Emokykla.lt
Populiarios temos:
Edukacija Projektai Kompleksinė pagalba Specialieji poreikiai Skaitymas Vaiko kalba Vaiko raida Vaiko sveikata Vaiko ugdymas  
Vartotojų straipsniai Kūrybingumas būti savimi Kauno menų darželyje „Etiudas“
 

Kūrybingumas būti savimi Kauno menų darželyje „Etiudas“

2016-02-05
Susijusios temos: Kūrybingumas
Kūrybingumas būti savimi Kauno menų darželyje „Etiudas“
Lina STATKEVIČIENĖ, dailės pedagogė
Kauno menų darželis „Etiudas“
Kauno menų darželio „Etiudas“ dailės studijoje stengiuosi sudaryti kuo palankesnes sąlygas vaikų kūrybai: nevaržomos fantazijos ir vaizduotės išraiškai. Studiją paruošiu taip, kad vaikai joje galėtų laisvai judėti. Svarbu, kad dailės proceso metu judėtų visas kūnas, kad vaikas neprarastų ryšio su savo paties veiksmu, kad galėtų laisvai vaikščioti, susikeisti vietomis su draugu, atsigulti prie darbo, atsisėsti ant žemės, stebėti kūrinį iš toliau.
Žodis „kūryba“ dažnai asocijuojasi su meno kūrinu, ir tokia asociacija yra neabejotinai pagrįsta. Tačiau reikia pažymėti, kad kūrybingumas – daug daugiau už meninę išraišką. Jis akivaizdžiai neatsiejamas nuo laisvo mąstymo, atvirumo bei sąmoningumo. Pats gyvenimas gali būti pavadintas menišku, jei jis yra kūrybingas. Todėl galima teigti, kad kūrybingumas šiandien yra tiesiog būtinas išgyvenimui. Nesvarbu, kokia veikla beužsiimtum.
 
Kūrybingumo tyrinėjimo šaltinių yra daugybė – nuo meno kritikos iki psichologijos veikalų. Stebint, analizuojant vaikų ir suaugusiųjų meninę kūrybą, drąsiai galima teigti, kad ne kanonuose, o giliai kiekvieno žmogaus viduje glūdi kūrybingumo esmė. Ji slypi pačiose žmonijos ištakose, kur gyva samprata apie kūrybingumą, kaip kiekvieno asmens prigimtinę savybę.  Neslopinama ši savybė yra neišvengiama ir galinti pasireikšti visada. Nes pats žmogus tiesiogiai įkūnija kūrybos akto projekciją.
 
Kūrybingumas vartotojiškoje kultūroje
 
Kalbant apie šiuolaikinę kultūrą, reikia pažymėti, kad problema yra ne kūrybingumo stygiuje, bet sugebėjime jį atverti. Kanados rašytoja Donna Kinniburgh savo rašinyje „Atspindžio skaitymas” taikliai pastebi, kad XXI a. žmogus labai „kūrybingai blokuoja savo kūrybingumą".  
 
Jaunas žmogus nuo pat lopšio ruošiamas tapti nuolankiu ir fanatišku vartotoju, taip užgniaužiant jo, kaip laisvos asmenybės ir laisvo kūrėjo priedermę. Klestinti vartotojiška masinė kultūra, diktuojanti greito efekto, materialaus patrauklumo ir malonumo kriterijus, siūlo begalę įtaigių stereotipų. Plačiai išsikerojusi agresyvi reklamos rinka, adaptuodama vis naujas vaizdines priemones, įsigali kaip slaptas psichologinis orientatorius. Toje pačioje terpėje dalyvauja patrauklūs visuomenės veikėjai, demonstruojantys paviršutinišką stilių. „Atrodyti“ ir „parodyti“, o ne būti savimi yra svarbiausia šiuolaikinėje visuomenėje. Asmenybės vertė gali būti tiksliai apskaičiuota, parduota ar nupirkta lygiai taip pat, kaip bet koks kitas daiktas. Žmonės vis mažiau stebisi, grožisi, maloniai nustemba. Abejingųjų skaičius šiandien yra nesuskaičiuojamas.
 
Kūrybingumas šiandieninio visa apimančio masinio skonio kontekste traktuojamas kaip iššūkis, o ne kaip savaiminė vertybė. Todėl meno pedagogams šiandien tenka didelis vaidmuo ugdant kritinį auklėtinių požiūrį į unifikuotos, vartotojiškos kultūros apraiškas mūsų aplinkoje; mokant atrasti tikrąsias meno vertybes; skatinant individualią, originalią kūrybinę saviraišką.
 
