Emokykla.lt
Vartotojų straipsniai Įtraukiojo ugdymo link
 

Įtraukiojo ugdymo link

2018-06-21
Įtraukiojo ugdymo link
Jolanta KUNSKIENĖ
Gausus informacijos srautas, sparti socialinio ir kultūrinio gyvenimo kaita keičia ugdymo institucijos bei ugdytojo sampratą. Pasikeitus požiūriui į vaikus, turinčius specialiųjų poreikių, pasikeitė ir jų dalyvavimas socialiniame gyvenime. Dėl to ir vaikų, turinčių įvairių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymas bendrojo ugdymo įstaigose vis labiau tampa būtinybe.
XXIa. pradžioje įvyko didžiulis švietimo sistemos perversmas, privertęs susimąstyti visą pasaulį. Buvo atsisakyta tradicinės ugdymo paradigmos, kuri rėmėsi autoritariniu mokymu, žinių absoliutinimu ir pereita prie šiuolaikinės mokymo paradigmos, akcentuojančios lygiaverčių pedagogo ir ugdytinių santykių, vaiko asmenybės svarbą (Krikščiūnaitė, Strakšienė, 2012, p. 17).
 
Vis labiau demokratėjant visuomenei pradėjo plisti įtraukiojo ugdymo idėjos, daugiau dėmesio skiriama individo skirtybių tolerancijai ir asmenybės raidai, siekiama užtikrinti visų ugdytinių dalyvavimą socialinėje ir kultūrinėje veikloje. Šiuolaikinėje ugdymo sistemoje įvairių gebėjimų ir poreikių vaikams įvairiais būdais siekiama užtikrinti švietimo prieinamumą, tęstinumą ir socialinį teisingumą.
 
Įtraukusis ugdymas – naujas raktinis žodis šiandieniniame edukologiniame vaikų ugdymo diskurse. Įtraukiojo ugdymo koncepcija reikalauja sukurti ugdymo įstaigą visiems, bet tai padaryti, ne tiek įtraukiant įvairias mažumas į daugumos ugdymo(si) įstaigą, kiek formuojant iš principo naują, socialine ir kultūrine prasme įvairią ugdymo įstaigą, kurios tikslas yra visavertis vaikų dalyvavimas ugdymo procese, atsižvelgiant į pačių vaikų poreikius ir galimybes, o ne bendrus standartus. 
 
Apie įtrauktį kalbama vos ne visais švietimo lygiais, tik bėda, kad įtraukusis ugdymas yra suprantamas ir traktuojamas nevienodai. Vienas iš apibrėžimų pateikiamas UNESCO Politikos gairėse (2009, p. 8): „Įtraukus švietimas yra procesas, kurio metu stiprinama švietimo sistemos galimybė pasiekti visus mokinius. Įtraukioji švietimo sistema bus sukurta tik tuomet, jeigu eilinės ugdymo įstaigos taps labiau įtraukiosios – kitais žodžiais tariant, jos geriau, veiksmingiau ugdys visus vietos bendruomenės vaikus“.
 
Antra vertus, akcentuojama, kad įtraukusis ugdymas yra pakankamai naujas reiškinys, jis atspindi naują požiūrį ne tik į švietimo sistemą, bet taip pat į patį asmenį visuomenėje (Nasibullov, Kashapova ir kt. 2015, p. 20). Iš esmės įtrauktis išreiškia patį socialinės integracijos principą – sukurti vienodas sąlygas visiems dalyvauti bet kokiomis veiklos formomis. Įtraukties esmę atspindi tokie žinomi terminai, kaip: mokymasis bendradarbiaujant, partnerystė ir pan.
 
Anot J. Ruškaus (2002, p. 36), „įtrauktis“ yra “išvestinė demokratijos idėja, kuri teigia, kad galima būti kartu, kad skirtingi pagal savo intelektinius, fizinius, psichinius gebėjimus gali mokytis kartu. Nagrinėdama įtraukties reiškinius G. Čiuladienė (2012, p. 55) akcentuoja šiuos įtraukiojo ugdymo reikalavimus:
  • Prieinamumas: ugdymo(si) įstaigos aplinkos ir patalpų pritaikymas asmenims su SP (specialiais poreikiais), specializuota kompiuterinė ir kita įranga, mokymo(si) priemonės;
  • Pedagogų ir viso personalo pasirengimas (pakankamas informuotumas apie įvairius sutrikimus ir darbą su SP turinčiais vaikais);
  • Ugdymo(si) programų ir ugdymo(si) būdų pritaikymas;
  • Visų vaikų ir pedagogų teigiamų nuostatų suformavimas.
Įtraukusis ugdymas – atsivėrusi erdvė, orientuojanti tiek šeimas, tiek bendrojo ugdymo įstaigas veikti bendrai, darniai ir kūrybingai, nes mūsų visuomenė jau yra pasiekusi raidos tarpsnį, kai švietimo prieinamumas kiekvienam asmeniui tapo realybė (Grincevičienė, Szerląg ir kt. 2015, p. 26). Apie įtraukties tipologiją pasisako M. Ainscowas ir kt. (2006, p. 76) nusakantis, kad įtrauktis – tai: 1) kas susiję su vaikais, turinčiais specialiųjų poreikių; 2) atsakas į atskirtį, nulemtą dėstomųjų dalykų; 3) kas susiję su pažeidžiamomis grupėmis; 4) kryptis, vedanti link „mokyklos visiems“; 5) esminis požiūris į ugdymą ir visuomenę.
 
