Emokykla.lt
Vartotojų straipsniai Kaip jaunam pedagogui įveikti pirmuosius iššūkius?
 

Kaip jaunam pedagogui įveikti pirmuosius iššūkius?

2017-05-15
Susijusios temos: Vaiko ugdymas Ugdymo įstaigos
Kaip jaunam pedagogui įveikti pirmuosius iššūkius?
Viktė NOREIKĖ
Mažeikių r. Sedos darželis
Ketvirtus metus dirbdama ikimokyklinio ugdymo pedagoge, supratau – ugdymo kokybė auga tobulėjant pedagogui, o geriausia vieta tobulintis ten, kur dalijamasi patirtimi, geriausios knygos – kolegų patirtis. Tad kviečiu dalytis idėjomis, nuotraukomis, metodine medžiaga – mūsų mažųjų ugdytinių labui.
„Darbas su vaikais – tikras iššūkis“, – ši mintys kyla pirmą kartą įžengus į ikimokyklinukų grupę, kai į tave susminga 15-os nepažįstamų vaikų akys. Netrukus supranti, kad tie maži žmogučiai nepasiduoda taisyklėms ar iš anksto numatytiems planams.
 
Esi jaunas, ką tik iškeptas specialistas, nežinai, nuo ko pradėti, o jei dar šalia nėra žmogaus, kuris išmokytų, padėtų – motyvacija gana greitai krenta žemyn... Bandai rasti internete praktinių darbo su vaikais pavyzdžių, bet jų ten nedaug, o studijų metu sukaupta teorija kažkodėl neveikia praktiškai. Natūraliai kyla baimė, auga nepasitikėjimas savimi... Tad ką daryti? Kaip įveikti pirmuosius darbo su ikimokyklinukais iššūkius?
 
Pedagogų savitarpio pagalbos modelis 
 
Ne tik vaikams pradėjus lankyti darželį, tačiau ir pedagogui pradėjus dirbti naujoje įstaigoje, vyksta adaptacija. Darbo pradžia naujame kolektyve jaunam pedagogui tikrai ne visada jauki ir smagi – kausto nežinomybė, nerimas, ar pritapsi, ar rasi kontaktą su vaikais, tėvais...
 
Tik pradėjusi dirbti, susidūriau su begale sunkumų:
  • nežinomybė (nuo ko pradėti?);
  • praktikos, patirties stoka;
  • dokumentų pildymo sunkumai;
  • adaptacija naujame kolektyve;
  • ugdymo planavimo ir organizavimo sunkumai;
  • metodinių priemonių trūkumas;
  • tėvų į(si)traukimo į ugdymo (si) procesą sunkumai;
  • informacinių technologijų naudojo ypatumai ugdymo procese;
  • vaikų stebėjimas, pažangos ir pasiekimų vertinimas.
Sąrašas nebaigtinis. Palengvinti adaptacijos procesą galėtų reali ir aktyvi kolegų pagalba bei teigiamas nusiteikimas – kad ir kaip kartais sunku ar kausto baimė, svarbiausia nusiteikti teigiamai, nors ir tenka daryti ne visai gerai žinomus darbus.
 
Pedagogų pagalbos grupės modelis galėtų būti ta labai reikalinga parama, padedanti jaunam pedagogui integruotis naujoje bendruomenėje. Galimi tokio modelio elementai:
  1. Susipažinimas, pokalbis su pedagogu. Šioje dalyje labai svarbu natūraliai, jaukiai, galbūt prie puodelio arbatos, aptarti pedagogo misiją, viziją įstaigoje, grupėje. Galbūt jis linkęs į kažkokią sritį: dailės, muzikos, projektinę, meno ar kt.
  2. Idėjos. Kaip kiekvienas pedagogas gali palengvinti naujo asmens adaptaciją?
  3. Dalijimasis darbo patirtimi, metodine medžiaga. Pati vertingiausia medžiaga slypi pedagogų aplankaluose, segtuvuose – tai vienas didžiausių turtų darželyje. Dažnai jaunas pedagogas drovisi prašyti pagalbos, tačiau priimti pasiūlytą pagalbą kur kas lengviau.
  4. Pedagogo mentoriaus paskyrimas. Mentoriaus pagalba labai praverstų vedant pirmuosius ryto ratus ar ugdomąsias veiklas.
  5. Administracijos pagalba supažindinant pedagogą su visa reikalinga dokumentacija, planavimo dokumentais, dienyno pildymu.
Itin svarbu, kad toks ar panašus pedagogų darbo grupės modelis ne tik egzistuotų popieriuje, bet ir veiktų, realiai palengvindamas pedagogo adaptaciją ir jį padrąsindamas. Adaptacija ir naujo darbo pradžia niekuomet nebus sėkminga, jei kitų pedagogų požiūris bus neigiamas. Kažkodėl tarp vyresnių pedagogų vis dar vyrauja požiūris, kad kolega „pavogs“ idėja, bet juk idėja naudojama ne mūsų, o vaikų gerovei. O iš kur gi jaunam pedagogui semtis patirties, jei niekas nenori dalintis?
 
