Tautinė savaitė Vilniaus lopšelyje-darželyje „Pušaitė“

Vilniaus lopšelio-darželio „Pušaitės“ bendruomenė veikdama, kalbėdama, būdama kartu su vaikais puoselėjo norą kurti, augti visomis prasmėmis, skirti gėrį nuo blogio, pažinti, įvertinti ir pasirinkti dorą, pilietišką kelią į rytojų! Artėjant Vasario 16-osios dienai, Vilniaus lopšelis – darželis „Pušaitė“ kryptingai plėtojo siekinį – žadinti ne tik vaikų, bet ir tėvų tautinę savimonę, pilietiškumą, meilę Tėvynei, skatindama savanoriškas tėvų iniciatyvas veikiant „Pušaitės“ aktyvo bendruomenėje.

 

Vasario 10-21 dienomis surengta tautinė savaitė „Aš gyvenu Lietuvoje" įgyvendino šiuos uždavinius:

„Tautinės savaitės“ metu aktyviai veikė „Voveriukų“ – „Peliukų“ (2-3 m.), „Saulučių“ – „Kodėlčiukų“ (3-4 m.) „Vėžliukų“ - „Linksmųjų nykštukų“ (4-5 m.), „Ežiukų“ – „Kačiukų“ (5-6 m.), „Gudručių“, „Lapučių“, „Meškučių“ (6-7 m.) grupių kūrybinės dirbtuvėlės „Darbu, triūsu spindi Lietuva mūsų“. Vaikai piešė, aplikavo, gamino ir kitaip kūrybiškai perteikė tautinius simbolius, klausėsi raminančiai veikiančių liaudies muzikos įrašų, patys dainavo liaudies dainas, sutartines, lopšines. Girdėdami sakmes, padavimus, legendas apie Lietuvos valstybę, tipinius tautos bruožus, inscenizavo vaidinimus. Žaisdami lietuvių liaudies žaidimus,ratelius, mindami mįsles, sužinojo patarlių, priežodžių reikšmę ir taikė juos savo kalboje („Šaltai kalbėk, karštai judėk“, „Akimi metus – angeliukas, o žiūrėk – uodegos kyši galiukas“, „Ankstyvoji pelytė dantis, o vėlyvoji akeles krapšto“, „Apsidžiaugė, kaip gaidelis su lape susidraugavęs“, „Esi greitas, kaip vėžys ir drąsus, kaip ežys“, „Geri žmonės myli savo kraštą“ ir kt.)

 

Įpusėjus „Tautinės savaitės“ metui, antradienį, vasario 18 d., „Pušaitėje“ surengta iškilminga vasario 16-osios šventė „Meilė Tėvynei telpa mažose širdelėse", kuri sukvietė per 50 tėvelių, 40 priešmokyklinukų, svečius – karius, iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos liaudies ansamblio studentus bei visą įstaigos bendruomenę.

 

Programą pradėję Vinco Kudirkos „Tautiška giesme“, Bernardo Brazdžionio eilėmis kalbėjome apie protėvius, didžiuosius kunigaikščius, laisvę („Amžių lieptas“, „Lietuvos vardas“). Priešmokyklinukės „Meškučių“ grupės mergaitės Lukrecija, Vasarė ir Tija, kaip lelijos skleidė Vytauto Kernagio „Baltas paukštis“ švelnius žodelius, palietusius širdies gelmes, o priešmokyklinukės „Laputės“ Laura ir Rugilė reiškė amžinus meilės ir didybės Lietuvai jausmus (Zita Budrienė „O Lietuva“). Pasigirdus kanklių, birbynės ir pianino garsams, pagal A. Bražinsko muziką ir S. Žlibino žodžius, „Pušaitės“ bendruomenės ansamblis pritarė: „Brangesnės žemės nėr už Tėvynę, kur žydras skliautas, pilki keliai“.

 

Šventę, kaip Gedimino pilį, saugoję ir puošę Garbės sargybos kuopos kariai, iškilminga elitinių Lietuvos valdovų asmens sargybos šarvuotų karių ekipuote demonstravo: „..jei priešai pultų Lietuvėlę, ranka apgint nesudrebės!“, ir kad: „..žemės jie tėvų nė sprindžio niekuomet neatiduos!“. Su tokia tvirta sargyba priešakyje, vaikai gimtos šalelės drąsiai sveikino gimtinę, upes ir pievas, ir girias, bei kaip laisvi paukšteliai iš širdies dainavo „Linkėjimus Lietuvai“ (E. Tolvaišienė).

 

Prisiminę artimuosius, išeivijos lietuvius, su viltimi ir ateitį čia kuriančiais daug žadančiais vaikų veidais kvietėme: „..greičiau į Lietuvą, greičiau į Tėviškę, į savo meilės kraštą.. kur Kryžių kalnas, vyturio dangus..““ (Arvydas Vilčinskas „Grįžtu namo“). „Kad galėtų vėl rūtos žaliuoti ir daina su šokiu vėl skambėt Lietuvoj..“ pasirodė „Pušaitės“ šokių kolektyvo vaikai, porose sukdamiesi „Valso“ ir „Polkos“ žingsneliais.