1 pav. Įtraukiojo ugdymo užtikrinimas ugdymo(si) įstaigoje pagal Humberto Javierą Rodríguezą Hernándezą (2011)
 
Humberto Javieras Rodríguezas Hernándezas (2011, p. 4) išskiria tris svarbius įtraukiojo ugdymo aspektus, kuriais kiekvienas pedagogas turi būtinai remtis:1) lygybė − skatinti vienodas galimybes visiems vaikams, užtikrinant kokybišką ugdymą(si); 2) siūlyti ir kurti prasmingą mokymą(si) bei 3) reaguoti į specialiuosius ugdymosi poreikius. Kai kurių autorių (Johnsen, 2013, p. 7), įtraukusis ugdymas suprantamas kaip koncepcija, kuria vadovaujantis turėtų kisti teisės aktų turinys ir jų įgyvendinimo būdai bendrajame ugdyme ir pedagogų rengimo sistemoje. Manoma, kad įtrauktis gali būti sėkminga ir užsibrėžtų tikslų galima pasiekti tik tose ugdymosi aplinkose, kurioms vienodai vertingas kiekvienas besimokantysis, o ugdymo įstaiga – bendruomenė, turinti vidinių išteklių. R. R. Nasibullovas, L. M. Kashapova ir kt. (2015, p. 5) pabrėžia, įtraukiuoju ugdymu nuolat siekiama pritaikyti ugdymo(si) aplinką individualių ypatumų turintiems vaikams.
 
Įtraukiojo švietimo sistemoje rūpinamasi kiekvienu ugdytiniu, stengiantis kuo prasmingesnio jo dalyvavimo ugdymesi ir siekiant apriboti šį dalyvavimą apsunkinančius veiksnius, kad būtų išvengta atskirties švietime ir visuomenėje. Įtraukiojo švietimo tikslas – padidinti švietimo prieinamumą ir skatinti veiksmingą visų ugdytinių, kuriuos sistema linkusi atskirti, galimybių plėtrą ir savo ugdymosi potencialo realizavimą (Raktiniai inkliuzinio švietimo kokybės plėtros principai, 2009, p. 15). Įtraukties esmę atspindi ir pagrindinės įtraukiojo švietimo strategijos:
  • kompetencijos pagrindas;
  • individualių poreikių atitikimas;
  • kliūčių nustatymas ir pašalinimas;
  • priklausomybės skatinimas;
  • bendruomeniškumas;
  • ankstesnių ir esamų iniciatyvų stiprinimas (Ontario’s equity and inclusive education strategy, 2009, p. 3).
Apibendrinant galima teigti, kad įtraukusis ugdymas, kurio pirminis tikslas buvo padėti labiausiai pažeidžiamiems, ypatingiems vaikams, iš tiesų kuria mokyklą, kurioje visi vaikai jaučiasi ypatingi, t.y. įvertinti ir svarbūs (Juodaitytė 2014, p. 21). Tampa aišku, kad ugdymo institucija – tai skirtingų žmonių susitikimo vieta, kuri skatina susitarimus tarp visos bendruomenės narių ir prasmingus santykius, kurie daro įtaką ugdymui(si), pašalinant kliūtis, skatinant vaiko lūkesčius. Pasiekti visų šitų komponentų padeda nuolatinis aplinkos tobulinimas ir vertybės (Rodríguez Hernández, 2011, p. 6).
Šaltiniai:
  1. Ainscow M., Booth T., Dyson A., 2006, Improving schools, developing inclusion. Prieiga internetu http://core.ac.uk/download/files/3/309634.pdf,
  2. Ontario’s equity and inclusive education strategy, 2009. Prieiga internetu  http://www.edu.gov.on.ca/eng/policyfunding/equity.pdf
  3. Humberto Javier Rodríguez Hernández, 2011, Seven essential components for teacher education for inclusion. Prieiga internetu http://www.inclusive-education-in-action.org/iea/index.php?menuid=25&reporeid=247
  4. Grincevičienė V., Szerląg A., Dziubacka A., Targamadzė V., 2015, Įtraukusis ugdymas: mokinių tėvų rūpesčiai ir lūkesčiai. Prieiga internetu http://www.cpe.vgtu.lt/index.php/cpe/article/view/269,
  5. Raktiniai inkliuzinio švietimo kokybės plėtros principai, 2009. Prieiga internetu https://www.european-agency.org/sites/default/files/key-principles-for-promoting-quality-in-inclusive-education_key-principles-LT.pdf
  6. Nasibullov R. R., Kashapova L. M., Akmulla M., 2015, Conditions of Formation of Social Successfulness of Students with Disabilities in the System of Continuous Inclusive Education on the Basis of Value Approach. Prieiga internetu http://web.b.ebscohost.com.ezproxy.vpu.lt/ehost/pdfviewer/pdfviewer?vid=7&sid=855eaa9f-3949-406b-a7b5-e5dcbffb6c53%40sessionmgr112&hid=116
  7. Johnsen H. B., 2013, Suitably Adapted Education in an Inclusive Educational Setting or A Curricular Approach to Inclusive Education. Prieiga internetu http://corescholar.libraries.wright.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=1175&context=ejie,
  8. Juodaitytė A., 2014, Vaikų individualizuoto ugdymo pedagoginės rekonstrukcijos: diskursai ir metakontekstai. Vilnius: Tiltai.
  9.  Valantinas, A., Čiuladienė, G., 2012. Tėvų į(si)traukimas į vaikų ugdymą: ar tai problema Lietuvos mokyklose? Socialinis darbas.