Kitas trukdis – laiko trūkumas. Darbas su vaikais reikalauja daug pasiruošimo, todėl svarbu planuoti laiką. Jei pedagogas mentorius negalės dalyvauti ir padėti ugdomosios veiklos metu, tai ir pagalba nebus apčiuopiama.
 
Na ir didžiausia problema – kolegų nenoras padėti ar matyti problemą. Manoma, jei jau baigei mokslus, tai vadinasi turi iš karto mokėti dirbti, kam čia varginti kitus klausinėjant patarimo?
 
Geras būdas palengvinti adaptaciją – vaikų „auginimosi“ modelis, kuomet kasmet dirbama su ta pačia vaikų grupe. Juk tik pažinus kiekvieną vaiką atskirai ir visą grupę, galima kokybiškai dirbti. Dirbant su ta pačia vaikų grupe, pedagogui kiekvieną rugsėjį nebereikia jaudintis, kaip čia viskas bus, pažindamas kiekvieną vaiką, jis jau žino, ko galima tikėtis, numato vaikų žingsnius, gali sekti pažangą. O kur dar tėvų pažinimas, laisvesnis bendravimas ir taip toliau...
 
Ryto ratas ir ugdomoji veikla
 
Pradėjus dirbti, pedagogas susiduria su pradžioje atrodančiu sudėtingu dalyku: ryto ratas ir ugdomoji veikla? Kas tai? Kuo skiriasi?
 
Ryto ratas, žinoma, visuomet prasideda pasisveikinimu, kuris dažnai atrodo vis kitaip: ar palinkint geros dienos, ar piešiant palinkėjimus vienas kitam ant nugaros, ar keliaujant, sportuojant lauke.
 
Ugdomoji veikla turi būti įdomi ir nuosekli. Nereikėtų ugdomosios veiklos įsivaizduoti vien tik kaip darbelių ar užduočių prie stalo atlikimo. Pasitelkime aplinką – pieškime ant grindų (kreidelėmis, kurios puikiai nusivalo), atsigulus ir prilipdžius popieriaus lapą prie stalo apačios. Pažinkime skaičius žaisdami nuotaikingą žaidimą klasė ar kepdami sausainius, kurie ne tik skanūs, bet ir tinka skaičiuoti.
 
Išbandykite dailės užsiėmimus, kurių pavyzdžių galite rasti Liudmilos Marder knygoje „Spalvotas pasaulis“[1]. Nors jie labiau tinka vyresniems, tačiau puikiai galima pritaikyti ir ikimokykliniame amžiuje. Ir, žinoma, terapinių pasakų skaitymas ir klausymas  padės ne tik atsipalaiduoti, bet ir kažko išmokti.
 
Užsiimkite ugdymu lauke. Higienos norma nustato, kad vaikai turi būti į lauką vedami du kartus per dieną, tačiau suteikite tam prasmę! Keliaukite į lauką atlikti mankštos, eikite į žygius, kurių metu pažinsite ne tik save, bet ir nuostabią gamtą. Nors pasiruošimas keliauti į lauką užtrunka net pusvalandį, o mankšta dažnai tik keliolika minučių, tačiau nauda kur kas didesnė nei sportas viduje.
 
Niekuomet nereikėtų pamiršti laisvo žaidimo mokytis vaikai turės visą gyvenimą, o žaisti turi galimybę tik kelerius metus.
 