 

„Pušaitės“ bendruomenės ansamblio pedagogių balsai sutartinai skelbė: „..Šiandien mums dosni gelmė, gintarais pasklis krantai, jais išpuošt galiu Tave, juos renku tik Tau..“ (Andrius Kulikauskas „Gintaras“). O gyvieji gintarėliai – vaikai, lietuvių liaudies motyvais paremtu rateliu „Pučia vėjas“, kartu su meninio ugdymo pedagoge Skaiste pristatė jausmingą rankų teatriuką įgarsindami ir vaizduodami kaip: „Pučia vėjas, neša laivą, nuneša mus į Lietuvą!“. „Gudručiai“, pateisindami grupės vardą, Anzelmo Matučio žodžiais „Aš tavo gimtinė“ pateikė trumpą, bet išsamų gimtosios šalies kraštovaizdžio pristatymą kurtais darbeliais ir eilėmis.

 

Kviestiniai svečiai Eglė ir Darius iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos liaudies ansamblio pakylėjo tautiškumo jausmą tiek vaikams, tiek visai bendruomenei, padovanoję jaudinantį Jono Švedo kūrinį „Raliavimas“, skambant kanklėms ir birbynei.

 

Ikimokyklinio ugdymo pedagogei Vilijai priminus: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt, tą garbę gavome užgimę, jai ir neturim leist pražūt!” (J. Zauerveinas), „Laputės”, kartu su auklėtoja Irena paskelbė Juditos Ožeraitytės „Litaniją į Lietuvą“, kuri sukvietė visus šventės dalyvius drauge tapti: „Aukštaičių, žemaičių ir dzūkų šeima, visų lietuvaičių mama -  Lietuva“ (J. Ožeraitytė „Lietuvos šeima“).

 

Šventinę programą papildė įkvepiantys priešmokyklinių „Gudručių“ ir „Meškučių“ grupių tėveliai, deklamavę ne tik eiles apie Lietuvos Nepriklausomybę, Vasario 16-osios prasmę, gyvojo klasiko Juozo Erlicko prozą „Kas ten bus, kai mūsų nebus?“, bet ir aktorės Žanos Jablonskytės suvaidinta legenda apie Vilniaus įkūrimą.

 

Lietuvių liaudies dainos „Žemėj Lietuvos“ žodžiais: „Kaip brangi esi, žeme tu gimta..“ priartėjome prie šventės netikėtumo: svečių – karių iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos paruoštos autentiškos viduramžius priminusios ir šiuos laikus atspindinčios ekipuotės ir ginkluotės ekspozicijos, kvietusios ne tik nusikelti į viduramžius, ritelių kovas, bet ir tiesiogiai prisiliesti, padiskutuoti ir išbandyti savo jėgas „Taikliosios rankos“ šaudymo rungtyje.

 

Nuotaikos būta žodžiais neapsakomos: vaikai vos nustygo vietoje laukdami šaudymo rungties.. O jai prasidėjus pateikė ir pačių netikėčiausių klausimų kariams; tėveliai smalsiai dairėsi į ginklų ekspoziciją, drąsindami ir mamytes pasimatuoti šalmus, palaikyti skydus, pajausti, ką reiškia būti tėvynę ginančių karių vietoje; pedagogės kukliai šypsodamosis nenuleido akių nuo iškalbingųjų, drąsą demonstruojančių Lietuvos šarvuotų karių.

 

Baigiantis vaikų žaismingai vadinta „Lietuvos gimtadienio“ šventiniam laikotarpiui, vasario 20 dieną surengta priešmokyklinių ugdymo grupių viktorina „Ką vadiname gimtine?“. Ji skatino mąstyti, kalbėti, drąsiai pasisakyti, aiškintis, kas yra meilė Tėvynei, kokios turi būti tikrų piliečių pareigos bei ką reiškia būti Lietuvos Garbės sargybos kariu. Vaikai tautos simboliais įvardino mūsų trispalvę vėliavą, kiekvienai spalvai radę palyginimus, Gedimino pilį, kurią priminė „Meškučių“ grupės auklėtinio Gedimino mamos Žanos Jablonskytės sekta legenda apie Vilniaus įkūrimą. Taip pat vaikai suvokė, jog meilė gimtinei, tai yra kaip meilė mamai, tėčiui, broliukui, sesutei, draugams. Drąsa turi būti tokia, kaip kariai, ginkluota tikėjimu savo jėgomis, tauta, vienybe. Vaikai kalbėjo, jog mūsų žemė, tai oras, kuriuo kvėpuojame, kur tik eini, bėgi, važiuoji - visa tai mūsų Lietuva, kurią privalu puošti, saugoti ir ginti!

 

Teminių animacinių filmų peržiūrai taikant informacines Multimedijos technologijas, buvo paruošta džiugi atmosfera, kvietusi į muzikos salę, kurioje stebėjome šiuos filmukus: „Gintarinė pilis“ (Jūratė ir Kastytis) „Kadaise Lietuvoje“, „Kuršių sakmės“, „Mes skrisime į Lietuvą“ ir kt. Užvirė dar linksmesni vaikiški pokalbiai, diskusijos, klausimai.. Vaikai nekantravo paminėti, ką prisiminė ir sužinojo apie Lietuvą, kas jų manymu pasikeitė aplinkoje dabar, palyginus matytas animacijas, karius, girdėtus nekasdieniškus muzikos instrumentus drauge su visa „Pušaitės“ bendruomene sukūrus šventę ne tik Lietuvai, bet ir kiekvienam iš mūsų...

 

 

 Daugiau apie Vilniaus lopšelį-darželį „Pušaitė":