Kūrybingumas – būti savimi
 
Kūrybingumas yra kiekvieno asmens prigimtinė teisė. Vaikų kūrybinis pasireiškimas yra natūralus. Vos pradėjęs judėti, vaikas tyrinėja, eksperimentuoja ir iš tikrųjų kuria. Saugaus ir laimingo vaiko elgesys yra geriausias kūrybingo žmogaus pavyzdys. Tad jei vaikystėje kūrybingumas buvo slopinamas, tai ir vėliau jis nebus pakankamai vystomas.
 
Vis dar tenka pripažinti, kad pedagogai dažnai suvaržo vaikų kūrybingumą. Meninė veikla paverčiama bereikšmėmis pratybomis, statišku procesu. Griežta drausme varžomas kūrybinis procesas. Atrandama daug būdų, pasiteisinimų, baimių, varžančių kūrybingumą. Esą, vaikas turi „taisyklingai nupiešti“, „išmokti nupiešti“, naudoti tam tikras spalvas konkretaus objekto vaizdavimui ir pan. Tokiais atvejais tik kartojamos „saugios“ klišės, pasitenkinama meninio sprendimo „imitacija“. Taip nuslopinamos bet kokios emocijos, sukaustoma vaiko laisvė, nelavėja pojūčiai, vaizduotė,  linijos ir potėpiai tampa neryžtingi. Atsiranda baimė „suklysti“.  
 
Tačiau „nėra teisingo kelio, nėra klaidingo kelio, tėra vien tavasis kelias“ ,– teigia Mary Ann F. Kohl savo knygoje „Tapyba. Ikimokyklinukų dailė“ (Mary Ann F. Kohl., 2003, p.6). Ir XX a. muzikos novatorius Miles Davis tvirtino, kad klaidų nereikia bijoti todėl, kad tokio dalyko mene tiesiog nėra ir negali būti.
 
„Aš tikiu, kad kiekvienas vaikas turi savo arklį, savo karvę, savo viščiuką, namą, žmogų nepriklausomai nuo mano įvaizdžio. Mokyti juos matyti „mano akimis“,- tolygu varžyti ir žlugdyti jų vaizduotę“,– teigia meno pedagogas P. Lapė (Meno pažinimas: mokytojas – mokinys, 2002, p.15).
 
Kūrybingumas – būti paveiksle
 
Meninio įsijautimo idėja tiesiogiai atsispindi vaikų kūryboje, kur meno grožis slypi pačiame procese. Tuomet rezultatas yra ne toks svarbus, nepriklausantis nuo įvertinimo. Vaikų kūryboje esant ryškiam išgyvenimo prioritetui, nutolstama nuo regimos tikrovės vaizdavimo, o svarbesnėmis tampa grynos išraiškos priemonės, savarankiška galia. Pvz., tapant automatizmo principu (dažus varvinant, purškiant) tarsi įsismelkiama į savo psichikos gelmes ir atveriamos galimybes tam tikrai estetinei motyvacijai.
 
Kauno menų darželio „Etiudas“ dailės studijoje stengiuosi sudaryti kuo palankesnes sąlygas vaikų kūrybai: nevaržomos fantazijos ir vaizduotės išraiškai. Studiją paruošiu taip, kad vaikai joje galėtų laisvai judėti. Svarbu, kad dailės proceso metu judėtų visas kūnas, kad vaikas neprarastų ryšio su savo paties veiksmu, kad galėtų laisvai vaikščioti, susikeisti vietomis su draugu, atsigulti prie darbo, atsisėsti ant žemės, stebėti kūrinį iš toliau.
 
Popierius ar drobė, ant kurios piešiama, tapoma (dažus tirštai tepant, purškiant, varvinant), parenkamas kuo didesnio formato. Juo dažnai išklijuojamos sienos, grindys, sudarant sąlygas absoliučiai laisvai veikti supančioje aplinkoje. Didelė popieriaus ar drobės plokštuma virsta kūrybinio veiksmo vieta, o paveikslas – dinamiško tapybos vyksmo išraiška. Tokiame kūrybiniame vyksme dalyvauja visas žmogus: su savo kūnu, mąstymu, jausmais. Dinamiškas vyksmas yra plėtojamas iki sąmoningos meninės veiklos, t.y. asociatyvių formų, vaizdų, realaus objekto kūrimo. Improvizacijos laipsnis kūrybiniame procese yra ypač svarbus ir vertingas.
 