 
Pasitelkite projektus
 
Ugdymo įvairovei visada galite pasitelkti įvairiausius projektus – vykdomus grupėje, įstaigoje, rajone, respublikoje ar net tarptautinius. Svarbiausia nebijoti! Turint idėją, verta stengtis ją išpuoselėti ir sudominti kitus. Daugelis pedagogų vengia įsijungti į projektus, kas tikrai liūdina, tačiau visuomet galima atrasti bent keletą bendraminčių.
 
Vienas pavyzdžių – bendrosios ir smulkiosios motorikos lavinimo projektas „Šokis su pirštukais ant spalvoto debesėlio“, kurio tikslas lavinti vaikų smulkiąją motoriką, kūrybingumą, spalvų pažinimą, socialinius-bendravimo įgūdžius.
 
Keletas veiklos pavyzdžių:
  1. Kurti pasaką apie nespalvotą debesėlį, supažindinant su spalvomis, prisimenant pirštų pavadinimus. Panaudojame skaidrius užspaudžiamus maišelius, į kuriuos įpilame dažų ir taip bespalvį debesėlį paverčiame spalvotu.
  2. „Šokis ant debesėlio“ – debesėlio marginimas ant grindų kojų / rankų pirštais
  3.  Judri veikla „Pažaisk krepšinį kitaip“ – pasitelkus pagaliukus, pincetus pernešti kempinėles, kamštelius į atitinkamos spalvos krepšius.
  4. Paskatinimas – pagaliukų pagalba perketi iš vienos lėkštės į kitą guminukus ir, žinoma, paskanauti.
Tikslingai apgalvotos projektinės veiklos gali būti labai sėkmingos vaikų ugdymui(si). Projektais galima dalintis su kita grupe ar kitomis įstaigomis, vėliau aptarti įspūdžius. Taip pat projektus galima organizuoti ir tarptautiniu mastu, pvz., pasitelkus eTwinning bendravimo platformą galima kurti bei dalyvauti įvairiuose projektuose visoje Europoje.
 
Tėvų į(si)traukimas
 
Dėl tėvų įsitraukimo tenka paplušėti daugeliui pedagogų. Susidūriau su tuo, kad dalis tėvų neturi laiko dalyvauti grupės gyvenime, dalis galbūt nenori ar bijo įsitraukti. Nereikėtų gąsdinti tėvų nuolatinėmis veiklomis, o prie naujovių pratinti palaipsniui. Pirmiausia vertėtų pradėti nuo paprastų švenčių drauge, po to pereiti prie veiklų kartu su vaikais, pvz., užsiimti daile, kūryba, maisto gaminimu. Visuomet galime išsikelti galingą tikslą metų pradžioje – įtraukti tėvus į grupės gyvenimą, ir palaipsniui tai įgyvendinti.
 
Naudinga rugsėjo pradžioje atlikite tėvų apklausą, ko gi jie norėtų šiemet – galbūt paskaitų apie vaikų ugdymą, gal galimybės stebėti ugdomąsias veiklas, o gal patys padėti jas organizuoti? Nenustebkite, didžioji dalis norės tik stebėti veiklą, pagalbininkų gali neatsirasti visai...
 
Visgi svarbu nenuleisti rankų. Viena idėjų – ilgalaikis projektas „Mes – viena šeima“, kurio tikslas – įtraukti tėvus į grupės ugdomąją veiklą, skatinti tėvų-vaikų-auklėtojų bendravimą ir bendradarbiavimą.
 
Keletas veiklos pavyzdžių:
  1. Organizuoti vaikų apklausą „Kas yra šeima?“ ir parengti vaizdo siužetą.
  2. Organizuoti atvirą veiklą vaikams su tėvais (atpalaiduojantis užsiėmimas, muilo gaminimas, pokalbiai prie arbatos puodelio).
  3. Tėvų savanorystė – atvirų durų savaitės metu įtraukti tėvus į grupės veiklas.
  4. Senelės pasaka – pasikviesti seneles paskaityti pasakas apie adventą, artėjančias šv. Kalėdas ir pan..
  5. Vaikų ir tėvų piešiniai ta pačia tema. Paprašyti vaikų tam tikra tema nupiešti piešinį. Susirinkimo metu tėvams duoti piešti ta pačia tema. Padovanoti tėvams vaikų piešinius, suteikiant galimybę palyginti, kaip skirtingai ar panašiai jie mato pasaulį.
  6. Fotosesija Motinos dienos proga.
  7. Projekto užbaigimo šventė „Mes – viena šeima“ – Tarptautinę šeimos dieną (gegužės 15 d.) organizuoti bendrą vaikų ir tėvų išvyką.
Neabejotina, kad visos šios veiklos suartins grupės bendruomenę. Svarbiausia, tai daryti nuoširdžiai, tuomet ir rezultatai džiugins.
 
