Kauno ikimokyklinių įstaigų projektas „Gyvasis kalbos lobynas“, skirtas Tarmių metams

Štai jau baigiasi 2013-ieji - Tarmių metai, inspiravę visuotinai permąstyti gimtosios lietuvių kalbos ir jos gausios tarmių, patarmių, šnektų, šnektelių šeimynos vietą kiekvieno mūsų asmeniniame ir bendrakultūriniame gyvenime.

 

Šiandien, kai atstumai pasaulyje mažėja, kai keliaujame vis daugiau ir toliau, perimame kitų kraštų ekonominę, kultūrinę, religinę patirtį, o su visu tuo kartu plinta ir tautinio savitumo niveliacija, dera papildomą dėmesį skirti atminti ir puoselėti savojo krašto vertybes: žemę, žodį, žmogų. Anglų kalba braunasi į mūsų gyvenimus nuo lopšio ir šiandien jai yra skiriamas vos ne didesnis dėmesys, nei gimtosios puoselėjimui. Lietuvių kalba puikiai žinoma akademinėse pasaulio kalbininkų bendruomenėse, nes tai seniausia gyva indoeuropiečių kalba,- gerbkime ją patys, būkime verti savo protėvių, kurie ją išlaikė ir mums perdavė. O tarmės, patarmės, šnektos – gimtieji kalbos namai, kalbinės šaknys, auginusios ir dabar tebemaitinančios didįjį kalbos medį, saugančios mūsų gyvenimo ir mąstymo būdo savitumą.

 

Kauno lopšelio-darželio „Rokutis“ metodinis dvasinio ugdymo centras metų pradžioje pakvietė Kauno ikimokyklinių įstaigų pedagogus bendradarbiauti tarminei tikrovei įprasminti skirtame projekte „Gyvasis kalbos lobynas“. Šiuo projektu pirmiausia siekėme, kad patys pedagogai iš naujo atrastų tarmiškąją gyvenimo plotmę, kuri miestiečiams dažnai lieka kažkur ten – tėvų, senelių namuose, tėviškėje, vaikystėje... Atbudęs tarminis jausmas skatina norą gyvai susikviesti tarmes (tarmiškai šnekančiuosius pedagogus, tėvus, senelius) į savo bendruomenės erdvę, pasidalinti tarmišku žodžiu, paklausyti tų pačių lietuviškų žodžių tokio skirtingai spalvingo skambėjimo, taip sudarant galimybę vaikams savoje aplinkoje išgirsti vienu metu visas tarmes, galbūt net atrasti tai, ko ir nežinojo apie savo tėvų ir senelių gyvenimą.

 

Vaikai patys mokėsi kalbėti, dainuoti tarmiškai, bandė atskirti – kokia tarme skamba žodžiai, tekstai, dainelės. Kartu su tėvais ir seneliais rinko „tarminius lobius“ – žodžius, pasakymus, pasakojimus, kuriuos auklėtojos surašė į „Tarmiškųjų kalbos lobių žemėlapius“. Vaikai kartu su auklėtojomis ruošė Lietuvos, suskirstytos pagal regionus, dėlionę „Kur gyvena tarmės“. Šis projektas – kam atminimas-kam atradimas, tačiau visus: vaikus, tėvus, senelius ir padagogus apjungė į vieningą šeimą,- atmindami ir stiprindami savo šaknis, mes susitelkiame ir bendriems ateities darbams.

 

2013 lapkričio 26 dieną Rokų kultūros centre vyko projekto „Gyvasis kalbos lobynas“ baigiamasis renginys, kuriame dalyvavo 13 Kauno ikimokyklinio ugdymo įstaigų: l/d „Rokutis“, l/d „Žemyna“, l/d „Šermukšnėlis“, l/d „Kūlverstukas“, l/d „Linelis“, l/d „Svirnelis“, Šančių l/d, s. l/d „Pušynėlis“, v.d. „Raudonkepuraitė“, v.d. „Rodnosiukas“, v.d. „Vaivorykštė“, 1-asis v.d., m/d „Rūtelė“.Vaikai nuotaikingai atliko tarmiškus kūrinėlius, aktyviai dalyvavo tarmiškų žodelių viktorinoje, rodydami įgytas žinias apie tarmes bei Lietuvos regionus. Dalyviai apdovanoti Panemunės seniūnijos įsteigtais prizais – knygelėmis „Lietuvos žmonės“. Po renginio atidaryta dėlionių „Kur gyvena tarmės“ bei knygelių „Tarmiškųjų kalbos lobių žemėlapis“ parodėlė, kuri eksponuojama Rokų kultūros centre gruodžio 1-31 d., Vaikų literatūros muziejuje sausio 1-14 d.

 

Dėkojame visoms projekte dalyvavusioms įstaigoms už nuoširdų bendradarbiavimą, aktyvų įsitraukimą bei gimtosios kalbos puoselėjimą.