Jackson Pollock (1912–1956),garsiausias XX a. veiksmo tapybos (angl. action painting) atstovas, apie savo kūrybą sakė: „Mano paveikslai nėra buvę ant molberto. Čia jaučiuosi laisviau. Jaučiuosi arčiau paveikslo, vos ne jo dalimi – taip galiu vaikščioti aplink, prieiti iš visų keturių pusių ar tiesiogine prasme būti paveiksle.“ (Čiurlionytė A., 2001 p.161 ).
 
„Būti paveiksle“ principas, metaforiškai išreiškiantis meninio įsijautimo, susiliejimo su savo vizija idėją, laisvoje ir nesuvaržytoje vaikų kūryboje įgyja tiesioginę prasmę. Tai iliustruoja aprašyta vaikų meno akcija „Kitas aš“.
 
Vaikų meno akcija „Kitas aš“
 
Meninės akcijos tikslas – būti paveiksle: veikti jame, išreiškiant savo vidines būsenas ir potyrius. Dideliuose popieriaus lapuose iškirpome natūralaus dydžio veido formos kiaurymes ir įkišome į jas galvas. Mūsų kūnai pasislėpė už popieriaus lapų. Buvo matomos tik galvos. Sugalvojome, kad šiandien yra stebuklų diena ir mes kiekvienas galime paversti save trokštamu objektu, t.y. nutapyti sau kitokį kūną, naują pavidalą.
 
Meninis procesas buvo labai įdomus ir įvairialypis. Vaikai vaizdavo save įvairiais pasakų, multiplikacinių filmų herojais, mistinėmis būtybėmis (sniego žmogumi, drakonu, robotu, burtininku ir kt.). Viena mergaitė nutapė save, pareiškusi, kad ji niekuo nenorėtų pavirsti, nes labiausiai jai patinka jos tikrasis pavidalas. Kiti vaikai vaizdavo save gyvūnais (drugeliais, meškiukais, žuvimis, paukščiais), gamtos reiškiniais (saule, ledu, lietumi), netgi daiktais (televizoriumi, kardu, kulka). Pastarieji darbai buvo ypač įdomūs ir netikėti. Jų autoriai bendroje paveikslo kompozicijoje tarsi nederino vaizduojamo objekto su veido formos kiauryme. Tačiau jiems pakomentavus savo sprendimus, išaiškėjo, kad taip buvo elgtasi sąmoningai. Vienas berniukas teigė, kad nekreipė dėmesio į iškirptą kiaurymę lape. Šalia jos jis nupiešė savo veidą, paaiškindamas, jog save pavaizdavo kaip televizorių. Autorius savo paveiksle tarsi pasirinko stebėtojo vaidmenį. Stebuklų dieną pavirsti „stebuklinga dėže“ – televizoriumi, kaip beribės vizualizacijos šaltiniu, ­ racionalus XXI a. vaiko meninis sprendimas. Čia galima įžvelgti stiprią televizijos įtaką vaikų mąstymui, jų kūrybinei potencijai.
 
Ypač sudomino vieno auklėtinio spontaniškas tapybos vyksmas. Berniukas, ritmingai dėliodamas potėpius lape, balsu imitavo zvimbiančių kulkų garsą. Paklaustas, kokį vaidmenį sau sugalvojo, pareiškė, kad jis yra vienas mažas potėpis – kulka, tarp daugybės kitų potėpių – kulkų. Ritmiškai dėliojami potėpiai tai išsisklaidydavo, tai susijungdavo, sudarydami įvairias kompozicijas.  Vėliau autoriaus veidas, įkomponuotas tapybos darbe, tapo centrine kompozicijos dalimi.
 
Analizuojant pastarąjį darbą, galima kalbėti apie neigiamą tokių destruktyvių reiškinių, kaip karinės ideologijos propagavimas, įtaką vaikų sąmonei. Tačiau dabar svarbiau yra įžvelgti, kaip įtaigiai ir kūrybingai vaikai įvairius potyrius geba adaptuoti meninėje veikloje.
 
Vaikai meno akcijos metu tapo gyvaisiais meno kūriniais. Jie keitėsi su draugais savo sukurtais pavidalais, „įgarsino“ juos, vaizdavo veido mimikas, tinkančias sukurtam personažui, nusifotografavo savo paveiksluose.
 
Fantazijos klodai, slypintys vaikų kūryboje, yra neišsemiami ir nepakartojami. O tai, ką mes vadiname menu, vaikams yra realus išgyvenimas. 
Šaltiniai:
  1. Stauskaitė, J., Lubytė, E., & Nevčesauskienė, N. (2002). Meno pažinimas: mokytojas-mokinys. Baltos lankos.
  2. Čiurlionytė, A. (2001) Meno istorija. Šviesa.
  3. Kohl, M. A. F. ( 2003) Tapyba. Ikimokyklinukų dailė. Kronta.