Svarbu ir bendravimo su tėvais formos. Kartais ne visi tėveliai gali ateiti ir individualiai pasikalbėti su auklėtoja. Tad tenka improvizuoti ir kurti įvairesnius bendravimo būdus. Vienas iš jų – laiškas tėvams apie jų vaiką. Tėvams tai tikrai patinka, žinoma, derėtų labai gerai apgalvoti laiško turinį – jame turėtų atsispindėti geriausi vaiko pasiekimai ir keletas tobulintinų sričių.
 
Kūrybingai organizuokite susirinkimus, pradėkite juos žaidimais, piešiniais ar savęs pažinimu. Kurkite neformalaus ir draugiško bendravimo atmosferą prie arbatos puodelio. Ir tik nedidelę susirinkimo dalį turėtų užimti organizaciniai grupės reikalai.
 
Kaip viską aprėpti ir suspėti?
 
Ikimokyklinio ugdymo metodinėse rekomendacijose (2015)[2] nurodoma, kad šiuolaikinė ikimokyklinio ugdymo samprata numato: ugdymo vertybes, tikslus, uždavinius, vaiko asmenybės brandą, vaiko ugdymo ir ugdymosi rezultatus, patirtinį vaikų ugdymą, vaiko auklėtojo bei kitų suaugusiųjų sąveiką, spontanišką vaikų veiklą, vaikų sumanytą veiklą, auklėtojo veiklą, ugdymo ir ugdymosi aplinką... Taip pat kelia uždavinius pedagogui: laikytis įstaigos vertybių, vadovautis ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo tikslais ir uždaviniais, vadovautis vaikų išsakytais norais, atsižvelgti į tėvų lūkesčius dėl vaiko pasiekimų, numatyti kiekvieno vaiko bei vaikų grupės ugdymosi rezultatus ir taip toliau.
 
Iš tiesų tai labai daug, skirtingų, plačių tikslų ir uždavinių. Daugelį pedagogų gąsdina jų kiekis ir įvairiapusiškumas. Tad natūraliai kyla klausimas – kaip viską aprėpti ir suspėti?
  • Pirmiausia, manau, reikia nusiraminti ir stengtis pažinti vaikus. Tik pažinus kiekvieną vaiką, galima įvertinti jo pasiekimus, galias ir galimybes.
  • Antra, pedagogui svarbu nenustoti mokytis: nuolat ieškoti informacijos, domėtis metodine medžiaga.
  • Trečia, svarbu kiekvienai veiklai suteikti prasmę: kam ir kodėl ji vykdoma. Kiekviena pedagogo inicijuota veikla turi turėti tikslą.
  • Ketvirta, nebijoti bendrauti su tėvais – vienas pagrindinių principų. Jie – lygiaverčiai ugdymo proceso dalyviai bei žmonės, galintys padėti pažinti grupę ir vaikus.
  • Ir penkta, mėgautis kiekviena diena ir bendravimu su vaikais.
 
Tikrai tikiu, jog kiekviena mokate įvairiausių dalykų: galbūt liejate žvakes, gaminate kvapnų muilą ar kuriate rankdarbius... Pasidalykite su kolegoms! Nereikėtų pamiršti ir auklėtojų padėjėjų, kurios dažnai lieka nuošalį, nors tikrai daug prisideda prie ugdymo proceso. Bendruomeniškumas ir atvirumas vienas kitam – vienas geriausių įstaigos bruožų. Tik dirbami komandoje, galime sukurti nuostabių dalykų, kuriuos mažieji ugdytiniai prisimins visą gyvenimą.
 

[1] Spalvotas pasaulis. Liudmila Marder. Presvika, 2010 
[2] Monkevičienė, O., Banevičiūtė, B., Bujanauskienė, V., Galkienė, A., Gevorgianienė, V., Glebuvienė, V. S., ... & Mazolevskienė, A. (2015). Ikimokyklinio ugdymo metodinės rekomendacijos.