „senelė gyvena mūsų dienomis, ko ji prašys burtininko?“;
  • pasakos pratęsimas, klausiant, kas buvo toliau;
  • pasakos fantastinė analizė. Pavyzdžiui, vaikų klausiama, kas bus, jei Kalėdų senelis atsidurs Afrikoje, kaip jis išsaugos tiek daug ledų ir pan.
Projektų kūrimas mažose grupelėse. Projektai gali būti ilgalaikiai ir trumpalaikiai. Temas pasirinkti gali patys vaikai. Projekte gali dalyvauti ir tėvai, bet visas idėjas kuria patys vaikai. Projektai svarbi Reggio Emilia ugdymo sistemos dalis. Pedagogai padeda vaikams apsispręsti dėl veiklos krypties, atrasti temos nagrinėjimo būdus ir pasirinkti reikalingas priemones. Projektai:
  • gali kilti iš vaikų idėjų ir interesų;
  • gali būti išprovokuojami pedagogų;
  • gali būti pasiūlyti pedagogų, žinančių vaikų interesus;
  • turi būti pakankamos trukmės, kad būtų galima aptarti naujas idėjas, iš naujo peržiūrėti, pamatyti pažangą;
  • turėtų būti konkretūs, kylantys iš realios svarbios vaikams asmeniškos patirties, turtingi idėjų įvairove ir vaizduojamąja išraiška. 
Intuicijos lavinimas. Kūrybos procese labai dažnai sprendimai priimami remiantis intuicija – tai yra remiantis logiškai nesusijusiais orientyrais. Intuicijos pagalba staiga, netikėtai, tarsi atsitiktinai kuriamos hipotezės, daromi sprendimai, neįsisąmoninus jų loginio pagrindo, neatlikus loginių operacijų. 
 
Kai kurie mokslininkai (A. Bergson, Z. Freud) intuiciją laikė pasąmonės gelmėse slypinčia pirmine kūrybinio akto priežastimi. Pasąmonėje dažnai sprendžiami sudėtingi mąstymo uždaviniai. Pats informacijos apdorojimo procesas tokiu atveju nėra įsisąmoninamas, į sąmonę patenka tik jo rezultatas. Tai, kas paprastai vadinama intuicija, arba nuojauta, iš esmės yra neįsisąmonintas patyrimas. 
 
Intuicija ypač svarbi kūrybinėje veikloje, padeda išvengti stereotipų, įprasto loginių uždavinių sprendimo. Ji padeda ne tik „surasti“ tinkamus sprendimus, bet ir sugeba atskirti, kurie reiškiniai ar idėjos reikšmingiausi. Tokia intuicija kartais vadinama strategine. Intuicija lavinama pateikiant keleto įvairaus pobūdžio ir informacinių požymių uždavinius, kurie jungiami į naujus darinius mėginant rasti teisingą sprendimą. 
 
Lavinant intuiciją būtina atsižvelgti į asmenybės bruožus, intelektualines nuostatas, emocinį nusiteikimą, taip pat padėti atsiskleisti bet kokiam patyrimui, ugdyti sugebėjimą priimti savarankiškus sprendimus. Intuicija yra svarbi kūrybos procese, tačiau dar mažai tyrinėta, visų pirma todėl, kad tinkamų metodikų nėra daug.
 
Dailė. Galėdamas laisvai piešti, vaikas susikuria savą vidinį pasaulį ir kartu pateikia neįtikėtinai įspūdingą išorinio pasaulio interpretaciją (Czisch, 2007).
 
Muzika. Dėmesingo klausymo ir tylos pratimai lavina vaikų jautrumą juos supantiems garsams (taip pat ir triukšmui), vaikai išsiugdo gebėjimą tiksliai skirti garsus (Czisch, 2007).
 
Apibendrinant aptartus metodus, galima išskirti, kad kūrybingumą labiausiai ugdo meninė veikla, o labiausiai tinkami metodai yra: dailė, muzika, drama, pasakų kūrimas, analogijų, metaforiniai, paradigminiai žaidimai. Kūrybos procese labai dažnai sprendimai priimami remiantis intuicija – tai yra remiantis logiškai nesusijusiais orientyrais. Pedagogų nuomone, ikimokyklinio amžiaus vaikų kūrybingumą labiausiai lemia vaikų savarankiškumas, laisvo pasirinkimo galimybė ir demokratiški арlinkinių (tėvų, pedagogų) santykiai su vaikais.
 
Šaltiniai:
  1. Czisch F., 2007, Vaikai gali daugiau. Kitokia pradinė mokykla. Vilnius: Kronta.
  2. Becker-Textor I., 2001, Kūrybiškumas vaikų darželyje. Vilnius: Presvika.
  3. Grakauskaitė-Karkockienė D., 2003, Kūrybos psichologija. Vilnius: VPU leidykla.